2016

JULIUS: Aš Julius, sveiki. Norėčiau su jumis visais pasisveikinti. Aš gal galėčiau
kiekvienam iš jūsų paspausti ranką?
Šiltos rankos, labai daug šiltų rankų. Kiti žmonės gal kas dieną tiek rankų paspaudžia.
O man kiekvienas šitas rankos paspaudimas yra kaip naujas rajonas dideliam mieste.
Susipažinkim. Aš – ne vietinis. Jau seniai čia gyvenu, bet niekur nesijaučiu esąs
vietinis. Džiaugiuosi, jei kažkam iš jūsų pavyko atrasti savo vietą. Tada jūs jau
vietiniai, sveikinu.
Kai vienu kartu paspaudi tiek daug rankų, pastebi, kad visos rankos labai skirtingos,
ir rankos padavimo būdų daug. Iš viršaus, iš apačios, tiesiai. Yra moterų, kurios
paduoda ranką taip, lyg norėtų, kad ją pabučiuotų. O kiti sveikinasi lyg iš karto
nusižemindami. Kai kurie tiesia ranką kaip viršininkai. Mano tėtis irgi visada sveikinasi
kaip viršininkas. Bet jis žino, kad geras viršininkas turi paduoti ranką ne iš viršaus, ne
iš apačios, bet kaip lygiavertis partneris. Kaip žmogus žmogui. Va šitaip.
Gerai, aš iš karto pasakau. Aš – ne viršininkas. Darbo dienomis aš kirpėjas, o
savaitgaliais leidžiu sau atsipalaiduoti. Įtariu, kad nei šeštadienį, nei sekmadienį man
rankos jau nespaustumėt. Gerai, kad šiandien trečiadienis. Šiandien jūs man ranką
spaudžiat, nes aš apsivilkau gerą paltą, batai normalūs, kelnės apyšvarės. Savaitgaliais
aš būnu be batų, dažniausiai visą laiką prasitąsau su pižama. Mano pižama su katinais.
Gal jums čia ir nelabai svarbu, bet katinai žali, su ūsais, kas atspės, kiek jų?
I: Šeši.
JULIUS: Ne.
II: Dešimt.
JULIUS: Ne.
III: Du.
JULIUS: Tai aišku! Katinas ir katė. Aš ir jiems duodu atsipalaiduoti. Jie tada murkia
visu garsu, man net ausis užsidengti reikia. Aš įsitaisau ant lango ir žiūriu į žmones,
paskui nežiūriu. Man žmonės truputį patinka, truputį aš jų nekenčiu iš visos širdies.
Sunkiausia būna pirmadieniais. Pirmadieniais moterų nekerpu.
III: Čia – Julius,
vartoja trečius metus.
Pats save išlaiko –
dirba kirpėju,
bet klientų sulaukia vis mažiau.
Julių ruošiasi atleisti,
nes jis atrodo liguistas.
Jis kavą visada geria iš raudono puodelio
su medžiu, virš kurio kyla geltona saulė.
Toks paprastas geltonas taškas –
kiekvienąkart galvoja Julius –
2
o taip viską pakeičia.
Jis vakar anksti atsikėlė ir pirmąkart
išsinešė šitą raudoną puodelį į lauką, prie upės,
kur gėrė kavą atsisėdęs ant vėsios žemės.
Pro šalį ėjo moteris su skėčiu
ir nepastebėjusi puodelio jį nuspyrė.
Puodelis sudužo.
Julių, pavyzdžiui,
šis įvykis visiškai išmušė iš vėžių.
Visi sėdi ratu. Kiekvienas naujas herojus priskiriamas kuriam nors žiūrovui. Aktorius
jį pristato, kokiu nors būdu pažymi (pavyzdžiui, prie kojų padeda veikėją
charakterizuojančių batų porą), kad jis išsiskirtų, kad kiti žiūrovai nepamirštų.
Žiūrovui tereikia tik sėdėti, tik būti istorijos veidu.
II: PRIE KAMILĖS Čia – moteris, kuri sudaužė Juliaus raudoną puodelį.
Ji – ką tik iš kavinės.
Ji šiandien ryte plovė galvą nauju šampūnu.
Ji neatsimena jokio raudono puodelio,
tik žino, kad į kažką vakar ryte susimušė kairės kojos nykštį.
