1 scena
Balsas iš televizijos: Labas rytas, Lietuva. Kaip žinia, šalies prezidento rinkimai jau tik už dviejų savaičių. Žinoma, mes tikimės, jog visi dalyvausite ir taip padėsite Lietuvai ir toliau sparčiai žengti į priekį modernios ir vakarietiškos šalies link. Na, o dabar mūsų laidoje kaip tik svečiuojasi vienas iš kandidatų, Lietuvos Musulmonų partijos, kuri pastaraisiais metais buvo viena perspektyviausių ir aktyviausių partijų, įkūrėjas Maridas Aswadas. Sveiki, labas rytas. Sakykit, kaip jaučiatės artėjant rinkimams?
MARIDAS: Labas rytas. Na, iš tikrųjų jaučiuosi...
(balsas dingsta, išjungiamas televizorius. Scenoje su pulteliu rankoje stovi vyras, jis rišasi kaklaraištį, rengiasi švarką.)
ADOLFAS: Labas rytas... Hello, guten morgen, o gal salam alaikum...
RAIMONDA (iš užkulisių): Su kuo ten šneki?
ADOLFAS: Su tauta.
RAIMONDA: Su kuo?
ADOLFAS: Su savimi brangioji, su savimi.
(įeina Raimonda, apsirengusi iššaukiančiai. Ji tvarkosi plaukus, rišasi ryškiaspalvį kaspiną)
ADOLFAS (ją nužiūrinėdamas): Turbūt pas feministes?
RAIMONDA: Ne.
ADOLFAS: Tada aseksualus?
RAIMONDA: Į APŠDHM. Šiandien antrasis susitikimas.
ADOLFAS: APŠDHM?
RAIMONDA: Aborto pasekmių švelninimo draugija vienišoms homoseksualioms moterims.
ADOLFAS: Bet tu juk nesi nei viena iš jų.
RAIMONDA: Na ir kas? Bet esu rūpestinga mūsų bendruomenės narė, to pakanka. Nustebtum sužinojęs, kiek daug tokių moterų yra ir kiek mažai jos gauna iš aplinkinių paramos ir supratimo.
ADOLFAS: Taip galėtum pasakyt apie kiekvieną organizaciją, kurioje esi.
RAIMONDA: Kiekviena organizacija, be abejo, išskirtinė ir be galo svarbi. Bet čia kalbu apie itin jautrią problemą. Tad ta proga aš čia pagalvojau, galbūt galėtum kada pas mus užsukti? Būtų neblogas straipsnis, ką manai?
ADOLFAS: Galbūt kada nors.
RAIMONDA: Ir taip pat nepamiršk, kad žadėjai ateiti į labdaros renginį netipinio sudėjimo aukų socialinei atskirčiai mažinti.
ADOLFAS: Neprisimenu, kad būčiau žadėjęs.
RAIMONDA: Na juk kalbėjom...
ADOLFAS: Ar čia tų nutukusių?
RAIMONDA: Jie nenutukę, čia tik visuomenė nori, kad taip manytum.
ADOLFAS: O tai apie kokią socialinę atskirtį mes kalbam?
RAIMONDA: Nepradėk. Jau turiu eiti, nenoriu vėluoti.
(Išeina)
2 scena
(Vyras baigia tvarkytis kaklaraištį ir atsisėda prie stalo. Ant stalo žmonės vienas po kito suneša šūsnį popierių, stovi kompiuteris. Fone girdėti biuro triukšmas, vyras rašo.
Prie jo vienas po kito prieina žmonės su plančetėm rankose ir kažką jam aiškina. Per šurmulį girdėti tik pokalbių nuotrupos)
DARBUOTOJAI: Rusija vėl atlieka karines pratybas prie Kinijos sienos… JAV gynybai siunčiami NATO kariai iš Lietuvos ir visos Europos…Lietuvos Musulmonų partijos atstovas ketina paduoti Lietuvos valstybę į Strasbūro teismą dėl Sirijos pabėgėlio, negavusio dvigubos pilietybės…
(Į sceną įžengia kostiumu apsirengęs vyras Adomas. Visi kiti, išskyrus Adolfą, išeina. Vyras prieina prie Adolfo, atsiremia į stalą, pavarto ant stalo stovinčius popierius)
ADOMAS: Gražus kaklaraištis šiandieną jūsų, gerbiamas Adolfai. Turbūt žmonos rinktas?
