Pirmas veiksmas
Veiksmas vyksta terasoje. Ant kėdžių sėdi Vanka ir Jura.
Vanka
Labas vakaras. Aš - Vanka.
JURA
Labas vakaras. Čia Vanka, o aš - Jura. Jei trumpai apie mane, aš esu Vankos spintos tvarkytojas. Na, tik nepagalvokite, kad aš koks tarnaitis ar vergas. Aš esu tvarkytojas tiesiogine prasme - tas, kuris daro tvarką. O žinote, kas yra tvarka?
VANKA
Tvarka yra tada, kai niekas nesimėto? Tvarka yra tada, kai viskas švaru?
JURA
Tvarka yra harmonija.
VANKA
O kas yra harmonija?
JURA
Harmonija yra medinė pakaba, nuo kurios nekrenta drabužis. Aš labai svarbus veikėjas, nes kai žmoguje nėra tvarkos, visi iš karto tai pastebi. Visi supranta, kad žmogui kažkas negerai. O taip neturėtų būti. Niekas neturi žinoti, kai tau negerai. (pauzė) Gal negirdėjote, bet yra legenda apie Šventųjų Balkoną - vietą, kur visi yra išrinktieji, kur galioja tobulos taisyklės. Ne, jūs tikrai negirdėjote, nes tą vietą sukūrė Vanka. Vaikystėje. Ten viskas pateisinama. Ten viskas gerai. Taip, kaip turėtų būti. Vanka mėgsta Šventųjų Balkoną, nes ji, kaip ir dauguma jūsų, kartais mėgsta save apgaudinėti. (pauzė) Dar ji mėgsta, kai sprendimai priimami už ją. Kai Vankai reikdavo naujos suknelės arba naujų džinsų, ji eidavo į parduotuvę su savo motina - ši išrinkdavo variantus, Vanka pasimatuodavo, o tada pasaulio teisėja tardavo verdiktą:
VANKA
Šitą.
JURA
Arba:
VANKA
Aną.
JURA
Arba:
VANKA
Einam į kitą parduotuvę, čia nieko nėra.
JURA
Jums turbūt įdomu, kodėl Vanka tokia? (pažiūri į Vanką) Ji jums neatsakys. Arba atsakys, kad tai jos:
VANKA
Charakteris, temperamentas,
JURA
Arba:
VANKA
Asmenybės tipas.
JURA
Ji ir man daug ko nesako. O juk labai svarbu ką sakai aplinkiniams. Tai neturi atskleisti, kad tu esi padaręs kažką gero ar negero.
VANKA
Kam tu jiems viską pasakoji?
JURA
Ta prasme?
VANKA
Apie mane. Kam tu visada apie viską išpliurpi?
JURA
Vanka, šitie žmonės tam ir susirinko, kad paklausytų, kaip aš pliurpiu apie tave.
VANKA
Jiems tuoj įgris visi šitie niekai. Jiems reikia veiksmo, intrigų. O čia nieko nėra.
JURA
Gal tik tau taip atrodo? (Pauzė) Taigi, pradėkime nuo Vankos mylimiausios suknelės. Ji buvo tokia gėlėta, lengvo audinio.
VANKA
Dar net visai neatšilus, prašydavau, kad mama leistų su ja eiti. Bet ji jau per maža.
JURA
Nebėra dėl ko laukti pavasario.
VANKA
Yra, visada yra.
JURA
Pavyzdžiui?
VANKA
Nes pavasarį šilčiau nei žiemą.
JURA
O kas iš to, kad pavasarį šilčiau, jei neturi savo mylimiausios suknelės?
VANKA
Man patinka pavasaris ir tiek. Ir išvis prie ko čia suknelės?
JURA
Prisipažink, kad lauki pavasario, nes tada jautiesi graži. O pameni savo raudoną lietpaltį?
VANKA
Aš juo vilkėdama įkritau į balą. Ir kiaurai permirkau. Ėjau į koncertą.
JURA
Kada paskutinį kartą nugriuvai į balą?
VANKA
Nepamenu.
JURA
O kada ėjai į koncertą?
VANKA
Nepamenu.
JURA
Tu jau retai kada pargriūni. Ne tik per lietų, apskritai.
VANKA
Aš gana stabili.
JURA
Tau prasminga kas mėnesį gauti algą, kad apmokėtum mokesčius.