Ji turi kanarėlę ir šuniuką,
kanarėlę mėgsta mažiau.
Kanarėlė visur kakoja –
pasakytų ji, jei leistume jai kalbėti.
Jos veide yra kažkokios ramybės,
jos akys – nei gilios, nei ką, visiškai paprastos.
Dėl įdomumo turbūt galime išduoti jos vardą –
ar galime?
Kamilė.
I: Visai nieko vardas.
III: Mano pusseserė irgi Kamilė.
II: Tai va – šita Kamilė
augina dukrą.
Ji vakar buvo fotosesijoje
ir pozavo ten su savo dukra.
Mėlyna suknelė su burbuliukais
yra pasakų pasaka –
sakė jos dukra ir be paliovos pūtė burbulą iš kramtomos gumos.
Kartu su jomis nuotraukose buvo ir kita moteris –
Laura.
III: Kuri čia Laura?
I: PRIE LAUROS Laura čia.
Laurai trisdešimt.
3
Ji floristė, bet neturi mėgstamos gėlės.
Jai patinka liesti augalus,
jai patinka jų spalvos vasarą, gerai nulijus.
Jeigu jai reikėtų rinktis, ką glostyti,
ji glostytų ne vyrus, o moteris.
Kamilė – Lauros partnerė,
kuri jos gyvenime pasirodė kaip pavasaris,
kaip ryškiai violetinis alyvos žiedas.
II: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Kamilės?
I: Kitas klausimas.
III: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Kamilės?
I: Kamilė buvo ištekėjusi už vyro,
Kamilės dukra – iš pirmos santuokos.
II: Tikro vyro?
III: Tikro, bet meilė gal buvo netikra.
Kamilė sutiko Laurą stotelėje, kur laukė troleibuso.
Laura labai skaniai kvepėjo.
Kamilė tik paklausė, kokiais kvepalais ji kvepinasi,
bet kol klausė, jas abi partrenkė į stotelę įlėkęs BMW.
Moterys drauge gulėjo vienoje palatoje ištisą savaitę.
Labai smagu šitaip gulėti –
pasakė Laura ketvirtadienį.
Sekmadienį Kamilė atsakė:
Ir man.
Ir viskas – prasidėjo naujas gyvenimas.
Ar tau neatrodo, kad visi paukščiai –
vien tik moterys? –
sakydavo Laura,
ir Kamilė nė nepastebėjo, kaip jos kanarėlė,
kurios vardas kadaise buvo Diegas,
ilgainiui tapo Klementina.
I: Vakar po fotosesijos moteris užsipuolė žurnalistai
ir klausė:
II: Ar nemanote, kad rodote dukrai netinkamą pavyzdį?
III: Ar netvirkinate dukros?
II: Ar jau suplanavote savo dukters orientaciją?
III: Ar apskritai įmanoma, kad jūsų dukrą domintų vyrai?
4
I: Šiandien – metai po dienos,
kai Kamilė laiptinėje sutiko kaimyną.
III: PRIE BOLESLOVO Kaimynas Boleslovas buvo labai piktas,
kad šitos dvi moterys gyvena virš jo,
vakarais garsiai juokiasi ir, jo nuomone, be saiko ištvirkauja.
Kaimynas Boleslovas apskritai kalbant yra sukčius paskutinis,
jis iš tų, kurie mėgsta kožankes,
vairuoja mikrūškes,
leidžia ruskoje radio,
prie visų rūko
ir naglai nusukinėja pinigus.
Jį daug kas vadina lodorium,
nachalu, bledstva,
kultūringesni apsieina su akiplėša ir gaidžiu.
II: Tai va – jis lipa laiptais
ir mato Kamilę,
jis užsuka jai ranką ir pasako:
„Žinai, kas yra blogiau už dvi kales vienoj lovoj?
Trys kalės!“
Jis pastumia ją nuo laiptų
ir nueina savo keliu, į stoties turgų, pirkti svogūnų ir morkų apkepui.
I: Svogūnų paimsiu šešis,
morkų užteks trijų,
gerai, kad tėvukas davė bulvių,
galvoja Boleslovas,
rankoje brūžindamas euro monetas.
