2025

Veikėjai:

Marija

Herculine Barbin

Tėvas

Goda

Gydytojas

Psichologė

Auklėtoja

Vaikinas

Klasiokas

I Asmuo

II Asmuo

Vyras

 

 

PROLOGAS

Hermafroditas gimė kaip gražus jaunuolis, bet nimfa Salmakidė jį taip stipriai įsimylėjo, kad

meldė dievų sujungti juos į vieną kūną. Jie buvo sujungti, tapo nei vyru, nei moterimi.

Graikai jį laikė anomalija, kažkuo nepatogiu. Dievai išpildė Salmakidės norą, bet

Hermafroditas liko sugniuždytas – nepriklausantis nei vienai lyčiai, priverstas gyventi su

kūnu, kuris buvo svetimas jam pačiam. Panašiai kaip ir visuomenė ilgą laiką traktavo

Herculine Barbin – kaip keistą reiškinį, o ne kaip žmogų su savo istorija ir jausmais.

Herculine nebuvo prašiusi būti sujungta ar išskaidyta – ji tiesiog norėjo būti priimta. Bet

vietoj to – gydytojai, kunigai, visuomenė – visi jautė pareigą nuspręsti, kas ji yra. Bet kas, jei

būtent tas „neišbaigtumas“ buvo jos pilnatvė? Kas, jei tarp dviejų polių ji galėjo atrasti savo

tikrąjį „aš“?

I SCENA

(19 a. Tamsi, tuščia erdvė. Herculine guli prie nedidelio stalelio, ant kurio guli atversti

popieriai. Tyla. Po kelių akimirkų ji pradeda kalbėti, lyg rašytų savo paskutinį laišką.)

Herculine: Rašau ne tam, kad būčiau suprasta. Ne tam, kad būčiau išteisinta. Rašau, nes

niekas neklauso, nes niekas nesupras. Jei šis pasaulis būtų man bent kiek gailestingas, mano

balsas jau būtų nutilęs dar tada, kai jis pirmąsyk buvo prabilęs klaidingu tembru.

„Gimiau moterimi, bet tik tiek man buvo leista žinoti.“ Motina mane glaudė prie krūtinės,

vadino savo mergaite. Seserys pynė man kasas, mes šokome saulėje, juokėmės. Kaip galėjau

suprasti, kad mano kūnas saugojo paslaptį? Kad tai, ką man sakė esant tiesa, buvo netiesa?

Kai jie pagaliau “atrado” mano kūną, kai jų rankos, jų žvilgsniai – tokie šalti, tokie

bejausmiai – ištyrė mane, tada mano pasaulis baigėsi. Jų balsai buvo sprendimas. Jų rašalas –

mano likimas. „Jūs – ne moteris, jūs – vyras.“ Jie atėmė iš manęs viską, kas buvau, bet nieko

negrąžino vietoj to.

(Gestikuliuoja į savo kūną, tarsi nagrinėdama jį, tarsi bandydama suprasti, kas ji yra.)

Ar kada girdėjote, kaip sprogsta stiklas? Tokiu garsu lūžo mano vardas. Herculine – ji

nebeegzistavo. Abelis – svetimas vardas, svetima oda. „Gyvenk kaip vyras“, bet aš nežinojau,

ką tai reiškia. Argi būčiau galėjusi žinoti? Kai visa, kas buvau, tapo neleistina, neįmanoma,

klaida?

(Pradeda kvėpuoti tankiau, balse atsiranda nevilties gaida.)

Dievas mane apleido. Pasaulis mane apleido. Aš esu kažkas tarp – ne ten, kur prasideda

gyvenimas, bet ten, kur jis baigiasi. Aš esu tarpas, kurį užpildo tyla.

(Pauzė. Herculine žvelgia į viršų.)

Galbūt tylos aš ir ieškojau. Galbūt tik tyloje galiu būti savimi.

(Plunksna krenta iš rankų, Herculine miršta.)

II SCENA

(Dabartiniai laikai. Veiksmas vyksta mokykloje. Vyksta seminaras, kurio metu yra yra

mokomasi apie lytiškumą ir brandą. Šią pamoką veda klasės auklėtoja, per klasės valandėlę.)

Auklėtoja: Na turbūt jau esate susipažinę su tuo, kad pas vyrus ir moteris yra skirtingi

lytiniai organai. Jeigu reikėtų įvardinti tai moteris, turi vadinamąja moterišką gėlelę, o vyrai

turi vyrišką jėgelę.

(Klasėje pasigirsta juokas.)

Auklėtoja: Ne, vaikai, nėra iš ko juoktis. Tai yra visiškai normalu ir jas įvardinti galima irgi

įvairiai, aš mėgstu tokius, gana poetiškus, gražius apibūdinimus.

Marija: O būna išimčių?

Auklėtoja: Ką turi omenyje?

Marija: O gali nutikti taip, kad moteris gimtų su vyriškos lyties organu?

(Klasėje pasigirsta dar didesnis juokas.)

Auklėtoja: Žiūrėkite, vaikai, jeigu jūs norite užduoti man klausimą, tai pagalvokite pirmą ko

klausiate, ir ar klausimas bus adekvatus.

Marija: Bet aš iš tiesų klausiu, man tikrai yra įdomu.

Auklėtoja: Na, tada tu pati pagalvok, ar gali moteris gimti su vyrišku lytiniu organu?

Marija: Man atrodo, kad gali.

Auklėtoja: Na, bet, Marija. Pati eini maudytis, juk gali matyti, save stebėdama, kaip atrodo

tavo intymios vietos ir kad jos yra, na kaip čia geriau būtų galimą išsireikšti… yra

standartinės, kaip pas visas kitas.

Marija: O vyrams tai irgi galioja?

Auklėtoja: Taip, tiek moterims, tiek vyrams, visiems tai galioja.

Marijos klasiokas: Marijai turbūt tarp kojų bybys yra, todėl ji ir klausia.

(Klasėje pasigirsta juokas.)

Auklėtoja: Prašau baigti. Suprasti tokius dalykus, ne visada gali būti lengva iš pirmo karto.

Marija: Ką turite omenyje, tokius dalykus?

Auklėtoja: Turiu omenyje, kad nesate pradinukai, todėl reikėtų žinoti, kokie lytiniai organai

būdingi vyrams, kokie moterims.

Marija: Tai aš suprantu, kokie lytiniai organai būdingi moterims, kokie būdingi vyrams, bet

pamaniau, gal būna kokių išimčių?

Auklėtoja: Galbūt tu kalbi apie tai, kada žmogus pasidaro operaciją, kurios metu pasikeičia

savo lytį?

Marija: Ne, aš kalbu apie tai, jeigu aš būčiau gimusi su vyrišku lytiniu organu?

Auklėtoja: Atsiprašau, Marija, nelabai suprantu tavo klausimo.

Marija: Jūs taip pat kalbėjote apie mėnesines, kad mūsų amžiuje, mums jau turėtų turėti

prasidėti tai, bet man jos dar neprasidėjo, ar tai yra normalu?