VANKA
Rato mechanizmas yra prasmingas.
JURA
O vaikščioti į koncertus neprasminga?
VANKA
Juk gali pažiūrėti internete.
JURA
Tavo motina taip nepasakytų.
VANKA
Nekalbėk apie ją.
JURA
Bet juk aš tam čia ir esu. O kaip šita vestuvinė suknelė?
VANKA
Ji irgi motinos.
JURA
Tai buvo laimingiausia diena jos gyvenime. Ji tau puikiai tiktų.
VANKA
Nenoriu nieko, kas jos.
JURA
Ji tavo motina.
VANKA
Nekartok to žodžio.
JURA
Ji tavo motina. Ji tavo motina. Ji tavo motina.
VANKA
Suknelė man per didelė.
JURA
Dar nepasivijai savo motinos? A?
VANKA
Nepasivijau. Aš dar visai mažytė. Mano motina buvo didis žmogus.
JURA
Jos akyse gyveno ugnis.
VANKA
Nekalbėkim apie ją.
JURA
Aš tam ir esu. O tu, kaip visada, bėgi nuo to, ko nenori girdėti. Tu nebėgi, o lendi į vidų. Tu teisi, tu visai mažytė. Tavo akyse tik du vandens lašai.
VANKA
Tai ašaros.
JURA
Nereikia ašarų. Tai tik vanduo. O vanduo gesina ugnį.
VANKA
Ugnies vis tiek nėra.
JURA
Buvo pas tavo motiną, bet ir tą užgesinai. O kaip per kelius plėšyti džinsai? Mama pyko, kad taip padarei.
VANKA
Mama dėl daug ko pyko.
JURA
Dabar gali suplėšyti visus savo džinsus.
VANKA
Nenoriu.
JURA
Na, pabandyk, plėšk, tau patiks. Draskyk, kiek nori. Ką nors prisimeni?
VANKA
Tave. Kaip tu neleidai man ramiai gyventi. Kaip visada mane grauždavai, visada primindavai tai, ką stengdavausi pamiršti. Kaip daug kartų bandžiau tave išvaryti, tačiau net tada, kai tyčia susiplėšiau džinsus - tyčia, nes aš galiu kažką daryti tyčia, tu mane persekiojai.
JURA
Ne aš tave persekiojau. Tu vis gręžiodavaisi į mane ir kalbėdavai. Nes jausdavaisi vieniša. Tik noriu paklausti - ar dabar, kai esi iš tikrųjų vieniša, supranti, kad tada tokia nebuvai?
Trumputė pauzė.
VANKA
Bet aš turiu tave, mama. Aš nesu vieniša.
JURA
Pamiršai, kaip šaltakraujiškai su ja pasielgei?
VANKA
Mama, nekalbėk šitaip.
Antras veiksmas
JURA
Gerai, jau gerai. Tu juk žinai, kad šventieji tavo pusėje, kol nepadžiovei savo apatinių jų balkone.
VANKA
O kaip tau juoda ilga suknelė? Pameni, mama? Norėtum pasimatuoti?
JURA
Tai mano laidotuvių suknelė.
VANKA
Tai kas? Mes juk tave jau palaidojome. Liko suknelės - juoda ir balta.
JURA
Juoda ir balta.
VANKA
Toks buvo visas tavo gyvenimas.
JURA
Balta ir juoda.
VANKA
Vestuvės ir laidotuvės.
JURA
Vienintelis rūbas, kuris jau nebesvarbu, tinka ar ne, madingas ar ne. Nesvarbu net ar patogus. Nors man daug kas buvo nepatogu - darbas, viešasis transportas. Nepatogi tyla. Nepatogus vyras. Vyras. Ir jį aš nešiojau. Kaip rūbą, diena iš dienos. Nekabinau į spintą, vis stengiausi dėl jo. Toks nesezoninis kaip apatiniai. Toks kasdienis, kad kartais nepastebi, kad jį turi.
VANKA
Puikiai pamenu šitą kašmyrinį megztuką. Labai jį mėgai.
JURA
Tavo tėvas jį padovanojo. Retai nešiojau, nes saugojau. Brangius daiktus reikia saugoti.
VANKA
Brangus daiktas vis tiek pirmiausia yra daiktas.
JURA
Tai kodėl taip prie jų prisiriši?
