2025

Vidurdienis. Olympic Casino Donelaitis. Salone groja tranki, rytietiška muzika. LINAS sėdi

tolimiausiame salono kampe. Virš jo kabo amerikietiški kalendoriai. Salone vaikšto bendraamžis

jaunuolis bei krupjė. LINAS (23) kišenėje gniaužia skambančias monetas.

LINAS (tyliai). Ok, įžengsiu į nuomą. Apsidairysiu. Būsiu susidomėjęs kasetėmis. „Prašyčiau, man

kažko lengvo. Žiūrėsiu vienas, taip. Užteks paros nuomai. Nežinau, neplanavau vogti.“ Ir gal net

dramatiškai kažką pridursiu – „ai, dar pirkčiau gyvenimą. Naują, bet patogesnį nei šis buvęs.“

Palauksiu reakcijos. Gal kasininkė bus maloniai nusiteikusi. Gal net to sąrašo neprireiks. Nevengsiu

akių kontakto. Žvelgsiu kiaurai sielos. Norėčiau patirti tokio gylio žvilgsnį. Norėčiau, kad tas kito

žvilgsnis sustabdytų. Kažką tokio sakytų: „Linai, tau nereik to.“ Aišku, jog prieštaraučiau. Bet

vėliau sutikčiau. Nereik. Gal dar per anksti.

Prie LINO prieina KRUPJĖ.

KRUPJĖ. Automatai laisvi. Prašome juos užimti.

LINAS linkteli.

LINAS (sau) Man užtektų tik vieno perspėjimo.

KRUPJĖ. Ką?

LINAS. Ne, ką aš čia paistau.

KRUPJĖ. Nieko tokio, Linai. Išsirinkite automatą ir pažymėkite jį planšetėje.

Planšetė guli priešais LINĄ, ant žalvarinio stalo.

LINAS (sau). Žymiu teisingo gyvenimo pradžią. Prašau, parduok jį man. Parduokite ar parduok?

Tujint ar jūs kreiptis? Jei ką, turiu paruoštuką, nesusipainiosiu žodžiuose.

KRUPJĖ. Nelabai suprantu.

LINAS. Ačiū. Manau, gerai pasiruošiau. Ir kažkaip drąsiau.

KRUPJĖ tyli. Planšetėje įveda pirmojo automato skaičių.

KRUPJĖ. Automatas paruoštas. Gero žaidimo.

KRUPJĖ nueina. LINAS lieka vienas.LINAS (sau). Parduokit man naują gyvenimą. Kad daugiau čia nebesilankyčiau.

Ant sofos, šalia LINO, nukrenta kabėjęs amerikietiškas kalendorius. LINAS perskaito užrašytą,

lietuviškai išverstą frazę – „Teisingo gyvenimo pradmenys. Nuo ko pradėti?“

LINAS (sau). Nuo TEISINGO instrukcijos.

I scena

Vaizdo kasečių nuoma, pavadinimu “Svajonė”. Į ją įžengia LINAS. Vilki odinį švarką. Akis dengia

geltona, tačiau nusitrynusio atspalvio kepurė su snapeliu. Nuomos kasininkė ROBERTA (22)

nusišypso. Robertos plaukai garbanoti, perrišti žalsvais kaspinėliais.

ROBERTA. Sveiki atvykę į vaizdo kasečių nuomą “Svajonę”. Galbūt ieškote ko nors konkretaus?

Filmo vakarui dviese?

LINAS. Aš kitu klausimu.

ROBERTA. Taip, sakykit.

LINAS. TEISINGAS.

ROBERTA. Ką?

LINAS. TEISINGAS.

ROBERTA. Jei teiraujatės TEISINGO gyvenimo instrukcijos, turėtumėte ją pats rasti.

LINAS. Tai aš pas jus tam ir atėjau.

ROBERTA. Negaliu išduoti tikslios kasetės, kurioje TEISINGAS yra.

LINAS. (sarkastiškai) Nu kaip įdomiai. Čia dėl ko?

ROBERTA. Kad žmonės nepiktnaudžiautų.

LINAS. Instrukcija?

ROBERTA. Taip.

LINAS. Bet atitinku visus kriterijus.

ROBERTA. Kokius kriterijus?

LINAS. Kurių TEISINGAS prašo.

ROBERTA. Kiek jums metų?

LINAS. Dvam trys.

ROBERTA. Vardas?

LINAS. Linas.

ROBERTA. Kada paskutinį kartą verkėte?LINAS. Vakar.

ROBERTA. Ar ašaras šluoštėt nosine ar rankove?

LINAS. Ką?

ROBERTA. Noriu suvokti patirtos kančios svorį.

LINAS. Rankove.

ROBERTA. Vadinasi, buvot ne namie.

LINAS. Namie.

ROBERTA. Kiek kartų dažniausiai verkiate per savaitę?

LINAS. Vieną. Daugiau negaliu.

ROBERTA. Kodėl?

LINAS. Neišeina tiesiog.

ROBERTA. Kodėl vakarykštę dieną pasirinkote kaip tinkamą ašaroms?

LINAS. Prisiminiau keletą dalykų.

ROBERTA. Norėčiau išsamesnio atsakymo.

LINAS. Tie dalykai nėra konkretūs. Bereikšmiai gal net. Juos pasakot nuobodu.

ROBERTA. Nuvertinate savo, kaip pasakotojo, galimybes?

LINAS. Ne, kodėl?

ROBERTA. Šįkart aš jums užduodu klausimus, o jūs man pateikiate atsakymus.

LINAS. Gerai.

ROBERTA. Kaip jaučiatės?

LINAS. Gerai.

ROBERTA. O jei konkrečiau?

LINAS. Man viskas gerai. Tikrai. Kaip ir.

ROBERTA. Ar lankotės čia pirmąsyk?

LINAS. Aha.

ROBERTA. Kaip sužinojote apie TEISINGĄ?

LINAS. Kaimynė Barbora papasakojo.

ROBERTA. Ką tikslaus pasakojo?

LINAS. Instrukcija suveiks krizinėse situacijose. Čia jos žodžiai.ROBERTA. Ar jūs dabar išgyvenat krizinę situaciją?

LINAS. Nu turbūt jo.

