#1_Geriausi_draugai_
Ką valgysi?
Nežinau, čiūju burgerį. O tu ką?
Irgi burgerį.
Su kuo?
Su kiaule.
Galėjom blemba į “keulę” eit.
Tai, kad tu nevalgai mėsos.
O ten nieko nėr be mėsos?
Ne. Tik kiauliena.
Kaip leva.
Alaus imsi?
Nežinau, gal. O tu?
Nežinau. Gal paimam?
Nu davai.
Davai.
O tu po to namo?
Nežinau dar. O tu ką?
Čiūju su Monika varysiu susitikt.
M. Kaip jums reikalai?
Nieko gerai, o ką?
Tai gerai. Ne, nieko.
Tyli.
Žinai, nusprendžiau, kad mesiu gert.
Ką tik pasiūlei alaus.
Tai nuo gegužės.
Kuriam laikui?
Gal porai mėnesių.
Tipo vasarą negersi.
Nu.
Kai parkai atsidarys.
Nu.
Ok.
Gal ir nesąmonė.
Aišku nesąmonė.
Bet kažkokių pokyčių norisi, žinai.
Tai pradėk bėgiot.
Norėčiau. Bet neturiu batų.
Kedų neturi?
Nu, turiu tik paprastus.
Tai ir viskas.
Nu nesveika bėgiot su basketkėm. Reikia su pagalvėlėm oro ir natūraliu
pluoštu. Pėdas gali susigadint. Ir stuburą.
Tingi ir viskas.
Netingiu. Turėčiau pinigų, nusipirkčiau batus ir bėgiočiau. Šiaip žiauriai
norėčiau.
Gali bėgioti su paprastais batais.
Tu su bėgiojimo kedais bėgioji?
Nu jo, bet…
Nu tai ir viskas.
#2_Mama_ir_dukra_
Skanu?
Aha. O tau?
Gal ir nieko.
Ko tokia be nuotaikos šiandien?
Su nuotaika.
Man skambino Algis, sakė, kad kitą savaitę jau galės padėti tau su
dokumentais.
Kad nežinau.
Ko nežinai?
Tyli.
Kas yra?
Nieko.
Pagalvojau, kad reikia tau nupirkti naują lagaminą, nes tas gali jau ir
nebeatlaikyti. Ir batų kažkokių pasižiūrėti, nes šitus jau mesti lauk reikia.
Galėsim nuvažiuoti į “Akropolį”.
Nebenoriu važiuoti ten.
Kodėl? Tai bent į “Panoramą”. Tau tikrai reikia naujų batų. Ten bus brangūs.
Čia vis tiek kažkiek pigiau.
Aš nebenoriu važiuoti į Londoną.
Kaip suprasti?
Paprastai. Nebenoriu.
Kas atsitiko?
Tiesiog. Nebenoriu.
Kodėl? Kas tau užėjo dabar?
Nežinau, užėjo ir tiek. Nebenoriu.
Tu negali paimti ir “tiesiog nebenorėti važiuoti”.
Kodėl ne?
Nes niekas taip nedaro. Pinigai jau pervesti. Nutiko kažkas?
Nieko neatsitiko. Tiesiog vis laukiau, kol suprasiu, kad noriu ten važiuoti, bet
taip ir neatėjo tas noras.
Palauk, pamatysi, susirasi naujų draugų, viskas kitaip atrodys.
Aš nenoriu naujų draugų. Aš nenoriu važiuoti.
Negali tiesiog paimti ir nevažiuoti dabar.
Kodėl ne? Galiu. Paimu ir nevažiuoju.
Aš nelabai suprantu, ką tu čia dabar sau leidi.
Aš šiuo metu sau leidžiu kabėti apie jausmus, mama.
Tavo tėvas dirba nuo ryto iki vakaro, kad galėtų sumokėti už tavo mokslus, o tu
paimi…
Nepradėk.
Tyli.
Jeigu nenori, kad Aglis tave skubintų, gerai. Dar yra laiko, spėsim sutvarkyti
dokumentus ir kitą savaitę.
MAMA. Aš nebenoriu ten važiuoti. Nei mokytis, nei gyventi.
Nu. Ir ką tu žadi veikti? Dirbti viešbučio administratore?
Aš iš viso nebenoriu su tavimi kalbėti.
#3_Draudėja_ir_Martynas
Kiek plius minus per mėnesį išleidžiate maistui?