Kamilė guli laiptinės aikštelėje,
kraujas laša jai iš burnos,
už 25 buto durų skamba:
I: Kodėl taip lyja?
Netark sudie man dar...
Kodėl taip lyja?
Ateis dar pabaiga.
II: Viskas būtų gerai, ponas,
jei duotumėt man ne tris, o penkis eurus,
sako turgaus pardavėja Jolanta
ir šypsosi kaip sena miško lapė.
III: Kuri čia iš jūsų lapė, damos?
I: Na, Jolantėle, nusišypsok.
II: PRIE JOLANTOS Nesigėdyk, Jolanta,
turgaus pardavėja – irgi profesija.
Čia – Jolanta,
5
plaukus dažosi pati.
Šiuo metu taupo permanentinio
lūpų ir antakių makiažo procedūrai.
Ji apie Boleslovą žino daug:
ir kad mokesčius slepia,
ir kad nuo brolio nusukinėja pelną už žemės nuomą,
ir kad gerokai pasipelno iš tarpmiestinių kelionių.
Todėl Jolanta iš Boleslovo drąsiai prašo
penkių eurų
už tris morkas ir šešis svogūnus.
Boleslovui Jolanta kritusi į akį,
todėl jis negali sau leisti neturėti penkių eurų.
Jis turi ir duoda,
jam gaila, bet Jolanta yra Jolanta.
I: Jolanta serga depresija.
Ji ką tik išlipo iš jau trečios duobės.
Ji pusmetį gulėjo lovoj
ir žiūrėjo į sieną,
ji vaistus maišydavo su alkoholiu,
ją dukra jėga tempdavo į lauką įkvėpti gryno oro.
II: Ot tai liga!
III: Iš neturėjimo ką veikt.
II: Trūksta bėdų gyvenime.
I: Taip jai sako žmonės
ir nueidami dar pavadina Jolantą
tingine nelemta
arba, dar geriau, alkoholike.
Jolanta pavydi sergantiems vėžiu,
nes šita liga neatima noro gyventi.
Ji kas kartą galvoja:
viskas, šįkart jau nebeišlipsiu.
Ji nebegeria kavos,
nes jai ištisai džiūsta burna.
Kavos ji labiausiai pasiilgsta
iš tų dienų, kada buvo sveika.
Kai jos kas paklausia,
kaip atpažinti depresiją,
ji nieko neatsako, bet pagalvoja, kad būnant duobėje
žmogui visada pučia šiaurės vėjas,
iš visų pusių – tik šiaurės.
III: Šita trečia duobė
prasidėjo po to,
kai Jolanta sužinojo, kad jos dukra Laura
yra lesbietė.
6
Ar tai dėl to,
kad neturėjo normalaus tėvo,
ar tai dėl to,
kad rengiau ją pusbrolių išaugtais rūbais.
Daugiau klausimų man nekyla –
sakydavo Jolanta savo draugėms.
II: PRIE LAUROS Laura žinojo,
kad motinai dėl jos prisipažinimo pablogėjo,
bet ji tik norėjo gyventi savo gyvenimą.
Viskas – kitą šeštadienį,
kartą pasakė Laura,
susitiksime su mano mama
ir jos slaptu naujuoju draugu.
I: PRIE KAMILĖS Kamilė savaitę iki šeštadienio buvo kaip nesava.
Ji tikėjosi, kad ją pasmerks,
ignoruos, nežiūrės į akis,
bet nesitikėjo,
kad naujasis Lauros mamos draugas – Boleslovas.
II: Boleslovas tą vakarą raudo,
kaip rausta burokai,
ir greitai susiėmė rūpintis vakaro muzika.
III: Ruskoje radio
groja,
ant stalo – keptas ešerys,
Jolanta vakar pasidariusi permanentinį makiažą,
Kamilė ir Laura nesusikimba rankomis,
Kamilės dukra sėdi po stalu
ir iš ten neišlenda visą vakarą.
Tokie vakarėliai
gyvenime nesikartoja.
...
JULIUS: Daugumai žmonių sudužęs puodelis yra nieko tokio. Ir man taip būdavo.
Sudūžta puodelis – ir nieko tokio. Tas puodelis visada stovėdavo ant palangės, prie
viryklės.
Rytais aš keliuosi anksti, pasidarau kavos ir žiūriu į rytus, pro virtuvės langą.
