Iš Rusijos į Lietuvą atvykote vesti kūrybinių dirbtuvių Dramokratijos festivalio dalyviams. Šių metų festivalio tema – propaganda. Kaip dažnai jums tenka susidurti su propaganda kasdieniame ir kūrybiniame gyvenimuose?
Kasdien, tiesą sakant. Kiekvienąkart pradėdamas rašyti aš turiu suvokti kaip žiūrovai tai supras ir priims, kaip žiūrovas tai interpretuos. Aš kalbu su žiūrovu ne tik per tai ką pats parašau, bet taip pat kalbu su žiūrovu, kuris mąsto kitaip nei aš. Niekada negalvoju apie valstybę, kai rašau. Aš galvoju apie žiūrovą. Ir visuomet turiu minty, kad žmonės (Rusijoje), kurie išvys pastatytą pjesę, daugumos tų žmonių smegenys yra praplautos propagandos. Ir tai dažnai keičia tai, ką aš rašau. Todėl rašau apie tai, kas mane jaudina socialiniame gyvenime. Pjesė negali egzistuoti be visuomenės. Su draugais juokaujame, kad būtų smagu nerašyti apie homofobiją, tačiau tai neįmanoma dabartinėje situacijoje.
Ko tikėjotės čia atvažiuodamas?
Tiesą sakant neturėjau jokių lūkesčių. Jei ko nors tikiesi, tai gali nusivilti. Tad aš atviras viskam. Pirmoji diena buvo lyg bandymas, apsišniukštinėjimas apie ką dalyviams bus įdomu sužinoti, kad jei ką, galėčiau pakeisti savo planus. Viskas priklauso nuo žmonių. Aš pagalvojau, kad jiems gali būti įdomu sužinoti apie struktūrą, žinai, teorinės paskaitos. Tad aš taip ir padariau. Dabar jiems pasakoju apie dokumentinį teatrą. Girdėjau, kad Lietuvoje jis nelabai populiarus. Gal jis ne jums. Kurti dokumentinį teatrą labai labai sunku. Kur kas lengviau prisėsti ir tiesiog rašyti. Dokumentinis teatras yra rizika. Tu kapstaisi, kasinėji kalną ir nežinai rasi ką nors ar ne. Didžiulė rizika. Ir todėl yra daugybė pradėtų, bet taip ir nebaigtų projektų.
Prieš pradėdamas rašyti dirbote santechniku, inžinieriumi, žurnalistu. Jūsų brolis Viačeslavas taip pat yra rašytojas. Kas jus pastumėjo ateiti į teatrą?
Aš visada rašiau. Pjeses pradėjau rašyti visai atsitiktinai. Tai buvo savotiškas pabėgimas nuo gyvenimo, kurio buvau nepasirinkęs. Nenorėjau būti inžinierium. Bet devyniasdešimtaisiais neturėti kažkokios aiškios specialybės buvo baisu, nes atsidursi už borto, nežinai kas nutiks. Būdamas šešiolikos aš tenorėjau rašyti ir skaityti knygas. Nežinojau kuo noriu būti. Todėl tapau inžinierium. Bet po to man pasidarė labai liūdna ir atėjau į teatrą. Norėjau daryti bet ką. Pasakiau, kad jeigu jums reikia aktoriaus, būsiu aktorium. Jeigu jums reikia žmogaus, kuris montuotų sceną - aš montuosiu sceną. Tačiau man labai pasisekė ir teatre sutikau dramaturgą, kuris man pasakė, jeigu tu rašai, tai parašyk pjesę. Buvau labai nustebęs „O tai galima?“ Man atrodė, kad tam, jog rašytum reikia gauti kažkokį tai leidimą. Kai pastatė pirmą mano pjesę, aš sėdėjau salėje ir galvojau „Aš visus apgavau… Aš neturiu teisės būti dramaturgu, kaip jie gali patikėti tais žodžiais, kuriuos aš parašiau? Čia juk visiškas briedas“. Bet žiūrovai reagavo visiškai kitaip nei tikėjausi - jie juokėsi, jie verkė. Negalėjau suprasti kaip tai gali būti sava ir pažįstama ne tik man, bet ir kažkam kitam. Pirmais metais gėdijausi prisipažinti, kad esu dramaturgas. Antonas Čechovas yra pasakęs „Sakyti, kad esi rašytojas, tai tas pats kaip sakyti, jog esi gražuolė“. Tad sakiau, kad aš tik pradedantysis dramaturgas. Tačiau po truputį tos baimės išsikvėpė.
