2025

Urtei Marijai

 

 

Veikėjai:

andrė,

2,

3,

4,

nebylys švedas,

vacys,

bobulė,

karšta merga.

 

Viltis ateina įvairiais keliais, bet dažniausiai moters pavidalu.

 

SOUVENIR D'ITALIE

2, 3, 4 stovi savo bahūriškoj svetainėj. Jie žiūri į liemenėlę, gulinčią ant žemės.

4: negali būti.

3: netikiu.

2: čia ne po manęs.

3: niekas ir nesakė.

4: ar čia--

3: tikrai ne.

2: abejoju. nors...

3: nemanau.

2: bet gal.

3: ji gal juokauja?

2: aš ją mačiau mieste. prie angelo.

3: ką?

2: jo. sėdėjo ant bordiūro ir lakavosi nagus.

4: hipė supista.

2: jo.

3: kodėl nesakei?

4: galvojau, nereikia.

3 pakelia liemenėlę nuo žemės.

3: reikėjo.

4: kur ji?

3: visai šalia.

2: tai ji dar gyva, ką...

4: iš kur pas ją raktas?

3: leidžiam jai?..

2: nori susipykt?

3: mes dabar neturėsim jos, nes tu negali turėt.

2: jo. taip.

4: čia slidu.

2: bet aš galiu ją pakelt. visada galėjau.

4: tu negali jos pakelt.

3: ji negali jos pakelt.

4: nepasakokit, kad nenorit. nereikia vaidint. žinot, kad apsireikš, kad po to dings. kad kažkuris išpis. gal visi po truputį, gal vienas, bet užtikrintai.

3: aš pavargau.

4: ji vargina.

3: jos per daug.

4: jai mūsų per mažai.

 

MOTERIS, KURI IŠRADO INTERNETĄ

andrė sėdi svetainėje su bliūdu. Svetainės kampe - kalnas jos daiktų. Ji minko tešlą.

andrė užsivilkusi 3 švarką. Įeina 4 ir 3. Sustingsta.

4: tu irgi ją matai?

andrė atsistoja, abu po vieną išglėbesčiuoja. Tada abu kartu. Tada vėl abu po vieną.

andrė: maaaano vyyyrai... labas... ar turit laiko? pavalgysit? valanda kita, kol iškils tešla... nu… pagaliau, ką?

4: kaip...kaip tu?

andrė: aš? aš gerai. aš ką tik iš argentinos.

3: kaip argentina?

andrė: pasaka... sutikau tokį vyrą, pardavinėjo turguj autodalis kažkokias, net nesupratau ką. bet vaikštinėjau aš ten ir užkalbinau jį. taip susibendravom, pragyvenau pas jį pusantro mėnesio. jis toks fainas - nei karto nelindo! sėskit! ko jūs nesėdat?

4 ir 3 prisėda. Kas jiems belieka?

3: kaip...kaip šiaip?

andrė: kaip tu? geriau tu papasakok. kaip jūs, vyrai mano, buvot kažkur išvarę? nebijokit, aš už poros dienų į filipinus.

3: ką ten?

andrė: komandiruotė.

3: kiek tu čia laiko būsi?

andrė: dabar nežinau. o jūs žinojot, pavyzdžiui, kad yra toks apps'as, kur dangų rodo?

3: ką?

andrė: nukreipi kamerą į dangų ir rodo, kokios žvaigždės virš tavęs.

3: rimta.

andrė: tik brangus.

3: kaip mama?

andrė: normaliai. gyvuoja. jus prisimena.

3: smagu girdėti. malonu.

4: iš kur tu turi pinigų?

andrė: ką?

4: iš kur pas tave pinigai? tau mama perveda?

andrė: apie ką tu čia kalbi? nesuprantu.

4: nesupranti?

andrė juokiasi.

4: kaip tu... kaip šiaip, kas geresnio?

andrė: galvoju varyt į filipinus. noriu išmokt boksuotis.

4: ne į tailandą?

andrė: nejuokauk. tai ne man. valgysit? tuoj tešla iškils.

4: tu neįdegus.

andrė: nesideginau. nekaršta ten. kaip tik – vėsu.

3: tai kas... kas šiaip gero?

andrė: fainai ten, smagu. žmonės draugiški, padeda visi. viską.

BLITZKRIEG

kambariokai su andre svetainėje rūko joint'ą. andrė varto žurnalą.

andrė: nu ir ką ta pirmoji ponia? nesuprantu, kas per kleckas ant pilvo, tu man pasakyk, ar reikia jai to banto? ir kojos vapše kaip rabarbarai.