Marijos klasiokas: Oficialu, Marija yra vyras.

Auklėtoja: Prašau nustoti šaipytis ir kalbėti taip negražiai apie savo klasioke.

Marijos klasiokas: Ne, aš nenoriu jos kažkaip įžeisti, ar elgtis nepagarbiai, bet man susidarė

toks įspūdis, kad Marija iš tiesų yra vyras. O jeigu tai yra tiesa, tada ji negali persirenginėti

kartu su merginomis, nes tai atrodo šlykštu.

Auklėtoja: Klausyk, vien tik todėl, kad Marija turi keleta klausimų, tai jos nepadaro vyru. O

atsakant Marija į tavo užduoda klausimą, tai yra visiškai normalu. Tai gali pasirodyti ir

truputėlį vėliau, arba anksčiau. Nėra konkretaus amžiaus, kada pas mergina atsiranda

mėnesinės. Bet jeigu tave tai neramina, siūlyčiau nueiti pas ginekologe.

Marijos klasiokas: Ji negali eiti pas ginekologe, nes yra vyras.

Marija: Jau nebejuokinga, nustok, aš nesu vyras.

Marijos klasiokas: Tai kodėl neatsakei į klausimą, kas tau tarp kojų?

Marija: Nes tai nėra tavo reikalas. Gal tu gali atsakyti, kas pas tave tarp kojų?

Marijos klasiokas: Galiu, bybys, galiu ir parodyti..

Auklėtoja: Viskas, užteks. Aš suprantu, kad ši tema gali būti ne visai maloni ir dažnai sukelia

vaikams nejaukumo jausmą, bet tai nereiškia, kad dabar reikia taip šlykščiai juokauti.

Marijos klasiokas: Tai čia Marija pradėjo kalbėti apie vyriškus lytinius organus.

Marija: Aš klausiau, kad suprasčiau, o ne todėl, kad apie tai juokaučiau.

(Pasigirsta skambutis.)

Auklėtoja: Gerai, šiandien galbūt baikime, pratęsime šią temą kitą savaitę, per kitą

susitikimą. Bet prašau paimkite lankstinukus ir atidžiai juos perskaitykite, juose bus parašytą

viskas, apie ką kalbėjome šią pamoką.

(Mokytoja išeina. Marija lėtai dedasi daiktus ir ruošiasi eiti namo, prie jos prieina

klasiokas.)

Marijos klasiokas: Kas čia buvo?

Marija: Nesupratau?

Marijos klasiokas: Tu čia rimtai turi kažkokių problemų?

Marija: Kaip ir sakiau anksčiau, tai nėra tavo reikalas.

Marijos klasiokas: Klausyk, ko tu tokia pikta? Jeigu nenorėjai apie tai kalbėti prie visų, tai

kodėl klausinėjai mokytojos visų šitų nesąmonių?

Marija: Man tai nėra nesąmonės, aš tiesiog norėjau išsiaiškinti. Todėl gal tu galėtum atstoti

nuo manęs?

Marijos klasiokas: O jeigu mes su keliais klasiokais patikrintume, ar tu iš tiesų esi moteris,

ar ne?

(Marija stipriai išsigąsta šių žodžių, ji nežino, kaip reaguoti į tai.)

Marija: Atstok nuo manęs.

Marijos klasiokas: Jeigu tu neturi ko slėpti, tai neturėtum ir įsižeisti, nemanai?

Marija: Aš neįsižeidžiau, tiesiog norėčiau, kad atstotum nuo manęs. Juk aš paprasčiausia

juokavau per pamoką.

Marijos klasiokas: Ai, tai jau dabar juokavai?

(Marija nieko neatsako.)

Jeigu tu nežinai kas esi, ar vyras, ar moteris, mes lengvai galim padėti išsiaiškinti tau.

(Marija išbėga iš klasės, jos klasiokas pradeda juoktis.)

III SCENA

( Marija ir Tėtis apsilanko pas ginekologą. Gydytojas skaito Marijos medicininę kortelę.)

Gydytojas: Koks jūsų amžius?

Marija: Man keturiolika.

Gydytojas: Aš nelabai supratau, ar jūs atėjote profilaktiškai, ar dėl konkrečios situacijos?

(Marija nieko neatsako, ji pažvelgia į tėtį ir tikisi, kad jis už ją pasakys.)

Tėtis: Dėl konkrečios situacijos atėjome. Manau pats per apžiūrą pastebėjote.

Gydytojas: Taip, aš viską supratau, tik kodėl leidote taip pasielgti su savo dukra? Juk

mergaitė jau keturiolikos metų. Ji jau turėtų žinoti kas ir kaip.

Tėtis: Ji ir žino, kaip turėtų būti, todėl ir atėjome čia, kad paaiškintumėte profesionaliai ir

aiškiai, kokia yra situacija. Pamaniau taip bus geriausia, tiek jai, tiek man.

Gydytojas: Tu esi interlytė.

Marija: Inter-kas?

Gydytojas: Interlytė.

Marija: Kas tai yra?

Gydytojas: Jūs gimėte su XX chromosomomis, tačiau jūsų vidiniai ir išoriniai lytiniai

organai turi vyriškų bruožų.

Gydytojas: (atsisuka į tėvą, kiek tyliau kalba) Aš manau jūs ir jūsų žmona suprantate apie ką

aš. Šį terminą [interlytis] turėjote išgirsti dar gimdymo namuose. Ar jums niekas apie tai

nesakė?

Tėtis: Taip, mes buvome informuoti. Mano žmona mirė nuo vėžio prieš kelerius metus.

Planavome kartu šią žinią pasakyti Marijai, kai ji dar paaugs. Tačiau, likau vienas ir nežinau

kaip tai padaryti, kad nei savęs nei jos nesutraumuoti. Biologijos vadovėlyje pamačiusi

moteriškus lytinius organus ir kaip jie turėtų atrodyti, ji nustebo, klausė manęs, ar su ja viskas

gerai, jei jos „vietelė“ taip neatrodo. Gydytojau, aš tiesiog bijau ir nežinau kaip apie tai

kalbėtis su dukra, kuri būdama paauglė turi susidurti su tokia našta ir galimu tapatybės

klausimu. Tuo pačiu, aš nenoriu, jog ji patirtų patyčias, tad prašau, pasikalbėkite su ja,

pamėginkime jai kažkaip tai paaiškinti, jog ji būtų saugi.

Gydytojas: Aš džiaugiuosi, jog jūs rūpinatės savo vaiku ir norite jam geriausio, bet jūs

padarėte esminę klaidą – neatlikote kosmetinės operacijos, kai ji ar jis, nežinau kaip turėčiau..

tik ką gimė.