Kurį valgau namuose ar ir mieste?
Namuose.
Na... parduotuvėje palieku apie 250 eurų per mėnesį. Bet kiekvieną dieną
pietus valgau mieste.
Tai pietus mieste paliksime prie pramogų skilties.
Dienos pietų nelaikau pramoga, bet galima ir taip.
Vairuojate?
Vairuoju.
Kiek per mėnesį išleidžiate automobiliui?
Įvairiai.
Bet maždaug.
Nu ką žinau, ne kiekvieną mėnesį reikia mokėti draudimą.
Primeskite.
Sunku dabar “primesti”.
Gerai, paklausiu taip. Kaip manote, kiek sutaupytumėte, jeigu nevažinėtumėte
automobiliu?
Ką žinau, tikriausiai kokius 200 per mėnesį. Gal 150.
Tai rašykime 180. Taip… toliau pramogos.
Tai čia kas įeina? Barai?
Kavinės, kinas, teatras, koncertai.
O sporto klubas čia skaitosi pramoga?
Taip.
Tai gal tada irgi apie du.
Mhm. Butas?
230.
Paskolos?
Nėra.
Gerai. Tai bendroje sumoje per mėnesį jūs išleidžiate tūkstantį šimtą
penkiasdešimt eurų. Reiškia per metus 13.800 eurų.
Oho. (Po pazės) Kad neuždirbu aš tiek per metus.
Taip, visi mes taip pat – išleidžiame daugiau, nei uždirbame.
Nu kad ne.
Juk pats ką tik pamatėte, kad...
Nu tai nesąmonę pamačiau. Reiškia neišleidžiu tiek. Jeigu neuždirbu, tai
reiškia neišleidžiu. Reikėjo gal kitaip skaičiuoti. Kiek uždirbi klaust ir padalint
iš dvylikos mėnesių, ne?
Na taip, bet jūs pats sakėt, kad freelance’inat. Sunku apskaičiuoti, kiek
uždirbate.
Žodžiu, ką tai duoda? Eikime geriau prie reikalo, nes turiu dvidešimt minučių.
Taip. Tai jeigu einame prie reikalo, norėčiau, kad pradžioje pažymėtumėte, ką
jums būtų svarbiausia apsidrausti – sveikatą, kitaip tariant apsidrausti nuo
ligų, nuo nelaimingų atsitikimų, apdrausti darbingumo praradimą, apdrausti
gyvybę ar taupyti vaikų mokslams bei kaupti sau pensiją.
Apie pensiją galvoti dar anksti, tai atkrenta...
Žinokit užsieny būtent jūsų amžiaus žmonės ir pradeda kaupiamuosius
pensijinius procesus.
Pensijai tikrai nepradėsiu taupyti, kai man reikia išgyventi šiandien. Ir vaikų
mokslai atkrenta.
Kodėl ir vaikų mokslai atkrenta?
Nes dar jų neturiu. (Žymi toliau) Ir gyvybė kaip ir nelabai svarbu... Aš jau tų
pinigų nebegaučiau vis tiek.
Na, bet o kaip jūsų artimieji?
Tai jau jie kaip nors. Nenorėčiau, kad džiaugtųsi man numirus, kad gavo
išmokas.
#4_Geriausi_draugai_2
Matai tą mergą prie lango?
Nu.
Joris įsišikęs.
Gal ir nieko.
Išvaro kažkur, tai there’s no point, you now.
Kaip tavo burgeris?
Nieko. O tavo?
Nejaučiu skonio. Sloga. Bet šiaip nieko.
Tai kodėl tada burgerį ėmei?
O kodėl turėjau neimt?
Nu jei skonio nejauti, tai ką žinau, kažką pigesnio galėjai imt.
Čia burgerinė.
Bet gal ir šiaip kažko yra.
Norėjau burgerio.
Nors skonio nejauti.
Tekstūrą tai jaučiu.
Burgerio tekstūrą.
Nu.
Gal galėtum ją apibūdinti?
O tu tipo nejauti?
Nelabai.
Nu norėjau burgerio ir viskas.
“Burgerio tekstūra”.
Neišsipisinėk.
Gerai. Nesinervink.
Tai, kad nervini.
Sorry.
Visada prisipisinėji.
Nu gerai, gi čia juokais, ko čia nerviniesi nesuprantu.
Koks skirtumas.
Tyli.
Tu čia supykai dabar?
Tyli.
