2017

Mama nuolatos kišdavo man į rankas superherojų figūrėles. Ilgą laiką aš tiesiog tai ignoravau, bet galų gale pasidaviau. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad esu nuolatinio nusivylimo šaltinis. Aš nebuvau pakankamai stiprus būti kuo nors kitu nei jos vaiku. Tad galų pasidaviau ir suvaidinau savo rolę, užsidėjau kaukę bei kostiumą ir tapau penkiamečiu aktoriumi su veiksmo filmo herojumi rankose. Jis visad ją pradžiugindavo, kai manęs paties nepakakdavo.

Kaip tąsyk, kai ji norėjo nufotografuoti mane su Andžela ir liepė mums bučiuotis laikantis už rankų. Vėliau, kai aš taip pozavau su Antanu, ji patraukė fotoaparatą ir apsisukusi paliko mane, visa sutrikus ir susigėdus. Aš nesupratau kas nutiko. Aš dariau būtent tai, ką ji man liepė, tik su kitu žmogumi. Iš jos tolstančios nugaros supratau, kad padariau kažką be galo negero, todėl bandžiau išpirkti savo kaltę pagriebdamas figurėlę. Galvojau, kad pamačiusi superherojų ji man atleis, bet ji tik nusišypsojo jam ir nusisukusi kitiems tėvams sakė kažką, ko aš nelabai supratau. Toks mano pirmas prisiminimas. Kaip mama patraukė fotoaparatą, kai paėmiau Antaną už rankos. Kaip ji nusišypsojo superherojaus figūrėlei, bet ne man.

 

Man kur kas labiau būtų patikę likti žaisti viduje, bet čia galiojo taisyklė, jog privalai eiti į lauką. O lauke karaliavo vaikai, vaidinantys Titaniko scenas. Lyg nebūtų pakankama kančia leisti laiką su emociškai sužalotų tėvų atžalomis, spėkit kam niekad neleisdavo vaidinti Rouzės? Kas visada turėdavo būti muzikantu arba kapitonu? Arba Džeku? Po velnių, kaip as nekenčiau Džeko. Jau geriau vaidint patį laivą nei jį, nes iš tavęs tikimasi, jog būsi be galo dėkingas. “O Dieve, tikrai? Aš toks laimingas, kad teks mirti ir niekada daugiau nebepamatyt savo gyvenimo meilės!” Lyg būtų taip gražu pasiaukoti dėl kažko kito, kai iš tiesų jie aukojasi dėl tavęs, nes visi žino, jog Džekas nebūtų sugebėjęs gyventi su Rouze. Bet Rouzė išmoko susitvarkyti su dalykais. Kaip aš. Mes tvarkomės su problemomis, Rouzė ir aš. Prisitaikantys chameleonai su plienine valia.

 

Štai kodėl aš taip norėjau ja būti ir štai kodėl jie niekad man neleisdavo. Aš atsikeršydavau suvaidindamas be galo dramatišką mirtį ir sujaudindavau iki ašarų visą mokyklos kiemą. “Tie, kurie draudžiate man būti Rouze, kęsit tokį pat skausmą!” Tuomet taip ilgai apsimesdavau mirusiu, kad vaikams reikdavo pakviesti suaugusiuosius, jog šie pajudintų mano bejėgį kūnelį ir sušuktų “Baikit! Juk tai nejuokinga!”. Tačiau aš jau tai žinojau. Dėl to ir buvau miręs. Nes gyvenimas yra nuobodus ir beprasmis, ir niekas nevyksta taip kaip norisi, ypač žaidžiant pradinės mokyklos kieme. Jie maldavo ir derėjosi su manim, tačiau tai man praslinkdavao lyg Rouzės sapnas, išgelbėtųjų laive. Galų gale mokytojai verkė taip gailiai kaip vaikai žaidžiantys ant ledo lyties. Kai supratau, jog galiu priverst juos verkti, pasijutau šiek tiek geriau.

