2025

VEIKĖJAI:

JURGA (60)

SIMONA (30)

 

I scena

Pasigirsta durų skambutis.

JURGA. Kas ten?

SIMONA. Labas.

Jurga atidaro ir uždaro duris. Simona vėl skambina į durų skambutį.

JURGA. Negali taip daryt.

SIMONA. Labas.

JURGA. Negali taip daryt, Simona.

SIMONA. Pasikeitei spyną.

JURGA. Viena gyvenu.

SIMONA. Gal įsileisi?

JURGA. Iškart pasakau, pinigų aš neturiu--

SIMONA. Aš turiu tortą.

JURGA. Prisiminei adresą?

SIMONA. Nebuvau pamiršus.

------

JURGA. Gersi arbatos?

SIMONA. Ne.

JURGA. Kaip darbas?

SIMONA. Gerai.

JURGA. Vis dar ten pat?

SIMONA. Taip.

JURGA. Bent pamiegi kažkiek?

SIMONA. Neskanus?

JURGA. Cukrus. Ko pati nevalgai?

SIMONA. Cukrus.

JURGA. Dieta?

SIMONA. Aš tau kai ką turiu.

JURGA. Aš tai tau nieko neparuošus.

SIMONA. Čia ir bus mano dovana, nuo tavęs.

JURGA. Taip...Belgija, Charlroj--

SIMONA. Šarlerua.

JURGA. Ką jau čia sugalvojai?

SIMONA. Pasiimt tave kartu.

JURGA. Simuk, aš... (pauzė) Aš atsiprašau.

SIMONA. Negalėsi?

JURGA. Palauk. Leisk kažkaip... Tiesiog atsiprašau.

SIMONA. Bet galėsi?

JURGA. Tai aišku. Kada čia?

SIMONA. Už savaitės, gegužės 4.

JURGA. Ai, gerai, gerai. Nors, galėjai ir anksčiau pasakyt.

SIMONA. Bilietus tik dabar gavau. Tik čia tokia, kitokia kelionė bus.

JURGA. O Laurynas irgi skrenda?

SIMONA. Nebendraujam.

JURGA. Čia dabar?

SIMONA. Tiesiog.

JURGA. Palauk, tai tada gal... su kokiu belgu susipažinai? Nori man parodyt?

SIMONA. Ne.

JURGA. Aišku, kur tu man rodysi...

SIMONA. Su niekuo nesusipažinau.

JURGA. Ir ne atostogos?

SIMONA. Ne.

JURGA. O kam tu mane vežiesi?

SIMONA. Tu nesi Belgijoj buvus.

JURGA. Esam pro šalį važiavę, su tėvu.

SIMONA. Dabar skristum.

JURGA. Tai kas čia per kelionė?

SIMONA. Belgijoj yra priimtas įstatymas, ir ne tik Belgijoj – pas juos galima atlikti eutanaziją.

JURGA. Ir?

SIMONA. Mane priėmė.

JURGA. Kaip tai priėmė?

SIMONA. Tu netikėjai, kad man blogai, o jie ėmė ir patikėjo.

JURGA. Tu durna?

SIMONA. Atsiprašau?

JURGA. Aš klausiu, ar tu visai durna?

SIMONA. Galvojau, pasitaisysi.

JURGA. Simona, įdėmiai paklausyk, ką tu sakai, po beveik metų nebendravimo: mama, važiuojam su manim į Belgiją, kad pamatytum, kaip nusižudau!

SIMONA. Tai nėra savižudybė.

JURGA. Tu prisigeri vaistų, ar juos tau kažkas suleidžia – koks skirtumas?

SIMONA. Labai didelis.

JURGA. Čia tas pats. Tik vietoj atsisveikinimo raštelio, krūva testų ir popierių.

SIMONA. Man jau dabar būtų gerai žinoti, ar skrendi, nes reikia patvirtint skrydžio duomenis. Ir lydinčio asmens formą dar užsipildyt.

JURGA. Nieko aš nepildysiu.

SIMONA. Supratau. Palydėsi?

