2017

Veikėjai:

Elena

Marytė

Jurga

Gabija

Pirmas perkraustytojas

Antras perkraustytojas

 

I DALIS

I

Stalininio laikmečio kambarys. Duryse pasisuka raktas, įeina Elena, lydima perkraustytojų. Jie apžiūri kambarį.

Elena

Matot, kiek čia visokio barachlo? Reikia išnešt.

Antras

Ir išmest?

Elena

O kam gerą daiktą mest? Padėk kur nors, į koridorių, pavyzdžiui.

Pirmas

Čia nuo sienos, dešinėj, varva.

Elena

Lyja, dėl to ir varva, užlopykit.

Pirmas

Remonto darbai kainuos papildomai.

Moteris neatsiliepia, apžiūrinėja kambarį, varto knygas, sumestas ant stalo

Pirmas

Ar girdit, ponia?

Antras

Gal einu tada įrankių.

Pirmas

Ir paimk iš bagažniko kopečias.

Elena

skaito iš sąsiuvinio Oi, tik paklausykit: „Švelniausiomis aušrom nušvito / Kremliaus senoji pilis. / Keliasi smagi kas rytą /Mus visa laisva šalis“ Viskas čia taip pat, kaip ir palikau. Atidaro spintą, kuičiasi tarp drabužių, mesdama juos į krūvą. Grįžta antrasis, nešinas įrankiais. Pradeda daryti tvarką kambaryje.

Pirmas

Kur šitą padėt? Laiko rankose nuo sienos nukabintą Stalino portretą.

Elena

O ką vietoj jo? Antras perkraustytojas užkabina Lenino portretą.

Elena

Kaip norit, man jau vis tiek tas pats. Pagaliau suranda krūvoje juodą suknelę Ei, tik lygintuvo dar neišneškit – matot, kokia susiglamžius? Antras perkraustytojas atneša jai lygintuvą. Moteris pradeda lyginti suknelę.

Elena

Su šita suknia, pamenu, atėjau į darbą. Man buvo dvidešimt dveji, norėjau atrodyt miela ir moteriška. Buvau atgavus svorį, užsiauginus papus, angelo veidu, neaukšta... Į tokias žiūrint vyrų burnos prisikaupia seilių. O visi manęs vis tiek bijodavo lygina

Pirmas

Pastebėjai, kad senstančios moterys mėgsta paistyt apie savo nepaprastą grožį?

Elena

Kaip tai? Man dvidešimt šešeri.

Pirmas

Keturiasdešimt šešeri.

Elena

Dvidešimt šešeri

Pirmas

Keturiasdešimt šešeri.

Elena supyksta

Čia mano prisiminimai... Bliat, kurva tu, jeigu sakau, kad man dvidešimt šešeri tai reiškia, tiek ir yra.

Antras

Oho...

Elena

Per karą dar ne taip kalbėdavau. Sėdi miške, iki pusės įlindęs į kūdrą, įtempęs ausis kaip koks kralikas ir keikiesi mintyse, vietoj poterių.

Pirmas

Parodykit ordinus.

Elena

Dirbkit savo darbą.

Moteris toliau lygina suknelę, vyrai taiso skylę lubose.

Elena

Iš visų vietų, kuriose teko gyvent, geriausiai prisimenu šitą dvylikos kvadratų kambarį, nuo kurio stogo lašėdavo. Prisimenu kvapą – tokį šviežiai sutraiškytos grybienos. Ant lubų vis užsiveisdavo pelėsis – tik nugramdau, ir vėl išryškėja. Tik nugramdau – ir vėl. Ko norėt – namas senas ir drėgnas. Anksčiau jame gyveno buržujai, paskui butą padalino trims šeimoms pakabina išlygintą suknelę, nukrausto daiktus nuo lovos ir atsisėda. Už sienos dažnai girdėdavau Ivanovų šeimą. Abu dirbo gelžbetonio gamykloje, turėjo tris vaikus. Šnabždėdavo kaip atsargios žiurkės, tyliai, lyg per storą kilimą girdėdavau žingsnius: tap tap tap. Kartais naktį įsiklausydavau, kaip juda spyruoklės jų šeimyninėje lovoje ir pasijusdavau tokia vieniša, pradėdavau glostyt sau pečius, lyg ne save, o kažką kitą, glostyčiau.

O aš tuo metu šeimos dar neturėjau. Bendrai paėmus buvau visai viena – brolis pasikorė prieš karą, motina su tėvu, kai atvažiuodavau, įdėdavo truputį maisto, kalbėdavosi su manim, klausdavo, kaip sekasi, bet taip atsargiai, per daug mandagiai, tarsi su svetima. Pasidarė tokie po karo. Kaip su guminėm kaukėm vietoj normalaus veido. Žiūri, į mane, šypsosi, o viduje – nesuprasi kas ten pas juos darosi. Ai, nutariau – jums manęs nereikia, man irgi be jūsų gerai. Aš mokėsiu pasirūpint savim pati. Visada mokėjau (greitai nusibraukia nuriedėjusias ašaras). O jūs – dirbkit, dirbkit, gi šitus dar reikia paimt. Nulipa nuo lovos ir sudeda patalynę. Visi nešioja daiktus iš kambario. Elena pakelia nuotrauką, nukritusią ant grindų.