 

Mano kambaryje niekuomet nebuvo jokių tapetų. Tai buvo mano tėčio pomėgio ekspozicija. Filadelfijos skrajutės. Ar žinot kaip siaubinga žiūrėti į juodus, baltus ir oranžinius plakatus, kai trokšti rožinės, violetinės ir koralo spalvos? Ar žinot kokios šlykščios ledo ritulininkų šukuosenos? Jos tokios šlykščios, kad būdamas vienuolikos aš norėjau nusižudyti. Estetika tave nužudo. Žodžiai tave nužudo. Tik paklausykit. Ledo ritulys. Ar kas nors tai sieja su švelnumu ir šiluma? LEDO RITULYS. Kietas lyg akmuo, lyg mano pavyzdinis tėvas. Kietas lyg akmuo kokiu aš bandžiau būti. Bet ir subtilus lyg veliūras. Vien ištart tą žodį lyg gargaliuot šventintą vandenį. Veliūras.

 

Ar Juicy Couture veliūrinė sportinė apranga. Ar girdit kaip gražiai tai skamba? Kol tėtis žiūrėjo pasaulio čempionatą aš savo kambaryje įrašinėdavau MTV muzikinius klipus. Mano kolekcijoje buvo Britney, Whitney, Christina, Mariah, Jessica, TLC, Destiny’s Child, Janet ir JLo. Aš niekad nepamiršiu I’m real vaizdo klipo. Kanada laimėjo auksą, bet aš laimejau svajonę apie rožinę Juicy Couture veliūrinę sportinę aprangą žemu liemeniu, kad matytųsi pilvo oda. Nes aš tikras...

 

Ten yra scena kur JLo eina priešais Ja Rule krepšinio aikštelėje. Ėjimas tetrunka dvi sekundes ir tai yra pats gražiausias, nuostabiausias, įspūdingiausias dalykas kokį kada nors man teko matyti. JLo rožiniame audinyje, apsiavusi baltais kedais, priešais Ja Rule, kuris tik šešėlis fone, greitai pamirštamas, visiškai ne toks svarbus kaip ji. Ji veda, jis seka iš paskos. Vis atsukdavau tą sceną, vėl ir vėl, ir tyrinėdavau jos žingsnių ritmą bei papuošalus, kabančius ant užtrauktuko, vos vos virš kišenių. Taip žinai iki kiek atitraukti užtrauktuką. Kišenės turėtų būti vos vos žemiau krūtų, o papuošalai turėtų siekti kišenių siūles. Ir eisena turėtų atrodyti lyg JLo.

 

Kaip tu spoksai, kaip tu žiūri, tavo stilius, tavo plaukai

 

Vienas, du, trys, keturi žingsniai…

 

Nes aš tikras.

 

Klubai, auskarai, pakabukai. Akių šešėliai. Auksinė ir rožinė. Rožinis Juicy Couture.

 

Fone girdisi varžybos, bet bent kartą man nereikia apsimesti, jog man įdomus sportas. Bent kartą veliūras buvo baltų kedų dėmesio centre. Lyg ji mane matytų. Lyg jos judesiai mane neštų, jos oda liestųsi su mano trokštančiu kūnu ir keltų mane vis aukštyn ir aukštyn: nuneštų mane į komą, tiesiai iš vienišumo, nugaros lenkimo, laisvą, be trūkumų ir gražesnį nei kada nors anksčiau. Ji paimdavo mane šalia, po ir ant mano siaubingai šlykštaus kilimo. Apsižergusi, apžavėjusi ir nugalėjusi mane. Tai buvo seksas be sekso. Tik išsiveržimas. Svajonės, įmerktos į auksą.

 

Kalėdoms aš norėjau Juicy Couture sportinės aprangos, bet gavau bilietus į varžybas, trečius metus iš eilės. Tačiau mano sesuo gavo būtent tai, ko aš norėjau. Aš perklausiau, galbūt jie suklydo, juk mano sesei patinka ledo ritulys, o aš norėjau veliūrinės sportinės aprangos. Bet mano tėvai atsakė, kad ne, ne, ne, jokios klaidos, bilietai man, o apranga sesei.