Praskrenda koks paukštis ar ką, paštininkas pradeda savo darbą. Aš imu puodelį ir
žinau tiksliai tą vietą, kur yra toks vos vos įdubimas lūpoms pridėti. Esu tikras, kad tą
patį vos vos įdubimą jausdavo ir mama, tikrai manau, kad ji lygiai taip pat lūpomis
ieškodavo tos vietos.
Kodėl aš tą rytą nuėjau prie upės? Ar aš negalėjau be to išsiversti?
(Kamilei) Aš nežinau, iš ko jūs paprastai juokiatės, Kamile. Bet gal visa tai jums
atrodo nerimta. Visiškai nieko tokio – sudužo puodelis, ot. Bet jūs pasakykit, kur man
dabar pridėti lūpas, kad prisiminčiau mamos veidą.
7
...
I: PRIE BOLESLOVO Boleslovas šiandien neša ant rankų savo dukrą,
smegenų vėžiu sergančią paauglę,
į nuosavą mikroautobusą.
Jis jai paklojo minkštus patalus,
jis išvėdino saloną
ir paleido klasikinės muzikos.
Jis rankoje gniaužia nemenką pluoštą pinigų,
gal nesvarbu, kad pavogtų,
svarbu, kad baiminasi, jog neužteks.
Ir kas tada – galvoja Boleslovas –
bus.
PRIE KRISTĖS Į jį eina stipriai tatuiruota moteris.
Sakyk savo vardą.
KRISTĖ: Kristė.
I: Kristė Boleslovui sako:
KRISTĖ: Aš atsiprašau, aš antra diena laisvėj,
Gal turi cigaretę?
Duok man cigaretę,
Ir aš dingstu, jo?
II: Boleslovas nusispjauna
Ir viena koja spiria šitai moteriškei į pilvą,
Tada įkelia savo vaiką į autobusiuką,
Atsisėda prie vairo
Ir važiuoja į ligoninę.
Autobusiuke skamba Bethovenas.
Čia Bachas – sako Boleslovas savo dukrai.
III: Jam neaišku, kaip kažkam gali reikėti cigaretės
kaip tik šią akimirką,
balandžio penktos popietę,
kai už valandos jo dukrai
paskirtas magnetinis rezonansas.
KRISTĖ: Mes kalėjime antradieniais žaisdavom „Mafiją“. Tos, kurios ištraukdavo
„mafijos“ korteles, galėdavo pasiimti peilį ir iš tikrųjų įpjauti tai, kurią pasirinko
pašalinti. Ta, kuriai būdavo pjaunama, negalėdavo atsimerkti. Tokia buvo taisyklė. Ir
žinot ką, niekas niekada neatsimerkė.
Noriu parūkyt (jei kas nors pasiūlo cigaretę, ima ir prisidega).
Mano profesija – mokytoja. Laba diena. Aš visą laiką labai norėdavau atsimerkti.
Man kažkas yra – aš bijau būti užsimerkus, kai aplink yra žmonių. Siaubingai bijau. Į
mane gali spjaudyt, mane gali pjaustyt, spardyt, bet tik neliepk man užsimerkt.
8
(Prieina prie BOLESLOVO) Vis tiek subinė. Kam tau reikėjo mane pargriauti?
Cigaretės gaila? Ką tu žinai, gal man ta cigaretė savigarbą grąžins.
JULIUS: Tu iš kalėjimo išėjus savigarbos nori?
KRISTĖ: O ką tu manai?
JULIUS: Tu sriubos norėk, o ne savigarbos.
KRISTĖ: Man iš sriubos nulis naudos. Aš mokytoja.
JULIUS: Kokio dalyko?
KRISTĖ: Etikos.
JULIUS: Pas mus niekas nesirinkdavo etikos.
KRISTĖ: Pas mus irgi. Tai ėmiau dėstyti chemiją.
JULIUS: Mokėsi chemiją – suprasi pasaulį, sakydavo mano dėdė.
KRISTĖ: Nieko nesuprasi, melas.
JULIUS: Tai tu, chemijos mokytoja, pasaulio nesupranti?
KRISTĖ: O kas supranta? Gal čia yra suprantančių?
JULIUS: Kalėjime turėjo pamokyti apie pasaulio tvarką.