ADOLFAS: Tikrai taip. Kaip atspėjot?
ADOMAS: Sumani ir ryški moteris, jūsų žmona. Matot, mano sūnėnas pas ją mokosi. Kažkodėl niekad neturėjau progos jums šito pasakyti. Bet dabar ne apie tai. Adolfai, mielasis, noriu, kad žinotumėt, jog labai gerbiu jus kaip žurnalistą ir redaktorių. Na ir dar labiau kaip žmogų.
ADOLFAS: Ačiū, malonu girdėti.
ADOMAS: Tačiau mielasis, jūsų paskutinis straipsnis mane privertė sunerimti.
ADOLFAS: Sunerimti?
ADOMAS: Taip, sunerimti. Matot, kas darosi pasauly, juk taip, mielas Adolfai? Žmonės viskuo aptekę ir nieko jiems netrūksta. Dėl to jie gauna pernelyg mažą dozę streso. O juk stresas yra mums labai reikalingas, nes jei negausime reikiamos streso porcijos, prasidės nuolatinis lėtas stresas, neurozės ir psichozės. Ir čia jau ne aš tai sugalvojau - tyrimais įrodyta. Tad ką daryti, kai jo nėra?
ADOLFAS: Nežinau.
ADOMAS: Reikia ieškoti. Ir pasakykite, gerbiamasis, kur jo reikia ieškoti?
ADOLFAS: Bijau, kad vėl nežinau.
ADOMAS: Nieko tokio, aš jums padėsiu. Medija ir dar kartą medija! Joje turi būti visko – nuo bulvarinių paskalų smalsumui patenkinti iki depresiją varančių žinių ir spėlionių. Žmonėms reikia streso, nes jiems nuobodu. Jie turi dėl kažko nerimauti. Sutinkat? Ir taip jau susiklostė, kad būtent mūsų darbas ir yra patenkinti šiuos visuomenės poreikius, bent trumpam išvyti nuobodulį iš jų gyvenimo ir leisti jiems suvirpėti, taip sakant, viską šiek tiek pagardinti prieskoniais. Suprantate mane, mielasis?
ADOLFAS: Turbūt suprantu... Bet argi mūsų prioritetas ne objektyvumas?
ADOMAS: O kas dėl jo? Argi mes neobjektyvūs, jeigu tą pačią informaciją pateikiam kiek kitom spalvom ar šriftu?
(Adomas išsitraukia plančetę ir padeda ją priešais Adolfą.)
ADOMAS: Na gerai, o dabar dėl jūsų straipsnio. Ką čia matote?
ADOLFAS: Savo straipsnį.
ADOMAS: Taip, žinoma, jūs labai pastabus. Ir koks gi tai straipsnis?
ADOLFAS: Dar vienos rusų karinės pratybos.
ADOMAS: Ir kas?
ADOLFAS: Ir visiškai nieko. Tai tik dar vienos pratybos.
ADOMAS: O štai čia jūs, gerbiamasis, ir klystate. Tai nėra tik „dar vienos karinės pratybos“, kitaip niekas nebūtų jūsų prašęs apie jas rašyti, argi ne taip?
ADOLFAS: Na bet aš ir parašiau. Pateikiau informaciją.
ADOMAS: Taip, šaunuolis, bet pateikėte TIK informaciją. O kur mūsų prašyti prieskoniai, kurių jau seniai iš jūsų pasigestu? Juk tai yra grėsmė, karo dvelksmas. Rusai telkia savo karines pajėgas prie Kinijos sienos, vykdo ten pratybas. Juk ne šiaip sau. Kažkas čia negerai. Reikia sunerimti.
ADOLFAS: Nesuprantu...
ADOMAS: Suprantat, Adolfai, suprantat. Jūs juk kvalifikuotas ir vienas geresnių mūsų žurnalistų, tik kartais savo sugebėjimus panaudojat ne taip, kaip derėtų. Bet nepaisant to aš noriu suteikti jums progą pasitaisyti. Perrašykite šį straipsnį.
ADOLFAS: Bet čia nėra ką perrašyti. Tokia tiesa.
ADOMAS: Nedrįskit teigti, jog žinot, kas yra tiesa. Niekas nežino.
