VEIKĖJAI
TOMA: Silvija
JULIUS: Povilas
LUKA: Augustė
BENAS: Motiejus
DOMCĖ: Elijas
SCENOGRAFIJA. Už aktorių pastatyta siena. Priešais aktorius padėti 5 skirtingi stikliniai indai su skirtingais užrašais: auka menui, auka baimei, auka sąžinei, auka meilei, auka alui.
1 SCENA
Penki abiturientai, pasipuošę išeiginiais kostiumais ir šventinėmis suknelėmis, sėdi prie staliukų, scrollina telefonus ir gurkšnoja savo gėrimus (geriausia - alkoholinį kokteilį/alaus bokalą), kol renkasi žiūrovai. Fone groja popsinė daina. Ant sienos matome projekciją - išleistuvių promo movie. Kai jau galima pradėti veiksmą – visi užsideda ausines ir kiekvienas veik˙ejas skaito trumpą tekstą telefono ekrane (iš tikrųjų aktoriai vaidina, kad save filmuoja su priekine kamera).
DOMCĖ
(repuoja)
Rajon banditi pristavlejet. Nū ką.. Pradedam. Mano
vardas Domcė turiu kažką čia papiz... pasakyt. Nežinau
ką pasakyt. Gal apie save biškelį pradžiai. Kačialinu
dieną, kačialinu naktį, nes rajonas nemiega nei dieną,
nei naktį. A a a. (juokiasi) Su šaikele savo nuo
penktos klasės trinamės, kai tik persikrausčiau čia.
Núú... Iš pradžių buvo sunku, nes aš typo "mėlyno
kraujo". Mama - rusė, tėvas - lenkas, o aš sakau, kad
aš lietuvis. Tikras kavenckas Vilniuje. (juokiasi) Aš
ir už žalgirį ir už rytą, pažįstat kitą tokį
pacaniuką?? Jeigu abu lošia - nežiūriu matcho, nes
kokia prasmė, turi už ką nors sirgt. Svarbiausia -
adrenalinas. Bet šiaip viskas zjbs.
TOMA
Geeeras. Woooooh. Visiškas masterpiecas tas tūsas.
(Niūnuoja dainos žodžius, kuri groja fone) Pamenu tai
tik tą rytą, kai grįžom visiškai girtos pas mane namo
su Lucka, ji nugriuvo vonioj ir prasiskėlė galvą.
(juokiasi) Žiauriai žvengėm. Nieko ten neatsitiko, tik
šiaip, apibintavom galvą, tai kaip invalidė atrodė, o
dar ir girta. (garsiai juokiasi) Kitą rytą Uspaskicho
agurkėlius ant pachmo valgėm. Bet rimtai. Tada dar
sugebėjom išmąstyt: Tu, žmogau, gyvenime darai darbus
ir esi tam, kad Tavo veidą naudotų ant rytinių pachmo
agurkėlių. Insane. Dar turiu kažkur fotkęę. Pala,
surasiu.
JULIUS
Nu ką? Nebuvo jinai ten tokia ypatinga. Kaip ir visos.
Smulkutė, kūdutė, sudegintais ištiesintais plaukais iki
šiknos, tympom, kur viską ko nereikia aptempia, bet
šikna nebloga buvo, tai ir sako prie veido galima
JULIUS
priprast. Tokia ten ir meilė. Pff. Gi niekas taip
nesako. Šūlėj pasitrini su viena, su kita, paskui
12-toj klasėj staiga visi kažkaip pradeda draugaut ir
trinasi prie suoliukų fojė per kiekvieną pertrauką. Ir
trinasi trinasi. Nu pabuvom ir mes, bet neilgai. Porą
mėnesiukų.
BENAS
Aiii... Tada kažkaip su Valerka pavyko sudealint, kad
leistų pasijungt aparatūrą, nes šiaip tai laikydavo
užrakinęs savo xamurkėj ir niekam mokykloj neleisdavo
naudotis. Tai tikriausiai per visą mokyklos istoriją aš
vienas per marozų dieną leidau garsiausius rusiškus
hitus. Kadangi mokykla rajone, kiti sakydavo, kad čia
marozai mokosi. Nu ne, iš tikrųjų tai ne, gal tik koks
Domcė, bet jis nesiskaito - jis iš prigimties. Tai jam
net nereik˙ejo ruoštis kažkaip, o kiti tai ten humankėj
rūbus, grandines, bytas pirkosi. Nu bet fun, net kūncės
mokytojas prisijungė pataškyt.