ROBERTA. Turbūt?

LINAS. Prieš mėnesį išsiskyriau.

ROBERTA. Kodėl vis dar liūdite?

LINAS. Turbūt, kad buvo skaudu.

ROBERTA. Turbūt?

LINAS. Neturiu darbo.

ROBERTA. O kaip tai susiję su santykiais?

LINAS. Žinočiau kaip prasiblaškyt. Dabar nežinau. Neturiu veiklos, kuri džiugintų.

ROBERTA. Koks jūsų santykis su tėvais?

LINAS. Nelengvas. Su mama gal sudėtingesnis. Bet nežinau ar noriu jums kažką detalaus pasakot.

ROBERTA. Įsiklausykite.

LINAS. Ką?

ROBERTA. Du žmonės susitinka Tokijuje. Taip užpildo vienas kito laiką.

LINAS. Ir?

ROBERTA. Turite atspėti koks tai filmas.

LINAS. Ar režisierė Sofia Coppola?

ROBERTA. Galite spėti tik kartą. Suklydus negalėsite gauti TEISINGO instrukcijos.

LINAS. Nežinau, gal Lost in Translation?

Virš LINO įsižiebia TEISINGAS žodis, reiškiantis teigiamą atsakymą.

ROBERTA. Neskubėkite eiti. Norėčiau pamatyti jūsų portfolio.

LINAS. Ką tokį?

ROBERTA. Skaudžių dalykų sąrašą su savimi turite?

LINAS. Aha.

LINAS išsitraukia iš švarko kišenės suglamžytą popiergalį. Jį delnais ištiesina. Įteikia ROBERTAI.

LINAS. Neskaitykit tų pabraukymų.

ROBERTA (kol skaito). Kada paskutinį kartą jautėtės kaltas?

LINAS. Vakar.ROBERTA. Ar norite, jog TEISINGAS jus išgelbėtų, ar jums padėtų jaustis geriau?

LINAS. Išgelbėtų.

ROBERTA. Kodėl?

LINAS. Nes nežinau ar tikiu gyvenimu. O jį tęsti toliau kažkaip reikia.

ROBERTA. TEISINGAS jūsų laukia.

LINAS. Aš bijau.

ROBERTA. Kodėl?

LINAS. Nes nežinau kaip pasikeis mano gyvenimas. O tai suteikia tokio nekantraus virpesio.

ROBERTA. Normalu, bet baimė jūsų neišgelbės. Nuo manęs iki reikiamos lentynos tik šešiasdešimt

žingsnių. Drąsiau.

LINAS. Gerai. Ačiū.

LINAS pereina vaizdo kasečių nuomą. Sustoja ties romantic comedy-drama lentyna. Suprunkščia.

Ramiai skaito filmų nugarėles. Atradęs reikiamo filmo pavadinimą, griebia kasetę LOST IN

TRANSLATION ir ją vikriai atidaro. Pasigirsta blausus pirštų spragtelėjimas. LINAS atsigręžia į

skleidžiamą garsą, tačiau nieko neišvysta. Prigesta nuomos šviesos, jis lieka tamsoje.

Skamba pavieniai sakiniai lyg pokalbių nuotrupos:

TU TURI ATRASTI SAVE, TU TURI ATRASTI SAVE, TU ATRASI SAVE, KAI PAMESI, JEI

PAMESI, GAL IR ATRASI, NIEKAS NEŽADA TAU LENGVO KELIO, ESI UŽTIKRINTAS SAVO

NEUŽTIKRINTUMU TIK TODĖL, NES NEŽINAI, KAS DAR TAVĘS LAUKIA. PASITIKĖK

LABIAU SAVIMI IR SAVO SPRENDIMAIS. KAM TAU TA KONTROLĖ? KAM TAU TA PAINIAVA?

JEI ESI SAVO GYVENIMO KALVIS, TAI IR KALK IŠ PETIES TĄ SAVO GYVENIMĄ, KO ČIA

DROVIES, NU? KALK, KALK, KALK, KALK, NESVARBU, JEI PIRŠTAI TAVO JAU KRUVINI IR

NEPAVYKSTA LAIKU SUSTOT.

LINAS. Wtf?

Ties ROBERTOS prekystaliu įsijungia blausi šviesa. LINAS pamažu artėja link jos. Rankose

gniaužia kasetę su instrukcija. Priartėjęs prie ROBERTOS, šįkart LINAS išvysta jos maketą. LINAS

pastebi automatinį mygtuką šalia jos gerklės ir užrašą, kuris teigia: „kalbėsiu vienu paspaudimu.“

LINAS paspaudžia mygtuką. Automatiniu balsu prabyla ROBERTOS maketas.

ROBERTOS maketas. Ar žinojote, kad įsigijus instrukciją prarandate teisę valdyti savo gyvenimą?

Nors ji ir nemokama, jos negalima grąžinti. Suklydus daugiau nei dešimt kartų ir nesivadovavus

instrukcijos nurodymais, jūs esate ištrinamas iš sistemos, pavadinimu GYVENIMAS. Kitaip tariant,jūsų neklystančios versijos nebelieka. Laikome tai sistemine žmogžudyste. Bet tai yra jūsų

pasirinkimas, kurio nebegalite atšaukti. Be to, negalite atvirauti apie TEISINGĄ. Apie instrukciją

žino tik tie, kurie ją yra įsigiję. Jei teisingai situacijoje pasielgsite, atvertus skyrių matysite dvi

šypsenėles, jei netinkamai, skyriuje išryškės kaulai. Jei kalbu neaiškiai, kažką pasakykit.

LINAS. Aiškiai.

ROBERTOS maketas. Ar tikrai?

LINAS. O kur tikroji kasininkė?

ROBERTOS maketas. Su jumis. Tiksliau, priešais jus.

LINAS. Nesąmonė…

ROBERTOS maketas. Atleiskite, per daug kamantinėjate. Rašysiu jums įspėjimą, nes TEISINGO

instrukcijoje tokioje situacijoje jūs tylėtumėte. Ar aišku?

LINAS. Čia tipo suklydau?

ROBERTOS maketas. Taip.

TYLA

ROBERTOS maketas. Instrukcija padeda gyventi. Ji veikia kaip vadovėlis - kaip teisingai gyventi–

LINAS. Suaugus. Taip, skaičiau.