Ne. (Po pauzės) Vakar man Monika skambino naktį.
Kodėl? Ką sakė?
Tyli.
Nepakėliau.
Kodėl nepakėlei? Tai gal ko reikėjo?
Gal ir reikėjo.
Tai galėjai pakelti.
O tau skambino vakar naktį?
Ne.
Tai va.
Tai va kas?
Tai dėl to ir nepakėliau.
Nes man neskambino? Tai gal kažko iš tavęs reikėjo?
Tikriausiai.
Tyli.
Ar tu nori pasakyt, kad čia kažkas tipo vyksta tarp jūsų?
Tyli.
Fak, seni. Blemba. Tai tipo jūs...?
Nieko nebuvo.
O kas buvo?!
Nieko nebuvo, ji tiesiog man skambino.
Tiesiog skambino.
Ir prieš tai dar.
Kas prieš tai dar?
Skambino. Ir prieš tai dar skambino.
O tada pakėlei?
Norėjo susitikti.
Bet nesusitikot?
Susitikom.
#5_Pasimatymas
O senai tu Vilniuj gyveni?
Jau septyni metai.
Tai nemažai.
Nemažai. Jau praktiškai save Vilniete ir laikau. O tu?
Aš tai nuo studijų. Tai... Kiek čia. Nu, septyni metai irgi. Geras.
Mhm. Jau beveik Vilniečiai. O kuriam dabar rajone gyveni?
Fabuose.
Mhm.
O tu?
Karoliniškėse, bet jau išsikeliu.
Kur kelsies?
Arčiau centro. Į Antakalnį.
Tai tu viena iš tų “centrinukių”, ane?
“Centrinukių”?
Nu tipo, kad arčiau visi tūsai, viskas.
Kad nelabai man patinka tūsai.
Ką, netūsini?
Nu kartais.
O kur tūsini?
Nežinau, neturiu mėgiamos vietos.
Tyli.
Seniai tinderini?
Nelabai, savaitę gal. O tu?
Du metai. In and out, žinai.
Oho.
Daug, jo. Kažkaip, vis kažkas ne taip. Buvo pora tokių “rimtesnių susimetimų”.
Bet viena išvarė į Ispaniją su visam, o kita, nu ten komplikuota biški.
Nusižudė.
Nusižudė?
Jo. Nu nebuvom labai artimi. Aišku, gaila buvo. Pats radau, kai atvariau pas
ją.
Tu čia rimtai?
Jo. Ai, nereikia čia tokiom temom.
Nereikia. Bet kažkaip.
Bet gal va, sutikau savo žmogų. Niekada nežinai ar ne?
Aha. Niekada nežinai.
Jo.
Tyli.
Ką be tūsų mėgsti?
Skaityti.
Rimtai?
Jo. Žinau, oldschool’as, bet nu čia mano fetišas. Viską ryju, nuo klasikos iki
Bukowskio.
Geras... Kažkaip, nepasaky...
Atrodau neapsiskaitęs?
Ne, ta prasme, ne tą turėjau omeny.
Aha, žinau žinau. O tu skaitai?
Gal mažiau negu norėčiu, iš tikrųjų.
Kokia paskutinė skaityta knyga?
Amm...
“Moters” žurnalas? Nusijuokia.
Ne. Bet tikriausiai paskutinės knygos, kurias skaičiau, buvo studijoms. Tai
mokslinė literatūra.
O ką tu baigusi?
Sociologiją.
O, įdomu. Aš tai psichologiją.
Rimtai?
O kas?
Ne nieko, tiesiog kažkaip...
Neatrodo, kad galėjau ką nors kito nei tecnikos kolegiją baigt?
Ne ne, baik tu, nu kodėl tu taip mane nuvertini.
Juokauju. Biški paprovokuoti, žinai, noriu.
Tai ta prasme nebaigei psichologijos?
Ne. Baigiau mechaniką kolegijoj.
A.
Juokauju. VU’nas, psichologijos bakalauras. Rašiau iš našlaičių adaptyvinės
sąmonės.
Oho.
Nu. Rimtai skamba ane?
Rimtai. O kodėl tokią temą pasirinkai?
Nes aš pats iš vaikų namų, tėvai alkoholikai.
O. Aš labai užjaučiu.
Nieko.
Tau tikriausiai turėjo ir na, turi būti labai sunku. Tiek daug visko tavo
gyvenime nutiko...
Prisitaikai.