LUKA
Ta nuotrauka? Tai nėr ką čia pasakot. Lažinomės, kiek
laikų surinks. Po to žmonės man plojo. Va ir viskas.
(juokiasi) Atėjau po Naujų metų tokia "nu okei, viskas
normaliai", o mane fojė pasitinka plojimais. Nu pizda,
galvoju. Ir taip pora dienų. Paskui net susipažinau su
žmonėm, kurie iš tos fotkės mane pažino. Tiesiog
bajeris buvo, net šaikoj ne visi pagavo, nors humorą gi
mano supranta. Bent jau iki tol taip atrod˙e.
2 SCENA
Groja foninė klubo muzika.
TOMA
Pažaidžiam?
DOMC˙E
Galiakas. (damuša alų)
LUKA
Kažkaip keista, xebra.
DOMC˙E
Taigi normaliai! Nesiparink.
Pauzė
JULIUS
O gal davai ne.
DOMCĖ
Eeeeik tu, vafli tu. (juokiasi)
TOMA
Kodėl ne?
LUKA
Aš sakau. Nesąmonė.
JULIUS
Penktoj klasėj gal ir įdomu buvo.
TOMA
Nieko tu nesupranti.
BENAS
Dabar kaip tik įdomu bus.
JULIUS
Kas tau bus įdomu, Benai? Laižytis bus įdomu? Panos
nesi bučiavęs?
TOMA
Ouuuu...
LUKA
Juliau, watafak?
DOMCĖ
Ko jūs čia stradalinat? Nuo kada ne zjbs pasilaižyt?
JULIUS
Aš pažiūrėsiu kaip tau "zjbs" bus pasilaižyt su
kažkuriuo iš mūsų. (turima omeny Beną)
DOMCĖ
Man tai px, jeigu tik Benui patiks. (juokiasi)
Pauzė
LUKA
Tai kad čia jau dabar kažkokie vaikų žaidimai vyksta.
JULIUS
Jūs man pasakykit, kaip gali būti įdomu dabar, jeigu
buvo įdomu, kai buvom mažvaikiai? (nusijuokia)
TOMA
Čia dabar visai kitaip viskas.
JULIUS
Tai būtent. Mes jau nebe vaikai.
BENAS
Bet elgiesi tai kaip vaikas.
JULIUS
Tai gerai. Galit žaist, aš nežaidžiu. (užsisuka į kitą
pusę, geria alų nugara į žiūrovus)
BENAS
Nu va, sakau.
TOMA
Oii, Juliukas užsišiko. Eilinį kart su savo kvailais
principais.
LUKA
Tegul blet ir nežaidžia, jeigu nenori. Koks skirtumas.
Niekam čia nereikia.
BENAS
Tai vėl pripis čia vienas sėdėdamas.
DOMCĖ
Mes siūlom jam faaakin partyyy. Jis pats nenori.
BENAS
Tegul pagrūzina. (pauzė) Pff, Cezaris.
JULIUS
(atsisuka)
Čia nelinksmybės, čia idiotiški vaikų žaidimai. (pauzė)
Jeigu atvirai, tai much more fun yra tiesiog alaus
pagert. Ir jeigu dar atviriau, tai išvis. Su jumis
niekada nebuvo jokių linksmybių, tik supistos
nesąmonės. Kaip buvo, taip ir liko nuo penktos klasės.
Tas pats šūdas.
TOMA
Ohoho, žiūrėk, kam liežuvį atrišo. Atvėsk, okey?
LUKA
Bet kažkodėl visus šitus metus tryneisi kartu, ane?
Staiga nušvito protas? Juokinga. Niekas čia tavęs
nelaiko, tai ko čia sėdi? Ko čia sėdi, klausiu!? (tyla)
Eik tu žinai kur? Aš irgi nežaidžiu. Nesąmonė kažkokia
vis tiek. (skrolina telefoną)
TOMA
Nu jėga, tai visi dabar užsišikim taip, kaip penktoj
klasėj ir daro vaikai.
BENAS
Tai nesiparink, Toma. Bent vienas žaidimas, kurį visada
ir visi žaidžiam.
DOMCĖ
Ai, pizdū. Bent jau nenuobodu (juokiasi).
Tyla
TOMA
Tai žaisim tryse?
BENAS
Nu tai ar Tu durna?
TOMA
Kas durna?