Tėtis: Na, kosmetinei operacijai mus ilgai įtikinėjo, tačiau mes su žmona nenorėjome jos

atlikti, nes ji nėra būtina, nekėlė ir nekelia grėsmės Marijos gyvybei. Esminis dalykas, dėl

kurio nusprendėme operacijai pasakyti ne, buvo tas, jog ji galės susilaukti biologiškai savo

vaikų. Tad, jei operacija nebūtų atlikta, Marija galėtų tapti apvaisintoja ir tokiu būdu

susilaukti biologinių vaikų – nors tai, žinoma, nebūtų tas tradicinis kelias, apie kurį dažnai

svajoja moterys, bet bent jau šiuo atveju galėtume suteikti jai galimybę pasirinkti savo kelią

ir turėti atžalą.

Gydytojas: Gyvybei gal ir negresia, tiesiogiai, bet patyčių ir viso ko pradžią pradėjote jūs.

Reikėjo atlikti tą operaciją ir viskas. Na, gal ir nebūtų susilaukusi savo, yra gi dabar opcijos

įsivaikinti.. Aš manau, kad jau geriau socialiai priimtas žmogus, o ne atsiprašant išsigimeliu

šou. (įkyriai šypsosi, stebi tėvą, tėvas nesusipatogina ir supranta, jog šis gydytojas jiems

netinka)

Marija: Tėti, ar aš išsigimėlė?

Tėtis: Turėkite įžulumo, tamsta. (Garsiai) Viso gero.

(Tėtis čiumpa Mariją už rankos ir užtrenkia gydytojo duris.)

IV SCENA

(Veiksmas vyksta namuose. Marija su tėčiu geria arbatą. Jiedu neseniai grįžo iš gydytojo ir

nori pasikalbėti apie tai, ką sužinojo. Jie abu jaučiasi nejaukiai ir nežino kuris turėtų pradėti

šį pokalbį, todėl kelias minutes vyrauja nejauki tyla.)

Tėtis: Kaip tu jautiesi?

Marija: (gūžteli pečiais) Nežinau.

Tėtis: Mes turim su tavimi apie tai pasikalbėti, supranti? Žinau, kad gali būti nejauku ar

nemalonu, bet manau bus geriausia jeigu mes kuo greičiau pasikalbėsime apie tai, ką

sužinojai pas gydytoją. Atsiprašau, dėl jo išsakytų žodžių, tu nesi ir niekada nebūsi

išsigimelė. Viskas su tavimi gerai, noriu, kad tai suprastum.

Marija: Tai tu apie tai žinojai?

Tėtis: Taip.

Marija: Kodėl nieko man nesakei anksčiau?

Tėtis: Kai tavo mama buvo gyva, mes kalbėjomės, ką daryti ir kada tau pasakyti. Ji manė,

kad geriausia būtų tada, kai pradėsi bręsti ir geriau suprasti save bei savo kūną. Todėl ir

nusprendžiau tave užrašyti pas ginekologą. Aš pats nelabai žinau, kaip tau apie tai papasakoti,

bet man svarbu, kad jaustumeisi su manimi laisvai ir nebijotum apie tai kalbėtis.

Marija: Bet kodėl man tai įvyko? Kas išvis aš esu?

Tėtis: Tai nėra kažkas blogo. Tai gali nutikti bet kam. Manau, kad su laiku tu susigyvensi su

tuo. Visą gyvenimą gyvenai su šiuo dalyku ir tavęs tai netrukdė, kodėl dabar turėtų?

Marija: Bet kaip turėčiau žmonėms tą paaiškinti?

Tėtis: O kodėl tu turėtum aiškinti? Tai tavo intymus dalykas, apie kurį galbūt ne visiems

turėtum pasakoti. O jeigu kalbi apie tai, kad tau nejauku ar tave priims kiti žmonės, tai žinok,

kad tikriems žmonėms ir draugams tau niekada nereikės to aiškinti ar savęs teisinti, jie tave

supras ir priims kokia tu esi.

Marija: O kas jeigu aš nenoriu būti tokia, kokia aš esu.

Tėtis: Kodėl tu norėtum būti kažkas kitas, kažkas, kas nesi tu? Nors, aš galiu suprasti, kad tą

padaryti gali būti labai sunku, bet čia ir yra gyvenimo esmė, priimti save tokią, kokią esi, su

savo trūkumais, privalumais ir visais kitais dalykais, kurie tave apibūdina. Bet kuo tu greičiau

save priimsi, tuo viskas bus lengviau ir paprasčiau.

Marija: O kas, jeigu man nebus lengviau? Turiu omeny ne tik emociškai, bet ir fiziškai su

tuo gyventi. Nežinau, atrodo, kaip ir niekas stipriai nepasikeitė, bet ši žinia, mane stipriai

įskaudino. Tai tiesiog atrodo neteisinga, kad tai nutiko man.

Tėtis: Tai gali nutikti bet kam ir tai nuo tavęs nepriklauso. Taip, gydytojas užsiminė, kad

galima atlikti kosmetinę operaciją, jeigu tau bus sunku su tuo susigyventi.

Marija: Kosmetinę operaciją?

Tėtis: Na, taip, ir žmonės dažnai tą daro, dėl visiškai kitų priežasčių. Todėl, jeigu jausies, kad

tau toks sprendimas būtų geriausias, aš tave palaikysiu. Bet tu turi pabandyti bent jau priimti

save, išmokti susigyventi su tuo, kas tubesi. Todėl kol kas apie tai nereikėtų kalbėti.

Marija: Bet kaip turėčiau save priimti, kai nesuprantu, kurioje pusėje aš esu.

Tėtis: Pradėkime nuo to, kad esi Marija, o vėliau esi kažkas kita. Bet svarbiausia, kad tu turi

būti savimi ir tada suprasi, kurioje pusėje tu turi būti.

(Tėčiui paskambiną į mobilųjį. Jis pažiūri į Marija, užjaučiančiu žvilgsniu, nes supranta, kad

turi atsiliepti)

Tėtis: Atsiprašau, man skambina iš darbo. Gal pasikalbėkime apie tai vėliau? Dabar tau

plačiai reikėtų viską apmąstyti, kas šiandien įvyko. Bet dar pasikalbėkime apie tai, gerai?

(Marijos Tėtis išeina. Ji pasilieka kambaryje, kelias minutes sėdėdama ir žiūrėdama į vieną

tašką. Ji pradeda verkti)

Marija: Dabar, labiau nei bet kada, man tavęs reikia, mama.

V SCENA

(Veiksmas vyksta praėjus 5 metams nuo praeitos scenos. Marijai 19. Ji vieno iš savo

kursiokių bute.)

Vaikinas: Tai nori vinilų paklausyti?

Marija: (nusijuokia) Tai tu mane rimtai čia dėl vinilų pakvietei?

Vaikinas: Na, ir ne tik. Bet šitas tai tikrai geras. (Užleidžia plokštelę, pasigirsta muzika.)

Gal dar vyno?

Marija: Gali įpilti.

Vaikinas: Nepagalvok, kad bandau tave nugirdyti. Šiaip gal vyno ir nereikėtų – aš labai

dažnai geriu, kad nesijausčiau nejaukiai, žinai? Bet su tavimi... man gera. Apskritai, jaučiu

tarp mūsų ryšį.