ADOLFAS: Galbūt visgi aš žinau. Reikia turėti pakankamai bukumo savyje, kad leistum kažkokiems spėliojimams ir azartui nustelbti faktus. Kas, jei netaisysiu?
Į sceną įstumiama kartoninė dėžė, Adomas nustumia visus Adolfo popierius nuo stalo į dėžę.
ADOMAS: Nieko tokio, mielas Adolfai. Rasim, kas kitas pataisys.
(Scenoje sėdi Adolfas, rankose apglėbęs laiko kartotinę dėžę. Po kurio laiko pasigirsta skambutis į duris. Adolfui atidarius įeina moteris Marija)
MARIJA: Sveikas, Adolfai, ak, atleisk, kad trukdau, bet matai Raimonda pamiršo savo vaikų piešinius pasiimti, aš jos kabinete buvau, galvoju, paimsiu, užnešiu, vis tiek čia pat gyvenu. Ak, kokia ji kartais išsiblaškiusi! Bet puikiai suprantu, tiek veiklos turi... O dar tie vaikai, maži pabaisos! Na imk, ko stovi, nelaikysiu aš gi tų piešinių visą dieną. O, matau, užuolaidas pasikeitėt. Šitos gal ir geriau. Ne taip blanku.
(Adolfas ima iš jos piešinius. Per multimediją rodomi vaikų piešiniai. Juose panašiai pavaizduoti įvairių rasių ir figūrų žmonės, visi arba susikibę rankomis, arba apsikabinę, visur skraido balti balandžiai, šviečia saulė ir t.t.)
ADOLFAS: Originalu. Ką bepridursi.
MARIJA: Ak, jie visada vienas nuo kito viską kopijuoja, dar geriau, jeigu mokytoja prieš tai parodo kokį pavyzdį, tada pasipila beveik identiški darbai. Bet svarbiausia, kad visi pataiko į temą.
ADOLFAS: O kokia čia buvo tema? Gal „Taika ir vienybė“?
MARIJA: Ne, užduotis buvo nupiešti tokią Lietuvą, kokią matai. Maniškiai irgi panašiai pripeckiojo, pasiėmus šituos net pagalvojau, kad supainiojau ir atnešiau saviškių. Įsivaizduoji, visoj klasėj turiu tik vieną vaiką, kuris sugeba nupiešti daiktus taip kad paskui nereikia jo klausti „Kas čia?“. Ak, kartais visiškai nesuprantu, ką jie man paduoda. Ar čia protinis atsilikimas ar jaunas talentas. Ne, nereikia man tų talentų, tik daugiau problemų.
ADOLFAS: Ar jūs daugiau mažiau nusakėt vaikams, ką piešti šita tema?
MARIJA: Taigi sakau, liepėm nupiešti Lietuvą, kokią jie mato ir kaip ją supranta, ko čia prikibai. O klausyk, Adolfai, pakalbėkim dabar truputėlį. Žinau, kad Raimonda turi savų įsitikinimų šia tema, bet vis tiek, ar kartais negalvojat apie savo mažą pabaisiuką? Juk dabar visai geras laikas, abu turit darbus, gerai gyvenat, kodėl ne, ką?
ADOLFAS: Ačiū, už piešinius.
MARIJA: Na gerai gerai, man juk nesunku. Ir išsimesk tą kartotinę dėžę, gadina visą vaizdą. Raimonda tvarko, o tu kaip visada jauki.
ADOLFAS: Išmesiu, būtinai. Dėkingas dar kartą.
(Marija išeina, Adolfas įdeda vaikų piešinius į savo kartoninę dėžę iš darbo ir išneša ją iš scenos. Sudegina)
ADOLFAS: Tokią Lietuvą, kokią matai.
3 scena
BENAS: Ir eina jis velniop!
ADOLFAS: Jo...
BENAS: Pideras kažkoks...
ADOLFAS: Visiškas piderastas... Jis ten kiekvieną pasiruošęs iškrušt. Jei nori ten patekt, turi pirmiau per jį pereit...
BENAS: Pala, o tai ir tu su juo...
ADOLFAS: Blet, nu aišku, kad ne. Į ką aš tau panašus?
BENAS: Nepyk seni, žinai, šiais laikais visko...
ADOLFAS: Taip, būna būna.