 

”Ar tikrai nesumaišėt dėžučių?”

”Ledo ritulys berniukams, o velvetas mergaitėms.”

”Ten ne velvetas, ten veliūras.”

 

Taip prasidėjo baisus ginčas ir aš buvau Grinčas, visiems sugadinęs Kalėdas, tad niekas nekreipė dėmesio, kai pradėjau verkti. Mano Naujų metų rezoliucija tapo nustoti norėti dalykų. Taip lengviau. Jokių nusivylimų, jokių nuoskaudų, jokio snarglio valymo nuo Kalėdinės kojinės.

 

Tačiau pažadinus troškimą sunku jį kontroliuoti. Tad kai namie nebūdavo mano sesers, įslinkdavau į jos kambarį. Planavau tik žvilgtelėti, tačiau tada prireikė pajusti, o po to jau turėjau pasimatuoti šį o, taip trokštamą rūbą, nepaisant to, kad mano sesuo dvejais metais vyresnė už mane, tad kur kas aukštesnė ir švarkelis buvo man iki šlaunų, o ne prigludęs man virš bambos.

Tačiau ką aš turėjau daryti? Ta minkšta sportinė apranga už uždarų durų buvo viskas, ką turėjau. Mano Naujų metų rezoliucija iš pastangų nustoti norėti dalykų pasikeitė į norą tapti geresniu pasiskolintoju per brūkšnelį vagim.

 

Kartais pasilikdavau rūbus sau per naktį. Miegodavau su jais ir sapnuodavau, kad esu kažkur kitur, ne vienas antram šalto ir vienišo namo aukšte. Tai buvo tiesiog magiška. Tai buvo gaivu, nežinoma ir jaudino. Leidau savo pirštų galams keliauti mano kojomis, priglausti savo veidą prie kelių, minkštume paslėpti ašarotas akis kol mano esybės šaknys buvo jėga plešiamos nuo žemės. Tos pačios šaknys, kurios niekad anksčiau nerado į ką įsikabinti. Kurios visad norėjo būti kažkuo kitu. Kurios niekad nesiilgėjo namų, nes niekad nežinojo kas yra namai. Juicy Couture veliūro sportinis kostiumas priartino jas prie Britney-Whitney-Jennifer-Christinos, tad aš visad būsiu arti Britney-Whitney-Jennifer-Christinos ir atkartodavau jų judesius lyg dumbliai vandeny. Paskęsdavau jose be vandens. Niekas nekada dar nebuvo taip gardu. Auskarai, sinchroniniai šokiai, blizgučiai, kamufliažas, vienspalviai kostiumai, trumpučiai šortai, oda, lūpų blizgesys, juokas, akmenukai, mokyklos koridoriai ir žalias ekranas.

 

Kartą tėtis mane aptiko ir tuo viskas baigėsi. Aš vėl buvau vienas, netekęs tos menkutės laimės, kurią buvau radęs, bet jis, žinoma, to nesuprato. Vis dar nesupranta. Iki pat šios dienos aš nesuprantu, kodėl jis nepriima visko, kas aš esu. Ar kodėl man rūpi.

 

Aš buvau sutriuškintas ir mama bandė mane paguosti, nors ji buvo lygiai tiek įpykusi kiek ir jis, tačiau ji bent jau bandė tai nuslėpti. Taip ji išmokė mane meluoti. Šypsotis, kai man liūdna ir laikyt liežuvį už dantų, kai būnu piktas. Būti kaip ji ir niekad neparodyt tikrų jausmų. Ne taip kaip Britney, kuri dainuoja apie viską, įskaitant didžiulę visą apimančią vienatvę.

 

Tai istorija apie merginą, vardu Sėkmė.