Elena

Žiūrėk, mano vyras... Tokį ir prisimenu – pliktelėjęs, riesta, paršiuko nosim. Po juodais gaurais apaugusiu pilvu – maža, myžalais dvokianti virvelė. Kasdien pasisveikindavau su jo žmona – dirbo sesele mokykloj. Maloniai man nusišypsodavo, priekinis jos dantis buvo auksinis.

Pirmas

Nelabai mylėjot tą savo vyrą?

Elena

O vot įvairiai taip, permainingai.

Elena pakelia batus

Su šitais... tikrai su šitais batais ėjau į Stalino laidotuves. Buvo pavasario pradžia, šalta. Stovėjome suvaryti į krūvą ir klausėmės kalbų apie vado mirtį. Aš irgi turėjau pasiruošus, bet prieš lipant į sceną supykino ir likau minioje. Stypsojau, klausiausi, ką kalbėjo kolegos, linkčiojau pažįstamiems ir verkiau, tiesiai prieš kamerą. Visi į mane žiūrėjo, net degino nugarą tie jų žvilgsniai! Ilgai ten mus kankino, sušalau kojas – ir gerai galvojau. Va, dabar man irgi taip paimt ir numirt. Grįžau namo į šitą kambarį, griuvau į lovą ir ilgai gulėjau – nei valgiau, nei gėriau, visa sustingus, tarsi iš savęs išėjus. Kitą dieną nuėjau pas moteriškę, kuris užsiimdavo valymais, apžiūrėjo, sakė, kad neapsiima tokių didelių ištraukt, kad reikėtų chirurgo. Tas perpjautų mano pilvą ir išimtų. Paskui įmestų liekanas į vandens kibirą, jeigu tas vaikas dar kvėpuotų. Kaip gyvą karpį. Davė adresą gydytojo, kuris tokiais dalykais užsiima ir išleido, apibarusi, kad taip vėlai apsireiškiau.

Kitą dieną dalyvavom Valdo žmonos laidotuvėse. Visi mus apkalbinėjo, mačiau, kaip plėšriai nužiūrinėjo bobos. Lyg aš būčiau ją nužudžius... Nu bet Valdas pirmas pradėjo, o aš buvau visai viena. Maniau, taikiai išsiskirs, Valdas sakė, kad jie seniai vienoj lovoj nemiegodavo... O ji durnė ėmė ir... (tyli) Iškart po to – man kaip šaltu vandens kibiru ant galvos. Nebenorėjau nei vyro, nei vaiko, nei namų... Paskui apsiraminau, kažkaip gyvent vis tiek reikėjo. Jos vaiduoklis mane stebėdavo – kartais prabusdavau naktį, nes kažkas slėgdavo krūtinę – imdavo trūkti oro... O jam nieko. Sapnuodavosi tik gražiuose sapnuose. Sekėsi, kurvai tam, nors jis ir buvo dėl visko kaltas.

Antras

Beje, neseniai skaičiau tokioj pokalbių apie praėjusius laikus knygoj, kad po Antro pasaulinio, daug kariavusių vyrų arba nebegrįžo, arba grįžo suluošinti. Tie karo didvyriai, kurie buvo labiausiai sudarkyti – be rankų ir be kojų, atvežti į miestelio aikštę – vyko iškilmės, jiems išdalinti medaliai. „O jūs dar nevežkit didvyrių į invalidų namus“, – paprašė viena iš ten dalyvavusių našlių. Ir tikrai po ceremonijos, vienišos moterys susirankiojo vyrus ir parsinešė namo – matyt buvo žiauriai pasiilgusios meilės. Toje atsiminimų knygoje, pasakojama, kad beveik visos paskui grąžino savo parsineštus vyrus valstybei, nes suprato, kad jų ne tik kūnas sužalotas, bet ir galvose velniai žino kas dedasi...

Elena

Negirdėjau tokių dalykų. Karas buvo seniai...

(nešioja daiktus. Sustoja)

Tą jos dantį, prieš įdėdamas į karstą Valdas išlupo. Taip kalbėjo žmonės, o aš niekad ir neišdrįsau paklausti, ar tai tiesa. Daug ko nespėjau jam pasakyt. Iš mano vyro kūno turbūt nieko nebelikę – tik rūbų skiautės ir kaulai... Būtų įdomu pamatyt.

Pirmas pasižiūri į mobiliųjų telefoną

Ar tai viskas, apie ką galvojot paskutinę savo gyvenimo dieną? Nes mano programėlė rodo, kad dabar septyniasdešimt treti, balandžio dvidešimt devinta, be penkių pirma.

Antras

Ir daiktus jau, matau, visus sukrovėm, sienas aplopėm. Tai... kaip ir laikas išsiregistruoti.

Elena

O aš vis dar penkiasdešimt trečiuosiuose.

Pirmas pakartoja

Ponia, programėlė rodo, kad dabar septyniasdešimt treti, balandžio dvidešimt devinta. Vėluojam!