VANKA
Tu išmokei. Bet tu pagaliau gali nieko nebesaugoti, nešioti, kiek patinka!
JURA
Tu teisi. Kaip puikiai jis man tinka.
VANKA
Dabar jau vis tiek.
JURA
Kur tu rastum gražesnį megztuką? Ir dar kašmyrinis. Žinai, kaip visada mėgau tuos brangius audinius, prabangias tekstūras. Ir tėvą primena. Jis mėgdavo man dovanoti drabužius, kurių nebūčiau sau leidusi nusipirkti. Kaip retai aš jam dėkodavau. Įkabindavau į spintą, naują, vos nupirktą, pasakydavau ačiū, o vėliau neištraukdavau, kol kokia proga nepasitaikydavo. Gal jis net nežinojo, kad man patinka tie daiktai. Juk progų buvo mažai, mes paprasti žmonės... Tavo tėvui nebuvo verta dėl manęs stengtis, nebuvau supratinga.
VANKA
O iš kur šitas pilkas lietpaltis?
JURA
Aš tau taip daug ko ir nepapasakojau. Nepyk, nespėjau.
VANKA
Mano tėvo?
JURA
Valentino.
VANKA
Tu jį mylėjai?
JURA
Mylėjau, bet jis išėjo.
VANKA
Kas jis, mama?
JURA
Visą laiką tavęs gėdijausi, bijojau kažką intymaus papasakoti. Man atrodo, visą laiką buvai man mažytė.
VANKA
Aš irgi tavęs visada bijojau. Buvai didžiausia mano fobija, kurios niekada neišsigydžiau.
JURA
Fobijas gydo baime.
VANKA
Baimės pasikalbėti su tavimi taip ir neįveikiau. Kas tas...
JURA
Valentinas buvo mano tikroji meilė. Žiauru, taip?
VANKA
Mama, bet...
JURA
Tavo tėvas mane mušdavo.
VANKA
Kodėl tu man nieko nesakei?
JURA
Šventieji tavo pusėje, kol nepadžiovei savo apatinių jų balkone. Svarbiausia nerodyti savo nelaimių niekam. Svarbiausia atrodyti laimingai.
VANKA
O tu mylėjai mano tėtį?
JURA
Žinoma. O vilkėdamas šitą asfalto pilkumo švarką jis tapo mano vyru. Žinai, ką tai reiškia? Mano suknelė, mano kašmyrinis megztukas, mano vyras...
VANKA
Mama, tu atsimeni, kai parašiau tėčiui eilėraštį? Ne, neatsimeni, aš tau net nerodžiau. Tėtis jį saugojo šito švarko kišenėje.
JURA
O gal saugojo kiek giliau, širdy. Ten ir aš turiu kišenėlių.
VANKA
Mama, paklausyk.
Aš toks netobulas
Mažas žmogus
Gyvenu netobulam rajone,
Tik kartais prisimenu
Tavo tėvišką glėbį,
Tokį tobulą.
Toks tobulas
Ir aš kažkada norėčiau būti,
Ir rajonas mano būtų tobulas.
JURA
Tavo tėvišką glėbį, tokį tobulą.
VANKA
Tėti, tu buvai tobulas, tu esi tobulas.
JURA
Toks tobulas ir aš kažkada norėčiau būti.
VANKA
Tėti, tu juk ESI tobulas!
JURA
Ką reiškia tobulas? Aš toks nesu.
VANKA
Esi.
JURA
Aš juk net diplomo negavau. Aš esu tipiškas paprastas žmogus. Mes paprasti žmonės ir neturime progų gražiai rengtis. Ir gyvenimas mano paprastas.
VANKA
Man nesvarbu.
JURA
Ar ne patys geriausi turi būti taip garbinami?
VANKA
Ar tu toks nebuvai?
JURA
Vanka, tu juk tiek daug neturėjai. Juk augai visai skurdžiai. Ir aš dėl visko kaltas. Neturėtum laikyti manęs tobulu.
VANKA
Man niekada nieko netrūko. Tėti, pameni savo languotą vilnonį šaliką?
JURA
Pamenu.
VANKA
Tada, kai peršalau ir važiavom pas gydytoją, tu jį man rūpestingai užvyniojai. O kito juk neturėjai. Pats važiavai plika gerkle, o aš apsimuturiavusi savo ir dar šiuo. O snigo tada baisiai. Pameni tą sniegą?