Rodo 4, 4 pochui.

andrė: šiaip ji kreiva. ką ji beužsideda, man nepatinka. baba sakė, kad jos sūnus autistas.

4: jo?

andrė: ir kad jie turi namuose indą tarną.

4: iš indijos?

andrė: mumbajaus.

4: o kam?

andrė: nu kad tarnautų.

4: kam iš indijos vežt?

andrė: tai gal gerai tarnauja. indija stebuklinga šalis. džaipure gyvena princesė, jai po kojom miestelėnai kloja žiedlapius ir dainuoja dainas. auksiniuose rūmuose gyvena. jai netrūksta vitamino d, jos pėdas plauna lakhanas ir arjunas - atitinkamai kairę ir dešinę, pakaitom pagal savaitės dienas. aš manau, kad ji liūdi, nes nežino, koks jausmas pačiai mazgotis kojas.

3: geras. graži?

andrė: graži, bet jai skauda gyventi. turi nevilties raukšlę, kur mamos turi.

3: kurioj pusėj džaipuras?

andrė: prie tadž mahalo.

3: buvai tadž mahale?

andrė: ne.

3: mano brolis buvo.

andrė: bet tu nebuvai?

3: ne.

andrė išsitiesia ant žemės. viliojančiai. tingiai.

andrė: jį statė tūkstantis dramblių.andrė atsistoja, iš savo daiktų krūvos išgriebia kitą žurnalą. varto jį tol, kol randa jame Tadž Mahalo nuotrauką. ją parodo visiems, išplėšia puslapį ir užklijuoja ant sienos.

3: drambliai statė?

andrė: nu su žmonėm. su vergais. bet drambliai tįsė visus akmenis.

3: savo žmonai pastatė, ne?

andrė (su visu savy esančiu švelnumu): iš meilės.

3: neblogai.

andrė: taj mahalas - mohamedo vartai į rojų.

3 užsikosėja.

3: andre... ką tu kalbi tai tik tu pati supranti.

andrė: alacho pažadas yra ant tadž mahalo sienų išraižytas. ir žmonės kalba, kad rūmai yra vartai į rojų.

3: žmonės kalba? kokie žmonės?

andrė: nežinau. indai. vienuoliai. aš.

4: labai gražu.

andrė: ir keičia spalvą. rytais, kai brėkšta - rausvas, vakarais - geltonas prie tamsaus dangaus. jums reikia pamatyt. pamatyt ryte, pamatyt vakare, pasėdėt šalia, apeit ratu. O ten beždžionytės laksto aplink rūmus.

4: norėčiau.

andrė: norėčiau blet. tai važiuojam.

vyrai tik liūdnai šypteli.

andrė: „norėčiau“ jus nužudys.

3: andre, nereikia. tau viskas lengva, kai nereikia pinigų uždirbt.

andrė: man viskas lengva. kaip gerai, kad man viskas lengva. ane?

andrė paima 3 už skruostų, pabučiuoja į kaktą.

andrė: va, dabar ir tau lengva. perdaviau energetinę srovę.

3 nusivalo kaktą. 4 pasikrapšto subinę.

andrė: varom į tadž mahalą. bėdos nėra, mes tiesiog nevažiuojam. gal važiuojam? Važiuojam į tadž mahalą, ką?

3: nu blet ką tu nusišneki, kada važiuosi į tą tadž mahalą, va dabar?

andrė: už… dviejų savaičių.

3: kaip filipinai?

andrė: o ką filipinai?

3: nepalaiminsi savo atvykimu?

andrė: niekur nepabėgs tie filipinai.

2: tau reikia baigt svaigt.andrė: aš tavęs ir nekviečiu.

2: tu mano joint'ą blet rūkai. ant mano kilimo.

andrė atiduoda joint'ą, atsistoja ir išeina.

 

ŠVENTAS RATAS

andrė svetainėje šoka. įeina 3. ji pamojuoja ir prieina. tampo jį už rankų, ragina šokti. 3 nė krust. andrė paleidžia rankas.

andrė: raktą palieku čia.

andrė padeda ant stalo raktą.

3: nebereikės?

andrė: reikės, aišku. man tavo bičiulis duos savo atsarginį.

3: o iš kur pas tave šitas? nieko asmeniško.

andrė: aš jį nešiojausi. nuo senų laikų.

3: nuo tada, kai dar buvai skusta?

andrė: nuo „sielos“ koncerto.

3: oi...

andrė pačiumpa 3 už pečių.

andrė: tu pameni?