Marija: (dar stipriau nusijuokia) Klausyk, tau nereikia kalbėti apie ryšį, norėdamas su

manimi permiegoti.

Vaikinas: O ne, ne. Aš kalbu rimtai. Visada tavyje mačiau kažką daugiau… jaučiau, kad tarp

mūsų kažkas gali vystytis. Nemanai? Čia jau trečias mūsų pasimatymas, gal neišgąsdinsiu

taip greitai atskleidęs jausmus?

Marija: Tu čia rimtai?

Vaikinas: Taip, labai rimtai. Žinau, kad skamba naiviai, bet tu man tikrai labai patinki.

Marija: Klausyk… Manau, turėčiau tau kai ką pasakyti.

Vaikinas: Jauskis drąsiai, gali sakyti man viską. Tikrai suprasiu.

Marija: Žmonės dažnai sako, kad supras… bet dažniausiai nesupranta.

Vaikinas: Dabar jau šiek tiek gąsdini. Bet žinai, man tikrai nesvarbu, su kiek vaikinų esi

permiegojusi – jei dėl to nerimauji.

Marija: O Dieve, aš ne dėl to.

Vaikinas: Tai dėl ko?

Marija: Aš esu interlytė.

Vaikinas: Inter kas?

Marija: Interlytė.

Vaikinas: Čia kažkokia liga?

Marija: Ne, tai neliga. Aš gimiau su dviem lytim.

Vaikinas: Kaip tai? Kaip galima gimti su dvejomis lytimis?

Marija: Aš sužinojau apie tai, kai man buvo keturiolika metų.

Vaikinas: Tai tu bičas?

Marija: (susierzina) Ne, aš ne bičas.

Vaikinas: O… tai kas tada tau yra tarp kojų?

Marija: Tu juokauji?

Vaikinas: Ne, paprasčiausiai klausiu – ar turi bybį?

Marija: Turiu.

Vaikinas: Tai gaunasi, kad tu bernas esi.

Marija: Ne! Tu nesupranti. Interlytiškumas reiškia, kad žmogus gimsta su tam tikromis

lytinėmis savybėmis, kurios nėra būdingos tik moterims ar tik vyrams. Bet dėl to aš nesu

mažiau moteris.

Vaikinas: Gerai… tai kas tada padaro žmogų moterimi?

Marija: Žiūrėk, aš esu moteris. Visą gyvenimą gyvenau kaip moteris, mane taip augino.

Žmogus pats jaučia, kas jis yra – tam nereikia kažkokių konkrečių organų. Tu irgi žinai, kad

esi vyras, ir tau nereikia kas kartą nusimauti kelnių, kad tuo įsitikintum.

Vaikinas: Man vis tiek atrodo, kad tu čia bajerius mėtai.

Marija: Ne, čia nėra bajeris. Ir tai nieko nekeičia.

Vaikinas: Truputį keičia.

Marija: (nusijuokia) Tu ką tik kalbėjai apie ryšį, o dabar staiga viskas pasikeitė?

Vaikinas: Nu… sorry, bet aš nesu gėjus.

Marija: Prie ko čia gėjus? Aš tau sakau, kad nesu vyras. Žiauriausia, kad turiu tau tai

aiškinti.

Vaikinas: Tiesiog… man patinka tam tikri dalykai.

Marija: Bet aš tau patikau. Tu pakvietei mane ne tik dėl sekso, tiesa? Tu sakei, kad jautiesi

gerai su manimi.

Vaikinas: Jei būtum pasakius anksčiau…

Marija: Suprask ir mane – man reikėjo laiko. Nenorėjau tau to sakyti per pirmą pasimatymą.

Vaikinas: Tai tu pasirenki pasakyti tai, kada nori, nors supranti, kad kitam žmogui tai gali

nepatikti?

Marija: Tai nėra apie patogumą. Aš tiesiog maniau, kad tau tai nesvarbu. Juk sakei, kad tarp

mūsų yra ryšys… Bet kai pasakau vaikinams, kad esu interlytė, antro pasimatymo dažniausiai

nebūna. Norėjau tik truputį ilgiau pabūti su žmogumi, kuris mato mane tokią, kokia esu.

(Vaikinas nieko neatsako. Kelias minutes jie nejaukiai sėdi, nežiūri vienas į kitą.)

Marija: Nori, kad išeičiau?

Vaikinas: (nežiūrėdamas į ją) Būtų gerai.

(Marija pasiima savo daiktus ir prieš išeidama pažvelgia į V.)

(Marija išeina. Ji pradeda stipriai verkti, jausdamasi įskaudinta.)

VI SCENA

(Psichologės kabinetas)

Psichologė: Na, kaip praėjo tavo savaitė?

Marija: Savaitė… net nežinau. Norėčiau sakyti, kad gerai, įprastai kaip visada. Bet šį kartą

nelabai pavyksta.

Psichologė: Kodėl? Ar kažkas nutiko šią savaitę, kas tave taip paveikė?

(Marija linkteli galva.)

Psichologė: Papasakok man.

Marija: Tiesiog… buvau pasimatyme su tuo vaikinu, apie kurį pasakojau. Nežinau kodėl, bet

tikėjausi, kad šį kartą viskas bus kitaip.

Psichologė: Kuo kitaip?

Marija: Mes buvome trijuose pasimatymuose, buvome pažįstami nuo mokyklos laikų. Jis

visada sakė, kad jam patinka mano vidus, kas aš esu kaip žmogus. Ir aš juo patikėjau.

Pamaniau, kad pagaliau nereikės aiškinti, kas aš esu, nereikės nuo to pradėti. Žinot, tas

jausmas, kai atrodo, kad pagaliau gali būti savimi – o tada viskas sugriūva.

Psichologė: Kas nutiko?

Marija: Kitą dieną, kai atėjau į universitetą, visi apie tai kalbėjo. Jis kažkam papasakojo… Ir

staiga visi pradėjo žiūrėti į mane kitaip. Lyg būčiau kažkokia keistenybė. Mes jau nebe

mokykloje, mes suaugę žmonės – bet tas žvilgsnis… Jis skaudina.

Psichologė: Ką bandei daryti?

Marija: Buvau sau pasakiusi, kad neleisiu žmonėms manęs skaudinti. Kad būsiu stipri. Bet

kartais atrodo, kad slystu.

Psichologė: Slysti nuo ko?

Marija: Nuo gyvenimo, ant kurio stoviu. Aš bandau laikytis, bet kai kurie įvykiai mane

parklupdo. Tada pradedu galvoti… gal viskas būtų lengviau, jeigu būčiau gimusi „normalios“

lyties.

Psichologė: O kas yra normali lytis?

Marija: Na, jei būčiau tiesiog moteris arba vyras. Ne kažkas per vidurį.

Psichologė: Kodėl tavo lytis nėra normali?