Elena

Aš dažnai būdavau penkiasdešimt trečiuosiuose. Net tą paskutinę dieną, kai stovėjau prieš penktokų klasę ir dėsčiau jiems komunistų partijos istoriją, užuodžiau grybienos kvapą ir prisiminiau savo jaunystę, kuri praėjo taip greitai, kad net nepastebėjau – supratau, toliau bus tik liūdniau. Tą dieną man skaudėjo galvą ir liežuvis pasidarė kaip akmeninis, vos galėjau pajudinti – keli mokiniai susijuokė, gal pagalvojo, kad girta? Baigiau pamoką anksčiau, koridoriuje kelis kartus suklupau lyg ne su savo kojom eičiau. Artėjau link namų – buvo taip savęs gaila. Retai taip jausdavaus, o tąkart tiesiog vėrėsi žemė po kojom. Parėjau ir iškart prie telefono – reikėjo išsikviest gydytoją, tirpo veidas ir rankos, jaučiau, kad kažkas negerai. „Tik prieš tai dar paskambinsiu Marytei“ – pagalvojau. O tada akyse užtemo. „Ką – ir viskas?“ – norėjau pasakyti, bet nežinau, ar suspėjau.

Vyrai paguldo ją į lovą

Elena

„Ką ir viskas?“ – tokie buvo mano paskutiniai žodžiai ir paskui...

Vyrai užtraukia ant moters maršką

Į sceną įbėga Marytė.

Marytė

Kai išgirdau, kad mirė, negalėjau patikėt, atrodė, sapnuoju.

Marytė

Uždegiau žvakę, o paskui nuėjau į darbą ir pasiėmiau tris laisvas dienas. Vyrai išveža lovą, Marytė iššluoja grindis ir apžiūrinėja kambarį. Metams baigiantis, persikraustėm į jos butą. Reikėjo padaryti remontą.

II

Marytė dėlioja savo daiktus kambaryje, kuriuos atsineša iš užkulisių.

Kol kitos per pietų pertraukas eina gerti kavos, aš bėgu į parduotuves ieškot deficitinių prekių, gi visko reikia: medžioju medvilnės ir lino medžiagas, tapetų klijus, grindų dažus, vinis, servelatą, šonkauliukus, kondensofkę, geresnę kavą, vilnonius siūlus, poroloną, vaikiškus batukus, šliaužtinukus, skalbimo miltelius, rankšluosčius, kilimų atraižas, molinius uzbonus ir vazas... Aną savaitę buvau dailės kombinate užtikus gražią iš medžio drožtą žvakidę, tai su tokia boba susikoliojom, nes ir jai, mat užsireikė. Atidaviau – galvoju, pasprink tu su ta žvakide, aš vis tiek geresnę pirksiu, kai rasiu.

Mamos santaupų tai iš pradžių nedrįsau imti, atrodė, kad gal darau kažką blogo. Už laidotuves mokėjo partija, už paminklą irgi, tai pasamdžiau darbininką, kad padarytų tvorelę. Algis irgi nenorėjo imt mano motinos pinigų, bet pritrūkom mėnesio gale ir paėmėm biskutį. O tada kažkaip natūraliai išėjo...

Dėlioja daiktus

Pirmadienį mane labai sunervavo. Direktorius pasikvietė ant kilimėlio – gavau pravaikštą. Sako – vakar pusę dienos nebuvai darbe. Kaip tai pusę? Kokias tris valandas. Klausia – ką veikiau? Tai prisipažinau, kad atstovėjau eilėj prie medžio lako. Matyt, išmetė į prekybą, kai galiojimas ėjo prie pabaigos. Tai va, parsinešiau kibirėlį namo – galvoju, aš greitai, paimsiu ir numozosiu tas duris. Algis buvo gavęs gerą teptuką – tik čiuk čiuk ir vsio. Bet, žinot, kaip su tuo lakavimu – išsikloji laikraščiais, persirengi... Pasakiau direktoriui, kad gailiuosi ir daugiau taip nedarysiu. Algis, kai pamatė, kaip nulakavau duris, tai išvadino šūdaranke, sakė, būtų pats geriau padaręs – ten ir mano plaukų prilipo betepant tą laką. Ką aš žinau, norėjau kaip geriau. Tai va, dabar vyresnioji, kuri mane, spėju ir įskundė, pakabinus akis žiūri, kad tik neužgaiščiau gerdama kavą ilgiau. Vis suranda darbų, kad tik nesėdėčiau, nors kitos tai nosį krapšto, vaikšto rūkyt kas penkiolika minučių. Šlykšti boba, nes tas žodis.

Dėlioja daiktus ir niūniuoja melodiją iš „Velnio nuotakos“

Vakar užmigau tik prieš ketvirtą, o septintą reikėjo keltis. Tai tokia kaip suvažinėta jaučiuos. Nervai, pastoviai nervai. Atrodo, nu viskas gerai, ko tu mučinies?.. Geriu valerijonus ir vis tiek neapleidžia baimė. Jaučiu, kas taip ilgai nesitęs, kad normalus gyvenimas tuoj pasibaigs: Algis įsimylės kitą moterį arba girtas paklius po mašina, man įvyks persileidimas arba mirsiu gimdydama, butą atims brolis, vedėja užsiundys ant manęs inspektorius ir mane gėdingai atleis, jankiai numes ant mūsų bombą...