3: kaip tu slydai gatve į fūrą? nežinau, ar kažkada pavyks pamiršt. tu buvai geležinė. Iš tiek traumų patyrusio žmogaus tikėtumeisi klinikinės komos. otu atsistodavai, pavalydavai nubrozdintas alkūnes ir šokdavai toliau plėšrūnams į akis.

andrė: tada tu irgi toks buvai.

3: dabar aš senas.

andrė: nepasakok.

abu juokiasi.

įeina 2 ir 4. įkiša trigrašį. įsiterpia.

2: festivalis?

andrė: ką?

2: šokius pakūrę?

andrė: aš jus marinuoju tadž mahalui. hello, mumbai!

4 šoka.

4: opa opa! hola, amigos, vamos, tadž mahal!

andrė juokiasi, pradeda šokti kartu su 4. 4 uždeda ranką jai ant užpakalio. andrė čiumpa jį už riešo ir nuverčia ant sofos. supakuoja.

andrė: hola, amigos.

2 išjungia muziką.

3: neblogai.

andrė: svarbu žinot už kur sučiupt.

3: už kur?

andrė paima 3 riešą, spusteli. 3 susiraito ant žemės.

3: eik tu!

jis čiupteli 4 ranką. bando minkyti. 2 susidomėjęs žiopso. andrė aiškina savigynos paslaptis.

2: kur išmokai, grėsme tu?

andrė: dubajuj, seni. ten nachui tikrosios džiunglės.

2: nuo kada tau nepatinka, kai ima už šiknos?

andrė žengteli link 2, mėgina čiupti jam už kaklo.

2: ė ė ė, gerai.

andrė su koja priliečia 3 koją. rodo jam, kaip apverčiamas priešininkas.

 

EUROREMONTAS

4, 3, 2 švaisto laiką svetainėje. visur išmėtyti andrės daiktai. nėra pakankamai vilties imtis kažko prasminga. į svetainę įsiveržia andrė, ji rankose laiko neaiškų butelį birzgalo. paskui ją kukliai įpėdina vacys, švedas ir bobulė.

andrė: ...ir taip norėjom padaryt kažką nepamirštamo, kažką, kas apibrėžtų tą vakarą ir tą tirštą meilės istoriją. atrodė, kad niekad nebus panašios nakties - islandas profesorius, meno kritikas, toks jis buvo gilus, toks užburiantis ir aš jam buvau tokia graži, žinai, kai tiesiog matai, kad tu graži, iš žvilgsnio, iš akių.

vacys: pasiilgau tavęs, uoga.

2: kur čia buvai?

andrė: belgrade. ir tada pamatėm centrinėj gatvėj, pačioj miesto širdy - viešbutis hotel maskva. koks mus abu persmelkė bjaurumas, toks suterštas vakaras, atrodo, sudegintum iki pamatų. atėjom, apspjovėm sieną, bet vis tiek nepadėjo. tada man spustelėjo į galvą idėja, žinojau, kad jis pasirašys - tą naktį jis mane mylėjo, garbės žodis. aš turėjau tokią geltoną šilkinę suknelę, ji buvo gražiausias drabužis, kurį turėjau per gyvenimą - aš gimiau, kad į ją isilipčiau. tokia švelniai krentanti, poilgė, skaisti skaisti. vežiojausi beveik visada, jei netyčia tektų užklyst į kokią barmitzvą ar priėmimą - ir šiaip jau vis kartais man jos prireikdavo. tai va, o mano jaunikaitis buvo visas mėlynas - sutapimas, tobulas šiam vakarui. žodžiu, autobusų stotelėj aš persirengiau, nuėjom į viešbučio vestibiulį, jis pasisodino mane ant žurnalinio staliuko, pradėjom karštai bučiuotis, o tada jis nuėmė mano kelnaites ir mes mylėjomės. laukėm, kol iškvies pareigūnus, kol kils kipišas. norėjom savo aistra spirt rusams į kiaušus, nutildyt.

vacys: iškvietė jums mentus?

andrė: niekas nieko. po kokių trijų minučių danguje atėjo du apsauginiai, nuplėšė mus vieną nuo kito ir išstūmė lauk. net nieko nepasakė, neprakeikė net. atrodė, nuobodžiauja. o tįsdami mane lauk perplėšė suknelę, mano gražuolė, mano velykinė svajonė kabėjo kaip grindų skuduras.

vacys: ir kas po to?

andrė: bandžiau susiūt, bet nu ne tas.

vacys: o su islandu?