DOMCĖ
Aš tai mielai su Tavim prasineščiau, Zajčyk.
TOMA
Aii... Nu atsipisk, Domce.
DOMCĖ
Jeigu nori paigralint, tai paigralinam. Dviese žinok
max super.
BENAS
Tikrai, Toma. Nesidrovėk. Gi nėra ko prarast, ar ne?
(juokiasi)
TOMA
(damuša savo gėrimą)
Einam.
DOMCĖ
Į tūliką?
TOMA
Nebūk Tu debilas, Domce. Einam pašokt.
Užgroja gerai visiems žinoma popsinė daina. Toma su Domce šoka. Toma raitosi aplink Domce, o Domcė maroziškais judesiais šoka šalia jos.
3 SCENA
Toma su Domce nueina prie baro.
DOMCĖ
Nu, družbanai, gal po šotą? Ant atsipalaidavimo.
BENAS
Gajus Julijus Cezaris tur˙ejo puikius karinio stratego
ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus
pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu.
BENAS
Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai,
sumanus naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos
stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laik˙e
lygiareikšmiais ir sumaniai derino. (Pauzė) Nu
nežinau...
DOMCĖ
Ką tu ten vaflis... Ateik čia geriau.
BENAS
Šiaip pagooglint Cezario reikšmę. Už ką tokią garbė Juliui.
LUKA
Reikėjo mokytis pas Lukiškienę, kai buvo laikas.
DOMCĖ
(tarsi sau)
Tėvai iš meilės padarė.
BENAS
(eina link baro)
Mažute, dar vis pavydi man to devyneto? Kam tos
nuoskaudos... Domicele, kažką sakei? ...taigi šitoks
vakaras. Tik švęsti gyvenimą! Ir kas be ko - puikų
išsilavinimą.
LUKA
Benai. Tu esi šlykštynė. O su savo tais pagražinimais
dar šlykštesnis pasidarai.
BENAS
Ir gerai. Man atrodo - blogiau jau nebus. (Prie baro
išlenkia shotuką). Ką ten sakei? (Domcei)
DOMCĖ
(scrollina telefoną)
Sakiau, kad ateitum greičiau.
TOMA
Tai dabar dar ir Tu?
DOMCĖ
Aš?
TOMA
Ne. Bet Tu irgi.
BENAS
O ką aš?
TOMA
Su savo amžinais filosofiniais išvedžiojimais. Visi
gali pagooglint. Dabar visi gali pasakyt ką galvoja.
(išlenkia shotuką)
BENAS
Tai o Tu pasakyk.
TOMA
Tai ką tik ir pasakiau.
BENAS
Tai ko čia dabar prisikabinai? Telefono iš rankų pati
nepaleidi, laikiukus tik renki, aš bent jau...
DOMCĖ
(telefono ekrane)
Zjbs. Zjbs. Ž˙ekit. Norvegija dekriminalizavo
narkotikus. Oba. Va jums ir gera naujiena,
zabutelninkai.
BENAS
Rimtai? Jau? Paro(dyk) (analizuoja telefono ekraną).
TOMA
Nu blet, jūs rimtai? Taigi tarėmės, kad šiandien
normaliai pabūsim kartu.
DOMCĖ
Ne aš pradėjau. Ir čia svarbu.
TOMA
Koks skirtumas, kas pradėjo. Svarbu tu pabaigei.
(pauzė) O kažkas nuo to, kad sužinojai, pasikeis?
Nebent ruošies skrist dirbt į Norgę, o tu gi belenkaip
įsimyl˙ejęs Lietuvą
DOMCĖ
Ouu, that’s what she said. (nusijuokia) Taip, o ką? Kuo
blogai, kad aš myliu šalį, kurioj augau, keikiausi,
spjaudžiausi, taginau, mušiausi. Čia viskas mano, ir aš
esu jos. Visa žemė mano kvapu atsiduoda. Jauti?
(apkabiną jos galvą abiem rankom ties ausimis,
suspaudžia bicepsais)
TOMA
Fuuuuu... (suklykia, ištrūksta, pabėga).
BENAS
(juokiasi)
Oho, Domce. Iš kur Tu toks poetas būsi?
DOMCĖ
Kai paliečiam skaudžią temą, kaip ten tos, nu žinai,
skylės atsiveria.
BENAS
(juokiasi)
Čakros, turi omeny. Ta proga, gal einam parūkyt? Žinai.