ROBERTOS maketas. Na, ką gi, linkiu jums teisingų sprendimų.

LINAS. Ačiū, iki.

ROBERTOS maketas nieko neatsako. Vaizdo kasečių nuoma aptemsta. LINUI išėjus, jis dar kartą

nužvelgia nuomą. Šįsyk nuomoje vaikštinėja žmonės, prie prekystalio šypsosi tikroji ROBERTA. Ji

nebepastebi lauke lūkuriuojančio LINO.

II scena

Paskutinės valandos prieš uždarant vaizdo kasečių nuomą. Į ją užsuka MARKAS (35), nuomos

savininkas. MARKAS vilki ilgą tuniką, ant kurios užrašyti filmų pavadinimai. MARKO kojinės

neoninės mėlynos spalvos. Batų nedėvi.

MARKAS. Labas. Kaip sekėsi šiandien?

ROBERTA. Sveiki, neblogai. Trys žmonės įsigijo instrukciją.

MARKAS. Mažokai.

ROBERTA. Paprasčiausiai jų neranda.

MARKAS. O kažkam atskleidei instrukcijos buvimo vietą?

ROBERTA. Tokiam Linui.

MARKAS. Kiek tam Linui metų?ROBERTA (abejoja) Dvam trys?

MARKAS. Problematiškas?

ROBERTA. Lyg ir ne, labiau toks pasimetęs.

MARKAS. Tai kam jam ta instrukcija?

ROBERTA. Kaip ir kiekvienam – veikia kaip pradžiamokslis gyvenimui.

MARKAS. Gal reikėtų permąstyt instrukcijos prieinamumą? Pavyzdžiui, daugiau apie jas šnekėti

viešai. Užauginti rinką. Kapitalą.

ROBERTA. Nesutinku. Instrukcijos kūrėjas T nebūtų norėjęs jos viešinti. Instrukcija veikia būtent

tokioje rinkoje, kokią siūlome mes. Apie ją žmonės sužino iš tų, kurie instrukciją jau naudojosi.

MARKAS. Roberta, aš buvau jo sūnus. Žinojau, jog tėvas nebūtų leidęs keisti instrukcijos

koncepto, bet noriu, jog žmonės išmoktų padoriai gyventi.

ROBERTA. Kiekvienas gyvena taip kaip supranta.

MARKAS. Netiesa, mano dukros niekas neprikels. O jei tik jos žudikas būtų turėjęs instrukciją...

ROBERTA. Ką?

MARKAS. ...Gal nebūtų sėdęs už vairo girtas.

ROBERTA. Atsiprašau. Maniau, jog jau juos paleidote.

MARKAS. Ne. Vis dar sudėtinga.

ROBERTA. Lino skaudžių dalykų sąrašas kažkuo priminė maniškį.

MARKAS. Juk žinai susitarimą – instrukcijos pardavėjai TEISINGO neperka.

ROBERTA. Bet kodėl?

MARKAS. Tėvas nenorėjo, jog instrukcijos sąlygomis gyvenčiau ir pats. Perspėjo, jog sužlugdys

mano tikrąjį gyvenimą, jei TEISINGAM paklusiu.

ROBERTA. Bet aš nesu jo dukra. Kodėl man neišsprendus visų šitų problemų, kurias nešiojuosi

kartu, instrukcijos pagalba?

MARKAS. Nes instrukcija kontroliuoja žmogų.

ROBERTA. Bet aš noriu tos kontrolės.

MARKAS. Mesk darbą ir galbūt galėsi ją įsigyti.

ROBERTA. Tikrai?

MARKAS. Ne. Jei dirbsiu aš, jos tau neparduosiu. Pažįstu tave, Roberta, ir žinau, jog įveiksi visas

kliūtis.

ROBERTA. Kalbat kaip mano tėvas.MARKAS. Nesidžiaugi, jog turi laisvą valią? Pavyzdžiui ryt pati nuspręsi ką valgysi pusryčiams.

Jei tave kontroliuotų instrukcija, negalėtum priimti tokių sprendimų. Taptum žmogaus dydžio

žiurkėnu, besisukančiu TEISINGO rate.

MARKAS atsitraukia nuo ROBERTOS ir pereina vaizdo kasečių nuomą. Iš savo tunikos MARKAS

išsitraukia instrukciją ir ją įdeda į naują kasetę, pavadinimu „FRANCES HA“. Kasetę uždaro.

III scena

Vėsus vakaras. LINAS vaikštinėja šalia tėvų namų. Išsitraukia iš odinės (tos pačios, kurią vilki tris

darbo dienas) švarko kišenės instrukciją ir mažumėle šypteli atsivertęs TĖVŲ IR VAIKŲ

SANTYKIAI skyrių.

Instrukcijos skyriuje rašoma:

1. GERBKITE TĖVUS IR JŲ GYVENIMO PASIRINKIMUS BEI KLAIDAS;

2. PRIIMKITE JUOS TOKIUS, KOKIAIS JIE TAPO;

3. DĖKOKITE UŽ TAI, KĄ TURITE;

4. ATLEISKITE IR SUSITAIKYKITE SU JAIS PAMIRŠĘ NUOSKAUDAS;

Namų lange sušmėžuoja mamos siluetas. LINAS užverčia instrukciją.

LINAS. Aš dar tam nepasiruošęs.

LINAS apsigręžia. Pradeda tolti nuo tėvų namų. INSTRUKCIJOJE IŠRYŠKĖJA KAULAS, kuris

reiškia jo pirmą oficialią klaidą.

IV scena

LINO telefonas pradeda vibruoti. Skambina LINO mama JURGITA (50).

LINAS. Klausau?

JURGITA. Kada grįši namo?

LINAS. Šventėms būsiu.

JURGITA. Kad tos šventės už metų.

LINAS. Aš apie Velykas.

JURGITA. Praeitais metais mes jų nešventėm, pameni?

LINAS. Ai, nu tai–

JURGITA. O kaip tavo kita savaitė?

LINAS. Nežina–

JURGITA. Labai suplanuota?

LINAS. Neatsimenu.JURGITA. Nu tai pažiūrėk. Palauksiu.