andrė: ai. istorijos pabaiga.

vacys: o kur jis dabar?

andrė: islandijoj, įtariu. greit po hotel maskva dingo nuotaika, išsiskirstėm savais keliais.

bobulė: ar tu jo pasiilgsti?

andrė: ko? islando?

bobulė: islando. koks buvo jo vardas?

andrė: hansas. nežinau, aš jo nelabai pažįstu.

bobulė: bet gal truputį spėjote susipažinti. viešbutyje. nieko tokio, jeigu pasiilgai.

andrė: man patiko mūsų duetas.

bobulė: tu gera, atsakinga, protinga ir tu labai

stengiesi. tu esi gera mergaitė, andre, girdi?

andrei spaudžia širdelę. andrė šiek tiek pravirksta. susigūžia, pritupia ant žemės, pradeda save glostyt.

andrė: tėtis man ištraukė erkę. paėmė su pirštais, aš verkiau, nes buvo šlykštu, ir ištraukė. tada įsijungė dokumentiką apie prancūzų revoliuciją. lrt klasika rodydavo klaikias kostiumines dokumentikas, o jis žiūrėdavo ir neleisdavo išjungt. o man buvo taip šlykštu, sėdėjau šalia ant žemės ir blioviau. norėjau,kad pabučiuotų kojytę. nepabučiavo, net nepaglostė. išbėgau į kiemą visa snarglina ir pati save apsikabinau, va taip.

andrė apsikabina save - lėtai lėtai ir taip liūdnai. pati sau glosto petuką.

3: eik, maliafka.

andrė: kuo labiau kentėdavau, tuo labiau manęs norėdavo vyrai.

3: prasideda. tau per dažnai vaikystėj sakė, kad tu ypatinga.

andrė: atsiimk žodžius.

3: išlipk iš savo galvos.

andrė: viskas taip buvo ir bus ir yra.

3 (žvengia): tau tiesiog su tėvu gliukai.

andrė: per vienas kalėdas mama žiauriai užsikrovė visokiom mišrainynų gamybom, tai tėtis išvarė ir nupirko eglutę. tokią milžinišką. mes visada nusiraudavom porą šakų ir ant stalo pasimerkdavom, o tą kartą nuvarė ir nupirko, nu, milijonieriaus eglę - pūstu sijonu ir aukštą aukštą. toks laimingas parvarė ant stogo užsirišęs. mama pamatė pro langą ir žiauriai supyko. atsidarė balkoną ir pradėjo šaukt „durnas nedurnas? kur mes tokią kišim? tu galvoji išvis prieš darydamas?“ ir tėčio snukis... tada jis nurijo kažkokį negražų žodį, nurišo eglę, numetė vidury kiemo ir uždegė. mama toliau klykavo savo nesąmones, o tėtis ramiai sau, prie visų kaimynų.uždegė. joninių laužą. eglė sudegė iki pelenų, o jis grįžo namo ir įsijungė teliką, lrt klasiką. ji susigūžia jaukiai ant kilimo. kaip dar negimęs kūdikis, kaip pumpuras.

andrė: o kažkada gruodį knisau tėvų spintą, ieškojau kalėdinių dovanų, kiekvienais metas knisdavau. ir radau, supranti, po tėčio lakierkom sąsiuvinį, o jame tokiu rupiu tėtišku raštu pilna prirašyta:

ATLEIDŽIU

ATSIPRAŠAU

AČIŪ

ATLEIDŽIU

ATSIPRAŠAU

AČIŪ

ATLEIDŽIU

ATSIPRAŠAU

AČIŪ

ATLEIDŽIU

ATSIPRAŠAU

AČIŪ

kartais su kableliais išskirta

ATLEIDŽIU,

ATSIPRAŠAU,

AČIŪ

o kartais suspausta taip tankiai,

kad susilieja viskas

ATLEIDŽIUATSIPRAŠAUAČIŪ

tėtis buvo švelnus, tik jam labai

rūpėjo paniatkės.

3: nežinau, ką pasakyt.

andrė: ką galvoji?

3: nežinau.

iš svetainės išeina svečiai. jiems jau metas. 4 ir 2 išsiskirsto į savo kambarius.

andrė: žinok, žmonės supranta tik tiek, kiek pasakai balsu.

3: ko tu taip žiūri?

andrė: nepratęs?

3 išsitiesia krėsle, kaip povas papučia krūtinę. čia jo šansas dėti hipę.

3: kaip tu gražiai pasakoji. tavo gražios istorijos.

andrė: tu taip manai?