BENAS: Geri laikai buvo...
ADOLFAS: Taip, buvo.
BENAS: Kad dabar taip grįžus...
ADOLFAS: Jo, kad sugrįžus... O pala, apie kuriuos tu laikus kalbi?
BENAS: Kai univere, pameni, savo laikraštuką turėjom. Blemba, ko tik nerašydavom ir niekas nieko nesakydavo.
ADOLFAS: Kaip nesakydavo, atsimeni kaip vieną paną po mokyklos prezidento rinkimų sudirbom?
BENAS: Eik tu... Apsiverkus vaikščiojo... Gal dar alaus pasiimam?
ADOLFAS: Bet toks blemba piderastas...
BENAS: Žinai, o gal ir gerai, kad tave atleido.
ADOLFAS: Kuo čia gerai?
BENAS: Tu pagalvok, ten gi visiška šikna buvo. Daryk taip, daryk anaip, viskas negerai, turi kažkaip apsimetinėt, prigalvot nebūtų dalykų. Ar čia žurnalistas? Aš tikiu...
ADOLFAS: Nesąmones šneki, tu išgėręs.
BENAS: Aš tikiu... Tu irgi išgėręs. Kad tikras žurnalistas nieko nebijo ir turi dirbti tik sau. Seni, paklausyk tu manęs. Tikras žurnalistas savo skaitytojų nelaiko kvailiais ir sako jiems tiesą – maloni ji ar ne. Čia gi dieviška profesija, o ne kažkoks komercinis plūgas, pats pagalvok. Ir tu ten buvai tik įrankis, tik purvinas darbinis įrankis...Klausyk, gal dar alaus pasiimam?
ADOLFAS: Tavo tiesa.
BENAS: Dėl alaus?
ADOLFAS: Dėl manęs. Buvau tik įrankis. Aš nebuvau žurnalistas...
BENAS: Nebuvai.
ADOLFAS: Netarnavau tautai kaip įžvalgus aktualių ir realių įvykių stebėtojas.
BENAS: Nu netarnavai.
ADOLFAS: Dieve Dieve, aš toks pat atmata kaip ir visi likusieji.
BENAS: O jeigu tu pradėtum rašyti savo dienraštį?
ADOLFAS: Savo dienraštį? Tu gi žinai, kiek čia šaibų reikėtų...
BENAS: Baik tu. Aš nekalbu apie normalią redakciją. Kalbu apie blog‘ą. Mažą reikaliuką, kaip kad tie visi paaugliai, laido riteriai. Pagalvok, čia būtų taip, kaip kadais univere. Būtum pats sau bosas. Vis tiek gi dabar nieko neveiki.
ADOLFAS: Nežinau... Apie ką man rašyt?
BENAS: Apie blynus ir uogienę! Seni, gi tikrai turi ką pasakyt šitiems žiopliams! Šitiems bepročiams... Būtum kaip Makmerfis beprotnamy. Padarytum chaosą, išjudintum tautą. Būtum naujasis dainius, naujas Maironis!
ADOLFAS: Taip, iš tikrųjų, aš daug ką noriu pasakyti.
BENAS: Tai ir sakyk!
ADOLFAS: Ir pasakysiu...
BENAS: Sakyk!
ADOLFAS: Pasakysiu jums visiems, asilai jūs! Visi čia tiek akli, tiek kurti. Nemato, į ką virsta Lietuva... Į kažkokius nakvynės namus visokiems klounams.
BENAS: Teisingai. Tik, klausyk, svarbiausia išlaikyti anonimiškumą. Tave sudoros, jeigu pasirašinėsi savo vardu. Tau reikia slapyvardžio. Kažko panašaus į...
(Abu kurį laiką tyli)
BENAS: Po perkūnais, niekas neateina...
ADOLFAS: Perkūnas. O man patinka - Perkūnas.
BENAS: Puiku! Bravo! Ta proga, gal dar po vieną alaus?
ADOLFAS: Nors ir po du!
(Adolfas namie rašo straipsnį. Atsistojęs vienas „rašo“ tekstą publikai.)
ADOLFAS: Na ką, reikia pradėt.
ADOLFAS: Dėmesio dėmesio, iš proto varančios naujienos.