Marija: Tiesiog… moteris neturi vyriško organo. Kai man buvo keturiolika, pirmą kartą

kalbėjau apie tai su tėčiu. Jis pasakė, kad galėčiau pasidaryti operaciją, jei su laiku nesurasiu

būdo, kaip priimti save tokią, kokia esu. Ir dabar vis dažniau apie tai galvoju.

Psichologė: Ir kas pasikeistų po operacijos?

Marija: Būčiau normali moteris.

Psichologė: O kas dabar trukdo tau jaustis moterimi?

(Marija tyli)

Psichologė: Žinai, kai pirmą kartą čia atėjai, tu nebandėi man aiškinti, kas esi. Tu tiesiog

pasakei – paprastai, ramiai. Tu niekada nesakei, kad žmogaus lytis priklauso tik nuo jo kūno.

Tu pati sakydavai, kad esmė yra jausti lytį.

Marija: Taip… bet galbūt lengviau būtų, jei mano kūnas ir jausmai sutaptų.

Pscihologė: O jei pasidarytum operaciją, ar manai, kad tada iš tiesų jaustum tą pilnatvę?

Marija: Nežinau. Bet kartais galvoju, kad reikia pabandyti.

Psichologė: O jei nepavyktų? Jei ir po operacijos jaustum tą patį?

Marija: Tada nežinau, ką daryčiau.

Psichologė: Galbūt esmė yra ne išorėje, o tame, kaip priimi save viduje?

Marija: Visi man tą sako. Bet niekas nepasako, kaip tai padaryti.

Psichologė: Pradėkime nuo mažų dalykų. Kas tau savyje patinka?

Marija: Nežinau.

Psichologė: Pagalvok. Gal kažkas iš vaikystės? Koks nors prisiminimas, kai jauteisi gerai su

savimi?

Marija: Prisimenu vieną kartą, kai su tėčiu vaikščiojome rugpjūtį. Pamačiau paukštį ir

pasakiau, kad norėčiau būti paukščiu – laisva, galinti skristi, kur noriu. Tėtis nusijuokė ir

paklausė, ar būčiau Marija-paukštis, ar tiesiog paukštis. Pasakė, kad jam patinka mano

fantazija. Jis visada sakydavo, kad mano mintys yra ypatingos.

Psichologė: Ir ką tau reiškia ta laisvė?

Marija: Tai reiškia būti nepriklausomai nuo kitų. Bet dabar atrodo, kad viskas priklauso nuo

kitų – kaip jie mane mato, ką apie mane galvoja.

Psichologė: Bet juk tau yra momentų, kai jautiesi nepriklausoma, tiesa?

Marija: Taip, kai esu su savimi. Kai kuriu. Kai esu tarp žmonių, kurie mane supranta.

Psichologė: Tai gal tavo laisvė nėra kažkas, ką gali duoti operacija ar kiti žmonės? Gal tai –

jausmas, kurį gali susigrąžinti pati?

Marija: Galbūt.

Psichologė: Tai gal šią savaitę pabandyk prisiminti tą paukštį. Jei pasijusi pasimetusi ar

pažeidžiama – pagalvok apie tą akimirką. Apie laisvę, kurios tada troškai.

Marija: Gerai. Pamėginsiu.

(Trumpa pauzė.)

Psichologė: Kaip jautiesi dabar?

Marija: Truputį geriau.

P: Tai jau pradžia.

(Marija linkteli galva.)

VII SCENA

(Kavinė. Marija ir Goda sėdi prie staliuko. Goda maišo kavą, o Marija žvelgia pro langą.)

Goda: Nu tai pasakok. Kaip su tuo... kaip jis... Benas, ne? Kaip pasimatymas? Ką sugalvojo?

(šypsosi, tikisi, kad Marija pasidalins kokia nors romantiška detale.)

Marija: Nieko gero.

(Godos šypsena išblėsta.)

Goda: Ta prasme?

(Goda intensyviai maišo kavą šaukšteliu.)

Marija: Nu ta prasme. Šūdus pradėjo šnekėti. Klausė, ar tarp kojų bybį turiu.

Goda: Koks nesveikas... Nereikėjo jam dar taip greitai sakyti, dabar žinos pusė Vilniaus.

Sakiau tau – neaiškus jis man nuo pradžių. Pienius visiškas, dar su tuo marijampolietišku

akcentu…

Marija: Ai, keičiam temą. Pykstu ant savęs, kad vis į tokius įsiveliu.

Goda: Marija, tu neturi dėl ko ant savęs pykti. Jau esame aptarusios, kad interlytiškumas

duoda tau savitą grožį. Pamatysi, atsiras žmogus, kuris tave pamils ir jam nerūpės, kas pas

tave tarp tų kojų.

Marija: Žinai, man terapijoje vis tą patį kartoja: kol aš pati savęs nepamilsiu, tol bus sunkiau

kitiems tą padaryti.

Goda: Faktas. Meilė sau prasideda nuo savęs pažinimo.

(Padeda šūsnį knygų ant stalo.)

Goda: Prašei kažko nenuvalkioto ir įdomaus – parinkau visko po truputį.

Marija: Oho... Nu aš tiek neimsiu. Vieną duok, man čia metams užtektų.

(Goda paima Herculine Barbin memuarų knygą.)

Goda: Šitą rekomenduoju.

Marija: Kas čia?

Goda: Herculine Barbin. Tiesiog perskaityk, manau tau turėtų patikti.

Marija: Kas čia parašyta?

Goda: Perskaitysi pati. Gal tai įkvėps tave. Arba bent jau suprasi, kad nesi viena.

Marija: Gal...

Goda: Beje, o kaip su tavo pristatymu universitete apie socialinę problemą?

Marija: Net nežinau, apie ką galėčiau kalbėti.

Goda: O jei kalbėtum apie interlytiškumą? savo asmeninę patirtį?

Marija: Gal ir būtų įdomu... Bet nežinau...

Goda: Kodėl ne?

Marija: Tiesiog sunku apie tai kalbėti. Po mokyklos nusprendžiau niekam apie tai

nepasakoti. Bijojau patyčių. Ir dabar, kai jis viską papasakojo pusei universiteto... Nesijaučiu

drąsiai.

Goda: Bet problema neišsispręs, jei nuo jos slėpsies.

Marija: Bet man atrodo, kad visas mano gyvenimas dabar yra apie mano interlytiškumą. Kad

tai tapo problema, kuri mane dusina. Norėčiau, kad jos nebūtų.

Goda: Ar tikrai nori, kad jos nebūtų? Ar kad ji tavęs nedusintų?

Marija: O čia ne tas pats?

Goda: Ne visai. Pradėkime nuo to, kad tai nėra problema. Jei tau tai yra sunku – vadinasi,

turi rasti būdą su tuo susitvarkyti.

Marija: Bet aš nežinau kaip. Man visi sako, kad turiu priimti save, bet man niekada neišeina.

Atrodo, kuo labiau stengiuosi, tuo blogiau jaučiuosi.

Goda: Gerai, tada paklausiu tavęs: kodėl tau tai trukdo?