KRISTĖ: ... Juokingiausia, kad kalėjimas šiais laikais yra pataisos namai.
JULIUS: Šiandien žmogus apskritai visur kaip namie: pataisos namai, nakvynės
namai, gimdymo namai, kvapų namai, alaus namai. Žmogus visur ieško namų, nes savo
bute jų neranda. O neranda dėl to, kad ieško tarp daiktų. Už fotelio ieško, po sofa, o
žmonoje neieško.
KRISTĖ: Kur tu ieškai?
JULIUS: Man namai yra plati palangė ir virtuvinis stalas su mėlyna klijuote. Žmogaus
pas mane nesutiksi.
KRISTĖ: Pataisos namuose tai sutiksi.
JULIUS: Šitiek moterų!
KRISTĖ: Vietoj suknelių – chalatai, vietoj moteriškumo – kroksai, gynybai pasiruošę
kūnai ir kažkokie vyriški žvilgsniai.
JULIUS: Moteriškumą išduoda ne kūno motorika ir ne žvilgsnis, o motyvai.
9
KRISTĖ: Cigaretę turi?
JULIUS: Turiu tabletę, jeigu nori.
KRISTĖ: Kas čia?
JULIUS: Paragauk ir sužinosi.
KRISTĖ: Apsišik tu su savo tabletėm.
JULIUS: Nori, aš tau apie upę kažką papasakosiu?
KRISTĖ: Nepasakok, būk žmogus.
JULIUS: Mano mama – labai graži moteris. Jos motyvai – visada išskirtinai
moteriški. Ji vaikšto su rusva skrybėle. Ji moka kalbėtis su žmonėmis. Tokia
aristokratė, iš toliau pažiūrėjus. Kaip ji visada kvepia!
KRISTĖ: Kiek jai metų?
JULIUS: Prieš trejus metus buvo penkiasdešimt septyneri.
KRISTĖ: Tai šiemet šešiasdešimtmetis?
JULIUS: Jai buvo sunku gyventi. Kažkas jai buvo labai sunku. Gal dėl to ji
nebesidažydavo, nebesikvepindavo, nebenešiodavo skrybėlės. Bet net ir virvėje ji buvo
graži. Ji tą rytą pasipuošė. Kai ją radau, ji buvo su savo mėlyna suknele. Mėlyna jai
labai tiko.
KRISTĖ: Kur tu ją radai?
JULIUS: Nesvarbu, kur, svarbu, kad radau aš. Aš labai svajoju, kad nebūtų buvę tos
dienos. Bet jeigu ta diena buvo, tada viskas, kitaip neįmanoma.
JULIUS (kad nukreiptų temą, pasuka prie Jolantos): ... Šitai Jolantai aš kerpu plaukus
jau penkerius metus. Ji būdavo tokia linksma, guvi, dabar ji atrodo lyg būtų mirusi, ji
žiūri kažkur pro šalį, jos judesiai sulėtinti, kai ji kalba savo išdžiūvusia burna,
kiekvienas žodis stringa gerklėj.
KRISTĖ: Šita Jolanta yra mano buvusio vyro sesuo. Aš ją pažįstu iš kaktos formos –
tu, kaip kirpėjas, turėjai pastebėti. Joks permanentinis makiažas nepaslėps tavo kaktos,
Jolantėle. Aš buvau pas ją vakar, aš girdėjau, kaip ji atėjo prie durų. Ji žiūrėjo pro akutę
– aš mačiau, kaip sumirgėjo šviesa akutėje. Aš jai linksmai pamojavau. Ji nuėjo ir
viskas.
III: Bet koks kieno reikalas, Kriste?
II: Kristina eina ir skambina į duris visiems iš eilės Jolantos kaimynams –
PRIE ĮVAIRIŲ ŽIŪROVŲ šitam, šitam, šitam, palauk – tu ne kaimynas?, šitam –
ir klausia Jolantos telefono,
10
bet niekas nieko nežino.
Ji Jolantai pasakytų,
kad nori tik užeiti kavos
ir pasišnekėti apie gyvenimą,
kad nakvoti susiras kur
ir valgyti ji pavalgius.
III: Bet iš tikrųjų – kur tu dabar eisi, Kriste?