Tiems, na gal tiksliau visiems, kuriems reikia šlakelio negatyvo,
Kad nuo savo neįdomaus gyvenimo trumpam pabėgt galėtų,
Ir kad apie ką paskui su rimta išraiška kalbėt turėtų.
Tad skelbiame jums: tegyvuoja laisvė žodžiui, tikėjimui, minčiai .
Bet tai skelbdami mes dažnai tiesą pamirštam.
O, tokia čia ir laisvė. Tokia pati, kaip tais neišgydomais laikais.
Pavadinti įprastą priešą ne tokiu jau ir priešu
tolygu regzti sąmokslą ir tapti šalies išdaviku.
Šalies išdavikas! O jau atrodo praėjo tiek laiko,
Bet vis dar prie to paties grįžtam.
Pasmerk vakarų šalių poelgį, pasakyk, kad jie kartais kišas, kur nereikia.
Ištrauk tamsų faktą
apie mylėtą partizaną,
Nenusišypsok užsieniečiui
Arba duok ranką rusui, korėjiečiui,
Paklausk, kur dingo lietuvybė, nesutik su dviguba pilietybe.
Ir sveikas, mielas, tu jau fašistas,
Konservatyvus, neišprusęs ir dargi šovinistas.
Ir juk tai yra laisvė! Demokratija, šviesa.
Todėl dienraščiams, kaip mažiems vaikams,
Liepta piešti balandžius, taiką ir susikibusias rankas.
Šerti jus, kvailiai, iš anksto paruošta tiesa,
Ir paskui braidžioti po jūsų ponai, išmatas
Ir just tą kvapą dar kelias kartas.
Arba jeigu nesinori aprašinėti kažko rimto,
Tai gali apšviesti žmones, kaip viena mergina nusidažė ryškiau plaukus.
Arba kad vienas veikėjas šiandien nusprendė pietums valgyti tik tortus.
Publicistika. Modernu!
Pasirašo, jūsų draugas
Perkūnas.
ADOLFAS (pavargęs giliai alsuoja): O kas dabar? Tiek to, vis tiek turbūt niekas neskaitys. Enter!
4 scena
(Scenoje tamsa. Pasigirsta Christina Aguilera‘s daina „Beautiful“. Scenoje šviesėjant pasimato daug moterų. Šone padėtas stalas su užkandžiais, apkūnūs žmonės, daugiausiai moterys, vaikšto aplink stalą, užkandžiauja.
Scenoje padėta balionų, lankstinukų. Centre stovi stovas su mikrofonu. Raimonda stovi netoli jo, bet vis dirsčioja į laikrodį, dairosi į tolį. Galiausiai prieina prie mikrofono)
RAIMONDA: Vienas vienas (atsikrenkščia). Sveiki, mielieji, o ypatingai mielosios. Džiugu jūsų tiek daug matyti. Šiuo labdaros renginiu, skirtu netipinio sudėjimo aukų socialinei atskirčiai mažinti, mes siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į šią aktualią socialinę problemą. Apgailestaujame, kad šiandien su mumis negalėjo būti mūsų klubo pirmininkė Nataša, kuri šiuo metu gydosi nuo diabeto... Tačiau mes linkime jai kuo greičiau pasveikti ir tikimės nudžiuginti ją puikiai pavykusiu renginiu.
(Klausytojai ploja. Raimonda vis dar dairosi į tolį ir dirsteli į telefoną. )
RAIMONDA: Grožio standartai nuolat keitėsi per žmonijos istoriją, todėl visada buvo labai sunku nusakyti, kas yra tas tikrasis grožis. O šiais laikais, kuomet gyvename visomis prasmėmis pažengusiame pasaulyje, grožis įgauna jau visai kitokią ir žymiai platesnę, tampresnę reikšmę. Tačiau vis dar yra daug žmonių, kurie to, deja, nesupranta ir kurie yra kvailai įsikirtę kažkuriuo periodu atsiradusio standarto. Mielosios, neleiskite, kad tie žmonės jus menkintų. Jūs, ir tik jūs, esate savo kūno valdovės. Na, ir valdovai. Jūs turite pilną teisę dėvėti tiek aptemtus, tiek pūstus drabužius, nesigėdykite valgyti prie kitų tiek, kiek norite. Nekreipkite dėmesio, kurie drabužių raštai „storina“, kurie „plonina“.