 

Mokykloje bandžiau mylėtis su mergina, įsivaizduodamas, kad iš tikrųjų aš norėjau būti Ja Rule, o ne JLo. Ja Rule, kuris sekė jai iš paskos, kurio užduotis buvo stebėti, o ne mokytis. Pamiršau, kad aš geriau žinojau žingsnelius ir susimečiau su ta, kuri juos mokėjo beveik taip pat puikiai kaip aš. Tikėjausi, kad jos artumas jausis taip pat kaip Juicy Couture sesers kambaryje, bet viskas atrodė tiesiog... ne taip. Lyg kabinant ant sienos ledo ritulio plakatus. Bet aš sugebėjau gerai suvaidinti ir mes nuvažiavom į jos tėvų vasarnamį, kur mes dulkinomės lyg žinotumėm kas tai būtų ir draugų rate mes buvom pirmieji, tad tai man pirmą kartą gyvenime pelnė šiokį tokį statusą.

 

Geriausios aktorės kategorija ir laimėtoja yra… Lucky!

 

Nežinau ką aš veikiau su tuo statusu, bet jo jau nebėra. Atskleisiu paslaptį: aš esu nevykėlis.

 

Man tai lyg tas periodas, kaip Britney su paparaciu. Visuomenė mane apkvaišino ir dabar aš slepiuosi vonioj su vaikais. Paramedikai pakeliui, bet aš barikaduoju duris, besidžiaugdamas paskutinėmis laisvės akimirkomis. Prieš reabilitaciją. Prieš tėvui perimant mano turtą. Prieš jiems vėl priklijuojant mano prailginimus. Aš dėviu tik perukus, jau sakiau.

 

Kaip Whitney. Milžinė. Taip neteisinga, bet viskas gerai jei niekas to nemato. Bet ji žino ir aš žinau, kad jei pakartosi tai pakankamai įtikinamai, jie pamirš apie tikrovę ir laimingai pasivers į kalbančius apie tai kokie mes stiprūs ir nugalintys visus sunkumus. Už išgyvenimą ir viešą paskelbimą, kad tai gerai. Mes išgyvensim. Viskas gerai. Mes sugebėsim. Jie mus žaloja, bet viskas bus gerai. Jie mus žaloja daugybe būdų, bet mums viskas bus gerai. Viskas gerai. Viskas gerai.

 

Geriau būti vienam nei nelaimingam.

 

Savo pirmą vaikiną sutikau dvyliktoj klasėj. Jis buvo žemas ir mažytis. Akivaizdu, ne tai ko tikėjausi, bet staiga jis atsirado priešais mane ir paklausė ar norėčiau, kad jis man pačiulptų ir aš norėjau, tad mes susiėjom ir likom kartu.

 

Tai buvo velniškai nuostabu.

 

Jo žandikaulis, jo tarpukojis ir garbanoti plaukai. Mano rodomasis pirštas jo mažytėj mažytėj bamboj. Išlinkimas jo nugaroj. Jei būčiau pakankamai talentingas, norėčiau jį nutapyti. Ne kažkokias konkrečias jo kūno dalis, bet žaižaravimą akyse ir godumą, kurie perskrodė mano kūną, kai jis mane apkabino. Viskas sukilo išskyrus tą skaistyklos vertą kančią mano krūtinėje, kuri vis labiau mane įsiurbdavo iki jis iščiulpdavo iš manęs visus jausmus ir suklikęs aš išnykdavau. Štai ką aš norėjau nutapyti.

 

Aš niekada nemelavau apie mūsų santykius, bet taip pat niekada apie tai nepasakojau tėvams. Mano kaimynas Jonas, kita vertus, jis sužinojo naujienas pats to nenorėdamas, anksti ryte atitraukęs užuolaidas. Vėliau tą dieną, prie pietų stalo tėtis manęs paklausė kodėl Jonas matė mane nuogą su kitu vyru. Aš atsakiau, kad todėl, jog aš buvau nuogas su kitu vyru ir tėtis nutilo. Mama prisikrovė antrą lėkštę makaronų ir tuomet visi kartu žiūrėjom televizorių. Rodė Amerikos gladiatorius ir mano tėvai susinepatogino vos tik scenoje pasirodė vaikinai. Nežinodami, jog įsimylėjau mažiuką, jie tikriausiai galvojo, jog vėliau masturbuosiuos galvodamas apie Turbo Kaubojų. Išsiaiškinkim. Turbo Kaubojus yra tikrai be galo kietas vardas, bet mano tėvai neturėjo absoliučiai jokios priežasties nerimauti, kad susijaudinsiu. Prisimenant, aš iš tiesų svarsčiau ar jie bijojo, ar tikėjosi, kad aš toks būsiu. Nes nors mano tėvai pernelyg nesidžiaugė mintimi, jog esu gėjus, svajonės apie švelnumą skaudino labiausiai. Norų sąrašas. Drabužiai, spalvos ir muzika.