Dėlioja daiktus

Su Algiu susipažinau per šokius dvidešimt penktoj vidurinėj. Pakvietė šokt, paskui palydėjo namo... Pradėjom susitikinėt. Motina rėkdavo, kad esu kurva. Pagal ją, suprask nenormalu kažką mylėti, kai tebesimokai mokykloj. Po metų baigėm šulę ir padavėm pareiškimus ženytis. Jo tėvai davė pinigų žiedams ir mano suknelei. Mama sumokėjo už restoraną, kuriame su liudininkais ir giminaičiais pasėdėjom. Nu ir viskas. Iš pradžių gyvenom pas jo tėvus, nešildomoj verandoj, o paskui aš paveldėjau butą... (tyli)

Algis mamai nepatikdavo, sakydavo, kad man per prastas. Nu, tiesiog per daug nesistengia plėšytis gyvenime, jam patinka klausytis muzikos, grot gitara, lankytis pas draugus. Jis net ne komjaunuolis, už tai ir neįstojo į institutą, o antrą kartą ir nebandė. Mama sakydavo, kad Algis tinginys ir manim naudojasi. Kartais prisimenu jos žodžius, kai supykstu ant vyro – net nugelia.

Dėlioja daiktus

O galbūt aš tiesiog nesugebu mylėt? Nu kad ir Algio – kartais jaučiu, viską dėl jo padaryčiau, o kartais – atrodo, nieko bendro su tuo žmogum neturiu. Sykį, kai buvo grįžęs girtas, skėlė man per žandą. Aišku, aš pati kalta, nes pradėjau ant jo rėkt – kitą dieną turėjom važiuot prie ežero, žinojau, kad ilgai pachmielinsis ir turbūt taip ir neišvažiuosim. Jis užsidarė miegamajam, o aš atsiguliau vaikų kambary – girdėjau knarkė kaip traktorius. Visą naktį galvojau, ką daryti – ar dabar jau muš dažnai, ar buvo tik tas kartas? Jeigu tai pasikartotų, ką reikėtų daryt? Kitą dieną susitaikėm ir apsimetėm, kad nieko nebuvo.

Dėlioja daiktus

Šiandien kalbėjau su Birute, nu, kaimyne iš apačios. Jinai sako, kad pasiilgsta mano mamos, kad, neva, vis prisimena Eleną, kad toji labai mane mylėjusi, kad buvau jos vienintelė. Ir kaip, dievuliau gaila, jog Elenutė nepamatys savo anūkėlio... Senė kalba ir žiūri į mane, ar pravirksiu. Per laidotuves mat neverkiau, tai visi ir laukia, kol prasiverš ašarų fontanai. O aš neturiu kada verkti – man pačiai gyventi reikia. Savo vaiko niekada taip neauklėsiu, kaip kad ji mane.

Atrodo, kad jau dabar, dar negimusį labai myliu ir laukiu... Norėčiau, kad būtų berniukas – tiems viskas gyvenime paprasčiau...

Skambutis į duris. Marytė įleidžia perkraustytojus.

Pirmas

Laba diena, gavom per programėlę iškvietimą – rašo, kad reikia perkraustyti.

Marytė kreipiasi į antrą perkraustytoją.

Jėzus Marija, čia tu, Tomai?

Antras

Kažką painiojat.

Marytė

Neatpažįsti manęs? Aš gi Marytė.

Pirmas sušnabžda antram

Apsimesk, kad esi tas, kuo tave vadina. Čia jos prisiminimai – tegul.

Antras

Aaa... Marytė, taip... Nepažinau.

Marytė

Kai paskutinį kartą matėmės, buvau septintoj klasėj. O tu toks pats, visai toks pats, kokį prisimenu. Ir draugą, matau, atsivedei. Sėskit, vyrai, ko norėsit – arbatos, kavos? Sėskit. Pasodina, atneša kavos, perkraustytojai tarpusavyje šnabždasi ir gūžčioja pečiais. Aš norėjau tave pakviest į mamos laidotuves, bet tuo telefonu, kuriuo skambinau sakė, kad esi išvykęs, daug keliauji?

Antras

Taip, daug keliauju.

Marytė

Plaukioji jūrom, ane? Tu toks nuo vaikystės, keliautojas. O mamą palaidojom, ten kur ir tavo tėvas, perstatėm paminklą, į didesnį, tokį beveik mano ūgio, užtvėrėm tvorelę, gėlių prisodinau, klevuką. Tai su vyru įsikūrinėjam ... O kur tu dabar gyveni? Dar nevedęs?

Antras

Ai, nuomojuosi.

Marytė

Aaaišku.

Pirmas

O šitas butas juk ir jūsų broliui priklauso, ar ne?

Marytė sutrikusi

Ar cukraus netrūksta? Imkit, imkit sausainius, pati kepiau vakar...

Pirmas po pauzės

Kodėl jūs nebendraujat tarpusavyje?

Marytė susinervina

Tai kad jis pats, jis pats nebendrauja! Tomai, tu gi pats pabėgai pas savo babą paauglystėje. Dar buvo gyvas tėvas, važiavo jie po to tave susigrąžint, bet tu užsispyrei ir likai. Tave ten primokė, kad mano mama išdulkino smegenis tėvui ir nužudė tavo mamą. Bet dabar mes jau suaugę, galim normaliai pasišnekėt... Nereikia ant manęs pykt ir laikyt nuoskaudos, aš gi nekalta...

Pirmas

O kas dėl visko kaltas?

Marytė

Ką?

Pirmas

Kas dėl visko kaltas? Kas kaltas, kad berniukas pabėgo iš namų ir nebegrįžo? Kas kaltas, kad jis nebeturi namų?