Atversim daugiau.
4 SCENA
Staiga dingsta visos šviesos. 10 sekundžių visiška tamsa ir tyla. Iš l˙eto ir vis garsyn pradeda groti muzikinis beat’as. Penki aktoriai pradeda muistytis, šurmuliuoti, bėgioti, rėkauti tarp žiūrovų. Pradeda mirksėti spalvotos šviesos tuščioje scenoje. Juodai apsirengę, su juodomis kaukėmis ant veidų aktoriai vienas po kito bėga į sceną ir paišo/graffitina ant sienos visokius gatvinius užrašus ("solomon", "fuck the system" "tagyl" "legalize" "the joint a day keeps veryga far away" ir pan.), kuri nuo pat pradžių yra scenos gale.
JULIUS
(girdimas tik balsas)
Pareiškimas. Du tūkstančiai septyniolikti metai,
gruodžio aštunta diena. Šešiolika valandų ir dvylika
minučių˛. Antrasis Vilniaus miesto policijos
komisariatas, Vilniaus apskrities vyriausiasis
policijos komisariatas. Bylos nagrinėtojai: Linas
Likabvičius, Vytautas Kuražovas, Algimantas Vinys,
Gintaras Bukokas. Bylos tardytojai: Aleksandr
Pošakovskij, Rimantas Erkus. Aš, Julius Nacevičius, du
tūkstančiai septynioliktų metų, gruodžio aštuntą dieną,
apie keturioliktą valandą popiet prie šiuolaikinio meno
centro buvau suiimtas už žolės laikymą ir vartojimą.
Tuo metu turėjau pusę gramo, kuris vykdant paiešką buvo
rastas kišenėje. Žinodamas Lietuvos Respublikos
teisinius įstatymus suprantu savo klaidingą elgesį ir
gailiuosi. Du tūkstančiai septyniolikti metai, gruodžio
aštunta diena. Julius Nacevičius. Parašas.
5 SCENA
Tryse rūko.
BENAS
Palauk. O tai Šeškaus nebuvo su Tavim?
JULIUS
Buvo.
DOMCĖ
Tai jis kaip, pabėgo?
JULIUS
Ne. Pas jį nieko nerado. Tuo metu rūkėm jo stafą.
DOMCĖ
Eik tu na...
BENAS
Seni... Nesąmonė.
tyla
DOMCĖ
Čia už tai Tave išmetė?
JULIUS
Taip.
BENAS
O tai.. Nebandei jiems paaiškint?
JULIUS
Nebandžiau? Žinai kaip yra su tėvais, apskritai, su jų
pasitikėjimu? Vieną kartą nusižengi ir paskui velki
amžinai tą savo kryžių, kartais net ne savo. Aišku,
bandžiau. Nesiklausė. Jiems užteko protokolo, užteko
policininkų parodymų, užteko suaugusių žmonių balso ir
įtikinamų mimikų, kad jie manim nepatikėtų. Kas aš
toks? Tik jų sūnus, prasižengėlis, narkomanas, visada
linkęs į blogį ir beveik visada kaltas. Aš jau
nebesiparinu... Svarbiausia, kad neuždarė.
DOMCĖ
Tipo galėtų už tokį kiekį?
JULIUS
Tai vieną tokį bičą iš centro ir uždarė.
DOMCĖ
Eik tu?
JULIUS
Gvoką
BENAS
Girdėjau. Ir straipsnių buvo pilna. Juos tada penkiese
pagavo.
DOMCĖ
Kiek turėjo?
BENAS
Keli iš jų vidutiniškai apie vieną. Kažkurį iš jų parišo dealinant.
JULIUS
Kurmį. Sėdi dabar.
tyla
BENAS
Pasisekė Tau.
DOMCĖ
Bičas. Mes su Tavim.
6 SCENA
TOMA
Tai?
Tyla
TOMA
NUU? (pauzė) Luka!
LUKA
Kas "nu" Toma?
TOMA
Pasakok.
LUKA
Kad nėra ką pasakot.
TOMA
Nemeluok. Sakei, kad norėsi šiandien pakalbėt.
LUKA
Nebenoriu.
Tyla
LUKA
Aš noriu... Aš tik.. Nežinau kaip pasakyt.
TOMA
Nesiparink, Lucka. Taigi mes - geriausios draugės.
Viską kartu patyrėm ir visur kartu buvom. Imk ir sakyk.
Apie Danielių?