 

Jei domėčiausi ledo rituliu ir naktimis masturbuočiaus galvodamas apie gladiatorius, homoseksualumas nebūtų tokia didelė problema. Bet aš žavėjausi pop divomis ir susiradau sau nediduką mažiuką vaikinuką. Mūsų santykiuose trūko vyriškumo, nebuvo tikro vyro, su kuriuo tėtis galėtų užmegzt santykį ar mama matytų kaip savo sūnų. Tai buvo absoliuti išdavystė.

 

Pažvelk į veidrodį, kas ten

Tas, su ilgais plaukais (jė)

 

Ledo ritulininkų šukuosenos vienas dalykas, bet perukai visiškai kas kita. Tiesa? Veiksmo filmų figūrėlė yra leidimas, bet Mažasis ponis yra pažeminimas. Tiesa? Juoda, balta ir oranžinė yra sėkmė, bet rožinė, violetinė ir rausva yra laivo duženos. Tiesa? Svajonė apie vaiką tampa košmaru apie moterišką berniuką. Gal būtų geriau jei norėčiau būti mergina, nežinau… Bet aš tiesiog norėjau būti mergaitiškas

 

Man bloga galvoti apie save, sėdinti ten, įsimylėjusį pirmą kartą gyvenime, bet besijaučiantį lyg šūdas. Aš tik norėjau būti laimingas. Tačiau jie man neleido. Neleido. Viskas, ko aš kada norėjau visad būdavo taip sutinkama. Be juoko, be pagalbos prašymų, be nagų lakavimo, be ausų prasivėrimo, be pėdkelnių vilkėjimo, be korsetų matavimosi, be apsimetinėjimo kuo nesu, net jei visa žmonija taip kasdien elgiasi, be žaidimo su lėlėmis, be Antano rankos laikymo, be liūdesio, be nebuvimo juokingam, be vaikščiojimo kaip JLo, be svajonių apie veliūrą, be moteriško kvėpavimo, be moteriškos eisenos, be moteriško sėdėjimo autobuse, be moteriškos mąstysenos ar gėrimo, ar…

 

Be egzistavimo.

 

Būk pozicijoj, kad priverstum mane pasijusti

Tokiu be galo bjauriu

 

 

Net jei aš toks neapsakomai gražus.

 

Per reklamines pauzes rodydavo naują Pepsi klipą ir deguonis grįždavo į kambarį. Viena po kitos Britney, Beyoncé ir Pink įžengia į Koliziejų apsirengusios kaip karės. Visa arena klykia ir karalius Iglesijas tikisi savo paskerstos aukos, bet merginos tiesiog giliai pažvelgia viena kitai į akis ir numeta ginklus ant žemės. Jos dainuoja ir klykia iš laimės, nes jos ką tik uždirbo pinigus ir žiūrovų meilę. Jos karės, deivės, karalienės. Kaip aš. Aš esu karalienė. Jūs turit tai pripažinti. Jei ne, aš mirsiu. Daugiau nei vienu būdu. Persirenginėjimas yra kupinas gyvenimo ir be gyvenimo aš jau prisikentėjau, tad laikas man pagaliau gyventi.

 

Papaskojau savo mažam nedidukui savo mintį ir jam ji be galo patiko. Bet jis privertė mane pasižadėti, kad išlaikysiu klasę nepersistengsiu su makiažu prieš išdulkindamas mane iki smegenų užtemimo.