JURA
Juk visada ir tau sakiau - jei gali kažkam duoti, duok. Tai geriausia, ką apskritai gali padaryti.
VANKA
Taip, taip, taip. Bet aš taip ir neišmokau duoti. Turėjau patį geriausią mokytoją. Bet pamoka buvo per sunki.
JURA
Yra pamokų, kurių nelemta išmokti. Aš, pavyzdžiui, taip ir neišmokau supykti. Rimtai supykti. Visiems buvau per geras. O ne visi to nusipelnė.
VANKA
Bet juk tu pykai.
JURA
Labai retai ir labai trumpai. Susierzindavau. O nesupykau iš tikrųjų niekada. Dėl to ir ant tavo motinos nepykau. Ir ant jos to Valentino.
VANKA
Tu viską žinojai?
JURA
Aš žinau ir ką ji tau papasakojo. Viską. Aš jos niekada nemušiau. Ji net dabar drįso tau meluoti. Lyg gyva. O aš lyg gyvas taip ir nesupykau.
VANKA
O prisimeni mano tatuiruotes?
JURA
Taip. Ir motina prieštaravo.
VANKA
Žinai ką? Aš ją vis tiek pasidariau. Man nelabai rūpėjo, kad neleidai. Norėjau turėti amžiną paslaptį nuo jūsų.
JURA
Bet aš juk viską jau žinau.
VANKA
Iš kur?
JURA
Vanka, matai, tu tik manei, kad gali turėti nuo mūsų paslaptį. Bet tu juk esi mes. Juk tu padarei mus nemirtingus. Prieš nužudydama.
VANKA
O kodėl tada nieko man nesakei?
JURA
O kam? Juk tu darei taip, kaip norėjai. O tokiems žmonėms negalima priekaištauti.
VANKA
Bet aš juk kreipiau dėmesį. Visada tik ir darydavau, kaip liepdavote.
JURA
Šaunuolė. Tik ne visada liepdavome daryti tai, ką tu darei. Bet tai tik smulkmenos. Niekada jų nesureikšmink.
VANKA
Gerai, tėti.
JURA
Dabar gali nebeklausyti nieko. Juk tu visada norėjai, kad niekas neaiškintų. O šitas piešinys, tiesa, man ir dabar atrodo kvailas. Na, zebras - tiesiog gyvūnas.
VANKA
O man patinka.
JURA
Na, bet jis tiesiog... juodai baltas...
VANKA
Tai?
JURA
Na, neįdomu... Šiaip...
Vanka kurį laiką žiūri į Jurą, tarsi iš personažų abu būtų sugrįžę į savo žmogiškus pavidalus.
Trečias veiksmas
VANKA
Klausyk, toks jausmas, kad nebeturi, ką pasakyt.
JURA
Aš turiu, o tu?
VANKA
Tu mane jau erzini. Kam visus kvietei, jei nieko jiems nepasakysi?
JURA
Bet juk tu pati norėjai. Sakei, kad norėtum visam miestui prisipažinti, kad esi nevykėlė.
VANKA
Aš nesu nevykėlė.
JURA
Esi.
VANKA
Kodėl? Juk tu mane tokią padarei?
JURA
Aš? Aš visada tik ir stengiausi nuo tavęs pabėgti. Bet tau visada manęs reikėjo. Tu buvai priklausoma nuo to vidinio velnio. Be manęs tu būtum niekas.
VANKA
Be tavęs aš nebūčiau žudikė. Tu privertei mane taip elgtis, tu privertei mane nieko nemylėti.
JURA
Tu tokia buvai visada. Tu juk visada sakei:
VANKA
Toks mano charakteris.
JURA
Arba:
VANKA
Asmenybės tipas.
JURA
Tai prie ko čia aš?
VANKA
Išeik, aš noriu būti geresnė, o tu man neleidi.
JURA
Bet...
VANKA
Išeik!
JURA
O gal tu išeik? Ar dar turi ką pasakyti?
VANKA
Tu nori, kad išeičiau iš proto?
JURA
Manai, taip lengva?
VANKA
Čia tu už mane galvoji, tu ir pasakyk.
JURA
Vanka, o tu laiminga?