LUKA
Ne ne... Prie ko čia jis? Seniai ten viskas baigta
(pauzė). Gal net nebuvo išvis...
TOMA
Nesuprantu... Taigi fb buvot pasiskelbę..
LUKA
Fb... Kas tas fb? Gyvenimas fb? Feisbukas nėra lygu
gyvenimas. Patys save susikuriam. Kaip norėtumėm būt.
Net nebūtų teisinga sakyt, kad plagiatas, labiau
puikiai sukonstruota apgaulė, kuri net mus pačius
apgauna. Net mus pačius! Ir patys sau meluojam... Ah...
(atsidūsta) Toma... O Tu pabandyk... Nors kartą
pabandyk suprast! Ne iš mano fb ar mano žodžių, kurie
kartais patys pasisako... Norėčiau, kad nieko nereikėtų
sakyt ir Tu viską suprastum iš to, kaip atrodau, kad
fakin skaitytum mano mintis. Mano... Jausmus. Juk būna
tokių žmonių, būna.. draugų. O kad mes per fb
pasidariusios statusą, tai dar nereiškia, kad realybėj
irgi atitinkam. Supranti? Ir visos tos nuotraukos...
Šiandien va, mergos užsidės pagrindinę profilio
Nuotrauką su išleistuvių makiažu ir nebenusiims pusę
metų, o po tų pusės metų pasikeis į tokią pačią, tik
kitaip pakreiptu veidu ir parašys "oh.. those
memories". Ir čia tikrovė? Čia mes tokie? Žinai,
jaučiuosi kartais kaip stiklo konteineris, kurį amžinai
perdirbinėja.
TOMA
Atleisk, kad negaliu skaityti Tavo minčių. (pauzė) Bet
ir be to manau, kad esam geros draugės. Ir mums
nereikia statuso. Ar jau nebe?
LUKA
Esam.. Esam. Aš...
TOMA
Jeigu esam, tai sakyk. Sakyk kaip visada sakydavai. O
aš išklausysiu.
LUKA
Nu gerai (iškvepia orą)... Dabar jau blogiau nebus
(pauzė). Vis tiek jau pabaiga (ilga pauzė). Esmė tame,
kad man patinka Julius.
TOMA
Tai man irgi patinka. O kam nepatinka blogiukai?
LUKA
Ne.. Ne tai.. Nesupranti. Man jis.. Aš.. Aš nežinau,
kaip aš dabar gyvensiu. Anksčiau galėdavau jį matyti
kasdien ir nesvarbu būdavo, ar jis kiekvieną dieną
trinasi su kokia šliundra. Aš netgi apsidžiaugdavau,
jei sekančią dieną nebūdavo su ta pačia pana - taip
atrodydavo nieko rimto. Ir man užtekdavo. Užtekdavo tik
būti kažkur šalia ir stebėti. Man tik svarbiausia, kad
jis laimingas būtų... O kaip aš dabar žinosiu?
TOMA
Am... O jis žino?
LUKA
Aišku, kad ne. (pauzė) Bet gal įtaria.
TOMA
O Tu nenori jam pasakyt?
LUKA
Kas iš to? Jeigu jis būtų norėjęs su manim kažką daryt,
tai seniai ir būtų padaręs. Kaip ir su kitom. O dabar
neverta.
tyla
TOMA
Nežinau ką pasakyt. (pauzė) Bet turiu prisipažint.
(pauzė) Nepyk, Luka. Negal˙ejau Tau sakyt. Mačiau, kaip
kenti. O kai tai atsitiko, nenorėjau Tavęs dar labiau
skaudint. Man taip gaila... Nes nieko gero iš to... Tu
mano draugė, o aš tokia...
LUKA
Miegojai su Julium?
TOMA
Taip...
LUKA
Taip ir žinojau.
TOMA
Luka, aš nenorėjau... Aš atsiprašau..
LUKA
(trenkia antausį)
Savčs atsiprašyk, kale.
Luka išbėga į vidurį scenos ir visa apsiašarojus
dainuoja karaoke apie meilę.
7 SCENA
Visi veikėjai scenoje.
TOMA
Ko tokie grūzovi?
DOMCĖ
Normaliai viskas.
tyla
TOMA
Ką veikiam?
BENAS
Gal tiesiog prisigeriam paskutinį kartą visi kartu?
TOMA
Kodėl paskutinį? (pauzė) Taigi susitiksim vasarą dar
dafigą kartų. Gal net rytoj vakare (juokiasi).