 

Ir vieną dieną, tokią kaip ir visos kitos, jis nustojo mane liesti. Ir mes, kuriems nereikėjo nieko kito, tapom juo, kuriam reikėjo kažko kito ir manim, kuriam reikėjo jo ir viskas baigėsi greičiau nei Jonas spėjo išsitraukti savo kamerą. Aš nieko nesupratau. Tada supratau, kad jis buvo šiknius ir pasižadėjau sau prisidažyti ir visad išlikt sušiktai be galo įspūdingas.

 

Giliai įkvėpk ir garsiai tai ištark.

Niekada negali, niekada negalės, niekas mūsų nesulaikys

 

Bet aš vienišas ir aš šoku pagal tas pačias senas dainas vėl ir vėl, lyg užsikietusi plokštelė, kupinas įbrėžimų ir riebalų. Ar jis nesupranta kaip žiauru tiesiog taip dingti?

 

Giliai įkvėpk ir garsiai ištark.

Niekada negali, niekada negalės, niekas mūsų nesulaikys.

 

Bet aš esu vienišas ir tai skaudina ir aš nežinau kur man dėtis, kai jis nebesiglaudžia man prie krūtinės ir mano mintys padrikos ir mano žodžiai neteko prasmės, mano pastangos apgailėtinos, mano svajonės apgailėtinos, aš apgailėtinas aš apgailėtinas aš apgailėtinas aš daugiau taip nebegaliu.

 

Ne, aš negaliu pamiršt šio vakaro.

Ar tavo veido tau išeinant.

Bet, tikriausiai

Tiesiog toks likimas

 

Aš negaliu gyventi

Jei gyvensiu be tavęs

Aš negaliu gyventi

Nebegaliu daugiau duoti

Aš negaliu gyventi

Jei gyvensiu be tavęs

Aš negaliu gyventi

Nebegaliu daugiau duoti

 

Aš juokauju. Jis atsirado, jis dingo ir aš gyvenau toliau. Susiradau kur kas gražesnį, vyresnį ir geresnį vyrą, su kuriuo galėjau mylėtis priešais Jono langus. Ne dėl to, kad būčiau ekshibicionistas ar kažkas, bet jis tuo metu jau budavo atsikėlęs ir mes būdavom vienintelis dalykas, į kurį jis galėjo spoksot, tad jaučiausi jam skolingas tą vaizdą. Jis niekad apie tai nepapasakojo mano tėvams, tiesiog išjungė šviesą ir slėpėsi tamsoje, kol mano gražesnis, vyresnis ir geresnis vaikinas visą mane versdavo pulsuoti.

 

Kai aš išsikrausčiau Jonas mirė. Mano seksualinis gyvenimas buvo vienintelis dalykas, palaikęs jo gyvybę, o kažkur Pietų Ramiąjam vandenyne Beyoncé raitosi paplūdimyje, dainuodama apie išlikimą. Aš išgyvenau savo pirmuosius namus, nes aš esu tas, kuris atsisako pasiduoti ir išgyvensiu sugrįžimą ten, kad sėdėčiau prie stalo ir valgyčiau taip vadinamą sotų maistą. Aš išgyvensiu žiūrėjimą sesers vyrui į akis po to, kai jis mane pavadins homofilu. Aš išgyvensiu tai, jog tėtis apskritai į mane nežiūrės. Aš išgyvensiu mamos žvilgčiojimus man žengiant pro duris. Aš išgyvensiu tai, kad mano sesuo atrodys tokia nelaiminga. Aš išgyvensiu visus komentarus apie mano rūbus ir jų nuolatinį, nesibaigiantį, radioaktyvų dauginimasį. Aš išgyvensiu, nes aš tas, kuris visa įveikia. Net jei jie taip nemano. Net jei mano svainis mokys mane, kad reikia boikotuoti paradus, nes tai tik kenkia “tokiems kaip aš”. Aš paklausiu ką jis apskritai apie tai žino, bet mama sutiks su juo, “nereikia prisidėti prie tokių dėmesį atkreipiančių triukų”.