I: PRIE LAUROS Laura tikrai priimtų tave pas save,
ane, Laura?
Ne dėl to, kad tu geros širdies,
bet dėl to, kad Kristė labai graži,
tikra moteris.
Tiktai ką pasakytų Kamilė?
II: PRIE KAMILĖS Kamilei šiandien tos dienos,
todėl jai atrodo,
kad Laurai nerūpi jos dukra.
KRISTĖ: Man rūpėtų.
III: Nemeluok, Kriste.
II: Ne apie tai kalba dabar.
Laurai iš tikrųjų nerūpi Kamilės dukra.
Jai rūpi pėdkelnės ir bateliai,
kava su amareto skoniu,
juodas apatinis trikotažas,
apatinis trikotažas su paukščiukais.
Viskas šiaip būtų gerai, bet pareina ta mokinukė,
ir viskas, Kamilė – jau mamytė, jau ūtiūtiū tokia, o man reikia moters nuo a iki z,
sako Laura.
III: Mama nėra moteris?
II: Mama yra kumelė,
mama yra duona ir žaidimai –
galvoja Laura, bet nepasako.
I: Pas mamą Laura lankosi
vis rečiau. Kad jos negraužia sąžinė,
nepasakysi,
bet kad graužia – irgi ne.
Laura pastebi, kad į gėlių parduotuvę
užsuka kur kas daugiau vyrų nei moterų.
Ji irgi norėtų gauti gėlių.
Laura pirmąkart susimąsto,
kad nenori pirkti gėlių Kamilei
ir kavą jai rytais jau seniai ruošia tik iš įpročio.
11
Jai truputį spaudžia gerklę,
nes po darbo netraukia namai – jai norisi eiti pasižiūrėti miesto šviesų.
III: PRIE JOLANTOS Jolantai šiandien gerai eina prekyba,
jau dešimt kilogramų svogūnų
ir penki bananų.
Galima gyventi –
sako Jolanta
lyg sau, lyg savo stalo kaimynui
be jokios gyvybės balse.
II: Prie jos stalo kiekvieną rytą
pribėga būrelis šeštokų
iš vietinės mokyklos
ir rodo į ją pirštais:
III: zoooombiiiis!
II: šaukia vaikai,
bet Jolanta to nepastebi.
III: PRIE LUKO Šiandien popiet prie jos priėjo Lukas –
dvidešimtmetis vaikinas,
labai mėgstantis troleibusus.
Jis važinėjasi pirmyn atgal
antru, ketvirtu ir devynioliktu,
ir jam nieko daugiau nereikia.
S s s svogū n nų gali m man?
A aš m m myliu ant t rą t t troleibusą.
T t tavo g gražūs p p papai.
I: PRIE JOLANTOS Jolanta žiūri, ar gražiai sudėtos morkos.
III: PRIE LUKO S s svogū n nų gali m man?
A aš L L Lukas, a aš dar n n nekaltas.
G g gal tu n nori p paspaust m m ma n no myg t t tuką?
I: PRIE JOLANTOS Morkos sudėtos neblogai,
galvoja Jolanta ir jaučia, kaip jai ima džiūti burna.
Džiūstanti burna yra pirmas požymis, kad vėl ateina banga.
III: PRIE LUKO Lukas negauna svogūnų
ir išeina iš turgaus toliau būdamas nekaltas,
bet tikrai žinodamas, kad jo vieta – troleibuse.
Jis turi troleibuso abonementą –
taip jis sako savo draugams
specialiojoje mokykloje.
Lukas liūdi, kad dabar kas mėnesį nebeišeina po naują popierinį nuolatinį,
nes jis turi visą jų kolekciją.
12
Lukas bus troleibuso vairuotojas –
tokia didžiausia jo svajonė.
Jis vaikystėje susirgo meniningitu
ir niekas dėl to nekaltas.
II: Į Luko butą, kur jis gyvena su tėvu,
vakar dieną įsilaužė Boleslovas.
Jam neužteko pinigų
Dukters operacijai.
I: Tąsyk jis grįžo namo, palikęs dukrą ligoninėj,
ir viską daužė, kas buvo aplink.
Nėra babkių, dukryte,
sakė Boleslovas,
ir nichuja nebus.