BENAS
Gal.
TOMA
Nu kas yra jum? Taigi paskutinis mūsų vakaras va toks va.
JULIUS
Pati sakai, kad paskutinis.
TOMA
(sučepsi) Nu ne tą turiu omeny. Išleistuvės mūsų,
baigiam mokyklą blemba, daugiau niekad nebebus taip.
LUKA
Ir ačiū Dievui.
tyla
TOMA
Bet jūs visiški mėmės. Ačiū Dievui sugalvojau kitą žaidimą.
JULIUS
Ne. Iškart sakau ne. Jokių žaidimų.
BENAS
Taip, mes norim prisigert.
DOMCĖ
Pritariu.
LUKA
Daugiau jokių žaidimų.
TOMA
Gerai, daugiau jokių žaidimų. Galėsim visi gert, bet
būtinai visi kartu. Esmė labai paprasta. Taisyklės
beveik visos žinomos, tik truputį pakeičiau. (čia
pradeda garsėti foninė muzika) Susėsim visi ratu,
suksim tą patį butelį ir pasakysim vienas kitam, ką iš
tikrųjų galvojam. Okei?
Veikėjai tarpusavy burba, aiškinasi, bet žiūrovai per muziką negirdi. Neilgai trukus visi susėda ant žemės, suka butelį, kažką kalbasi, pasibučiuoja, o fone girdisi įrašyti veikėjų balsai.
JULIUS
Neturiu sąžinės. Neturiu net pinigų jai nusipirkti.
Galvoju apie daug moterų, nors turiu merginą. Ji graži,
protinga, supratinga, viskas jai gerai, netgi puikiai -
kaip mano vienas draugelis sako "Tau labai pasisekė,
seni", bet tiesa ta, kad ji ne vienintelė. Taip, ji su
manim, ji amžinai su manim, visur su manim, per daug su
manim, ir ji vienintelė tokia, bet yra kitos. Viena gal
ne tokia protinga, nežinau, pamačiau gatvėje, bet
tiesiog norėjau ją parsivesti namo, ir parsiversti ant
sofos. Ne. Nereiktų nei namų, nei sofos. Jei ji
sutiktų, o mano fantazijose ji tikrai sutiktų, -
parsiversčiau ją čia pat, Vilniaus gatvėje, ant ką tik
šviežiai iškepto asfalto skirto dulkintis ir iš to
manyje netveriančio geismo prisiekiu - galėčiau
sukruvinti visą jos kūną. Kita, kurios niekad nemačiau,
bet dažnai ir labai gerai galiu ją įsivaizduoti - su ja
norėčiau tiesiog paskaityti. O ką neokei? Taip,
tiesiog norėčiau jai ką nors paskaityti ar parašyti ir
tada paskaityti - visai nesvarbu. Nesvarbu net ir tai,
kad aš nemoku supistai rašyti. Aš tik įsivaizduoju,
kaip ji sėdi šalia ar tam pačiam kambary, sėdi, tyli ir
klausosi. Tiesiog būna ir ne per daug. (Pauzė) Taip, aš
galvoju apie daug moterų ir mažiausiai galvoju apie
savo. Gaila, kad neturiu sąžinės ir neturiu pinigų jai
nusipirkti, bet užtat turiu savo fantazijas. Jos
puikiai veikia ir be pinigų. Ne. Geriausiai - be
pinigų.
DOMCĖ
Aš kartais nežinau kaip reikia elgtis. Kartais elgiuosi
taip, kaip visai nenoriu. Išmokau dar paauglystėje, kai
matydavau, kad suaugę vienas kitam žiūrėdami į akis
pisa protą, aš nesuprasdavau kodėl. Kodėl reikia pisti
protą, o po poros minučių prieina ir šypsosi šypsosi
ŠYPSOSI kol blet pageltonuoja dantys ir iššoka venos
kakle. Arba Kalėdos. Kodėl jie pisa protą? Aš jau nuo
dvylikos žinojau, kad nėra Kalėdų senelio, o tėvas
persirengia ir pripisęs vaidina senį šaltį, tėvo balsu,
tėvo manieromis, tėvo keiksmažodžiais dalina dovanas,
prašo dainų ir eilėraščių, o vaikai šokinėja ir
džiaugiasi. Ot smagu vaikučiams, ot smagu. Ir aš
pasakiau. Priėjau prie motinos ir paklausiau, kodėl
jinai man pisa protą, o ji sako, kad nepisa, kad kalėdų
senelis tikras ir, kad geriau pasidžiaugčiau dovanomis.