3: jo.

andrė: kodėl tu neklausi, kodėl aš čia?

3: nes tu neturi atsakymų.

andrė: aš turiu visus atsakymus, tik manęs niekas neklausia.

3: kodėl tu čia?

andrė: jūs man patinkat. aš jūsų gerbėja, sakykim.

3: kodėl?

andrė: jūs kaip maži kūdikėliai. jus tereikia užimti spalvotais kamuoliukais. jūs manim žavitės, nors aš siaubinga.

3: andre, tik jau nepasakok. tu praradai savo spindesį.

andrė: tu dabar nori, kad aš atsistočiau, paglostyčiau tau plaukus, tada droviai pašnibždėčiau kažką į ausį, tada išdrąsėčiau ir lyžtelėčiau spenelį, tada tu paimtum man už leškos, tada aš prisiglausčiau arčiau, o tu paimtum mane už kaklo, o aš švelniai suaimanuočiau, o tu mane prisitrauktum, o aš lėtai atsisėsčiau tau ant kelių ir tada tu mane paimtum. kažkaip taip tu nori?

3 tyli. jam įtartina.

andrė atsistoja, įjungia INNA - HOT [LIETUVIŠKA VERSIJA].

kompiuteris groja:

KAAI TAVE AŠ PAMAČIAAAU, TAVO

VEIDĄ BUČIAVAAU, TAI BŪVA

NUOSTABUUU.

norėjo bent lašelio humoro.

tada ji priėjo prie 3, paglostė jam plaukus, droviai pašnibždėjo kažką į ausį, tada lyžtelėjo spenelį, tada jis paėmė ją už leškos, tada ji prisiglaudė arčiau, o jis paėmė ją už kaklo. andrė švelniai suaimanavo, o 3 ją prisitraukė. ji lėtai atsisėdo jam ant kelių ir užsimerkė. o tada 3 ją paėmė.

 

SUPERMĖNULIS

vakaras svetainėje, sėdi 3 ir andrė. ant svetainės sienos - taj mahalo nuotrauka. andrė degina smilkaliuką, bando įpūsti gyvenimo vyrams dvasios.

3: ...bet svarbiausia - to parkingo iš esmės nėra, gal keturios vietos, kurios pastoviai užimtos, užpisa juodai. prisijungiu į teamsus blet bėgdamas iš kito rajono į darbą.

andrė: miegok tu darbe.

3: bet supranti, tu pajauti, kai tave mausto.

andrė: jo?

3: ir jie neprisimena mano vardo.

andrė: kaip galima pamiršti?

3: aš tik noriu ramybės.

andrė: ir aš.

3: tu? ramybės?

andrė: visi nori ramybės.

3: gal daugelis. bet ne tu.

andrė: kai bažnyčioj liepia linkėt ramybės, mano mėgstamiausia dalis ten.

3: eini į bažnyčią?

andrė: bažnyčią, mečetę, šventyklą.

3: andre, bet tu nenori ramybės.

andrė: tu klysti.

3: aš tave pažįstu.

andrė: čia tu tikrai klysti.

3: tu pati save pažįsti?

andrė: kas tu, kurva, kunigas?

3 palaimina ją trimis kryžiukais - ant kaktos, lūpų ir širdies.

andrė: aš noriu didžiulės virtuvės, milžiniškos, su stumdomom durim ir ledukų aparatu ir langų, plačių langų ir vaizdo į kiemą.

3: ir ką gamintum?

andrė: varškėtukus gal. mažiems vaikučiams.

3: man atrodo, žinau, kas vaikučių tėvas.

andrė: aš žinai ką sau vis kartojau? jis manęs pasiilgo. jis nori manęs. kartojau, kad visą šį laiką, kai verkiau ir kentėjau, jam irgi buvo blogai. bandžiau jį visaip kaip apžiūrinėti, sugerti į save visą jį, tiek laiko mąsčiau apie mūsų susitikimą. žinai, kaip su juo jausdavaus? gražus vaikinas tau aiškinaapie gyvenimą formuojančius įpročius, o tu tik klausai, nervingai judini koją ir galvoji, kad visi mes strigę ir visi apsėsti, bet su juo, atrodo, nėra kito kelio, tik kalbėti, kaip reikia save gerbti, nors nueini su jo kolegom į in vino ir pradeda atrodyt, kad geriausia išvis be fizinio kūno, tik meilė visur ir skausmas aplink ją. ir kaip aš tokį vyrą įsimylėjau? tokį berniuką, tokį nesavarankišką buožgalvį. ir tada galvoju: kaip gera, kad jis manęs nori. aš kieta. aš jam patikau. aš jam patinku. mano ilgos kojos ir švelni oda ir gražūs papai ir jam atrodo, kad aš kieta, tokia nesugaunama antilopė, tokia aštri ir pikantiška. tai ko jis nori? jis nori, kad vėl lipčiau jam ant kaklo? jis man labai patiko, aš jo labai norėjau, labai, kaip į tualetą. bet jis manęs nenorėjo, o dabar jau aš jo nebenoriu. aišku, smagu, kad parašė, kad pakvietė, bet to negana. aš nepykstu ant jo, bet man buvo tikrai liūdna, kai jis išėjo. bet pagėriau vitaminų ir praėjo.