Viena iš pirmųjų jūsų pjesių, kurią parašėte su broliu, „Kultūrinis sluoksnis“, parodė, kad kultūrinis gyvenimas verda ne tik Maskvoje, bet ir provincijos miestuose, ypač Toljatyje, kuriame jūs ir pradėjot rašytojo karjerą. Kaip kultūrinis gyvenimas Rusijoje pasikeitė nuo tada, kai ši pjesė buvo parašyta?
Situacija nuo tų laikų pasikeitė kelis kartus. Kai pradėjau rašyti tai buvo lyg reportažai iš tam tikrų gyvenimo įvykių. Teatras buvo uždara bendruomenė, kur statė klasiką ir kalbėjo apie amžinas vertybes. Todėl jiems atrodė keista, kai į sceną atėję žmonės ima viską griauti lyg barbarai. Bet kažkuria prasme taip ir buvo. Mums buvo keista kodėl tie aktoriai taip vaiposi scenoje, juk žmonės taip nesielgia realybėje. Tad mes patys rašėm pjeses, patys pagal jas vaidinom, kad parodytumėm kaip iš tikrųjų elgiamasi realiame gyvenime. Po kurio laiko atsirado ir režisieriai, kurie taip pat norėjo statyt tokius spektaklius. Realybė nebebuvo tokia šokiruojanti. O tada prasidėjo naujas etapas Rusijos gyvenime. Televizija ir kitos medijos vėl pradėjo gražinti realybę ir tai vėl atrodė kitaip nei tikras gyvenimas. Ir šiuo metu realybė tapo nuodinga teatrui. Ne dėl cenzūros, o todėl, kad tai nesutampa su tuo, kas rodoma per televiziją.
Prieš kelerius metus jūs buvote suimtas protesto prieš kariuomenės įvedimą į Ukrainą metu. Po suėmimo pasidalinote vaizdo įrašu iš policijos autmobilio, kuriame su kitais suimtaisiais dainavote. Ką šis nutikimas reiškia jums kaip menininkui? Ar nebijote, kad taip gali darsyk nutikti?
Aš nemeluosiu, kad man nebaisu. Man visada baisu. Nežinau kas pasikeitė. Prisimenu tą rytą. Pagalvojau, kad jei ten nenueisiu, aš visą gyvenimą galvosiu apie tai, kad aš ten nenuėjau. Mūsų istorijoje buvo atvejis, kai 1968-aisiais į Prahą buvo nusiųsti tankai. Ir tada Raudonojoj aikštėj susirinko dvylika žmonių. Ir visų tų žmonių vardus visi žinojo. Dvylika žmonių iš visos Sovietų sąjungos. O tą rytą, kai atėjau, buvo susirinkę daugybė žmonių. Kažkas keičiasi ir man atrodo, kad į gerą pusę.
Kaip jūs pasirenkate temą savo pjesėms? Ar temos pasirenka jus?
Antras atvejis.
Kaip tai nutinka?
Nežinau. (pauzė) Nežinau. Turėjau kelias teorijas. Aš ir studentams sakau, kad pjesei užtenka kokio nors vaizdinio ar personažo, ar kokios išgirstos istorijos. Bet kiekvieną kartą nežinau kaip man tai nutinka. Skrisdamas į Vilnių perskaičiau istoriją apie vieną deputatą, kurį prezidento administracija paskyrė kaip vieno miesto merą. Jis turėjo būti „savas“, kuris balsuoja teisingai. Tik vienas dalykas, šitas žmogus turėjo turėt kažkokius biografinius saitus su ta vietove. Tad jie pasamdė vieną moteriškę, kas ši apsimestų jo mama. Aš pagalvojau „Va čia tai pjesė.“
Ar čia naujas jūsų projektas?
Galbūt.
Jūs daug keliaujate ir dalyvaujate bei vedate nemažai kūrybinių dirbtuvių. Ar Dramokratijos dalyviai kuo nors išsiskyrė?
Man susidarė įspūdis, kad lietuviams teatras yra kažkas labai gilaus ir sakralaus. Tai kažkoks labai gilus dalykas ir mes negalim kalbėt apie tai kažko. Kiekvieną kartą, kai aptarinėjam kažkokią pjesę, susiduriu su tuo, kad jie kalba kažką filosofiško, apie kažkokius gilius dalykus, apie Dievą, amžinybę. Gal tai tiesiog toks požiūris į teatrą, o gal tai tiesiog tokia lietuviška kultūra, Lietuvos kultūros dalis, toks gilus teatro supratimas.
Kaip jūs įsivaizduojate idealią visuomenę?