Ot smagu vaikučiams, ot smagu. Ramtadrylia opapa. Ir
kaip blet netapti supistu melagiu, apsišikusiu ciniku,
apsivartojusiu asocialu, kai tau nuo vaikystės
diegiamas šūdas. Esi užprogramuotas šūde, nes nesirenki
nei tėvų, nei kalėdų senių - jie patys ateina ir
dovanoja savo supistas, niekam nereikalingas dovanas.
Padėk po eglute blet. Išsipakuosiu ir užsivyniosiu, kad
savęs niekada nebesurasčiau. Ir tada. Va tada, kai
suaugi ir supranti, kad visą šitą laiką buvai toks,
koks niekada nenorėjai būti, kokio savęs vengei, bet
niekur taip ir nepabėgai, tada supranti, kad amžiams
praradai gražiausią dalyką, kuriuo net pasidžiaugti
nespėjai - savo supistą vaikišką naivumą ir tikėjimą
vienintele teisybe. Amžinoji dorybė Eliziejaus
laukuose. Beveik kaip Šekspyras. Šūdinas Šekspyras. Už
tai ir nekenčiu savęs ir esu perpistas supistas
nuopisa, nekenčiantis žmonių, nes nekenčiantis savęs,
pisantis prot`, nes vis dar pisamas protas, todėl
kartais ir labai dažnai nežinau kaip reikia elgtis. Ar
taip, kaip užprogramuota ar taip, kaip visai nenoriu.
Vis tiek išeis tas pats. Ir goodbye fields of elysian.
BENAS
Nesuprantu. Kodėl žmonės negali pasakyti, kai myli.
Kodėl aš negaliu pasakyti jam, kad myliu. Kodėl taip
drebu, kod˙el taip sunku. Vis vaikštai aplinkui,
galvoji, kaip tiesiog atsitinka gražiai ir žiūrėk, jūs
jau kartu Bernardinų sode vaikštot arba geriat alų, nes
dar net nežinau, kas jam labiau patinka. Tai aš taip
svajosiu iki gyvenimo galo, kol ateis koks kitas Jonas
ir išdrįs bent jau jo nuotrauką palaikinti. Mano ženklų
neužtenka. Jų net nelabai yra. Bet čia jau mūsų, mūsų
pačių sukurtų strategija. Fantazuoji sau, kuri
paralelinį pasaulį, kur jūs jau kartu, nors esi
atsisėdęs ant purvino ir šlapio suoliuko, nes iš tiesų
tai tik sėdi ir lauki, kol praeis. Ne jis praeis, o
praeis jausmas, kad jis. Kad tik su juo taip galima.
Nors ir prieš ir po buvo tokių jų, tokių sėdėjimų,
galvojimų ir viskas. Tai čia meilė? Aš nežinau, kas ta
meilė. Kaip reikia įsimylėti? Kada žinoti, kad jau, kad
tikrai neprašausi. Kažkuris gi tikrai prašaus. Juk
kažkas pirmas įsimyli. O kaip tada kitas išmoksta
atsakyti, ką įsimyli, juk jis nebepasirenka, pasirenka
jį. Tada vadinasi, kad vienas visada myli stipriau ir
ta meilė nevienoda. Antrasis gali įsimylėti nebūtinai
tą patį ir dažniausiai ne tą patį, o jeigu, pavyzdžiui,
įsimyli rodomą dėmesį, arba išvis - dievinimą, arba
kartu geriamą kavą, arba vietą, vietą, į kurią visada
kviesdavo. Jeigu įsimyli tik ženklus, tik simbolius,
tik kito meilės užuomazgas? Gal dėl to tiek daug
nežinomybės, tiek daug nesutarimų, tokia prasta mūsų
demografinė padėtis? Girdėjau, kad vyresni žmonės
tiesiog bijo vieni pasenti. O jeigu iš tikrųjų? Jeigu
būna tokių, kurie nepasirenka, o eina kartu, su
išsirinkusiais tik todėl, kad bijo eiti vieni, tik
todėl, kad bijo niekada nebebūti išrinktieji? O kodėl
jie bijo patys rinktis? Kodėl jie bijo? Aš bijau ir
nenoriu mylėti. Atsibodo sėdėti ir laukti, kol praeis.