Padavėja atneša burgerius. Padeda ant stalo.
Ačiū.
Dar kažko norėsite?
Ne dėkui.
Ačiū, ne.
Padavėja nueina.
Blemba. Kaip keista.
Kas? Su burgeriais kažkas negerai?
Ne, nu, kad pas mus jau nigerių pilna.
Ji lietuvė man atrodo.
Nu jo, nu bet vis tiek negrė.
Mulatė.
Nu biški praskiesta, bet negrė vis tiek.
Gal galėtum nesakyti garsiai šito žodžio?
Kokio?
Nu šito.
Negrė?
Taip. Gal galėtum garsiai taip nekalbėti?
Kodėl?
Nu nes nemandagu.
Kodėl, taigi jie ir yra negrai.
Prašau, gal gali garsiai nesakyti šito žodžio, gerai?
What a fuck? Tai manęs baltaodžiu niekas dabar irgi nebegali vadinti?
Tai tu irgi gali sakyti juodaodis.
Bet gi ji mulatė.
Žodžiu.
Tyli.
Mano tėvas man kažkada sakė, kad negalima pasitikėti...
Taigi sakei tu našlaitis.
Ne nu tai našlaitis, bet...
Tiesiog baigiam valgyt ir skirstomės.
Ta prasme. O tai į filmą nebeisim?
Tyli.
Taigi taip norėjai.
Man atrodo mums nepakeliui.
Okey. Tai ko čia užsiraukei staiga?
Aš nelabai noriu leisti vakaro su rasistu.
Prie ko čia.
Tyli.
Aš tipo rasistas?
Tyli.
Nes pasakiau, keista, kad negrai jau pradėjo pas mus dirbti?
Trenkia šakute į lėkštę, nustoja valgyti. Atsistoja.
Viskas aš nebegaliu. Ačiū už susitikimą.
Tipo išeisi?
Mergina išeina.
#6_Draudėja_ir_Martynas_2
Žinot, jeigu taip atvirai, tai nežinau ar aš apskritai pasiryžęs investuoti į tai.
Taip, tai ačiū už atvirumą, bet siūlyčiau neskubėti spręsti. Pavyzdžiui, mano
vienas klientas neseniai lygiai taip pat kaip jūs kalbėjo. Lygiai taip pat. Sakė,
palaukit, dar neskubam, nenoriu investuoti, yra daug išlaidų – jis vestuves
planavo tuo metu. Kiek jam, dvidešimt devyneri, kaip jums praktiškai. Ir ką,
pasirodo rado sunkios formos vėžį. Niekada negali žinoti.
Ir kaip jam baigėsi?
Tai skambino, prašė apdrausti, bet sakau, per vėlu, reikėjo anksčiau galvoti.
Kitas vyras užtat apsidraudė, sužinojo, kad turi galvoje auglį po metų ir va,
išmokėjom jam neseniai 21 tūkstantį eurų.
Kitaip tariant, žmogus užsidirbo iš savo ligos.
Nesinori taip kalbėti, bet galima sakyti ir taip.
Tai realiai apsidraudi ir gali net laukti, kol susilaužysi ranką, padarysi avariją
ar susirgsi vėžiu.
Tikrai taip. Ta prasme, galte būti ramus. Apsidraudžiate ir ramu. Va vienas
irgi vyras, jaunas, du vaikai, lipo įsukti lemputę ir nukrito. Stuburo trauma,
nevaikščios visą likusį gyvenimą. Apsidraudė ir 30 tūkstančių išmoką gavo.
Neblogai ar ne? Nesakau, kad jums taip bus, bet ar galite pasakyti, jog turite
žmogų, kuris jumis galėtų rūpintis visą likusį gyvenimą, kuriam galėtumėte
užsisėsti ant pečių?
Tyli.
Niekas nenori nešti kito žmogaus naštos. Todėl mes čia ir esame. Kad
padėtume jums jaustis saugiems. Aš sakau savo klientams, nereikia apie tai
galvoti, bet reikia tą turėti omeny. Pasirašom sutartį ir viskas, ramu,
pamirštam, daugiau apie tai negalvojam. Bet niekada nežinai ar nepadarysi
avarijos. Aš ir pati apsidraudusi gyvybę ir savo visus vaikus esu apdraudusi
ligos atveju ir nuo nelaimingų atsitikimų.
“Nuo”. Tarsi apdraudėt ir tai neįvyks.