3: jis tave pakvietė?

andrė: ...jis nesakė?

3: nelabai.

andrė: nesąmonė. jis tikrai ligonis.

3: čia tu ligonė. kodėl tu sutikai?

andrė: mano tokia esmė. aš esu mistinis svečias, apsireiškiantis, kai manęs reikia.

3: tu ne miško dvasia, blet, tu valkata.andrė: jums manęs reikia.

3: tau mūsų reikia. kodėl tu ant manęs užlipai, jei taip jį myli?

andrė: aš nemyliu. jis man įkando, kaip erkė.

3: o aš?

andrė: tu kita istorija.

3: kokia?

andrė: ne tavo reikalas.

3: žinoma.

andrė: mano jausmai yra mano, čia ne tau.

3 išsitraukia iš spintelės dėžutę.

3: aš turėjau tau dovanų.

andrė siekia dėžutės, bet 3 ją patraukia.

andrė šoka ant 3 medžioti grobio. pačiumpa dėžutę. joje - rausvas hidžabas.

andrė: skara.

3: nu čia ta džihadisčių.

andrė: tai ko tu iš manęs nori?

3: atvirai pasakius, aš nuo tavęs labai pavargau. tu esi didelė bėda. tu mane tampai.

andrė: hidžabas. dėkui.

3: prašom.

andrė: važiuosi su manim?

3: lik pas mane.

andrė: žinai, dabar aš raudonskruostė lietuvaitė.

3: tu rimtai?

andrė: aš per dešimt metų tapsiu vandeny plūduriuojančia bulvių tarkio marška.

3: tu blet juokauji?

andrė: aš turiu dešimt metų nugyvent gyvenimą.

3: tu niekada neturėsi vaikų.

andrė: užtilk.

3: tu niekada neturėsi vaikų.

andrė: užtilk.

3: tu bėgi nuo savęs.

andrė negali patikėti savo ausimis.

andrė: kokia klišė.

 

Į DARBĄ, TĖVYNĖS ARTOJAU!

4, 3 ir 2 sėdi svetainėje.

2: aš girdėjau, kad ji sako žmonėms, kad mes planavom vestuves.

4: ji pasakojo, į kurią pusę tavo bybys lenktas.2: mes buvom kartu gal dvi savaites.

4: ji apie tave klausinėja.

3: dėl to tu nebegrįžti namo?

2: aš nežinau, ko ji tikisi.

3: ji tave myli.

2: ji nesupranta.

3: jums reikia pakalbėt.

2: tikrai tikrai ne. aš vėluoju.

2 išeina.

3:kur jis išėjo?

4:kalt baksų.

 

SPOKSAI Į AKIS, AKYS SPOKSO ATGAL

Sėdi 4, 3, 2, andrė, bobulė, vacys ir švedas.

bobulė: indijoj gyvena vyras, kuris įpučia tau į kūną devynių drūtų vyrų sveikatos. atidaro tau burną ir įpučia.

4 žvengia.

andrė: ko tu žvengi, asile? kas tu toks, kad aiškintum senai bobulei, ko jai norėt? jai nachui sąnarius skauda. kiekvieną gyvenimo minutę.

4: nu ta prasme, jūs kliedit.

andrė: ne tavo reikalas. visai ne tavo.

4: aš turiu nuomonę.

andrė: tavo nuomonei neturėtų būti erdvės. tu žinai, kad švedas mokslų daktaras?

švedas linkteli.

andrė: jis iš veido skaito, koks likimas žmogaus.

švedas linkteli.

andrė: jis turi ten tikslų.

švedas linkteli.

4: akivaizdžiai. baba irgi.

andrė: blet, jai reikia sveikatos, tu jai neleidi net norėt? tu bedievis. tavęs nelįeis į tadž mahalą, per daug supuvus tavo galva.