Marija: Todėl, nes žmonės negali manęs priimti.

Goda: Nuo kada tau rūpi, ar žmonės tave priims?

Marija: Jeigu tai būtų nutikę vieną ar du kartus – nekreipčiau dėmesio. Bet kai tai vyksta

nuolat, pradedu bijoti, kad taip bus visada.

Goda: Taip bus ne visada. Tau tik devyniolika – normalu, kad dar neradai antros pusės.

Marija: Žinau, kad tai normalu. Bet kai pasakau vyrams, kad esu interlytė, jie bėga nuo

manęs, lyg būčiau pasakiusi, kad esu šėtonas.

(Goda nusijuokia.)

Marija: Man tiesiog... (ilga pauzė) Man labai sunku. Aš visada galvojau, kad viskas išsispręs

savaime. Kad atsiras žmonių, su kuriais nereikės slėptis. Bet kuo toliau, tuo labiau prarandu

viltį, kad kažkada viskas bus gerai. (Pravirksta.)

(Goda nuvalo Marijos skruostą.)

Goda: Tu nesi viena. Aš visada būsiu šalia.

(Marija nusišypso pro ašaras.)

(Tyla. Goda švelniai apkabina Mariją.)

VIII SCENA

(Marija sėdi prie rašomojo stalo. Ji skaito Herculine Barbin memuarus. Beskaitydama ji vis

kažką pasižymi, užsirašo mintis ar pastebėjimus apie knygą į savo užrašų knygutę. Pasiėmusi

knygą, ji nueina į kitą kambarį, kuriame yra Marijos tėtis.)

Marija: (nedrąsiai): Tėti, esi užsiėmęs?

Tėtis: (pakelia akis nuo laikraščio): Ne. Kas atsitiko?

Marija: (laikydama knygą rankose): Ar esi girdėjęs apie Herculine Barbin?

Tėtis: Ne, kas ji tokia?

Marija: (atsisėda šalia): Žinai, vakar buvau susitikusi su drauge, ir ji papasakojo apie ją. Ji

buvo interlytė, kaip ir aš. Gyveno XIX amžiuje. Šiandien ji man davė paskaityti jos

memuarus.

Tėtis: (ištiesia ranką): Leisk pažiūrėti.

(Marija paduoda knygą. Tėtis vartydamas puslapius žvilgteli į Mariją.)

Marija: (užsidegusi): Negaliu sustoti skaityti. Tai... kažkas nepaaiškinamo. Nemaniau, kad

yra žmonių – o ypač moterų – kurios išgyveno kažką panašaus į tai, ką jaučiu aš. Bet jeigu ji

išgyveno tada... vadinasi, tokių žmonių buvo visada. Tiesiog apie tai niekas nekalba.

Tėtis: (susimąstęs): XIX amžius, ar ne?

Marija Taip. Ji pasakoja apie savo gyvenimą – kaip niekas jos nepriėmė. Žinai, XIX amžiuje

tokie dalykai buvo visiškai nesuprantami. Bet dabar jie vis dar nesuprantami. Tik mes jau

turėtume žinoti geriau.

Tėtis: (atsargiai): O kaip jos šeima į tai reagavo?

Marija: (nuleidžia akis): Mama jos nepalaikė... Ji nusižudė būdama visiškai viena. Neturėjo

nieko. Kartais jaučiuosi vieniša, bet aš turiu tave, draugus. Ji neturėjo nieko. Ir žinai, kas

baisiausia? Tai, kad ją atstūmė žmonės, kurie turėjo ją mylėti.

Tėtis: (švelniai): Ar tu jautiesi panašiai?

Marija: (po pauzės): Kartais. Bet aš bent jau turiu tave... O ji buvo visiškai viena. Ir ji vis

tiek nepyko ant žmonių. Ji buvo religinga, bet net ir tada, kai religija tapo jai našta, ji

neprarado tikėjimo. Kaip galima išlikti tokiam stipriam?

(Abu nusišypso – trumpam sušvelnėja įtampa.)

Marija: Pameni apie seminarą kurį turiu paruošti universitetui? Goda man šiandien mestelėjo

idėją, kad būtent apie tai turėčiau kalbėti. Apie save, apie ją, apie tokius kaip mes.

Tėtis: (švelniai): Kai tu gimei, kai gydytojas pasakė, kad esi interlytė – aš nieko nesupratau.

Apie tai niekas nekalbėjo. Ir dabar – vis dar niekas apie tai nekalba. Bet tu gali tai pakeisti.

Jei tu prabilsi, gal žmonės pagaliau pradės suprasti.

Marija: (tyliai): O jeigu mane atstums?

Tėtis: Gali būti. Bet jei tylėsi, niekas nepasikeis.

Marija: (žvilgteli į knygą): Aš noriu kalbėti ne tik už save, bet ir už ją. Kad žmonės daugiau

nesikankintų dėl to, kad jų nepriima visuomenė. Ir kad aš pati daugiau nesikankinčiau.

Tėtis: (nusišypso): Tu gali tai padaryti. Ir aš būsiu šalia.

(Marija šypteli. Tėtis apkabina ją per pečius. Jie kurį laiką sėdi tylėdami.)

IX SCENA

(Universiteto seminarų salė. Nedidelė erdvė, kurioje renkasi įvairaus amžiaus žmonės,

dauguma jų vyresnio amžiaus. M stovi prieš auditoriją, jaudinasi, bet stengiasi išlaikyti

ramybę. Ji giliai įkvepia ir pradeda kalbėti.)

Marija (Lėtai) Labas vakaras. Pirmiausia norėčiau padėkoti, kad atėjote. Man tai labai

svarbu. Šiandien kalbėsiu apie interlytiškumą. Ar galėtumėte pakelti rankas tie, kurie žino

arba yra kažką girdėję apie interlytiškumą?

(Pakelia rankas tik keli žmonės.)

Marija: Kaip matome – nedaug. Tai visiškai suprantama, nes apie interlytiškumą mūsų

visuomenėje kalbama labai mažai. Tačiau interlyčių žmonių yra. Aš esu viena iš jų.

Interlytis žmogus – tai asmuo, kuris turi tiek moterims, tiek vyrams būdingų lytinių požymių.

Jeigu paklaustumėte, kaip save identifikuoju – aš esu moteris. Bet ne visada žmogus gali

pasirinkti, kuo būti. Tarkime, Lietuvoje asmens dokumente galima pažymėti tik vieną lytį –

vyrą arba moterį. Tačiau ką daryti žmogui, kuris gimė su abiem lytinėmis savybėmis? Tai

tampa diskriminacija – visuomenė tarsi reikalauja pasirinkti, nors pasirinkimo gali ir nebūti.

Interlytiškumas yra biologinis reiškinys. Tai ne pasirinkimas ir ne liga. Dažnai interlyčiai

žmonės yra spaudžiami keisti savo kūną, nes visuomenė nepriima jų natūralios būsenos. Dalis

žmonių pasirenka operacijas dėl medicininių priežasčių ar psichologinio komforto, tačiau

dažnai tai daroma dėl gydytojų ar tėvų spaudimo, o ne dėl asmeninio pasirinkimo.