Marytė

Jis pats nebendrauja!

Pirmas

Tai kaltas jis?

Marytė atsistoja

Prašau išeiti iš mano namų!

Pirmas

Bet juk butas priklauso jums abiem!

Marytė

Lauk!

Pirmas

Sakau, butas priklauso jums abiem!

Marytė

Lauk!

Pirmas

Šitas butas priklauso jums abiem!

Marytė

Lauk! Lauk! Lauk!

Marytė pagriebia nuo stalo peilį ir smeigia arčiausiai sėdinčiam antrąjam, smaigsto kol jis nukrenta ant grindų ir apsipila kraujais. Pirmasis sceną filmuoja telefonu.

Pirmas

Oho, kokia smurtautoja...

Marytė kruvina suklumpa, verkia

Lauk! Lauk! Išeikit, palikit mane vieną!

III

Marytė skalbia kruvinus rūbus dubenyje. Antrasis persirenginėja.

Marytė

Algis panašaus sudėjimo kaip tu, turėtų tikt kelnės. O šitus išdžiaustysiu kieme. Gavau gero ūkiško muilo su tulžim, pamatysi, neliks dėmių, bus kaip nauji.

Antrasis

Kažkaip nesitikėjau, kad šiandien reikės persirengt.

Marytė

Tuoj išplausim, ištrinsim ir bus kaip nauji...

Į sceną įeina pirmasis, nešinas nuodais nuo parazitų

Pirmas pasižiūri į Marytę

Galėjot įdėt į skalbiankę. O tu – greičiau renkis. Ar žiūrėjai į programėlę?

Pirmas pakelia nuo stalo mobilųjį telefoną

O, šaize. Devyniasdešimt pirmi. Biški užsivėlinom su darbais.

Marytė

Devyniasdešimt pirmi? Nu ir ačiū dievui.

Marytė išeina su skalbiniais. Grįžta su trispalvėmis ir Vytauto Didžiojo paveikslu, kurį pakabina vietoj Lenino. Tuo metu perkraustytojai nuplėšinėja tapetus.

Įeina Jurga.

Jurga

Mama, jūs ir vėl lendat į mano prisiminimus. Ir vis dar esat aštuntam dešimtmety, kaip jūs atrodot! Kaip jauniklė.

Marytė

Jurgute, aš tik trumpam nuklydau į...

Jurga

Maaaaam...

Marytė

Gerai, gerai, išeinu. Grįžtu į devyniasdešimt aštuntus ir būsiu pas tetą Audronę, kuri tais metais išloš loterijoje ir laimės milijoną, o vietoj skolos, kurią turėtų grąžinti, nupirks man kelionę į Kretą, o aš ilgai galvosiu, su kuo ten galėčiau nuvažiuoti. Užsiplepėjau, tu, mažute, ruošk pamokas ir niekur neik iš namų. Išeina.

Perkraustytojai plėšo nuo sienos tapetus.

Jurga

O jūs ką čia, bliat, darot? Nusijuokia

Antras

Tarakonus naikinsim. Po tapetais paprastai būna jų lizdai, reikia viską nulupt ir išvalyt.

Jurga

Jo, ypač daug būna, kai staiga uždegi šviesą – tik ir laksto tokie grūdeliai su antenom. Man tai jie nešlykštūs, tokie naminiai gyvulėliai. Visi nori gyvent, ir jiems reik duot šansą... Bet jūs kaip norit, naikinkit, jeigu motina liepė. O man reikia daiktus susidėt. Išsitraukia lagaminą ir pradeda krautis daiktus.

Pirmas

Kur keliausi?

Jurga

Į Vokietiją. Nu iš pradžių pas Donatą pagyvensiu. Jo tėvai normalūs, mane priims.

Pirmas

Buvai prie laužų?

Jurga

Pirmą naktį mama neišleido, užrakino kambary ir atidarė, kai sudaužiau vazą ir pagrasinau persipjaut venas. Bet tada jau aš neišėjau, nes sakė, kad jeigu aš eisiu, tai ji persipjaus venas. Nu, žodžiu, tokia „Vergė Izaura“ . Bet mano draugas prie tankų stovėjo, jam praskėlė galvą kareivis, tai paskui gulėjo traumatologiniam savaitę.

Antras

Kodėl bėgi iš namų?

Jurga

Ai, kad užkniso. Donatas pasiprašė politinio prieglobsčio, mes tuoj būsim jauna šeima, žinai. Toks netyčiukas išėjo, mamai, aišku, dar nesakiau.

Antras

Nebijai taip viską palikt ir lėkt?

Jurga

Aš nieko nebijau (nusijuokia) nu rimtai. Noriu gyvent savo gyvenimą, atsibodo aiškinimai. Dar motina su savo bajeriukais – kai tėvas išėjo, visą energiją į mane sukoncentravo – nu ar tai normalu? Vis prisimena, kaip atrodė jaunystėj, o jūs pamatytumėt ją dabar – priaugo centnerį svorio, užsiželdė ūsus ir pradėjo vaikščiot į bažnę. Kaip kokia karatistė apsivertė su visom savo pažiūrom. Nors šiaip močia tokia gyvoji numirėlė kaip ir kiti, sistemos tarnai. Ir ta jos meilė tokia dusinanti, atrodo, nenurims, kol savo nepadarys – nors niekada nepaklausia, ar man to reikia, ar aš to noriu. Atsibodo, žinok.