4: ne, aš gi noriu nušvist. noriu išsitepliot veidą raudonais marmalais. noriu pamatyt kaip indas triedžia gatvėj, karvei ant kojos.

andrė: nedrįsk.

4: kalbi kaip maža mergaitė.

andrė: apsišik.

visi nutyla.

andrė: ten viskas kitaip. jiems nereikia batų.

4: o tau reikia?

andrė: man reikia. man reikia batų, ir telefono, ir kasko.

4: o jiems ne?

andrė: jie laimingi žmonės, patikėk.

4: jie nežino laimės.

andrė: o tu? tu žinai?

4: jie šika, myža ten pat, kur valgo, snarglius kabina po kėdėm. jie ne kitokie žmonės, jie sutriai.

andrė: aš manau, kad tu bedievis.

bobulė: aš irgi manau, kad tu bedievis.

andrė: nesuprantu, kaip tu bent akimirkai pasijauti esąs teisus. kaip tau gali atrodyt, kad kažką žinai apie pasaulį, kai jo nepajutai, nekalbėjai su žmonėm.

4: tu nežinai, kas yra gyvenimas, andre, tu gyveni sapne. sapnuoji tu blet. padirbk makdonalde, lunatike.

andrė: važiuojam.

4: man tai gaila bapkių.

4 dairosi, ieško pritarimo. visi vengia jo žvilgsnio. andrė subliūkšta iš nevilties.
 

ŽĄSŲ PATALAI

Andrė lanksto savo drabužius, krauna į terbą. šalia sėdi bobulė, ramiai sau sėdi, pensininkauja.

andrė: o pas jį buvo gera. nebuvo pelėsio, minkšti švelnūs žąsų patalai. nežinau, kurioj vietoj tąkart padariau klaidą. bet pabudusi nenorėjau atsimerkti, žinojau, kad kai atsikelsiu, jis išveš mane namo.

bobulė: o kaip tu pasielgei?

andrė: neturėjau pasirinkimo. pabudau ir jis išvežė mane namo.

bobulė: liūdi?

andrė: beveik visada.

bobulė: žinai, kai rodė per televizorių, man labai patiko andrius rimiškis.

andrė: du šeštais?

bobulė: matyt. ir žiūrėdavau aš jį labai. labai žiūrėdavau. bet nieko daugiau negalėjau padaryti. buvau sena ir negraži. o jis - žavus, stangrus ir dar televizoriuj. labai kentėjau.

andrė: tai kas iš to?

bobulė: kas? nieko, po to pamilau vytautą rumšą.

andrė: tai koks moralas?

bobulė: kentėk.

 

MAŽYTĖ

Andrė su 2, 3, 4 žaidžia kortomis.

andrė: jis man romoj padovanojo „vox latina“ vadovėlį. iš pradžių nesupratau kodėl. vėliau jis pasirodė esąs pretenzingas mulkis. jis norėjo, kad aš šlovinčiau jo išmintį. jis laisvalaikiu vertė vergilijų. laisvalaikiu!

2: aš manau, visi jie meluoja.

andrė: visi turi savo metodą. žmonės mano, kad ir aš meluoju. kad mano dienos kaip šventė. o jos - kaip pavargusios balto tilto sakuros. tiesa ta, kad kikenu, net kai skauda nugarą. myliu žmones, net kai nesusikalbam. kai atrodo, kad meluoju, aš tiesiog bijau.

visi tyli.

andrė: o ką jūs apie tai manot?

4: aš nesuprantu, apie ką tu.

visi tyli.

3: gal į barą?

andrė: bandom. gražios moterys iškabose gal pasiulys limfodrenažinį masažą, seni pažįstami siūlys papietauti tuo, ką dievas davė, o ant palangės rikiuosis french press’ai su pelėsių sijonėliais. šalti kaip mėtos balzganu žvilgsniu skalpuosim praeivius, o jei labai pasiseks, jei nusišypsos neregėta laimė,vieną aštrią rugpjūčio popietę pasijusim beveik kaip penkiolikos, kai dar save pažinojom, nenorėjom spjauti į malonius akademikų veidus, mokėjom dūkti ir žaisti be erotinių konotacijų. iš esmės kaip ir vakarėlis, bet, žinai, kitam ir kumelė nuotaka.

3: jau susikrovei daiktus?

andrė: taip. liko tik išvažiuot.

3: pasiilgsim tavęs, mažyte.

andrė: nevadink, prašau, manęs mažyte. aš didis žmogus.

