Už savo pjeses dramaturgas net keturis kartus buvo apdovanotas prestižiniu „Fringe First“ apdovanojimu Edinburgo teatro festivalyje „Fringe“. Savo kūriniuose jis nagrinėja žmonių elgesį ir iš jo kylančius paprastus klausimus, už kurių slypi didžiosios mūsų visuomenės dramos.
Vilniuje britų menininkas paskutines vasario dienas leido padėdamas pradedantiems dramaturgams tobulinti jų socialinėmis temomis kalbančias pjeses. Jas visas buvo galima išgirsti įvairiose Vilniaus vietose trečią kartą vykusiame pjesių skaitymų festivalyje „Dramokratija“.
Chrisai, esate ir aktorius, ir dramaturgas. Kaip tai nutiko?
Universitete mokiausi teatro per atsitiktinumą. Visiškai atsitiktinai įrašiau teatro studijas ir buvau priimtas. Tai buvo labai akademinė programa: anglų literatūra su teatro studijomis. Iš esmės, pjesių kaip literatūros kūrinių draminė analizė. Tačiau fakultete buvo trys teatrui skirtos erdvės ir iš mūsų buvo tikimasi, jog patys bandysime kurti teatrą. Buvome skatinami nuolatos kurti ir mokytis. Tačiau jokio teorinio mokymo kaip tai daryti ir rašyti nebuvo. Trejus metus kas dvi savaites paruošdavome pasirodymą. Taip pat dirbome su magistro kursu. Jie buvo susirinkę iš viso pasaulio, visų labai mėgiami menininkai. Taigi nuo tada, kai man buvo 18 metų dirbau su žmonėmis iš viso pasaulio, nuolatos darydamas klaidas ir iš to mokydamasis. Taip sutikau žmones, su kuriais susidraugavom ir norėjom toliau kurti kartu. Nusprendėm, kad norėtume kurti kažką savo, o ne pagal kitų parašytą medžiagą, taigi reikėjo, kad kad nors galėtų rašyti. Visiems atsisakius pasakiau, kad aš galiu tai padaryti ir taip parašiau pjesę. Ji buvo sėkminga, su ja nuvažiavom į Edinburgą [„Fringe“ teatro festivalį] ir ji gavo apdovanojimą. Tuomet atsirado daugiau žmonių, kurie norėjo su manimi bendradarbiauti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Visa tai buvo atsitiktinumas. Viena didelė suknista klaida. Bet taip ir reikia, taip ir turi būti – nuolatos turėtume bandyti dalykus, kurie gali nepavykti.
Kaip buvimas aktoriumi daro įtaką rašymo procesui?
Sakyčiau, kad tai mane išlaisvina nuo tam tikrų dalykų, kaip pavyzdžiui, personažų. Naudoju juos tik tuomet, kai tai būtina ir yra efektyviausia priemonė. Kadangi žinau, ką reiškia būti kambaryje su kitais žmonėmis ir kaip tik kalba galiu juos paveikti nepaisant naratyvo. Taigi, turiu daugiau įrankių. O taip pat tekstą matau lanksčiau, ką gali būti sunku daryti, kai tik rašai. Iš kitos pusės, kai esi rašantis aktorius, lengva pasiduoti tingumui ir imti galvoti „Ai, čia išsisuksiu su savo pasirodymu“.
Kaip renkatės temas rašymui? Tiek sau, tiek dirbant su kitais?
Tiesą sakant, abiem atvejais renkuosi taip pat. Tai turi būti kažkas, ko negalima išspręsti normaliu būdu. Klausimas, į kurį negali atsakyti žinios ir mokslai. Jeigu aš norėčiau išmokti sukonstruoti motociklą, apie tai nerašyčiau pjesės, o tiesiog išmokčiau konstruoti motociklą. Jei norėčiau sužinoti, kodėl vulkanai egzistuoja, nueičiau ir sužinočiau. Rašymas ir teatras priklauso tai kategorijai dalykų, kurie neturi atsakymo. Taip pat tos temos turi kelti man pyktį. Arba labai labai intriguoti, bet dažniausiai – pykdyti. Turiu matyti visuomenės negalią ir matyti, kad kiti žmonės taip pat tą jaučia ir kad tai verčia mus elgtis problematiškai ar destruktyviai.