LINAS. O kodėl taip skubiai reik žinot?

JURGITA. Močiutė kalakutą nori ruošt.

LINAS. Kalakutą?

JURGITA. Nu jo, turguj buvo akcija, o tu žinai močiutę. Savaitei nusiperka maisto, vėliau jį dalina

kaimynėms, jei kažko nesuvalgo. Blogiausia, jei anūkams nieko nepalieka.

LINAS (sumeluoja) Į darbo pokalbį eisiu.

JURGITA. Kur?

LINAS. Ten nuotoliu reiks dirbt.

JURGITA. Tai neturėsi darbo vietos?

LINAS. Turėsiu.

JURGITA. Pameni Dalią iš penkto aukšto?

LINAS. Mhm.

JURGITA. Tai ji juokauja, kad beveik subomžėja, kai dirba iš namų.

LINAS. Mhm.

JURGITA. Žiūrėk, nesupanašėk į Dalią. Tiksliau, bomžą.

LINAS. Mama, nesakyk taip.

JURGITA. Nu ką? Čia Dalios žodžiai.

LINAS. O jei kas mus išgirstų? Tau malonu būtų?

JURGITA. Neskleisk erezijų, kad kažkas mūsų klausosi. Telefoninių sukčių era jau baigėsi.

LINAS. Aš ne apie tai.

JURGITA. O tau nesmagu, kad aš prisimenu tau paskambint?

LINAS. Mhm.

JURGITA. Negirdžiu.

LINAS (meluoja) Smagu, taip.

JURGITA. Kalakutą valgytume šeštadienį.

LINAS. Mama, aš nenoriu grįžti.

JURGITA. Močiutė nenakvos, viskas gerai.

LINAS. Mama, ar girdėjai?

JURGITA. Tu rimtai, Linai?LINAS. Taip, rimtai.

JURGITA. O kodėl tik dabar tą sakai?

LINAS. O man kažkaip anksčiau reikėjo pranešt?

JURGITA. Gal? Močiutė tą kalakutą pirko tiksliai nujausdama, kad grįši. Sakė, net jos kaulai jaučia

tavo sugrįžimą.

LINAS. Atsiprašau?

JURGITA. Ne, tai grįžk. Nereikės atsiprašinėt.

LINAS. Aš nenoriu, mama.

JURGITA. Kodėl?

LINAS. Kodėl? Tu klausi kodėl aš nenoriu grįžt namo?

JURGITA. Nu taip. Įdomu.

LINAS. Nes nerandu ten sau vietos. Nes tiksliai nežinau į ką pavirto mano vaikystės kambarys.

Kažkokiu rūsiu. Saugykla, kurioje nesuskaičiuojamas kiekis daiktų ir tarp jų mano vienintelė lova.

Mano erdvėje man nėra vietos. Tos sienos man primena vaikystės košmarus. Nemigą, kuri tęsdavosi

paromis, kartais ir savaitėmis. Knygų lentynoje net ne mano knygos.

JURGITA. Maniškės pas mane netelpa.

LINAS. Tai kam tiek pirkt, kad viską reikėtų kraut pas mane? Nesvarbu, kad nebegyvenu su jumis.

Nesvarbu, kad aplankau jus tik kartą ar du. Kam reikėjo perdėliot tas lentynas? Siurbt kambarį, kai

miegodavau? Virtuvėj įstatyt kamerą, nes įtarinėjot, jog rūkau. Kadangi dūmų detektorius

pradėdavo cypt. Nuo menkiausio kvapo. Net jei degindavau smilkalus. O jei tik norėdavau atsiribot

nuo jūsų, dėliodavai man maistą prie kambario durų, nes bijodavai mano tylos?

JURGITA. Man tikrai neramu buvo.

LINAS. Dar vengei konfliktų. Tarp manęs ir JO.

JURGITA. Mhm?

LINAS. TĖČIO!

JURGITA. Aš nežinojau kaip jus apsaugoti.

LINAS. Nuo ko?

JURGITA. Nuo konfliktų.

LINAS. Tai mes mokėmės juos kartu išspręst.

JURGITA. Aš nenorėjau, kad jūs pyktumėtės.

LINAS. Mama, bet tai yra normalu. Pykti irgi galima.

JURGITA. Ne, aš nenoriu.LINAS. Girdžiu tik kaip tu kažko nenori, negali. O aš? Ar žinai ko noriu aš?

PAUZĖ

LINAS. Aš noriu negrįžt namo. Nežinau kuriam laikui. Bet dabar man gerai. Mokausi teisingai

gyvent.

JURGITA. Teisingai?

LINAS. Taip. Man trūksta kontrolės.

JURGITA. Bet tau nepatiko, kai tavo gyvenimą kontroliavome mes.

LINAS. Žinau. Todėl tos kontrolės ir trūksta. Nemoku kitaip.

JURGITA. Gal aš tau dar instrukciją turėčiau parašyti kaip išmokti gyventi?

LINAS nutyla. Išsigąsta, jog mama nutuokia apie TEISINGO instrukciją.

JURGITA. Atleisk man, nesusivaldžiau.

LINAS. Nepykstu.

JURGITA. Bet ar atleidi?

LINAS. Mhm.

JURGITA. Linai, aš tave labai myliu. Nežinojau, kad mano meilė tau yra tokia kenksminga. Ir

toksiška. Aš nežinau kaip kitaip tave mylėti. Tu esi mūsų vienintelis vaikas – eksperimentas… Ta

prasme, kad mokausi ir augu kartu su tavimi. Atsiprašau, Linai. Tau nereik teisingai gyvent. Tau

reik tiesiog išmokt gyvent. Be mūsų ar kitų pagalbos.

LINAS. Aš tavęs nesuprantu.

JURGITA. Ką?

LINAS. Bet ir netrokštu tavęs suprast. Vieną kartą kalbi vienaip, kitąkart jau maldauji priimti tavo

siunčiamą meilę. Nemanai, kad tai nėra teisinga?

Šalia LINO gulėjusi užversta TEISINGO instrukcija šokteli į viršų. LINAS sudreba.

JURGITA. Tu nori pasakyti, kad mano meilė tau yra netikra?