JURGA. Teisingai, o ką tu čia veiksi? Lauksi skrydžio? Arba gal bandysi mane įkalbėt važiuot? Ne, žinai – niekur neik. Pas mane prie lovos yra piliulių nuo skausmo – suryk visas. Va čia. Ir krisk veidu į tortą.

SIMONA. Eutanazija saugiau.

JURGA. O, gal, kad būtų dar saugiau, dviese pasidarom? Jo, jo – palik tą bilietą – ir aš važiuosiu nusibaigt.

SIMONA. Tu esi apie tai galvojus?

JURGA. Apie tai, kad mirsi priešais mane? Jo, čia mano hobis.

SIMONA. Apie savo mirtį.

JURGA. Vat galvoju – kas mane palaidos?

SIMONA. Tu tyčiojies.

JURGA. Jeigu čia dabar norus reiškiam, tai mano – toks. Kad pati gėles išrinktum, kokį rožančių laikysiu, karstą, giesmes, aprangą. Kiek žvakių. Gedulingi pietūs, dar nepamirškim. Kremuot nereikės. Ir noriu gulėt prie tėvo. Pirmiau nei tu ten atsigulsi.

SIMONA. Baik.

JURGA. Ir žinai, ko dar norėčiau – kad, kai mane leis į kapą, grotų tas... Kur kažkada tu į mano mylimiausią Bon Jovi kompaktą sugalvojai įrašyt savo tą savo durną dainelę, apie debesėlį.

SIMONA. Aš tiesiog prašau važiuoti kartu.

JURGA. O jeigu būtum radusi mane negyvą? Vis vien skristum?

SIMONA. Čia nieko bendro neturi.

JURGA. Ne, ne, įsivaizduok: užeini su tortu ir kabu čia virtuvėj, tarkim.

SIMONA. Ir tu ką tik pasikorei?

JURGA. Taip.

SIMONA. Ir girdėjai, kaip skambinau į duris?

JURGA. Taip. Bet, tarkim, nežinau, kad čia tu. Ką darytum?

SIMONA. Tu pasikeitus spyną, tai neužeičiau.

JURGA. Atmesk šitą – jau užėjai.

SIMONA. O dėl ko tu pasikorei?

JURGA. Koks skirtumas?

SIMONA. Man reikia žinot, ar tu buvai nelaiminga.

JURGA. Nenukrypk nuo temos. Ką darytum?

SIMONA. Bandyčiau tave išgelbėt.

JURGA. Gera pradžia. Ir tada kas?

SIMONA. Tada žiūrėčiau, ką daryti toliau. Gal skambinčiau greitajai.

JURGA. O kam tu mane gelbėtum, jeigu aš taip nusprendžiau?

Pauzė.

SIMONA. Gerai. Nebūčiau nukabinus.

JURGA. Ne, tu jau mane nukabinai. Viskas. Atgal nebeužkabinsi.

SIMONA. O tau patiktų, kad tave nukabinau?

JURGA. Ką tu čia bandai suprast?

SIMONA. Bandau suprast, kodėl tu norėjai mirt? Gal ir tu pabandytum.

JURGA. Aš bandau.

SIMONA. Tu visiškai nesistengi.

JURGA. Ne, tai aišku – ir dabar aišku, kodėl tas butas tuščias. Pati neskambini. Kai jau paskambindavau aš, klausiu, kaip sekasi – tyla. Ir kaip man stengtis? Per kur?

SIMONA. O ką tu man sakydavai? Tu galvoji, kad po žodžių „Gal jau pradėjot kitą?“ labai norisi kalbėti?

JURGA. Man irgi nesinori kalbėti, kai dukra tokį šūdą siūlo. Bet aš kalbu. Galvoji, viena čia tokia gudri nusižudyt? Kai tėvas mirė, likau viena. Kiekvieną mielą dieną man atrodė, kad šitam pasauly manęs niekas nebelaiko. Bet aš nesu silpna.

SIMONA. Paduok tortą.

JURGA. Išeini?

SIMONA. Paduok tortą.

JURGA. Ne.

SIMONA. Šiandien mano, visgi, gimtadienis.

JURGA. Ir aš kalta.

