Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis
Balandžio 20-23 dienomis
lapkr. 2, 2017
Gabrielė Labanauskaitė – dramaturgė, kūrybinio rašymo dirbtuvių “Iš tylos” vedėja, LMTA dramaturgijos istorijos, teorijos ir rašymo dėstytoja. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir suomių kalbą, Vilniaus universitete – visuotinę literatūrą. Stažavosi ir pagal studentų mainų programas studijavo Italijos, Suomijos, Graikijos, Anglijos universitetuose bei JAV, Niujorke.
Autorės kūryba publikuojama nuo 1992 m., literatūros kritika – nuo 2003 m. Gabrielės Labanauskaitės pjesės atrinktos Lietuvoje ir užsienyje vykstančių dramaturgijos konkursų, statytos Suomijos, Švedijos ir Anglijos scenose.
Atsisakiusi įprasto „knyginio“ poezijos rinkinių formato, Gabrielė yra įskaičiusi, įdainavusi savo tekstus ir juos išleidžia dvigubu kompaktinių plokštelių cd/dvd pavidalu. Nuo 2004 m. išleisti keturi poezijos albumai, tarp jų ir trilogija „Nėra okeano“ sukurta kartu su grupe „Avaspo“. Bendradarbiaujant su kitais įvairių sričių menininkais, Gabrielė sujungia skirtingas meno rūšis, kad pavergtų publiką ne tik žodžiais, bet ir vaizdu. “The enemies project” – tai inovatyvios, gyvos poezijos renginių ciklas, kuriame dalyvavo ir Gabrielė. Pats projektas pristato dramaturgę kaip nuostabią rašytoją, kurios gyvi pasirodymai turi tokią pat galią, kaip ir jos tekstai.
Gabrielė linkusi diskutuoti, savo kūryba atskleidžia šiuo metu aktualias problemas ir priverčia žiūrovus atkreipti dėmesį į skausmingas istorijas. Tragikomedija “Raudoni batraiščiai” kalba apie ant ribos balansuojantį nacionalizmą, o pjesėje “Žalgirės” yra analizuojami lyčių stereotipai.
Dramaturgė yra socialiai aktyvi, visuomeniška, bei ryški asmenybė. Ji pasisako prieš stereotipus bei diskriminaciją: „Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenė yra steriliai išvalyta baltaodžių, gražuolių vaikinų ir moterų, jaunų žmonių vyraujančio kulto. Trūksta viešai aktyviai besireiškiančių vyresnio amžiaus žmonių ir kitokių, kažkodėl visuomenės paraštėse atsidūrusių narių. Neseniai viešėdama Šri Lankoje pamačiau autobuse ties ta vieta, kur pas mus įprastai parašyta žmonėms su negalia - „disabled“, - ten buvo parašyta „for differently abled“. Man buvo gražu: vietoj to, kad žmogų diskriminuotum įvardinimu „neįgalus“, čia užrašyta labai teisingai - „skirtingai įgalus žmogus“. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų kažko negalim ir kažką galim geriau negu kitas. Man atrodo, kad visi mes esam kitokie, visi esam skirtingi ir būtent tuo ir esame unikalūs.”
Dramaturgė nuolat eksperimentuoja kūryboje, ieško naujų, neatrastų formų, nuolat meta sau naujus iššūkius. Interviu su Jurga Tumasonyte, spausdintame „370“ žurnale, Gabrielė Labanauskaitė rašo: „Mėgstu daryti tai, ko nemėgstu, arba atrasti mėgstamą dalyką ir jo atsisakyti. Tai leidžia atrasti naujas būsenas. Labiausiai patinka eksperimentuoti dramaturgijoje – tarkim, anksčiau nekenčiau monologų, todėl nusprendžiau parašyti monodramą, kad perprasčiau jos principus. Kartais simpatijos ir antipatijos susijusios su kompetencija arba jos stoka, todėl bandau susipažinti, priartėti ir suvokti, ar man tai iš tiesų nepatinka, o gal tiesiog trūko žinių, kad įsigilinčiau ir suprasčiau.”
Daugiau apie Gabrielę:
http://370.diena.lt/2017/08/22/kaip-pagauti-ikvepimo-zuvi/
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013675813/literaturos_akiraciai_2017_09_24_16_03