Kas renkantis temas jums yra prioritetas - socialinis kontekstas ar asmeninės patirtys?
Abu. Manau, kad socialinis kontekstas yra svarbus. Man patinka jaustis naudingu. Neprivalai visąlaik būti socialiai naudingu, tačiau turi būti priežastis tavo kūriniui egzistuoti. Ir ta priežastis dažnai susijusi su esminiu visuomenės nepasitenkinimu. Socialinis reiškinys nusako didesnės žmonių grupės jausmus. Nėra naudinga rašyti pjesę apie tai, ką tu mėgsti ar nemėgsti. Daug svarbiau galvoti apie pjesės egzistavimą kaip tyrinėjimą to, su kuo dauguma mūsų turi sudėtingą santykį. Tačiau tiek pat kiek naudingos, pjesės turėtų būti smagios ir juokingos. Manau, svarbu tai pasakyti.
Kas jūsų nuomone yra geras draminis tekstas?
Toks, kuris pasiekia savo išsikeltus tikslus ir tuo pačiu suvokiantis kaip jis paveikia žiūrovus. Toks, kuris veikia tiek sąmonę, tiek pasąmonę, tiek emocijas, tiek intelektą. Man atrodo, kad ne forma yra svarbi, o paveikumas. Kaip muzika. Aš mėgstu muziką ir labai įvairių stilių. Tačiau pastebėjau, kad visi mano mėgstami atlikėjai turi savitą bekompromisį būdą perteikti savo ideologiją ir tai mane veikia. Tiek emociškai, tiek intelektualiai. O paveikumas nėra forma. Forma turi būti tinkama bendravimo poetiškumui, taigi nėra vieno teisingo būdo.
Kaip matote teatrą šiandieną? Kokia kryptimi einama ar kuria kryptimi, jūsų manymu, turėtų būti einama?
Manau, kad yra gerų ir vilties suteikiančių dalykų, bet taip pat yra ir neatleistinų. Toks būtų trumpas atsakymas į didžiulį klausimą, į kurį norint atsakyti reikėtų apibrėžti, kas yra teatras. Nors negaliu kalbėti apie visą Britaniją, ten yra labai skatinamas atvirumas, kuris ateina iš organizacijų ir institucijų, dirbančių su įvairiausiomis visuomenės problemomis ir skirtingų krypčių menininkais. Nors, manau, kad reikia dar daug padaryti, kad tai tikrai veiktų. Taip pat galėtų būti daugiau aktyvių institucijų, greičiau reaguojančių į procesus ir įvykius vykstančius arti jų ar pokyčius pasaulyje. Itin opi problema yra besikeičiantis Britanijos santykis su Europa, dėl to labai svarbu drąsinti jaunesnius menininkus kalbėti vieniems su kitais ir su institucijomis Britanijoje bei užsienyje. Tam, kad būtų mezgami santykiai, padedantys augti. Kai kurie iš tų menininkų jau dabar yra geresni už mane ir būtų tragiška, jei jie neturėtų tokių galimybių, kokias turėjau aš.
Ar manote, kad teatro dramaturgijos dirbtuvės yra naudingos? Kodėl?
Manau, kad labai. Pavyzdžiui, „Dramokratijos“ dirbtuvėse susirinko grupė pradedančių autorių. Turiu patirties, kuri gali padėti jų darbams ir visai grupei galvoti apie ambicingesnius būdus struktūruoti savo darbą, taip pat galvoti apie tai, kaip jų darbas pasiekia žiūrovus. Tai, kad esu labiau patyręs už kitus dar nereiškia, kad esu geresnis. Tiesiog aš daugiau kartų suklydau ir tai buvo naudinga.