Pirmas

O kaip mokslai?

Jurga

Normaliai.

Pabaigia krautis daiktus ir išeina. Perkraustytojai nutaria pailsėti, atsisėda ir užsirūko.

Pirmas

Nori papasakosiu anekdotą?

Antras

Varyk.

Pirmas

Nu tai va, važiuoja traukinys: sėdi Leninas, Chruščiovas, Brežnevas ir Gorbačiovas... Tada tik pyst ir traukinys sustoja – baigėsi kelias.

Antras

Kaip baigėsi?

Pirmas

Bėgiai pasibaigė. Tai kiekvienas iš vadų imasi savų metodų. Leninas sušaukia visus apylinkės valstiečius, darbininkus ir liepia jiems nutiesti daugiau geležinkelių. Stalinas susiparina, kad traukinys vis stovi vietoje ir suchujarina jo darbuotojus. Chruščiovas reabilituoja Stalino suchujarintus darbininkus ir įsako išrinkt bėgius, kurie už traukino ir tiesti juos prieky, kad vyktų kelionė toliau. Lionka, suraukia antakiukus, užtraukia užuolaidėles ir įsitaisęs krėsle linguoja pirmyn atgal, įsivaizduodamas, kad traukinys toliau važiuoja. O Gorbis prie lokomotyvo sušaukia mitingą, visi su ruporais ir plakatais skanduoja: „Nėra bėgių, nėra bėgių!”

Antras mandagiai nusijuokia. Rūko tylėdami. Antras išsitraukia mobilų telefoną, „skrolina“ nuobodžiaudamas.

Pirmas

Gal paskambink Jurgai, į du septynioliktus? Bus aišku, ar jau naikint tuos tarakonus, ar dar palaukt.

Antras

Tuoj. skambina. Laba diena, ponia Jurga? Čia mes, pasikalbėti norim.

Jurga

Jeigu neilgai, galim pasikalbėti.

Pirmas

Kaip jums sekasi? Ar prisimenat devyniasdešimt pirmuosius? Nes pabėgot iš namų ir palikot mus vienus bute.

Jurga

O, devyniasdešimt pirmieji... Kaip gi neprisiminsi. Aš tais laikais pankavau, sunki tokia paauglė buvau, visokių nesąmonių prisigalvodavau. O devyniasdešimt pirmieji... Nu stiprus tada politinis lūžis įvyko, visi staiga susivienijo, kai atėjo pavojus mūsų laisvei. Šiais laikais tai didžiulė atskirtis tarp ponų vargšų, tarp tų, kuriems sekasi ir tų, kurie vargsta. Už tai tiek žmonių ir emigruoja. Net politikus renkam tam, kad jie mus sugrąžintų atgal į Lietuvą. Kiek ten, pala, oficialiai po penkis kas valandą išvažiuoja? O tada, prieš dvidešimt metų mes visi stovėjom vienodi, atsidūrę toje pačioje istorinėje situacijoje. Pavyzdžiui, naktį atvažiuodavo banditų autobusiukas ir vaišindavo prie pastatų budinčius žmones keptomis vištomis, dalydavo cigarečių blokus. Ir aš nepasakyčiau, kad sausio 13 pas mus buvo politinis įvykis ir kad stovėjome už kažkokią abstrakčią Lietuvą, atsiklaupę prieš trispalvę. Ne, situacija labiau priminė degantį mišką, kai grobuonys ir žolėdžiai susirenka į vieną laukymę, nes joje dar galima kvėpuoti. Mitybos ratas tada sustoja.

Pirmas

O jūs paskui emigravot į Vokietiją?

Jurga

Taip, iškart, kai tik suėjo aštuoniolika. Pusmetį gyvenome pabėgėlių stovykloje. Bet man ten nepatiko, kaip su antrarūšiais ten jie su mumis elgėsi. Paskui grįžau su dukra į Lietuvą, o Donatas liko Vokietijoj. Gabija žino savo tėvo vardą ir pavardę – kai užaugo, bandė ieškot per feisbuką, susirado jo profilį ir, kiek žinau, niekada jam nieko neparašė. Turbūt jautė nuoskaudą.

Pirmas

Ką veikėte grįžusi į Lietuvą?

Jurga

Ką veikiau? Iš pradžių prekiavau turguj kosmetika ir bižuterija, kurią vežėm autobusiukais iš Lenkijos. Gabija augo pas mano mamą, o aš bandžiau kabintis, bet, žinai, tada labai greitai viskas keitėsi. Po kelių metų supratau, kad verslininkės iš manęs nebus ir įstojau mokytis buhalterijos. Devyniasdešimt devintais atsiguliau į ligoninę operuotis apendicito, ten susipažinau su savo būsimu vyru. Jis man ir išoperavo tą apendicitą – taip sakant, iškart pamatė visą mano vidinį grožį (nusijuokia). Po operacijos prasilenkėm gatvėj, aš jį užkalbinau, nuėjome kavos... Taip viskas ir išsirutuliojo. Greitai kartu apsigyvenom, susituokėm jau naujam tūkstantmety.

Antras

Esu skaitęs straipsnį, kad daugelis moterų įsimyli savo chirurgus.