Galbūt turite kokių klausimų?

I Asmuo: Tai juk yra liga, ar ne?

Marija: Ne, kaip ir minėjau, tai nėra liga. Tai natūrali biologinė būsena, ne patologija.

I Asmuo: Bet vis tiek – kažkoks sutrikimas?

Marija: Ne. Interlyčiai žmonės gali būti visiškai sveiki. Operacijos ar medicininės

intervencijos yra būtinos tik tada, kai kyla realių sveikatos problemų. Kitais atvejais

interlytiškumas žmogui netrukdo.

II Asmuo: Ar galima tai sulyginti su menstruacijomis?

Marija: Aš nelyginau. Bet taip, kažkuria prasme tai taip pat yra natūralus biologinis

procesas.

II Asmuo: Atleiskit, bet man viskas skamba taip, lyg tokio dalyko kaip interlytiškumas

anksčiau nebuvo, o dabar staiga jis atsirado. Gal čia tik dar viena mada, kaip tie žmonės,

kurie save vadina „they“ ir „them“?

Marija: Interlytiškumas nėra mada. Tai egzistavo visada. Viena iš gerai žinomų istorinių

asmenybių buvo Herculine Barbin, kuri gimė interlytė 19-ajame amžiuje. Jos memuaruose

atsispindi, koks sunkus buvo gyvenimas, kai tenka slėpti savo tapatybę ir susidurti su

visuomenės spaudimu.

I Asmuo: O su kokiais sunkumais jūs pati susidūrėte?

Marija: Su visuomenės smerkimu, nesupratimu. Dažnai interlyčiai žmonės susiduria su

patyčiomis ir spaudimu prisitaikyti prie visuomenės standartų.

I Asmuo: Gal problema ta, kad jūs tiesiog per daug sureikšminate savo situaciją? Gal žmonės

jus priimtų, jei nekalbėtumėte apie tai viešai?

Marija: (Atsidūsta) O ar Herculine Barbin per daug sureikšmino savo situaciją? Ji nusižudė,

nes negalėjo išgyventi visuomenės spaudimo.

II Asmuo: Na, bet jūsų kartos žmonės ir taip per daug jautrūs. Kodėl turėtume visi

prisitaikyti prie jūsų? Visi gyvename savo gyvenimus.

Marija Tai nėra vien mano kartos problema. Herculine gyveno 19-ajame amžiuje. Jei

situacija nepasikeitė per šimtą metų, galbūt problema slypi ne mumyse, o visuomenėje?

II Asmuo: O iš kur jūs žinote, kad tie memuarai tikri? Gal jos išvis nebuvo?

Marija: (Tyli, suspaudžia lūpas.)

II Asmuo: Žinote, gal ir ne visai teisingi jūsų faktai. Jūs sakote, kad pase galima pažymėti tik

vieną lytį – gal ir taip, bet juk pasas nėra gyvenimo pagrindas. Kam apskritai reikalingas tas

pasas?

Marija: Tai nėra vien dokumentas. Tai yra tapatybės dalis. Jei visuomenė nepripažįsta tavo

tapatybės, tu tampi nematomu.

I Asmuo: Galbūt problema ne pase, o jūsų galvoje?

Vyras: Aš labai atsiprašau, bet norėčiau įsitraukti į pokalbį ir paprieštarauti klausytojiems,

kurie akivaizdžiai net patys nesupranta ką kalba.

I Asmuo: Ai, tai čia mes nesuprantame apie ką kalbame? Jūs bent klausėte šio seminaro?

Vyras: Aš tik sakau, kad jūs šaipotės iš žmogaus, kuris pasakoja apie dalykus, kurie

moksliškai yra patvirtinti. Galbūt reikėtų pasijuokti iš jūsų, kad esate siauro mąstymo ir

neapsiskaitę, nežinote elementarių dalykų?

II Asmuo: Nu atsiprašau, bet man per gyvenimą neteko sutikti žmogaus, kuris būtų interlytis,

ar koks ten?

Vyras: Bet čia kalbama ne tik apie interlytiškumą, bet ir apie žmogaus norą būti priimtu, nes

jis yra kitoks. Tarkime aš esu iš tų vyrų, kurie leidžia sau būti, tokiu, kokiu jis nori. Vieną

dieną aš galiu būti kaubojus, kitą velniai žino kuo. Aš pasakiau savo žmonai, kad jai turbūt

pasisekė, nes ji kiekvieną vakarą gali miegoti su skirtingu vyru, taip manęs neišduodant.

I Asmuo: Nu tai aišku, dar to betrūko, pradėkite kalbėti, ką veikiate su savo žmona

miegamajame.

Vyras: Aš tik noriu pasakyti, kad būti kitokiu- yra gerai. Išskirtinumas žmogų puošia, o ne

atvirkščiai.

I Asmuo: Aš nežinau iš kur jūs čia toks atsiradot, bet nežinau ar kažkam yra įdomi jūsų

nuomonė?

Vyras: O jūsų nuomonė tai jau yra įdomi, ar ne?

I Asmuo: Aš negaliu klausytis. Tiesiog negaliu. Tokios nesąmonės… Ir dar viešai? Rimtai?

Jeigu jums smagu dalyvauti šitame spektaklyje- prašom. Bet nelįskite su tuo į viešumą. Tai

žemina. Jus. Mane. Visus. Man fiziškai nemalonu klausytis tokių nesąmonių. O kai dar matau

tuos, kurie jai pritaria… Atsiprašau, bet tai jau virš visko. Šlykštu.

(Vyras daugiau nieko neatsako.)

II Asmuo: (Kreipdamasis į Marija) Ar jūs bent esate gydytoja, kad apie tai kalbate?

Marija: Aš studijuoju mediciną.

I Asmuo: Na, tai gal dar reikėtų daugiau pasimokyti, prieš kalbant apie tokius dalykus.

Marija: (Suspaudžia lūpas) Prašau, neįžeidinėkite manęs.

I Asmuo: Tai ne įžeidimas – tai konstruktyvi kritika.

Marija: Tai ne kritika. Jūs manote, kad aš meluoju apie savo patirtį? Kaip aš galėčiau

meluoti apie tai, kas esu?

(Keli žmonės tyliai išeina iš seminaro.)

I Asmuo: Jūs tik skleidžiate dezinformaciją. Galbūt gimėte su tam tikrais „nukrypimais“, bet

dabar bandote mums primesti savo tiesą. Galų gale Dievas sukūrė vyrą ir moterį – o ne jūsų

vadinamą interlytiškumą.

Marija: Tai jūs norite pasakyti, kad manęs nėra?

I Asmuo: Jeigu ir esate, tai yra liga. Žmonės turi būti gydomi.

(Marija tyli. Jos žvilgsnis nukreiptas į grindis.)

Marija: Manau, kad galime seminarą baigti.