LINAS. Nežinau ar būtent taip, bet aš tavim netikiu. Nė vienu tavo žodžiu.

TEISINGAS šokteli darsyk į viršų, tik šįsyk išleisdamas triukšmingą švilpesį. LINAS pasilenkia virš

instrukcijos. Ją sugriebia. Instrukcija išsprūsta iš LINO rankų, nesileidžia būti liečiama. LINAS ją

pasiveja, tačiau instrukcija pavirsta MAMOS JURGITOS JAUNESNIĄJA VERSIJA. LINAS numeta

telefono ragelį. INSTRUKCIJA – M. J. Jaunesnioji versija – su juo pasisveikina.

JURGITOS JAUNESNIOJI VERSIJA. Kodėl tu manęs nemėgsti?

LINAS. Ką?

J. J. V. Kodėl tu manęs nemėgsti?LINAS. Aš tavęs beveik nepažįstu.

J. J. V. Nėra laiko pažinčiai. Aš noriu sužinoti, kodėl mes nesusidraugaujam?

LINAS tyli. Prisimena kaip nemėgo groti fortepijonu trylikos. Vengė žmonių šokių ansamblyje

šešiolikos. Nemėgo savo aštuoniolikmečio atvaizdo. Ir nežinojo kodėl taip greitai išoriškai

supanašėjo su motina. Kurią lyg ir mylėjo, bet jos nepriėmė. Norėjo nuolat motiną keisti. Jos

dabartinė versija jam netiko. Negalėjo patikti ir jaunesnioji.

J. J. V. Kaip manai, ko reik draugystei?

LINAS. Laiko gal.

J. J. V. Ko dar?

LINAS. Ką žinau, gal kantrybės.

J. J. V. Mhm. O gal dar kokį atsakymą žinai?

LINAS. Ne.

LINAS žinojo, bet nenorėjo atsakinėti į šį besitęsiantį klausimą. Jam nepatiko žmonės, kurie kelia

klausimus, vietoj to, kad tiesiog pasakytų atsakymus. Kaip teiste. Yra tik keli galimi teisingi

atsakymai. Jokios vietos interpretacijai. Ar liūdesiui.

J. J. V. Lengvumo reik. Augina draugystę tokiais matais, kad net kvėpuot lengviau tampa.

LINAS. Aš negaliu tavęs priimt, nes mes supanašėjom. Aš bijau to.

Jaunesnioji Jurgitos versija išnyksta. LINO rankose mirgantis telefonas, jame įjungtas garsiakalbis,

o ekrane surinktas JURGITOS telefono numeris. LINAS nuspaudžia telefoną, jį išjungia.

INSTRUKCIJOJE sumirksi KAULAS, reiškiantis jo antrąją klaidą.

V scena

LINAS grįžta į akademinį pasaulį. Studijų kryptis - dramaturgija. Pirmoji užduotis - parašyti

istoriją apie save iš nepažįstamo žmogaus perspektyvos. LINAS brauko rašytines, gramatines

klaidas, o INSTRUKCIJA tą elgesį patvirtina kaip teigiamą. Nors LINUI visuomet patikdavo jo

sąsiuvinyje paliktos klaidos. Darbas dėl to, jo nuomone, tapdavo tikresnis.

LINAS. Vidutinio ūgio. (suabejoja) Nors gal žemas. Tamsūs plaukai. Trumpai kirpti. Galiukai šiek

tiek garbanojasi.

Bet koks tu iš tikrųjų?*

LINAS. Ką? Akys kaip akys, nesvarbi jų spalva, svarbiau ką jos mato. Procesą ar rezultatą.

Tuštumą ar ramybę. Erdvę ar santykį.

Bet koks tu iš tikrųjų? Kaip save matai nepažįstamojo akyse?

LINAS. Tos bemiegės naktys, kurias jis patiria, sumuojasi į vieną – kuomet ieškai savęs kito

asmenyje.

Linai, kaip mes galime tave pažinti, jei net tu nepažįsti savęs?LINAS. Aš ir esu tas nepažįstamasis.

Linai, perrašyk, kad būtų aiškiau, ką nori pasakyti.

LINAS. Tai kad aš neperskaičiau dar visko.

Nebijok klysti, net jei žinai visus atsakymus.

LINAS atsiverčia instrukciją. Jos puslapiuose tuštumos ženklai. O tai reiškia, jog TEISINGAS neturi

teisingo atsakymo, pirmąkart nutilęs.

ALISA. Linai, nenori prie mūsų prisijungt? Susipažinsime. Turėsi apie ką rašyt.

LINAS žvelgia į atverstą instrukciją. Joje išryškėja keli žodžiai, sufleriai – LIK NAMUOSE, REIKIA

IŠSIMIEGOTI.

LINAS. Atleisk, negaliu.

Instrukcija LINO atsakymą užskaito kaip teigiamą. Iš surinktų šypsenėlių susidėlioja žodis

TEISINGAS. LINAS ranka uždengia šypsenėles.

VI scena

LINAS sėdi namų svetainėje. Atsivertęs instrukciją ją garsiai skaito.

LINAS. Privalote atsiriboti nuo išorinių trukdžių, jei norite tapti sėkmingu žmogumi.

Bute nuaidi durų skambutis. LINAS lėtai atsistoja. Tyliai pereina svetainę. Kūnu prisispaudžia prie

durų akutės. Išvysta mamą JURGITĄ. Už durų pasigirsta JURGITOS balsas.

JURGITA. Žinau, kad esi namie. Užvežiau močiutės kalakuto.

LINAS instrukcijoje ieško atsakymų.

LINAS. Apsimeskite, jog šiuo metu nesate namuose.

LINAS linkteli. Atsitraukia nuo durų.

JURGITA. Girdėjau šnaresį, Linai. Palauk, pati atsirakinsiu.

JURGITA įstato raktą į durų spyną, raktą švelniai pasuka. Duris JURGITA atveria, tačiau LINAS

staigiai jas vėl užrakina.

LINAS (kol skaito instrukciją). Teisingai brėžiate ribas. Grįžkite į kambarį.

LINAS atsitraukia nuo durų. Tačiau kaip tik tą akimirką JURGITA greitomis atplėšia duris.