(Raimonda pastebi, kaip į sceną įeina Adolfas)
RAIMONDA: Taigi, mylėkite save ir kiti mylės jus. Ačiū.
(Visi paploja, pritarimo šūksniai. Raimonda patraukia stovą su mikrofonu į šoną ir prieina prie Adolfo. )
RAIMONDA: Kur tu tiek laiko buvai? Juk sakiau čia būti 15 valandą... Na, bet nesvarbu. Paskui jei reikės, papasakosiu detales, kurias praleidai. (Vėl pradeda dairytis). Tiesiog neįtikėtina. Fotografė irgi vėluoja...
ADOLFAS: Pasamdei fotografę?
RAIMONDA: Nesamdžiau, ji irgi yra mūsų klubo narė. Labai miela ir sumani mergina, pati pasisiūlė pafotografuoti... Na, tu eik pakalbinti žmonių, apsižvalgyk, o aš einu sutepti dar sumuštinių.
(Raimonda išeina. Adolfas prieina prie šalimais stovinčių dviejų moterų)
ADOLFAS: Laba diena, damos.
PIRMA MOTERIS: Laba diena.
ANTRA MOTERIS: Laba.
ADOLFAS: Ar galiu jus patrukdyti? Aš norėčiau keletą klausimų jums užduoti.
PIRMA MOTERIS: Maloniai prašom.
ANTRA MOTERIS: Prašom.
ADOLFAS: Leiskite paklausti, ką jūs pačios asmeniškai norite pasakyti pasauliui šiuo labdaros vakaru?
PIRMA MOTERIS: Na, visų pirma, tai, kad apkūnumas irgi yra gražu.
ADOLFAS: Taigi sakote, kad atkreipę dėmesį į gausų nutu... apkūnių žmonių skaičių, žmonės tiesiog pakeis savo nuomonę apie grožį ir pajus palankumą tokiems, kaip jūs?
PIRMA MOTERIS: Na, žmonės paprasčiausiai pažiūrės į tai iš kitos pusės...
ADOLFAS: Kokios kitos pusės? Čia juk nemažai pusių.
PIRMA MOTERIS: Iš tos pusės, kad kiekvienas žmogus gali būti ir gražus ir seksualus, meiluti. Tiek stambesnis, tiek liesesnis. Ir kuo visi tą labiau supras, tuo geriau jausis apkūnūs žmonės ir tai bus gražu. Jie pasitikės savimi, dėl to taps seksualūs.
ANTRA MOTERIS: Taip taip.
ADOLFAS: Taigi, jei jus gerai supratau, per šį renginį jūs siekiate įteigti žmonėms, kad visi gali būti gražūs ir tuomet jūs iš tikrųjų dėl to tapsite seksualesni ar tiesiog šis renginys skirtas labiau pasiruošimui ateičiai, kuomet nutu... apkūnių žmonių skaičius tik dar labiau išaugs ir na, reikės rinktis iš to, ką turi.
ANTRA MOTERIS: Kaip jūs drįstat...?
ADOLFAS: Paklausykit mano patrimo. Vietoj jūsų aš negaiščiau savo laiko tokiems renginiams ir geriau nueičiau į sveikos mitybos kursus.
PIRMA MOTERIS: Ha! Čia jau kalba jūsų neišmanymas, mielasis. Apkūnumas dar nenusako, žmogus sveikas ar ne. Jūs, galbūt, turite dar daugiau sveikatos problemų negu aš ar kuris kitas iš čia esančių. O ir apskritai, mūsų sveikata yra mūsų reikalas.
ADOLFAS: Gal ir jūsų tiesa, bet man atrodo, kad čia kalba ne mano neišmanymas, o veikiau mandagus susirūpinimas. Mat tikiu, kad sveika siela gyvena sveikame kūne. Kuo daugiau sveikų sielų, tuo sveikesnė visuomenė.
ANTRA MOTERIS: Aš negaliu ilgiau toleruoti jūsų nemandagumo.
ADOLFAS: Nemandagumo? Aš tiesiog sakau tiesą ir tiek.
EVELINA: Tiesa, pasakyta be takto, tėra žiaurumas.
(Adolfas atsigręžia. Už jo, su fotoaparatu rankose, stovi jauna mergina, visai neapkūni. Abi moterys nueina su ja pasisveikinti ir piktai pažiūrėjusios į Adolfą nueina toliau).