Antra, kas visiškai nesusiję su manimi, yra žmonių subūrimo kartu, tam, kad jie dalintųsi savo patirtimi, svarba. Jie gal net nepažįsta vieni kitų, bet taip gali sukurti bendruomenę žmonių, kurie palaiko vieni kitus ir kartu juda į priekį. Net jei tie žmonės yra skirtingi, turi skirtingas politines pažiūras ar labai skirtingas nuomones. Šiandien labai svarbu susipažinti su skirtingais žmonėmis tam, kad keltume iššūkį savo pačių nusistatymams ir nuomonėms apie pasaulį. Taip pat smagu susipažinti su kitų darbais ir dalintis savais. Šiandien, paskutinę dirbtuvių dieną, girdėjome labai skirtingus idėjų pristatymus, tačiau vis tiek visos istorijos nagrinėja panašius klausimus: kas mes esame kaip tauta; kas yra teisingumas; kaip mes tai konstruojame, kaip apie tai kalbame? O tai svarbu tiek Lietuvai, tiek Britanijai, tiek bet kuriai kitai šaliai. Taip pat, buvimas viename kambaryje su kitais autoriais padeda pamatyti ir suprasti kiek daug egzistuoja balsų bei sprendimo būdų ir kaip retai turime galimybę sėdėti tame pačiame kambaryje su žmonėmis, kurie susiduria su ta pačia problema kaip mes ir kartu ieškoti būdų ją spręsti. Man asmeniškai ši patirtis buvo ypatinga ir tuo, jog padeda jaustis europiečiu, o tai šiuo metu man labai svarbu.
Tai buvo jūsų pirmas apsilankymas Vilnuje, ką su savimi išsivežate?
„Vilniaus pokerio“ knygą ir troškimą sugrįžti. Taip pat keletą naujų draugų. Na, aš jų nesivežu su savimi, tai būtų pagrobimas. Bet draugystes vežuosi. O taip pat smalsumą kas laukia toliau.
Ar tai, su kuo susidūrėte dirbtuvėse Vilniuje, socialinis kontekstas, idėjos ir darbo būdai pasirodė kitokie, nei įprasta?
Taip. Turiu galvoje kitokį santykį su tauta, Europa, vienas kitu, morale, religija. Visi šie dalykai yra kitokie kiekvienoje šalyje. Tačiau tai, kas labiausiai privertė mane susimąstyti ir tai su kuo man, būnant britu, niekuomet neteks susidurti, tai jūsų šalies mažumas, kalbos unikalumas ir gan nedidelis ja kalbančių ir ją suprantančių žmonių kiekis. Manau, kad tai prisideda prie bendro poreikio susikurti labai stabilią vietą, žinoti, kur esi ir kas esi. Bet taip pat jūs suprantate, kad iš to stabilaus taško reikia aktyviai dairytis plačiau. Tai susiję ir su Lietuvos, palygint neseniai nepriklausomybę atgavusios valstybės, istorija. Stabilumo ir tvirtumo poreikis dėl to yra dar didesnis. Manau, kad būnant kilus iš didelės, niekada nekolonizuotos valstybės, lengva aptingti ir pamiršti, kad tvirta sąsaja tautai apskritai yra svarbu. Taip pat lietuviai, bent jau tie, kuriuos man teko sutikti, puikiai suvokia, kad pasaulyje yra ir vyksta daug daugiau dalykų, nei Lietuva. O to taip pat reikėtų nepamiršti.
Kas jums paliko įspūdį čia, Lietuvoje?
Nebuvau čia pakankamai ilgai, kad turėčiau neigiamų įspūdžių. Nors politiniu atžvilgiu aš su daug kuo ir nesutinku, pagrindinį įspūdį man paliko žmonės, su kuriais kasdien susitikdavome, kurie įsitraukę dalyvavo diskusijose apie darbus ir apie pasaulį. Esu įkvėptas tų žmonių. Dabar labai svarbu vieniems kitus įkvėpti, nes, po galais, iš pasaulio pasisemti įkvėpimo dabar mes tikrai negalim.
Lietuvoje vis dar turime labai nedaug dramaturginių iniciatyvų, „Dramokratija“ – viena iš jų. Ką manote apie tokių renginių svarbą? Ar buvo sunku apsispręsti dalyvauti pačiam?
Apsipręsti buvo labai lengva, kvietimas man pačiam buvo svarbus. Apsisprendžiant, vienintelė problema buvo laikas, ne noras ar pinigai. Labai pasisekė, kad būtent šiuo konkrečiu laiku galėjau dalyvauti. Visada jaučiu būtinybę atvykti susipažinti su žmonėmis ir su jais drauge kurti.