II Asmuo: (Sarkastiškai) Tik tiek? Tai kam išvis reikėjo organizuoti šį seminarą?

I Asmuo: Kitą kartą geriau pasiruoškite. Jei norite kalbėti apie realias problemas, pradėkite

nuo tikrų faktų.

(Marija iš lėto nueina į scenos gilumą. Žiūrovai tyliai kalbasi tarpusavyje. Scenoje tvyro

įtampa.)

(Šviesos gęsta.)

XI SCENA

(Marija varto Herculine memuarus. Tylos ir tėvo namų ramybė kviečia snausti. Ji

nusižiovauja, akys ima merktis... užmiega.)

(Staiga pajunta kažkieno švelnią ranką. Akys prasimerkia. Priešais stovi Herculine Barbin.)

Marija: Kas čia dabar?.. Man jau visai nuo tų knygų protas maišosi.

(Pasitrina akis. Herculine neišnyksta.)

Herculine: Tai klausyk… susidomėjai manim? (Beda pirštu į šalia M besimėtančią memuarų

knygą.)

Tiesą sakant, mane panašioje pozicijoje tą pavasarį ir rado.

Marija: Turi omeny… kai tu…

Herculine: Taip. Kai nusižudžiau. Kai nepakėliau skausmo, aplinkinių žvilgsnių ir nuolatinių

apkalbų. Kai rodėsi, kad man čia ne vieta.

(Tyla. Marija suvirpa, akys parausta.)

Marija: Man… labai dėl to gaila, Herculine. Skaičiau kiekvieną tavo dienos aprašymą. Kai

persikėlei gyventi į Paryžių… jau tada viduje jauteisi mirusi, tiesa?

Herculine: Daug anksčiau. (Prisėda ant lovos, šalia Marijos.)

Herculine: Kai gydytojas ir kunigas nusprendė, jog operacija ir pabėgimas yra vienintelė

išeitis – tada jie mane ir nužudė. Morališkai ir fiziškai. Pasinaudojo mano kūnu, kad galėtų

geriau suprasti „anomaliją“.

Marija: Suprantu tave. Mano tėvai operacijos neatliko… bet vis tiek kasdien susiduriu su

žvilgsniais, klausimais. Kai sužinojau, kad esu interlytė, man buvo keturiolika. Buvau

pasimetusi… Ir dabar vis dar sunku priimti save. Kodėl… už ką man tai?..

(Herculine delnu prabraukia M plaukus.)

Herculine: Neteisk savęs. Klausimai, kurie kyla, yra natūralūs. Jau geriau juos sau užduoti,

nei visą gyvenimą gyventi apsimetant kažkuo kitu.

Kai jie nukirpo mano ilgus plaukus, kai aprengė vyrišku kostiumu ir pasakė:

"Nuo šiol tu esi Abelis."

Aš… jaučiausi prislėgta, dingusi. Kūnas nebuvo „normalus“, bet jis buvo mano. Aš sutikau

savo gyvenimo meilę būdama tame kūne – Sarą. Ji buvo mano šviesa.

(Marija užsimerkia, giliai įkvepia.)

Marija: Skaitant tavo memuarus… dabar tave girdint… klausiu savęs – ar būtum darius ką

nors kitaip? Ar būtum kovojusi dėl savo laimės?

(Herculine nuleidžia galvą.)

Herculine: Seniai nustojau apie tai galvoti. Bet… kartais galvoju, kad galėjau kovoti stipriau.

Tik ne dėl kitų – dėl savęs. Bet tu – tu dar turi laiką. Nežiūrėk į mano istoriją kaip į likimą.

Žiūrėk į ją kaip į ženklą, kad tavo pasirinkimai – tavo rankose.

Marija: Mus skiria beveik 100 metų… o problemos vis dar tos pačios. Norėčiau, kad

visuomenė mus suprastų. Bet jie… jie neįsileidžia.

Herculine: Įsileis. Tau nereikia prašytis į svečius – tu jau esi čia. Gyva ir stipri. Tai yra

pakankamas įrodymas, kad tu verta gyventi. Nenustok gyventi už save. Už mus.

(Herculine siluetas pradeda blukti.)

Marija: (murmėdama) Aš nesustosiu… Aš kovosiu…

(Herculine dingsta. Marija lėtai atsimerkia.)

XII SCENA

(Marijos gimtadienis, jai sukanka 30 metų. Patalpoje šilta šviesa, tyliai groja muzika. Ant

stalo – nedidelis tortas su žvakute. Marija sėdi prie stalo, susimąsčiusi.)

Tėtis: (laiko žvakutes) Sugalvok norą.

Marija: (tyliai) Nežinau… Aš dažnai pagalvoju apie tave, mama.

(Pakelia akis į lubas, tarsi matytų kažką aukščiau.)

Gal tai kvaila, bet man tavęs vis dar taip pat beprotiškai trūksta. Man jau trisdešimt, o kartais

vis dar atrodo, kad man – keturiolika. Kad vis dar laukiu, kol tu sugrįši.

(Tyla. Marija giliai įkvepia, rankomis apsikabina save.)

Jeigu būtum čia… galbūt būtų buvę lengviau. Galbūt būtum mane supratus geriau nei kas

nors kitas. Bet aš žinau, mama… žinau, kad tu esi su manimi kitokiu būdu. Žinau, kad tavo

ranka mane laikė, nors aš jos nemačiau, bet jaučiau.

(Jos balsas sudreba, bet ji tęsia.)

Tėtis man labai padeda. Labai. Nors supratau tai per vėlai. Nesupratau iš karto, kad jo tylūs

žvilgsniai ir buvimas šalia buvo tai, kas mane laikė ant kojų. Bet mama… man trūksta tavęs.

Trūksta tavo balso, tavo prisilietimo.

(Atsiremia rankomis į stalą, užsimerkia.)

Bet žinai ką? Aš nepykstu. Nebepyktu ant tavęs, ant likimo, ant savęs. Aš tiesiog… norėčiau,

kad tu būtum šalia. Kad galėčiau tau pasakyti… (tyliai) Ačiū.

(Ji pakelia galvą, balsas tampa stipresnis.)

Ačiū, kad gerbei mane. Kad leidote būti man tokiai, kokia esu. Kad matei manyje daugiau,

nei pati galėjau pamatyti. Kad niekada neatstūmei manęs – net tada, kai pati norėjau pabėgti

nuo savęs.

(Akys sudrėksta, bet ji šypsosi.)

Mama, tikiuosi, kad tu mane girdi. Tikiuosi, kad tu žinai… kad man viskas gerai. Aš

pagaliau… pagaliau jaučiu, kad galiu būti savimi.

(Marija nuleidžia žvilgsnį į žvakutę. Kelias sekundes tyla. Ji giliai įkvepia, tada užpūčia

žvakutę. Dūmai išsisklaido ore.)

(Marija pakelia akis į dangų, šypsosi.)

(tyliai) Ačiū, mama.

(Šviesa palaipsniui blėsta. Muzika nutyla.)