 

LABANAKT IR SĖKMĖS

andrė su paltu ir didele kuprine, ruošiasi išvykti. 2,3,4 sėdinėja.

andrė: važiuojam?

2, 3, 4 švelniai šypsosi.

andrė: važiuojam?

andrė: važiuojam?

andrė: važiuojam?

3 ir 4 atsistoja, 3 paduoda andrei ranką. andrė paima ranką, tvirtai sučiumpa, nuverčia 3 ant sofos. tyliai sukikena. ji pasitaiso plaukus ir išeina.

 

PASIIMK IR BROLĮ, NEBŪKIT LAUKINIAI

4, 3, 2 perstatinėja sofą svetainėje. andrės daiktų nebėra, tik tadž mahalo nuotrauka ant sienos.

3: gal taip iš šono?

4: man slysta!

jie pastato sofą naujoj pozicijoj. nejaukiai prisėda.

jie ilgai ilgai sėdi. niekas neturi ko pasakyt.

4: aš manau, kad išeisiu iš darbo.

3: jo?

4: gali būt, jo.

2: maladec.

4: jo.

2: aišku. tokiems dalykams reikia drąsos. ryžto kažkokio, nežinau.

4: nu.

2: aš noriu pirkt sklypą.

4: geras.

3: kur?

2: elektrėnuose.

4 ir 3 nusikikena.

2: rimtai, noriu kaip makejevas tik žvejot ir smaukyt.visi nutyla.

2: šiandien prie rotušės priėjo prie manęs penkiolikmetė ir paprašė, kad nupirkčiau alaus. tada priėjo dar dešimt visiškai vienodų, tokių pačių. plačiom klešnėm. kodėl vilniuj tiek paauglių, kur jų tėvai?

4: kamščiuose. nupirkai alaus?

2: ne nachui. iš alaus išauga andrės.

3: ji šiandien nakvoja džiunglėse prie upės.

2: vaidilutė kurva.

pauzė.

3: picos?

draugai palūkėję linkteli. 3 atsineša švarką, užsimeta ant pečių, sukiša rankas į kišenes. ištraukia iš kišenės lapelį. vienoje pusėje: "jie mane myli". kitoje pusėje: "aš esu gera mergaitė."

 

PRASIDĖJO NEGRĮŽTAMI PROCESAI

2 ir 3 sėdi ant žemės. moters kvapas beveik išvalytas.

4: premjeras atsistatydina.

3: žinai, seni, when you’re in the paradigm, you can’t see the paradigm, turbūt.

4: jo.

3: čiuju pochui.

4: kaži kokia būtų andrės pozicija?

3: kaip beprotė veltų sau plaukus kas tris sekundes.

jie sėdinėja. nejauku.

4: nori gumos?

3: ne, aš fastin'u.

pypteli 3 telefonas.

3 paleidžia įrašą. girdi isterišką juoką.

andrė: aš ligoninėj blet indijos. nachui rankos kojos tirpsta, arba aš įsivaizduoju, nežinau net. tuliaremija, sakė. nesuprantu, kodėl jie basi laksto, purvinais lastais. ir šiaip, neturėtų ligoninėj būt langų?

4 ir 3 sustingsta.

andrė: aš jum pakartosiu, koks čia absurdas. man įkando vandens žiurkė blet, užkrėtė mane tu-lia-re-mi-ja. gal jūs galit pagooglint, čia nieko nekrauna. mano palatoj senis springo springo, niekas neatėjo, man atrodo, kad nebelabai gerai jau jam.

andrė springsta iš juoko.

ir ta sesutė nekalba angliškai išvis. jau viskas, bernai, pochui, mirsiu.

aidi andrės juokas. 4 ir 3 sėdi šoke.

jie spusteli antrą balso žinutę. andrė leisgyvė.

andrė: KODĖL JUMS POCHUI? KODĖL JUMS POCHUI???? KODĖL NEGALI BŪT NEPOCHUI? KĄ MAN PADARYT, KAD NEBŪTŲ POCHUI, KĄ?

4 ir 3 sustingsta.

andrė: neiškaišiokit mano knygų po labdarynus. išsidalinkit patys. mamai palikit „baimę ir drebėjimą“, o visas kitas pasidalinkit.

į svetainę užeina 2, vedasi už rankos karštą mergą. ji aukšta, kojos liesos, moteriška tokia. ilgi, švelnūs plaukai, atrodo labai normali.

2: nu sveiki. čia viltė.

ji švelniai pamojuoja.

karšta merga: labutis.

2 už rankos ją išsiveda į savo kambarį.