Jurga

Ką sakot?

Antras

Nieko, tęskit.

Jurga

Naujo tūkstantmečio pradžioj motina išvažiavo į Norvegiją slaugyti senukų. Apsigyveno tokioj niūroj saloj netoli Šiaurės ašigalio. Taip iki šiol ir gyvena viena mažam, lakuotu medžiu apkaltam kambarėlyje. Kelis kartus pas ją nuvažiavom – tai tiek ji tos Norvegijos su mumis keliaudama ir matė. Sukasi užsidariusi žiurkėno narvelyje... O dar tos dovanos, kurias ji kas mėnesį mums sukrauna:

plytos šokolado, riebaus sūrio, saldainių, pagal jos skonį nupirktų suknelių ir megztinių, dešrų... Kiek kartų sakiau – mama, nepirk, mes tiek nesuvalgom, mes nemėgstam, mums nereikia, o ji vis tiek didžiules dėžes prikrauna. Turbūt visą savo atlyginimą ir išleidžia mums. Taip ji supranta motinišką meilę. Kai susitinkam, vis grįžta į praeitį, jai nebėra dabarties ir ateities dimensijų. Paskambintumėte – vėl paaiškėtų, kad kažkur aštuntame dešimtmetyje klaidžioja...

Pirmas

O kaip pati gyvenat?

Jurga

Aš – gerai. Prieš penkis metus pasistatėm namą, tai vis dar nepabaigėm remontų. Palikom Gabijai močiutės butą, kurį po ilgų teismų su giminaičiais, pagaliau prisiteisėm sau... Mano vyras toliau operuoja apendicitus, o laisvalaikiu daug sportuoja, mėgsta slidinėti. Aš dirbu pagal individualią veiklą – vedu pilates užsiėmimus moterims ir... rašau knygą.

Pirmas

Apie ką?

Jurga

Apie gyvenimą. Tiksliau, kaip išmokti jį organizuoti, kad galėtum tinkamai susiplanuoti laiką ir pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Žinai, tokia įkvėpimo knyga apie...

Klykdama įbėga Gabija:

Ką čia darot, ko vis dar čia?! Viską mest laukt, lauk! Supisti, supisti tarakonai, jie visur, visur!

Jurga telefonu

Kas čia darosi? Gabija, vaikeli, čia mama, nusiramink. Duokit man ją, duokit mane ją.

Perkraustytojai atsuka į Gabiją telefoną, ji paima aparatą ir teškia į sieną.

Pirmas perkraustytas pagriebia Gabiją ir laiko, ji spurda, mėgindama ištrūkti

Gabija

Nebegaliu, ne-be-galiuuu, paleisk mane, sukruštas šūdžiau tu! Jie visur, jie visur, jie visur!

Pirmas

Greičiau!

Antras perkraustytojas pradeda purkšti ant Gabijos tarakonų nuodus, scena paskęsta dūmuose.

2 DALIS

I

Perkraustytojai baltais chalatais sėdi prie lovoje gulinčios Gabijos.

Antras

Ar jaučiatės geriau?

Gabija linkteli galva.

Antras

Migdomieji tuoj turėtų pradėti veikti.

Gabija (silpnai)

Neikit, nepalikit manęs čia vienos.

Pirmas

Administracija tvarko jūsų dokumentus, artimieji jau perspėti, aplankys jus, kai atsibusite.

Antras

Ar anksčiau yra buvę kažkas panašaus?

Gabija

Yra. Pernai. Pirmą kartą užėjo, kai dirbau ofise. Turėjom sukurti reklaminę strategiją atsinaujinusiam prekybcentrio brandui. Buvai mažai miegojus, daug prie to darbo sėdėjus. O kūrybos dyrikas atmetė mano tris idėjas ir patvirtino pačią lėviausią, kurią ekspromtu pasiūlė dizaineris. Ir tada man viskas tarsi užtemo, atsipeikėjau ligoninėj. Sako, kad nuverčiau stalą ir lentynas, sudraskiau dyriko papkę... iškvietė man greituškę. Paskui aš gėriau vaistus ir viskas susitvarkė.

Antras

O kodėl nebegeriat?

Gabija

Nes pasveikau.

Antras

Turėjot suicidinių minčių?

Gabija

Ne. Aš tiesiog susinervinu.

Pirmas

Dėl ko šįkart?

Gabija

Tiksliai negaliu paaiškinti... Biški ima miegas.

Pirmas

Tai miegokit. Atsistoja eiti.

Gabija

Ne. Paulaukit, neišeikit, aš viską jums papasakosiu, tik nepalikit manęs vienos čia.

Pirmas

Nu, pasakokit, pasakokit.

Gabija

Aš vakar palikau šunį soduose.

Pirmas

Kokį šunį?

Gabija

Savo šunį. Buvau pasiėmus iš prieglaudos – dar jaunas, kokių dviejų metų, panašus į šnaucerį.

Pirmas

Tęskit, Gabija.

Gabija

Pasiėmiau iš prieglaudos, kai išsiskyriau su vaikinu. Martynas, toks buvo jo vardas.

Antras

Šuns?

Gabija

Ir šuns, ir vaikino. Pavadinau šunį savo eks‘o vardu.

Antras

Aha...