O… Nežinau. Man įdomiausia dirbt su dalykais, kurie yra neigiami. Surandu kas yra negerai ir su tuo dirbu. Neturiu įsivaizdavimo kas yra ideali visuomenė. Bet kokioje visuomenėje galima surast kažkokių tai trūkumų. Žmonių gyvenimas yra ne bandymas padaryti tą visuomenę idealia, bet trūkumų paieška ir kova su tais trūkumais. Gal būt nėra idealios visuomenės, nes visi žmonės skirtingi ir visiems reikia skirtingų dalykų.
Jei galėtumėt grįžti į praeitį, ką pakeistumėte?
Nieko. Supratau, kad tai ne klaidų pripažinimas, o savęs tokio koks esi priėmimas. Jeigu tu gali save priimti, tai tu gali ir visuomenę priimti bei jos klaidas. Tos visos klaidos turbūt ir padarė mane tokiu žmogumi koks esu dabar ir jei tas klaidas pašalinčiau, tai galbūt šiandien aš nebūčiau toks koks esu dabar. Mes kiekvienas esam individas, mes kiekvienas turim kažkokį tai randą, tatuiruotę, ir jeigu jų nebūtų, mes nebūtumėm mes. Aš rašau todėl, kad praeityje teko klysti ir jei gyvenčiau harmonijoje, neturėčiau apie ką rašyti. Apskritai manau, kad talentas pasireiškia protrūkiais, jisai išsilieja. Įsivaizduok, kad pas tave viskas yra gerai, tai kam tuo užsiimti, kam rėkti tai pasauliui? Nėra apie ką šnekėti.
Kas jums yra pats baisiausias dalykas dabartinėje pasaulio politikoje?
Yra tiek daug dalykų… Ir man reikia išsirinkti vieną. Aš manau, kad pats baisiausias dalykas yra bejėgiškumas. Tas jausmas, kad nieko negalim pakeisti. Tas bejėgiškumo patvirtinimas. Tai yra pats baisiausias dalykas, kai tu žinai, kad tu nieko negali įtakoti. Tai kiekvienai valdžiai labai palanki situacija.
Kas jums yra teatras?
Man labai nepatinka frazė, kai sakoma, kad teatras turi kažką padaryti. Teatras niekam nieko neskolingas. Mano nuomone, geriausias teatras yra tas, kuris apjungia visus įmanomus metodus, kuris neskirsto kas yra gerai, o kas yra blogai. Manau, kad turi būti ir teatras, kuris kalba apie socialines, aktualias problemas, ir klasikinis teatras, kuris kalba apie amžinus dalykus. Mano šalyje yra įsivaizdavimas kaip turi atrodyti idealus teatras ir dėl to aš kalbu, nes negaliu su tuo sutikti.
Kokią įsivaizduojate savo šalies ateitį? Kas laukia Rusijos?
Mes po truputį civilizuojamės. Esu optimistas ateities atžvilgiu. Nemanau, kad įmanoma grąžinti Stalino laikus. Kartais, būna, prarandu tikėjimą tuo. Kai į Serebnikovo teismo posėdį ateina advokatai ir sako „Taip ir taip, čia viskas teisinga, logiška. Taip ir turi būt. “ O teisėjas „Ne. Todėl, kad ne.“ Tokiais momentais prarandu viltį, nes tuo metu labiausiai suvokiu savo bejėgiškumą. Šio šimtmečio pradžioje buvo kitaip, geresni laikai, tikėjome, kad tai bus geresnė šalis. Atsikeli vieną rytą ir vis dar tiki, dar nėra viskas taip blogai. Gal ne teisme, bet savo pjesėse aš galiu apie tai rašyti ir tai gali būti teatre.
Tad, galima sakyti, kad tokia situacija yra didžiausias jūsų įkvėpimas?
Taip. Lengva būti menininku karo metu.
Savo pjesėje „Karas dar neprasidėjo“ keliate klausimą „Kodėl bijai pasaulinio karo jei dar nekovojai savojo?“. Koks yra jūsų karas?
Gal būt pasikartosiu, bet kova su tuo liūdesiu yra mano karas. Jeigu aš nesugebėsiu su tuo kovoti, kaip su tuo galės kovoti žmonės, neturintys tokių priemonių kaip aš? Tam tikra prasme aš nešu už juos atsakomybę. Aš privalau kalbėti, kad kažką galima padaryti. Arba jie bent jau gali apie tai galvoti, kad galima kažką padaryti.
Ar esate laimingas žmogus?
Taip. (šypsosi taip nuoširdžiai, kad net nekyla abejonių.)
Interviu parengė Živilė Zablackaitė