Įsiveržia į butą, nešina kalakuto. LINAS sustingsta. Paslepia instrukciją.

JURGITA. Kaip mes tave auklėjome, kad net durų motinai neatidarai? Kas čia per žaidimai?

LINAS. Aš... nežinau.

LINAS nusigręžia nuo mamos. Atsivertęs instrukciją randa atsakymą. Jį cituoja nusisukęs nuo

JURGITOS.

LINAS. Aš mokausi brėžti ribas. Noriu kurti autentišką gyvenimą.JURGITA. Ką?

LINAS (vis dar skaito). Nereikia man nieko, ką žadi man perduoti.

JURGITA. Kad tu sublogai. Net balso nebeatpažįstu. Kažkoks nesavas.

LINAS (vis dar skaito). Man viskas gerai, nereikia jaudintis.

JURGITA. O bent atsisuksi ar taip ir šnekėsiu su nugara?

LINAS pasikiša instrukciją už kelnių. Lėtai atsigręžia.

JURGITA. Šaunuolis.

LINAS linkteli.

JURGITA. Tai kaip sekasi?

LINAS linkteli.

JURGITA. A, nu supratau. Trukdau?

LINAS linkteli.

JURGITA. Galvojau kartu suvalgysim.

LINAS atsikrenkščia.

JURGITA. Nenori?

LINAS gūžteli pečiais.

JURGITA. Dar pyksti?

LINAS nevalingai nusišypso.

JURGITA. Atsisukai, bet kad kalbėtum. Baterija išseko?

LINAS. Pietums suvalgysiu, palik.

JURGITA nusišypso. Krepšį pastato ant kiliminės koridoriaus dangos. LINAS staigiai nusigręžia.

Žvilgteli į instrukciją. Tyliai perskaito citatą: „priimti tai, ką siūlo kitas, tai grįžti prie kontrolės.

Turėtumėte atsisakyti mandagiai, bet ryžtingai.“

LINAS. Ne, nenoriu, ačiū.

JURGITA. Ką?

LINAS. Ačiū, nebereik. Prisiminiau, jog turiu maisto pietums.

JURGITA. Nustok ožiuotis.

LINAS. Mama, man nebe trylika.

JURGITA. Vis vien tu man dar vaikas.

LINAS priartėja prie mamos.JURGITA. Kas yra?

LINAS nuo kiliminės dangos pakelia jos kalakutą. Vienoj rankoj tempdamas sunkų krepšį, atrakina

duris.

LINAS. Ačiū, kad aplankei, bet gal jau užteks. Susiskambinsim.

JURGITA stovi sustingusi.

JURGITA. Nu supratau. Visai nedėkingas.

LINAS. Iki.

JURGITA lėtai išeina. LINAS užtrenkia duris. Žvilgteli į instrukciją. Joje šypsosi teigiami veideliai.

Tačiau LINUI keista. Jis pirmąsyk nepakluso motinai. Gal net ją pamilo. LINAS nuveja tokias

mintis šalin, grįžta į svetainę, kurioje jo laukia žybsintis altorėlis instrukcijai.

VII scena

LINAS rūko prie vaizdo kasečių nuomos, atsirėmęs į pilkšvo atspalvio su melsvais dryžiais sieną.

Kitoje rankoje laiko kasetę, pavadinimu THE WORST PERSON IN THE WORLD, kurią planuoja

peržiūrėti vakare. Kasetės viršelis šiek tiek įbrėžtas, bet apsauginis stiklas nėra dužęs. LINAS

pastebi artėjančią link nuomos MOTERĮ (31). Jos pastebėti veik neįmanoma – spalvoti, ryškūs

rūbai, ilgos kasos, perpintos bulvių lupenomis, vokai paryškinti agurkine spalva ir rožinis lankas,

kuris stumia jos klubus į priekį. Tarp pirštų moteris sukioja TEISINGO instrukciją. Moteris atsistoja

šalimais LINO, išplėšia iš jo cigaretę ir koja sutrypia.

MOTERIS. Ko čia stebies? Abu žinome, jog galime JAM (rodo į instrukciją) nepaklusti. Man

nepavyko išsigelbėti. Nepavyks ir rytoj. Esu užstrigusi “Nedaryk to, trečio ar penkto dalyko” rate.

Vargina. Nebeklystu. Tiksliau, TEISINGO pagalba nustojau būti netobula. Tapau sterilia,

nemąstančia, tobula būtybe. Penkerius metus gyvenu su šia instrukcija.

LINAS. Ar jums viskas gerai? Ką norite tuo pasakyti?

MOTERIS. Ar man? Viskas gerai, taip.

PAUZĖ

MOTERIS. Meluoju. Nėra gerai. Mane slegia kaltė, jog negaliu išsivaduoti iš šio užburto rato, kurį

sukūrė instrukcija. Atsisakiau savojo gyvenimo tik dėl to, nes vieną dieną bijojau suklysti.

LINAS. O ar įmanoma kažkaip „apeiti“ taisykles?

MOTERIS. Yra išimčių. Bet jos atskleidžiamos pateikus dar vieną portfolio, kuriame gyvenimas

nuo buvusio pablogėjo instrukcijos dėka. Man trūksta vieno punkto. Ir galbūt aš išlaisvėsiu.

LINAS. Kokio?

MOTERIS. Nužudyti praeitį.

LINAS. Bet ar tai įmanoma?MOTERIS. Įmanoma, tik man reikia rasti žmogų, kuris sutiktų sunaikinti mano praeitį. Geriausia,

jei tai būtų ką tik instrukciją įsigijęs žmogus.

LINAS. Ką?

MOTERIS. Ar turi instrukciją?

LINAS. Negaliu šito atskleist.

MOTERIS. Gali. Parodysiu tau savo.

MOTERIS demonstratyviai iškelia instrukciją, gniaužtą delnuose. Ją rodo LINUI. LINAS pastebi jos

instrukcijoje įrašytą vardą – MARINA.

LINAS. Taip, turiu.

MOTERIS. Ar gali man padėt?

LINAS. Galiu?

MOTERIS. Kodėl abejoji?

LINAS. Nes esu pasimetęs.

MOTERIS. Intuicija pasitiki?

LINAS. Pasitikiu.