Bet kaip tik tada, kai pasakė nichuja,
jam į galvą šovė dvylika minčių,
iš kurių pati paskutinė – dvyliktoji –
skambėjo taip: vagystė vardan švento reikalo, ir taškas.
II: Lukas buvo namie, kai Boleslovas laužėsi,
bet sėdėjo virtuvėje ir nieko nesakė.
Jis nuo tada sėdi virtuvėje
ir nejuda iš vietos.
I: Kas yra Sartro „Šleikštulys“, Boleslovas nežinojo,
bet pasižadėjo perskaityt tą knygą ateity,
nes rado joje tris tūkstančius eurų.
Trys tūkstančiai eurų
yra pinigai,
kai galvoji, kad reikės nusipirkti viryklę, spintą ir naują sofą.
Kas yra trys tūkstančiai eurų,
kai reikia išgydyti vėžį?
III: Išeidamas su Sartro „Šleikštuliu“
Boleslovas pamatė Luko akis
ir pagalvojo, kad viskas nuo nemigos,
kad Lukas yra netikras,
kad reikia gerti daugiau vandens.
KRISTĖ: Jo, gal kas turit vandens? ... Kur tas kirpėjas? Duok man tą savo tabletę.
JULIUS: Eik tu į miestą, tabletės neprašius. Apsidairyk, į žmones pažiūrėk.
KRISTĖ: Jau buvau. Man reikia akinių nuo saulės.
JULIUS: Kramtomos gumos nereik?
KRISTĖ: Klausyk, davai mane apkirpk.
13
JULIUS: Drąsiai. Aš visus čia galiu apkirpt. Na, kuris norit? Nemokamai.
PRIE JUSTO Va, koks tavo vardas? Justas. Justo plaukai stori. Tokius kirpti
malonumas – daug medžiagos. Iš plaukų daug gali pasakyti.
PRIE RADVILĖS Va, šitą aš pažįstu, čia Radvilė. Pažiūrėkit į jos šukuoseną – iškart
aišku, kad užsiima rankdarbiais. Ji tokius skudurinukus siuva. Gerutė tokia, optimistė,
klasės pirmūnė buvo, bet kai pasiskolinau iš jos pinigų amfai, daugiau į mano
skambučius neatsakė. Tai ką, vien tik dėl to, kad neištesėjau pažado, galima taip viską
apdergt? Tu nežinai, ką man reiškia viena tabletė, bet tu nežinai ir ką man reiškia
arbatinukas, kurį man įkurtuvių proga padovanojo mama prieš penkerius metus. Tu
nežinai, kokios nublukusios gėlės ant to arbatinuko šiandien.
VISIEMS Ruoniai jūs. Gyvenimo grožiai jūs. Jums kad švaru būtų, kad laisvalaikis
turiningas, kad iš taurės gražios kokteiliuką, kad nuotraukos kaip reikiant. /.../ Aš
aštuonias minutes žiūrėjau į savo mamą. Ir viskas. Buvo spalis, ir nuo tada man prieš
akis visąlaik tas pats.
KRISTĖ: ... Tai apkirpsi mane?
JULIUS: Nieko aš neapkirpsiu, aš nebe kirpėjas.
KRISTĖ: Melagis.
JULIUS: Ką reikės veikt, kai mane atleis?
KRISTĖ: Niekas tavęs neatleis.
JULIUS: Aš atrodau nenormalus?
KRISTĖ: Žiūrint, su kuo lyginsi. Jei su bankininkais, gal truputį. Jei su kitais
narkomanais – visiškai nieko.
JULIUS: O su kuo mane norisi lyginti, taip pažiūrėjus?
KRISTĖ: Kad ne su bankininkais – tai tikrai. Man tu panašus į miško žvėrį. Dar ne
išbadėjusį, bet jau alkaną. Pirmos valandos, kai tykai grobio.
JULIUS: O tu – iš to paties miško?
KRISTĖ: Ne, aš visiškai ne iš miško.
JULIUS: Žinai, kad tu iš kalėjimo – nepasakysi. Bet matyti, kad kažkas tau neduoda
ramybės. Ir ne taip, kaip moteriai neduoda ramybės nepagaminti pietūs ar neišplauti
indai. Kažkas absoliučiai kito.