 

“Aš ruošiuosi pasirodymams.”, pasakau jiems.

 

“Nė velnio tu nesiruoši!”, surinka tėtis. Tai pirmas kartas šį vakarą, kai jis apskritai atkreipia į mane dėmesį. Mama paglosto jo šlaunį ir jis toliau kalba nurimęs, nors jo kaklo arterija išduoda artėjantį širdies smūgį. “Nesvarbu kas benutiktų, tu negali pasirodyt tame spektaklyje. Aš priimu tave tokį, koks tu esi, bet būtų malonu jei parodytum ir mums bent šiek tiek pagarbos.”

 

“Kaip jūs mane priimat?”, paklausiu aš. “Nes nė velnio taip nesijaučia.”

 

“Mes juk pakvietėm tave vakarienės, argi ne?” Mama neištveria.

 

O aš tiesiog… Net nežinau ką pasakyti. Jie niekada nesupras kaip aš tikėjausi, jog jie manim didžiuosis. Kad aš noriu nurimti kaip jie ir nesėdėt lyg ant adatų, laukdamas kito smūgio. Kad aš nenoriu bijoti ne taip nusijuokti ar pasakyti kažką netinkamo. Aš svajoju būti savim ir vis tiek būti mylimas.

 

“Mes tik sakom, kad būtų lengviau, jei tu pasistengtum būt normalesnis. Yra daugybė homoseksualų, kurie gyvena įprastą gyvenimą. Dėl to mes ir bandom tau paaiškint, kad yra sektinų pavyzdžių.”

 

Po visos tamsos ir liūdesio

Greit ateis laimė

Aš apsupu save teigiamais dalykais

Aš pražystu

 

Aš išgyvensiu (ką?)

Aš neatiduosiu (ko?)

Aš nenustosiu (ko?)

Aš labiau stengsiuos (daryti ką)

Aš išgyvensiu (ką?)

Aš tai pasieksiu (ką?)

 

Aš išgyvensiu (ką?)

Aš viską išgyvensiu (ką?)

Aš neatiduosiu (ko?)

Aš nenustosiu (ko?)

Aš labiau stengsiuos (daryti ką)

Aš išgyvensiu (ką?)

Aš tai pasieksiu (ką?)

Aš išgyvensiu (ką?)

Aš viską išgyvensiu (ką?)

 

Aš užaugau ir tai buvo skaudu, ir jūs tai matėt, ir tai buvo magiška, tai šis tas visiškai kitokio, tai buvo viskas ir aš tapau niekuo ir viskuo tuo pat metu. Aš tapau svajone ir ilgesiu. Jūs buvot mano kalbiniai, žodiniai, estetiški šventosios. Mano ištremtos deivės.

 

Dabar aš užsirakinęs vonioje laukiu kol jie išlauš duris. Jie nesupranta kodėl turiu čia likti. Kad už durų šalta ir vieniša, o čia šilta ir saugu. Čia blizgučiai ir veliūras. Čia mano atsakytos maldos, galimybės ir viltis. Čia pasididžiavimas.Čia namai.

 

Čia sklandymas pagal garsią muziką rampų šviesoje. Nagai aštrūs lyg ietys. Manęs per daug, aš pernelyg šlykštus, pernelyg rimtas, pernelyg dramatiškas. Mano judesiai pabaisiški, mano makiažas pernelyg ryškus, visko kas esu aš yra per daug iki mano kūnas sprogs ir ištikš ant sienų ir jūsų susirietusių kūnų. Mylimas, sulaukiantis šūksnių, sulaukiantis aplodismentų, žinantis, kad niekas nėra gerai, bet aš išgyvensiu ir vis tiek pasieksiu savo, nes aš esu tikras, aš tikras ir jūs niekada negalėsit ir niekada nepasieksit, niekada manęs nesulaikysit. Tik ne tada, kai aš savo vonios kambary, savo rojuj.

 

Šįvakar aš esu Eartha Kitt. Nesidrovėkit manim žavėtis.