MOTERIS. Ir ką tau ji sako?

LINAS. Negirdžiu jos.

MOTERIS. Šš! Klausomės.

TYLA

MOTERIS. Ar aiškiau?

LINAS. Girdžiu, jog nereikia jūsų klausyt.

MOTERIS. Intuicija meluoja.

LINAS. Kodėl?

MOTERIS. Nes esi naujokas šiame žaidime. O jaučiu, jog kenti gyvendamas pagal šią instrukciją.

LINAS. Aš dar pats nežinau ar kenčiu.

MOTERIS. Aišku, kad nežinai, nes esi pasiklydęs.

LINAS. Nežinau.

MOTERIS. Tau patinka toks beviltiškas gyvenimas?

LINAS. Kodėl beviltiškas?

MOTERIS. Nes esi bestuburis. Negali patikėti mano žodžiais, jog instrukcija trukdo gyventi.Netoli jų prabėga trimetis berniukas. LINAS jį sustabdo. Tolumoje pastebi artėjančią berniuko

mamą (28).

LINAS. O tu ar mokėtum gyvent pagal instrukciją?

Berniukas nieko neatsako. Priartėjus jo mamai, ji sugriebia berniuko ranką.

BERNIUKO MAMA. Aš gyvenu, bet nu ką? Kaip ir moku, bet nieko neišėjo. Kvaila sistema ir

tiek.

LINAS atsitraukia nuo jų. Susigėsta dėl klausimo, kurį uždavė mažamečiui berniukui. Mama su

berniuku LINĄ aplenkia, palieka stoviniuoti jį vieną. Prie LINO sugrįžta jį kalbinusi MOTERIS.

MOTERIS. Padėsi sunaikinti mano praeitį?

LINAS. Nu gerai. O ką man reiks daryt?

MOTERIS. Turi žiebtuvėlį kišenėje?

LINAS linkteli, iš švarko kišenės išsitraukia žiebtuvėlį. Jį paduoda MOTERIAI.

MOTERIS. Ačiū. Žinau, jog įsigijęs instrukciją, kažko labai norėjai. Ko?

LINAS. Norėjau nuo tėvų atsiribot.

MOTERIS. Kaip manai kas galėjo tau pagelbėti?

LINAS. Instrukcija.

MOTERIS. Nejaugi tikrai nesupranti?

LINAS. Ko?

MOTERIS. Instrukcija – spąstai. Jei nori neklysti, tai realiai nori... nustoti gyventi.

LINAS. Ji tikrai veikia. Aš žinau, ką daryti, o ko ne, kur eiti, kaip eiti, ką ir kaip sakyti. Jaučiuosi,

jog viskas palaipsniui gerėja.

MOTERIS. Ir? O esi bent laimingas?

LINAS. Aš nežinau.

MOTERIS iš vidinės suknelės kišenės išsitraukia juodą markerį. Jį paduoda LINUI.

LINAS. Kas čia?

MOTERIS. Įrankis.

LINAS. Norite, jog... užbraukčiau taisykles?

MOTERIS (nusišypo). Taip, pabandyk.

LINAS sugriebia markerį. LINAS atverčia TEISINGĄ, pirmuosiuose instrukcijos puslapiuose jo

inicialai bei įsipareigojimai. Sekančiuose jo (minučių tikslumu) suplanuota dienotvarkė.

LINAS (sau, tyliai). Gal man trūksta tik drąsos gyventi kitaip?LINAS markerio kraštu priliečia instrukcijos puslapį.

LINAS. Ne, negaliu. Ne šiandien.

LINAS instrukciją užverčia. Markerį įsimeta į odinio švarko kišenę.

MOTERIS (nusišypso). Teisingas sprendimas, kaip pasakytų instrukcija.

MOTERIS mosteli ranka, atsisveikinusi apsigręžia. MOTERS lankas kartkartėmis pasiekia grindinį.

LINAS (šūkteli prisiminęs). O kaip jūsų praeitis?

MOTERIS atsigręžia.

MOTERIS. Nereik man tavo abejonių. Užtenka savų.

LINAS užčiuopia paraudusius žandus. Nejučiomis linkteli. Nejaukiai pasimuisto.

VIII scena

LINAS, grįžęs namo, įžengia į svetainę, kurioje įrengtas nedidelis altorėlis. Altorėlis skirtas

INSTRUKCIJAI, palaidojusiai jo ydingą gyvenimą. Altorėlis papuoštas našlaičių žiedais,

baravykais, raugintų agurkų stiklainiais ir LINO vaikystės nuotraukomis. Įtikėjęs, jog tokie

ingredientai INSTRUKCIJAI patiks, LINAS altorėlį net įžiebė. Kad amžiams šviestų teisinga šviesa.

Tačiau dabar LINAS altorėlį atjungia. Markerį padeda šalia altorėlio.

LINAS. Nebenoriu taip gyvent. Ne-be-no-riu.

LINAS sugriebia markerį nuo paviršiaus šalia altorėlio. Ant grindų numeta instrukciją. Ant rankos

markeriu pasirašo pirmąją taisyklę – būsiu sau atviras.

LINAS nubraukia pirmąją instrukcijos oficialią taisyklę, kuri skelbia: SUSITAIKYTI SU TĖVAIS.

Tačiau oficialioje instrukcijoje dingsta jo pabraukymai. LINAS bando dar kartą, tik šįkart stipriau

spausdamas markerio galiuką.

Tą patį užsirašo ant rankos. Altorėlis prabunda – pradeda mirksėti.

LINAS. Aš nesu jų projektas. Aš priklausau sau. Ne jiems – INSTRUKCIJAI ar tėvams, bet sau.

Kambaryje dingsta šviesa.

LINAS atsistoja. Pradeda mosikuoti rankomis, jog šviesa atsirastų. Prieina prie šviesos jungiklio.

Kelis sykius jį tikrina. Nieko.

LINAS (tyliai). Ar esu su kažkuo?

Altorėlis įsižiebia. Staigiai vėl užgesta. Kambarys nušvinta.

LINAS apsidžiaugia. Grįžta į kambario vidurį. Prisėda. Pastebi, jog senoji instrukcija pribraukyta,

o naujoji, užrašyta ant rankos, beveik kruvinai įsigėrusi rašalu.