SIMONA. Tortą, dabar!

JURGA. Kalta, kad tu atėjai ir daugiau nebegrįši.

SIMONA. Kur grįžt? Gal į tą dieną grįžt? Aš sugalvoju norą, man pradeda bėgti kraujas, atrodo, kad mane pjausto su pjūklu, o aš jaučiu, jaučiu, kaip miršta daug daugiau nei kūdikis, kuriam jau nupirkti visi drabužiai, daiktai, įrengtas kambarys, net vardą jau išrinkę buvom. Mano tarpkojis tiesiog virsta kapu. Ir tada, negana to, kad Laurynas stovi ir nieko nedaro, tu prie viso svečių stalo man sakai: „Tik neištepk kėdės“.

JURGA. Tik neištepk kedės, prašau. Aš tikrai sakiau „prašau“. Visgi, tėvo kėdė.

SIMONA. Tėvo jau nebebuvo.

JURGA. Iki pat paskutinės sekundės jis sėdėjo ant tos kėdės--

SIMONA. Tada mane stebina, kad leidai man ant jos atsisėst. Nebesvarbu. Aš jau beveik pamiršau. Atiduok bilietą. Tortą gali pasilikt. Gali ir norą už mane sugalvoti.

JURGA. Tu žinai, ką sugalvosiu.

SIMONA. Tada gali negalvot.

JURGA. Kodėl tu čia atėjai, iš tikrųjų?

SIMONA. (pauzė) Pasiilgau, kaip pindavai plaukus.

JURGA. Meluoji.

SIMONA. Pagalvojau, kad, nors ir klykdavau ir atrodydavo, kad tuoj nulupsi odą iki pat kaukolės, geresnio jausmo nebebus. Niekas nemoka kaip tu.

JURGA. O jeigu atsikraustytum pas mane? Aš tau tas kasas kasdien galėčiau pint.

SIMONA. Aš jau pasižadėjau.

JURGA. Gi galima atšaukt, ten jie tuos popierius susitvarkys--

SIMONA. Ne jiem aš pažadėjau. Eutanazija – tik pradžia. Per visus šiuos metus tikrai šūdinai jaučiausi, bet kai kas mano kūne dar pilnai gali veikt ir po mirties.

Yra mergaitė tokia. Aš jos širdies donorė. Viskas suderinta.

JURGA. Kas per mergaitė?

SIMONA. Jai 13. Kraujo grupės ir širdies tūris atitinka.

JURGA. Ir nėra kokių stimuliatorių ar ko ten? Už tuos pinigus, ką čia išleist žadi, galima būtų paieškoti.

SIMONA. Joks stimuliatorius nepakeis mano širdies.

JURGA. Niekas nepakeis tavo širdies.

SIMONA. Ir minčių nepakeis.

JURGA. Niekas tavęs nepakeis, Simona.

SIMONA. Jau nebe. Nebepakeis. Supinsi?

JURGA. Paduok šukas. Man reikia prisimint.

SIMONA. Patempk stipriau.

JURGA. Ta mergaitė... Buvai su ja susitikus?

SIMONA. Buvau, bet ji manęs nematė. Nuolatos miega. Gal taip ir geriau.

JURGA. Ką aš be tavęs darysiu?

SIMONA. Bus viskas taip pat. Tik nereikės tikėtis, kad atsiliepsiu. Ką tu darei, prieš man ateinant?

JURGA. Galvojau. Apie tave.

SIMONA. O aš galvojau, apie laimę. Apie tėtį galvojau. Jeigu jam būtų kažkas pasiūlęs donorystę, gal jis vis dar sėdėtų ant kėdės.

JURGA. Paduok gumytę.

SIMONA. Labai gražu.

JURGA. Už savaitės, sakai.

SIMONA. Už savaitės.

JURGA. Kokie orai ten, ką tie belgai valgo, išvis?

SIMONA. Mama...

JURGA. Bet turi man pažadėt.

SIMONA. Ką?

JURGA. Įrašysi man „Debesėlį“.

SIMONA. Aš myliu tave.

JURGA. Ir aš. Ir aš tave myliu.

 

-PABAIGA-