VANKA
Kodėl klausi? Juk jau per vėlu. Visų, kuriuos mylėjau, jau nebėra. Ir tu tuo pasirūpinai. Ar turėčiau tau padėkoti? O gal geriau sukursiu tau eilėraštį, gerai? Bus antras, kurį sukūriau.
Dėkoti noriu rankai,
Palaikiusiai stiklinę,
Kai pyliau nuodus,
Dėkoti noriu minčiai,
Velniui, kuris visada su manimi.
Kad nesu dar visiškai viena.
Aš padėkoti noriu,
Kad turiu kažką, kas daro tvarką manyje.
JURA
Vanka, tai man? Juk tai... labai gražu. Bet man patiko tavo tėvas. Geras žmogus buvo. Ir motina. (nusišypso) Pameni, ji vis sakydavo - šventieji tavo pusėje, kol nepadžiovei savo apatinių jų balkone. O tu žinai, ką tai reiškia?
VANKA
Žinau. Nereikia niekam rodyti savo problemų ir visi žinos, kad tu laimingas.
JURA
Ji savo apatinių nedžiaustė net savo balkone. Niekas jų nematė. Ji nemėgo atvirumo, buvo labai santūri.
VANKA
Ir ji sakydavo, kad turi kišenėlių širdyje. Bet aš niekada nežinojau, kas jose.
JURA
Užtat žinai, kas jos palto kišenėje- raudonas lūpdažis.
VANKA
Aš toks netobulas
Mažas žmogus,
Gyvenu netobulam rajone,
Bet kartais prisimenu
Tavo moterišką kvapą,
Tavo lūpdažius,
Rankines ir batelius,
Tokius tobulus,
Kuriuos saugojai...
Tokia tobula ir aš norėčiau kažkada būti.
JURA
Tu pasiėmei iš jos tai, kas geriausia.
VANKA
Ne pasiėmiau, o atėmiau. Kas gali būti blogiau nei nužudyti savo motiną?
JURA
Nužudyti dar ir tėvą.
VANKA
Tai... aš pasmerkta.
ketvirtas veiksmas
JURA
Ir kada tai prasidėjo?
VANKA
Kas?
JURA
Kada pradėjote jausti minėtus požymius?
VANKA
Kokius požymius? Tai ne požymiai, tai mano gyvenimas.
JURA
Na, jūs teigiate nužudžiusi savo tėvus.
VANKA
Taip. Aš tai padariau.
Jura nusišypso.
JURA
Na, bet tai nėra įmanoma.
VANKA
Tai sunkiai įsivaizduojama, bet įmanoma.
JURA
Panele, leiskite man priminti, kad gyvename amžiuje, kur neegzistuoja tėvai.
VANKA
Jie egzistuoja! Tik aš juos nužudžiau.
JURA
Jūs turite omeny jūsų gimdytojus? Tai vis tiek nėra įmanoma, nes jūs jų nepažįstate.
VANKA
Jie mane užaugino, aš tikrai juos pažįstu.
JURA
Panele, šiais laikais vaikų niekas neaugina. Jūs negalite turėti tėvų. Jūs turite galvoje įsodintą tik vieną geną. Jis yra atsakingas už jūsų auklėjimą bei savimonę.
VANKA
Mano tėvai yra realūs, štai jų drabužiai, jūs negalite tuo netikėti!
JURA
Bet juk žmonės neturi daiktų, jie prie nieko neprisiriša. Jūsų sistema tikriausiai genda. Tai suprantama. Kartais pasitaiko.
VANKA
Aš neturiu jokios sistemos.
JURA
Aš galiu perduoti jus į aukščiausiąją patikrinimo tarnybą. Ten patikrins jūsų tapatybę.
VANKA
Aš...
JURA
Jūs
VANKA
Aš...
JURA
Jūs neegzistuojate. Jūsų nėra šio amžiaus sąrašuose.
VANKA
Koks dabar amžius?
JURA
Gerieji žmonijos laikai.
VANKA
Bet juk nebūna tokių laikų...
JURA
Nebūna jūsų.
VANKA
Bet jeigu jūs kalbatės su manimi.
JURA
Taip, kūniškai jūs čia, tačiau tai viskas. Gali būti, kad pasimetėte laike. Gal klaidžiojote po prisiminimus?
VANKA
Aš neklaidžiojau. Aš tik... Tvarkiau spintą su Jura.