Aišku, gyvenimo juk nesuplanuosi. Niekada nežinai.
Niekada nežinai.
Tyli.
O tai kodėl gyvybės neapdraudusi? Nenorit gauti išmokos, jeigu vienas ims ir
bus partrenktas sunkvežimio, einant iš mokyklos?
Ne, tiesiog taip susidėliojome. Ir šiandieną galbūt ne apie mane.
Ne, tai ne apie jus. Tiesiog riebus fūristas, valgantis degalinės paninį su aštria
jautiena ir garstyčiomis gali paimti ir pervažiuoti mažą traškantį jūsų dukros
stuburą. Einant iš mokyklos. Nes gi niekada nežinai, blet.
Tyli.
Gal norėtųsi tada gauti kokia dvidešimt tūktsančių, ką? Padengti moralinei
žalai.
#7_Mama_ir_dukra_
Mes jau ir bilietus su Algiu nusipirkom pas tave atskristi.
Tai galit skristi. Ten yra nemažai ką apžiūrėti ir be manęs.
Egle, ką man padaryti, kad tu pakeistum nuomonę?
Nieko. Mama, tiesiog priimk ją tokią, kokia ji yra.
Bet čia nekalba baimė?
Ne.
Kad būsi toli nuo namų, kad tai bus pirmas savarankiškas etapas, kad būsi toli
nuo draugų, nuo mūsų...
Tyli.
Aš žinau, kad tu labai prisiriši prie vietų. Atsimeni, kai persikraustėm, kai
buvai pirmokė ir tu prašydavai visada pravažiuoti pro Žvėryno butą, kad
pamatytum, kas dabar ten gyvena.
Tyli.
Nes buvo įdomu.
Arba kaip pardavėm sodą ir vasaras vis tiek norėdavai leisti sodybose netoli
mūsų buvusio namo.
Tyli.
Aš kartais slapčia nueidavau į jį pasižiūrėti.
Galėsim nuvažiuoti kartu, prieš tau išvažiuojant.
Tyli.
Baisu. Bijau, kad nepritapsiu ir tiek.
#8_Geriausi_draugai_3_
Pyksti?
Pykstu.
Tyli.
Taigi aš čia ne prie ko.
Tu visada ne prie ko.
Tyli.
Tu tiesiog visada viską gauni.
Nusišneki.
Gavai copywriterio darbą, gavai afigieną projektą, kurį ir aš norėjau gaut,
radai pigų ir kietą loftą nuomotis, nusipirkai mašiną.
Prie KO čia mano mašina?
Palauk. Nusipirkai mašiną, kai kiti NET NESUGEBA išsilaikyti teisių ketvirtą
kartą, metei valgyt mėsą, bėgioji vakarais, kai aš nesugebu net ryte stuburo
tempimo pratimų padaryt, nors daktaras liepė ir dar šalia visko paimi ir
nusičešini Moniką. Tiesiog užpisi.
Tu irgi fainoj vietoj nuomojies.
Už dvigubai brangiau. Ir nėra indaplovės.
Bet turi balkoną.
Tu turi terasą.
Tu turi šunį.
Kuris šika namuose.
Turi afigieną dviratį.
Tu irgi planuoji pirkt.
Tu moki daryti čili troškinį.
Vis tiek nevalgai mėsos.
Tu...
Dieve, net mano geriausias draugas esi TU. Tu viską turi.
Sorry nu.
Blemba.
Nieko tarp mūsų nebus.
Ne tame esmė, esmė, kad jau šiaip ar taip viskas susišiko.
Suprantu.
Nereikia.
#9_Svečias_su_beisbolo_kepurėle
Atsidaro kavinės durys. Į vidų įeina vidutinio amžiaus tamsaus nelietuviško
gymio vyras. Juodi marškiniai, beisbolo kepurėlė, lengva tamsiai žalia striukė.
Jo rankose juodas sunkus automatas.
Kavinėje sėdintys lankytojai sužiūra į duris, prasideda panika. Visi puola
šaukti, slėptis po stalais, užsidengti galvas kėdėmis. Maistas krenta ant grindų,
tykšta kečupo ir majonezo padažai ant šį rytą pagal visas higienos normas
šveistų plytelių. Saulėgrąžų aliejumi išteptos bulvyčių skiltelės slysta žeme link
atvykėlio.