Atrodo, kad niekas neišsirinks. (Pauzė) Man atrodo
tikrai nesuprantu, kaip reikia mylėti.
LUKA
Aš tiesiog turėjau gimti vyru. Nenoriu būti moterimi.
Ir nėra čia jokio translytiško šūdo. Man patinka mano
kūnas, aš tiesiog nežinau, kaip būti moterimi. Kai esi
bičas, tu tiesiog gali būti, kad ir žiauriai baisus,
bet fainas bičas. Didelis pliusas - jei nešioji visai
nieko batus arba tiesiog moki suderinti ne tik
treningus. Nors ką aš čia šneku. Svarbiausia, kad
tiesiog nedvoktum kaip ką tik išėjęs iš sporto salės. Ir
viskas. Daugiau gi nieko. Va ir visas fainumas, ir to
pilnai užtenka. O aš. Aš nesutverta gražiai atrodyti.
Nepagimdė, nepadarė, genai prasti - ką žinau, gi ne
tame esmė. Gimiau baisi ir ką? Jokių vyrų, jokio sekso,
jokio buvimo moterimi. O kaip ja būti, kai turi būti
ikona? Kukli, daili, miela, tyli, švelni, mylinti, sako
- gėlė. O kas, jeigu aš beržas, lietuviškas beržas.
Dabar visi sakys - taigi gerai, savotiškas grožis, o
mes visi žinom, kad žodis savotiškas yra jau už ribos
žodynėly apie grožį. Tai koks čia malonumas būti
savotiška? Bandyti būti gražia sau pačiai? Stovėti ir
kiaurai per dienų dienas žiūrėti į veidrodį?
Apsivemčiau po pirmos minutės. Susirgčiau bulimija ir
mirčiau vėžiu tuo pat metu, žiūrėdama ilgiau nei
minutę. Ir nėra jokio čia psichologinio, bipolinio,
šizotipinio ar kokio užkoduoto lytinio nukrypimo. Jokio
čia šūdo nėra. Čia tiesiog yra noras, kuris niekada
neišsipildys. Ir nenoriu, kad išsipildytu˛, tegul būna,
kitaip nebūtų ko norėti.
TOMA
Noriu ištrūkti iš šitos skylės. Nebegirdžiu kitų,
nebegirdžiu savęs, tik šitą trankią muziką. (pauzė)
Prisegu baltą drobę. Sakysit, nieko nereiškia, o aš
sakysiu - modernus menas ir jūs nieko nesuprantat. Jūs
išvis nieko nesuprantat, negirdit, apsimetat, kad
nepažįstat, praeinat, o jei pavykta - aplenkiat. Ir
kodėl, kodėl aš pagalvoju, kod˙el ir kas pasirinko, kad
aš būčiau šitoj sumautoj skylėj, kad būčiau čia ir
dabar. Tėvai vaikų nepaklausia, vaikai tėvam neatsako.
Užtenka tik to, kad jie nori ir jie gauna. Ir jie gauna
tą savo primityvų produktą, kuris veikia labiau kaip
instinktas, o ne kaip pasirinkimas. O ne. Niekas čia
nesirinko. Nei jie, nei aš. Ypatingai aš. O kas toliau?
Toliau tik mano kančios ir mano nežinojimas. Toliau tik
mano primityvios tiesos ir tu˛ tiesu˛ padariniai. Aš
žinau, kad nenoriu turėti vaikų. Visų pirma nenoriu,
nes negaliu taip tiesiog paiimti, užsimanyti gyvybės ir
ją turėti. Šitaip negalima. Aš šaukiu, kad šitaip
negalima. Jūs pažiūrėkit man į akis ir išdrįskit
pasakyt, kad taip galima. Aš būsiu jūsų į rodymas, nes
bet kokiu atveju jūs visada turėsit argumentų. Antras
dalykas - aš negaliu paklausti, o jei prieš paklausdama
papasakočiau kokia sumauta čia skylė... Ai, išvis.
Šimtus ir du kartus kartota tiesa. Vienintelė tiesa.
Ta, kuri verta gyvybės, kraujo, gimimo ir mirties, ir
ta, kurią aš iš tikrųjų pasirenku. Ir kaip man sušiktai
išmokti tvarkytis šitam pasaulyje? Kaip atsakyt už
save, kai nesuprantu, kas su manim vyksta. Noriu
ištrūkt. Sumauta skylė. Sumauta pabaiga.