Gabija

Tai va, išsiskyriau su bernu Martynu prieš... gal tris mėnesius. Draugavom metus – tai buvo mano ilgiausia draugystė. Kartu gyvenom pusmetį ir nusipirkom žiemai kelionę į Honkonkgą. Tik atskirdę susipykom ir visa kelionė tokia šūdina buvo, erzinom vienas kitą. Mane nervino, kad jis nieko apie kelionę nepasidomėjo ir dar ginčydavosi, kai siūlydavau nueit į savo susižymėtas vietas, kurias norėjau pamatyti. Porą kartų buvom pasiklydę. Pirmą kartą trenkiau jam antausį ir visą dieną mes praleidom atskirai. Žodžiu, buvo šlykšti kelionė, o kai skridom namo, jis pasakė, kad norėtų pabūti atskirai (ironiškai) Mes aštuonias valandas suglaudę užpakalius skrendam lėktuvu, o jis: „pabūkim atskirai“. Tai ir išsiskyrėm. Pirmą mėnesį buvo labai sunku.

Antras

Miegodavot naktimis?

Gabija

Kaip kada.

Antras

Nepiktnaudžiavot alkoholiu ar...?

Gabija

Kaip kada. Paskui nusprendžiau, kad noriu kažkuo rūpintis, būti atsakinga ir kad kažkas mane besąlygiškai mylėtų. Tai pasiėmiau šunytį. Iš pradžių stengiausi, bet vienai auginti šunį sunku – porą kartų per dieną reikia vedžiot, esi tarsi įkalintas dienotvarkėj. Be to, Martynas turėjo visokių sveikatos problemų – sukišau krūvą pinigų veterinarams... Naktį, kai miegodavau, jis prišikdavo virtuvėj, nors prieš tai vedžiodavau ilgai lauke. Taip pat pridarė man žalos – interneto laidą nugraužė, naujus naiko kedus, plintusą... Supratau, kad neturiu jėgų šuniui, kad ir nepajėgiu būt gera šeimininke.

Pirmas

Tai nuvežėt į sodus?

Gabija

Ten daug žmonių gyvena, kažkas tikrai priglaus, neleis jam ilgai valkatauti...

Antras

Ir šitas veiksmas jums sukėlė pyktį?

Gabija

Pyktis kilo ant savęs. Žinau, kad tai turbūt klaidinga, bet kartais teisinu save tuo, kad mano šeima nenormali. Iš kur aš galėjau gaut gerą pavydį kaip gyvent? Visi mūsų šeimoj traumuoti. Niekas nemoka kurt santykių, niekas nemoka mylėt (tyliai) Niekada neturėsiu vaikų, nenoriu, kad jie kankintųsi pasaulyje, kaip kad kankinausi aš.

Pirmas

Bet ar būna šeimų be traumų?

Gabija

Būna su mažiau.

Antras

Gal jūs per daug demonizuojat savo giminaičius?

Gabija pravirksta

Man taip gėda. Už visus gėda.

Pirmas

Ramiai, ramiai suleidžia vaistų.

Gabija tyliai

Ar galit atlaisvinti diržą, man spaudžia.

Pirmas Atlaisvina diržą, jie atsistoja.

Pirmas

Beje, skaitei šiandien delfyje, kokia ginkluotė ruošiama, kokios raketos prie sienų sustatytos? Vienas pirstelėjimas ir visai Rytų Europsi šakės.

Antras

O aš skaičiau kitokį straipsnį angliškam portale, kuriame svarstoma, ar tokia kaip Rytų Europa dar išvis egzistuoja. Nu kas mūsų protuose tą sąvoką įdiegė? Bendra okupacijos patirtis, ekonominis atsilikimas... Tai po truputį nyksta. Rytų Europos didmiesčiai niekuo nebesiskiria nuo Vakarų Europos didmiesčių. Žmonės rengiasi vienodai, klauso tą pačią muziką ir vairuoja tuos pačius automobilius. O gal Rytų Europa išvis niekada ir neegzistavo? Gal tai buvo tik Šaltojo karo kūrinys? Griuvo uždanga ir dingo rišamasis Rytų Europos ryšys.

Pirmas

Bet tu vis į lankas (nusijuokia). Aš tau sakau, kad bus karas, o tu man aiškini, kad tokia vieta neegzistuoja.

Antras

Aš tik sakau, kad mes nebe Rytų Europa.

Suskamba mobilusis, pirmas perkraustytojas atsiliepia.

Pirmas

Sveiki, taip, padėtis stabilizavosi, Gabija užmigo. Vaistai veiks pusę paros – dabar jos smegenys apgaubtos tokiu... kaip pasakyt... gipsu, kitaip tariant, sustingę. Kai išsimiegos, dozę sumažinsim. Nu bus truputį apsvaigus, bet taip reikia. Vaizdžiai tariant – turim smegenyse atlikti remontą. Gerai, gerai, pranešiu... Iki.

Užtraukia ant Gabijos galvos antklodę. Išeina iš palatos.

Pirmas

Sunki darbo savaitė buvo. Ką veiksi savaitgalį?

Antras

Ai, gal į filmą nueisiu, tą patriotinį, kur visi dabar žiūri.

Pirmas

Jo, mačiau, geras... Ten vaidina ta aktorė... Kaip ten, nu ta, kur panaši, į...

Kalbėdamiesi išeina