KRISTĖ: Aš dabar galiu nusispjaut visiems matant, man nieko. Aš niekada savy
neturėjau jokio pykčio. Mano auklėtinių klasėje buvo tokia Rūta, labai gera, nors
našlaitė, augo su broliais. Ateidavo po pamokų pas mane ir skaitydavo knygas. Aš jai iš
namų atnešdavau geros literatūros. Paskui ir sausainių iškepdavau, kažkaip
susidraugavom. Vienais metais net kartu šventėm Velykas, ji buvo padariusi labai
gražių verbų, su katilėliais. Mes pavalgėme šventinius pusryčius, o po to ilgai
vaikščiojom po mišką, matėm voverių.
14
Ji vieną dieną ateina ir verkia, niekaip nenustoja. Sako, mane išprievartavo, kas,
sakau, sako, Adomas. Už lango lyja lietus, mes sėdim taip, ir aš suprantu, kad viskas,
Rūtai sausainiai ir voverės neberūpės.
... Ji pati atkeršijusi nebūtų.
... Man keista, kad ji pas mane per visą tą laiką neatėjo. Jei kažkas iš jūsų pažįsta Rūtą
Bitinaitę, tai tylėkit, nei man, nei jai nieko nesakykit. Nebesvarbu. ... Nors šiaip aš
norėčiau su ja pasimatyti – galėtume vėl eiti pažiūrėti voverių. Bet šita istorija turbūt
jau baigėsi. Ji dabar gal dirba kokioj bibliotekoj ir dėvi gražias sukneles kas dieną.
JULIUS: Tu gailiesi?
KRISTĖ: Ne, aš nesėdžiu ir neskaičiuoju viščiukų: va, buvau mokytoja, va, dabar ne
kažką. Ir man nesvarbu, kad Jolanta manęs nepriima porai savaičių. Man tik kažkaip
keista, kad troleibuse šalia manęs niekas neatsisėda. Lyg kažkas būtų matyti.
JULIUS: Tu turi labai daug tatuiruočių.
KRISTĖ: Aha. Čia – pegasas, čia laukinė gulbė, čia žuvis, čia erelis, va čia – šuo,
borderkolis, mano mėgstamiausia veislė. Ant pilvo eilėraštis, ant nugaros, viršuje, –
Kalėdų senelis. Kalėdų senelį man ištatuiravo, kol miegojau po trijų butelių. Paskui
juokais išsitatuiravau ir Velykę, Velykų bobutę su pintine. Pintinėj – grybas.
JULIUS: Koks eilėraštis?
KRISTĖ: Skaityk, jei nori.
JULIUS: ... Graži tu.
KRISTĖ: Tai apkirpsi mane?
III: Julius kerpa Kristiną –
tai paskutinė jo klientė.
Kristinos plaukai prasti,
jie beveik trupa Juliui tarp pirštų.
II: PRIE BOLESLOVO Boleslovas sėdi areštinėje.
Dar aštuonios minutės, ir mirs jo dukra.
Trys tūkstančiai eurų
dukters nepasiekė – jį pagavo
dar nespėjusį grįžti namo.
Ar aš žmogų nužudžiau,
ar aš žmogų nužudžiau –
kartoja Boleslovas kažkaip beviltiškai.
Tu ne žmogų nužudei,
tu ne žmogų nužudei –
jam be gailesčio sako policininkas.
III: PRIE LUKO Silpnaprotis Lukas vis dar nevalgo ir nekalba,
15
jis virtuvėje laukia troleibuso.
Jis galvoja, kad Boleslovas yra troleibusų parko direktorius,
ir atėjo jo darbinti,
todėl bando susikaupti.
Kad tik nepaklaustų ko nors,
ko aš nežinau,
mąsto Lukas nepakeldamas akių nuo rudo linoleumo.
I: PRIE KAMILĖS Kamilė sėdi ir žiūri į save veidrody.
Ji matė šiandien Laurą su kita.
Ji žino, kad dukrai jau baigėsi šokių būrelis.
Reikėtų nuvažiuoti pasiimti,
galvoja Kamilė.
II: PRIE LAUROS Laura sėdi su kita.
Jos nagai nelakuoti.
III: PRIE JOLANTOS Jolantos irgi nelakuoti.
Niekada lakuoti
jau ir nebebus.
Pabaiga