Iš už prekystalio išėjusi padavėja su padėklu, kuriame du sultingi burgeriai, tik
dabar pastebi įsibrovėlį. Sidabro imitacijos padėklas krinta iš rankų,
atsitrenkdamas į jos kelius ir ištepdamas prijuostę garstyčiomis. Ji pati
klumpa ant išteptų savo kelių ir sudėjusi rankas maldai pradeda verkti.
Kulkos pataikys į dvidešimt keturis žmones.
Kulka pataikys į draudimo moterį, už kurią jos trys vaikai turėtų gauti
devyniasdešimties tūkstančių eurų išmoką, kiekvienas po trisdešimt tūkstančių
ir vyras penkiolika papildomų, tačiau negaus, nes pagal punktą 13.1.2. tai
nesiskaito draudiminiu įvykiu. Cituoju: kai apdraustojo mirtis tiesiogiai ar
netiesiogiai susijusi su karo veiksmais (nepriklausomai, ar karas paskelbtas,
ar ne), pilietiniu karu, kariniu perversmu, sukilimu, kariniu įsiveržimu,
kariniais ar okupaciniais veiksmais, karinių ginklų panaudojimu, karo ar
ypatingosios padėties įvedimu, masiniais neramumais, riaušėmis,
branduolinės energijos poveikiu, radioaktyvaus spinduliavimo poveikiu – tai
laikoma nedraudiminiu įvykiu.
Kulka pataikys draugui, kuriam sekasi. Ir net per laidotuves, gedėdamas savo
geriausio draugo, nesėkmingasis jaus slaptą norą būti jo vietoje, nes būtent dėl
jo pergyvens Monika ir būtent apie jį kalbės likusius pusę metų, kol jie bus
kartu.
Kulka pataikys į merginos, nenorinčios važiuoti į Londoną motiną ir po kelerių
metų ji įkurs pagalbos nukentėjusiems nuo teroristinių išpuolių aukoms grupę
Londone, kur liks gyventi iki šešiasdešimties metų, o tada grįš į Lietuvą.
Kulka taikysis į padavėją, kurią instinktyviai užstos Tinderio pasimatymo
vaikinas iš Fabų, nes ji klups šalia jo staliuko. Tai sužavės Tinderio
pasimatymo merginą, tačiau Tinderio pasimatymo vaikinas mirs, o padavėja
išgyvens ir parašys memuarų knygą “Aš išgyvenau”.
Kulka pataikys į dar dvidešimt tris čia esančius žmones, dešimt bus sužeisti,
septyni mirs vietoje, šeši reanimacijoje.
Ne ta diena, sakys Juozas, ėjęs pro šalį įvykio metu.
Niekada nežinai, sakys Ona, stovėjusi tuo metu kitoje gatvės pusėje ir net
neįtarusi, kad kažkas vyksta kavinės viduje.
Patys kalti, sakys internetinio portalo komentatoriai.
Sakėm, kad įsileisit ir taip bus, sakys Vanda Gie.
Nereikia mums čia jokių čiurkų ir musulmonų, sakys bebras21.
Ko ir reikėjo tikėtis, sakys X_dragon_11.
Seniai reikėjo emigruoti, dabar paskutinis lašas buvo. Išvažiuoju, sakys
Stasė_54
Lietuva lietuviams, sakys Andžėj_35.
Nereikia blet burgerių valgyt, sakys Sesutė256.
Tačiau vyras su beisbolo kepurėle ir kalašnikovu įėjęs ramiai atsisės prie vieno
iš staliukų ir užsisakys burgerį su avinžirniais, nes jis jau penkeri metai kaip
vegetaras. Vyro kalašnikovas iš tikrųjų tebus teniso raketės krepšys, kuris tik
akimirką klaidaingai sušmėžuos prieš akis merginai, planuojančiai skristi į
Londoną, ir sukels paniką keliančius vaizdinius, kuriais ji pasidalins su mama,
kurių pokalbį nugirs geriausi draugai, kurie netyčia atkreips draudėjos dėmesį
ir galiausiai visų žvilgsniai susitelks ties vienu tamsesnio gymio vyru,
bandančiu
valgyti
savo
sušiktą
avinžirnių burgerį,
pirmą kartą atvažiavus į Vilnių.
Niekada nežinai, sakys jam policijos pareigūnai, iškratę jo teniso raketę.
Niekada nežinai, sakys viešbučio administratorius,
dar kartą tikrinantis jo paso duomenis.
Niekada nežinai, nes negali ir žinoti.