LINAS lėtai perskaito ką buvo pasirašęs, nusišypso. Apgraibomis kelnių kišenėje susiranda

telefoną. Jį įjungia. Adresatų sąraše ieško mamos ar tėčio numerio. Kontaktų nerasta. LINAS

susierzina. Apsižvalgo.

LINAS. Ar likau vienas?Altorėlio šviesa sumirksi. LINAS priima kaip teigiamą atsakymą.

LINAS. Tebūnie. Viskas turi savo kainą.

IX scena

ROBERTOS monologas. Erdvė ir laikas nežinomi.

ROBERTA. Įmušiau į kasą keturias instrukcijas. Vis dar nežinau kodėl jos žmonėms tokios

svarbios. Nežinau kaip teisingai gyventi.

Noriu namo. Darbas man patinka, taip, bet kartais vargina kitų žmonių problemos. Atrodo, jog

viską turiu sugerti. Kita vertus, neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Man čia patinka. Vakare

valgysiu sūrią kiaušinienę. Išgersiu kavos. Jei neužmigsiu, turėsiu ką kaltint. Ryte atsibusiu

miegojusi kelias valandas. Sapnuosiu tuos, kurie tą instrukciją pirko. Gaila, kad negaliu jiems

pasiūlyt apsikeist gyvenimais. Gal tuomet jiems norėtųsi grįžti prie savojo?

Kartais, jei žmonės pradeda verkti, suprastėja mano rega. Arba viena ausimi apkurstu. Tuomet prie

kliento turiu šokinėt ant vienos kojos. Gal taip nusveriu jų skausmą ir jie nustoja verkt.

Kažkada buvau vienam spektakly, kurio metu visa šalia manęs sėdėjusi eilė pakilo ir išėjo vidury

veiksmo. Nesupratau kodėl. Norėjau pakilt ir aš, taip iš inercijos, nes maniau, kad čia teisingas

veiksmas.

Ryt atsibusiu ir nuspręsiu, jog vakarieniausiu kur nors kitur, šįkart ne namuose.

X scena

LINO monologas. Erdvė ir laikas žinomi. Rytas. Daugiabučio laiptinė.

LINAS. Vienas. Du. Keturi. Aštuoni. Tiek laiptų prireikia, kad galėčiau nebegalvoti ar užrakinau

savo buto duris. Ne savo, o nuomojamo.

Nežinau kaip švelniai kalbėti. Apie dalykus, kurių skausmo galiojimo laikas dar tęsiasi. Šiandien

vos nepadegiau virdulio. Tikrai skaudėjo. Šiandien vos neišsitiesiau vonioje. Šiandien vos nieko

neparašiau. Lyg ir kažkur tupėjo mane apžvelgianti mūza. Bet jai irgi skaudėjo. Kad į ją kūrėjai

žvelgia kaip į funkciją.

Nemėgstu migdolų. Nemėgstu ir žemuogių. Nemėgstu lietaus. To jausmo, kai peršlampa ne tik

drabužiai. Kūnui dar nieko, bet kaip jaustis sausai sielai? Nemėgstu nemėgti kažko. Atrodo,

nusižengiu kažkokiam įstatymui. Dar nesugalvoju kokiam. Nemėgstu triukšmo. Bet ir ramybė

trikdo.

Šiandien supratau, jog reiktų keisti gyvenimą iki šiol gyventą. Kartais užtenka išeiti į laiptinę. Joje

visi atsakymai slypi skaičiuojant laiptus. Ir kiekvienas jų kažko nemėgsta. Pavyzdžiui, jei žmonės

spjaudosi kramtoškėm. Arba jei palieka šunų šūdus. Sunku būti pozityviu, jei esi visų apšiktas

laiptas.Norėčiau šiandien suklysti. Kad vėl būčiau žmogumi.

XI scena

Tas pats apniukęs rytas. Vaizdo kasečių nuoma. Į nuomą įžengia LINAS.

ROBERTA. O, sveiki.

LINAS. Labas.

ROBERTA. Kažko pageidausit?

LINAS. Darbo.

ROBERTA. Darbo?

LINAS. Taip, darbo.

ROBERTA. Čia kaip prašyt ledų? Manot, jog visur jų bus?

LINAS. O darbo jūs nesiūlot?

ROBERTA. Dėl to ir nustebau.

LINAS. Norėčiau dirbti kartu su jumis. Prekiauti TEISINGAIS.

ROBERTA. Kodėl?

LINAS. Suklydau pats ją įsigijęs.

ROBERTA. Trukdytumėt mūsų verslui atkalbinėdamas žmones?

LINAS. Na, ne.

ROBERTA. Ar pasikeistų kažkas, jei būtumėt nesuklydęs?

LINAS. Čia kažkokio savito jausmo aura. Sugrįžau dar ir dėl to.

ROBERTA. Mhm.

LINAS. Ar galėčiau šiandien pradėt?

ROBERTA. Ar įsipareigojat tiesiogiai nedalyvaut žmonių pasirinkimuose?

LINAS. Ta prasme?

ROBERTA. Nepatarinėt, neperkalbėt. Žodžiu, nesikišt.

LINAS. Bet kodėl?ROBERTA. Tai jų gyvenimas. Mes esame tik tarpininkai.

LINAS. Sutinku, jei įteisinsit mano pasirašytą instrukciją.

ROBERTA. Kaip ją pavadinsit?

LINAS. (NE)TEISINGAS.

ROBERTA. Skliaustai būtini?

LINAS. Taip.

ROBERTA. Atsakykite į tris klausimus. Tuomet spręsime apie jūsų kandidatūrą.

LINAS. Prašom, klauskite.

ROBERTA. Pastarasis matytas filmas.

LINAS. The Lovers on the Bridge.

ROBERTA. Paskutinė eilutė, kurią sau dedikavote.

LINAS. Prabudau nieko neparašęs.

ROBERTA. Ir įvardinkite kada paskutinįkart verkėte?

LINAS. Šiandien.

ROBERTA. Ačiū.

LINAS. Ir?

ROBERTA. Jūs priimtas.

LINAS. Kada galėčiau atnešt (NE)TEISINGĄ?

TEISINGA PABAIGA