JURA
Viskas aišku. Jūs tiesiog nebuvote savo vietoje savo laiku. Jūs praradote laiko sampratą ir persimetėte į kitą amžių. Kartais pasitaiko.
VANKA
Bet aš tik... kalbėjausi su savimi.
JURA
Taip taip, kartais pasitaiko.
VANKA
Bet nejaugi čia... Visada kartais pasitaiko?
JURA
Na... Ne visada, bet kartais pasitaiko.
Vanka žvalgosi.
VANKA
Kur aš? Kas čia per vieta? Kas tas miestas.
JURA
Tai Šventųjų Balkonas.
VANKA
Bet juk.. Šventųjų Balkono nėra, aš jį pati sugalvojau vaikystėje.
JURA
Būtent todėl ir yra.
VANKA
O kas tie... žmonės? Ten, apačioje, mieste?
JURA
Ten yra žmonės, teisingai. Tiesiog žmonės. Čia jie nepatenka.
VANKA
O tai kodėl aš čia esu?
JURA
Na, Šventųjų Balkone galioja viena jūsų sugalvota taisyklė. Priminsiu - negalima užduoti klausimo "kodėl"? Jis reiškia nepasitikėjimą. O nepasitikėti sistema negalima. Sistema yra teisinga.
VANKA
Bet aš nenoriu čia būti, aš nesu šventoji.
Jura šypsosi.
JURA
Jūs išrinktoji. Kartais pasitaiko.
VANKA
Bet kodėl pasitaikė man?
Jura šypsosi.
JURA
Jūs žinote, kodėl aš šypsausi. Pamirškite žodį "kodėl". Jis neegzistuoja šiame amžiuje.
VANKA
Gerai, tada tiesiog, ką aš turiu daryti, jei aš esu išrinktoji?
JURA
Pamirškite žodį "turiu". Jūs nieko neturite daryti. Bet galite. O galite viską. Šventųjų balkonas tuo ir ypatingas.
VANKA
Ne, aš nenoriu. Aš nenoriu.
JURA
Vanka. Jūs norite.
VANKA
Galėti viską? Tikrai ne.
JURA
Nebūkite kategoriška. Juk visada stengėtės to pasiekti. Gerai, kaip norite. (Pauzė) Kaip jau supratote, Vanka nužudė savo tėvus. Atskleisime aplinkybes - ji juos nuodijo mažomis dozėmis, kasdien, jau kurį laiką. Ji nuodijo visaip. Nuodijo net žodžiais. Vanka...
VANKA
Baik, kam tu jiems viską pasakoji?
JURA
Šitie žmonės tam ir susirinko, kad paklausytų, kaip aš kalbu apie Jus. Kad išgirstų, kaip nuodijote žmones, kurie jums brangūs, kaip gailitės ir panašiai. Kad spėtų patys išmesti tą blogą mintį, kol ji nevirto realybe. Jiems to reikia. Jie nori būti geresniais. Vanka, pasakykite jiems, kad dar ne vėlu.
VANKA
Baik, Jura, aš jokių pamokslų nesakysiu.
JURA
Jūs Šventųjų Balkone. Jūs privalote.
VANKA
Šventųjų balkone niekas nieko neprivalo. Aš pati sugalvojau šitą vietą.
JURA
Niekas ir šiaip nieko neprivalo. Bet ne vieta gilintis.
VANKA
Na viskas, gal jau baigiam šitą skaitymą?
JURA
Palaukite, dar liko vienas puslapis.
VANKA
Tau visada yra dar vienas puslapis.
JURA
Ramiai, Vanka. Šventųjų Balkone niekas niekur neskuba. Svarbiausia - tvarka. Žinote, tai?
VANKA
Tvarka yra harmonija.
JURA
O kas yra harmonija?
VANKA
Harmonija yra medinė pakaba.
JURA
Harmonija yra medinė pakaba, nuo kurios nekrenta drabužis. Tvarka yra be galo svarbi. Ji paslepia trūkumus ir paryškina privalumus. O žmonės juk turi matyti tik privalumus. Kai žmoguje nėra tvarkos, visi iš karto tai pastebi. Visi supranta, kad žmogui kažkas negerai. O taip neturėtų būti. Niekas neturi žinoti, kai tau negerai.
Pjesės pabaiga.