Skaitymų ir kitų iniciatyvų svarba yra labai didelė, kol nėra koncentruojamasi į dramaturgą kaip išskirtinį asmenį, elitinės visuomenės dalį. Manau, kad svarbu puoselėti stiprų individualų kiekvieno autoriaus braižą. Kai kurie iš jų galbūt taps žinomi, kiti – mažiau, tačiau tai taip pat turi būti skirta skleisti idėją, kad pjesių rašymas nėra tik kultūrinis reiškinys, bet taip pat vertingas socialinis įrankis, tyrinėjantis ir veikiantis tautos psichologinę būseną. Taigi, dirbtuvių indėlis atrandant naujus sėkmingus dramaturgus yra tik dalis visos svarbos. Privaloma supažindinti su idėja, kad pjesė – ar tu ją kuri ar kitaip su ja susiduri, turi būti matoma, kaip vertingas, plačiai skleidžiamas ir nelengvas būdas prisidėti prie visuomenės situacijos gerinimo.
Kokios situacijos, politikos sritys jus labiausiai jaudina šiuo metu? Minėjote „Brexit“ – ar ruošiatės rašyti apie tai?
Nesiruošiu rašyti konkrečiai apie „Brexit“, nors galima sakyti, kad jau keletas pastarųjų kūrinių, kuriuos parašiau, buvo su tuo susiję. Manau, kad apskritai man labiau rūpi, kad tarp žmonių vyktų dialogas. Man svarbu bandyti bent jau siūlyti naują būdą pradėti pokalbį tarp tų, kurie galvoja, kad jų nuomonės skiriasi. Nesiekiu, kad jie sutiktų vieni su kitais, mano tikslas ne tai, bet manau, kad dauguma mane jaudinančių dalykų, ateina iš čia. Mane taip pat jaudina konkretūs pasaulio įvykiai, tačiau nesiruošiu rašyti pjesių konkrečiai apie tai. Rašymas man labiau būdas bendrauti nei skelbti nuomonę.
Koks yra jūsų įprastas rašymo procesas?
Stengiuosi pradėti darbą anksti, apie dešimtą ryto ir skirti rašymui visą dieną. Taigi, jei dirbu su keliais kūriniais, vieną dieną stengiuosi skirti tik vienam. Stengiuosi žinoti kryptį, bet per daug neplanuoti. O kita dalis yra ganėtinai mistiška: kartais užsidarau, rašau kokią valandą, net nesuprasdamas, kad parašiau kažką gero, o kartais sėdžiu šešias valandas, parašęs šimtą žodžių ir norisi verkti. Norėčiau žinot būdą kaip su tuo susitvarkyti. Kol rašau, man visada labai sunku įsivaizduoti tą kūrinį užbaigtą, tačiau galų gale taip ir nutinka.
Ar tikite, kad teatras gali pakeisti pasaulėžiūrą, o tuo pačiu – ir patį pasaulį?
Taip, pastebiu tai visą laiką. Kitaip neužsiimčiau tuo. Tas pokytis gali trukti penkias minutes ar visą gyvenimą ir giliai paveikti tiek didelę grupę žmonių, tiek asmeninius sprendimus. Aš mačiau, kaip teatras vėl ir vėl suteikia žmonėms visiškai naują požiūrį į jų gyvenimus. Aš tai pastebiu girdėdamas žmonių atsiliepimus apie savo darbus ir matydamas kaip žiūrovai patiria kitų autorių darbus. Mačiau žmones, paliekančius teatrą su šypsena, nors atėjo liūdėdami. Teatras gali kažką keisti žmonėse. Jei tai nevyktų, nebūtų jokios priežasties mums tuo užsiimti. Būtų daug lengviau likti namuose ir žiūrėti televizorių, bet mes vis tik ateiname į teatrą. Nepakankamai mūsų, nepakankama įvairovė, tačiau mes vis ateiname, vis pasirodome ir vis kuriame. Vadinasi, tai mus veikia.
Interviu publikuotas Menų faktūros tinklapyje.
Interviu parengė: Teklė Kavtaradzė ir Živilė Zablackaitė