ADOLFAS: Kaip suprantu šiandieną būsite mano kolega informacijos sklaidos srityje.
EVELINA: Vargu, ar informacijos sklaida patikimose rankose, pone...
ADOLFAS: Adolfas.
EVELINA: Raimonda pasakojo apie jus. Malonu pagaliau susipažinti, Adolfai. Evelina.
(Abu paspaudžia vienas kitam rankas. Evelina padaro kelias nuotraukas fotografuodama aplinką, Adolfas žiūri į ją.)
ADOLFAS: Galiu paklausti?
EVELINA: Žinoma.
ADOLFAS: Kas jums iš šio klubo?
EVELINA: Tas pats, kaip ir jūsų žmonai, turbūt.
ADOLFAS: Reiškia, tai būtų moralinis pasitenkinimas, jog kitų akyse pasirodei geras ir rūpestingas pilietis?
EVELINA: Kitaip nei jūs, apibūdinčiau šį reikalą ne taip ciniškai. Matot, aš iš tikrųjų manau, kad kažkokių trūkumų ar išskirtinių ypatybių individai turi gauti jiems reikiamo dėmesio ir tai yra kelias į sveiką visuomenę. Taip pat tikiu, kad visi turi teisę būti mylimi. Ar tai pakankamai gera priežastis, dėl ko aš čia lankausi?
ADOLFAS: Ne man tai spręsti, o jums. Juk tai savo laiką išnaudojate. Bet visgi pripažįstate, jog šių žmonių nutukimas yra trūkumas?
EVELINA: Na, tam tikra prasme, taip. Tačiau toks trūkumas neturėtų būti akstinas prarasti toleranciją ir pagarbą kitam žmogui. Nemanot?
(Adolfas tyli, žiūri į Eveliną susižavėjęs, o ji fotografuoja).
EVELINA: Taigi, atsakiau į jūsų klausimą, o dabar, šios dienos informacijos sklaidos kolega, atsiprašysiu. Man reikia atlikti savo darbą.
ADOLFAS: Tai žinoma, man... man irgi reikia.
EVELINA: Iki pasimatymo, buvo malonu su jumis susipažinti. Nuotraukas persiųsiu jūsų žmonai.
ADOLFAS: O kam tie tarpininkai? Persiųskit man.
(Adolfas paduoda Evelinai savo vizitinę kortelę. Evelina padėkoja ir nueina, Adolfas kurį laiką stovi vienas. Tuomet išsitraukia klaviatūrą ir pradeda garsiai „rašyti“ straipsnį)
ADOLFAS: Sveiki dar kartą.
Tikiuosi kreipiuos ne į kiaulių fermą.
Prišerti save iki kol vos telpi pro duris,
Sakote, galima – čia juk laisva šalis.
Tai niekam netrukdo ir neturėtų rūpėti,
Visi savaip gražūs, nuostabūs piliečiai.
Bet kai tie piliečiai pradeda skųstis, kad sėdynės per mažos,
Kai reikia lėktuve užleist vietą storuliams – jie, atseit, neįgalūs,
Drabužiai per maži, maisto porcijos per mažos...
Peršasi nuomonė, kad serga žmogeliai.
Bet tik pabandykit jiems tai pasakyti! Iškart dings neįgalumas!
Jie juk sveiki ir tiesiog leidžia sau save labiau mylėti,
O štai tos lieknos kekšės nežino, kas yra malonumas.
Moko kaip gyventi, kaip valgyt, lyg jos ką išmano!
Pasislėpę turbūt verkia, kaip jos miršta iš bado.
Ir taip gaunas, jei žmogus sulysęs - jau turi valgymo sutrikimų,
Galima klausti, ar jis išvis ką valgo ir ar nebijo stipresnių vėjo gūsių.
Bet jei per pilvą nemato savo kojų – tai tik nepaiso standartų.
Storo negali pavadint storu,
Nes vyrauja žodžio laisvė ir nauja grožio samprata.
Modernu.
Jūsų draugas,
Perkūnas.
5 scena
RAIMONDA (kalbėdama telefonu): Ak, mieloji, nekreipk dėmesio. Supranti, kokių gi pašlemėkų pasitaiko... Koks vaikas turbūt prirašė nesąmonių, o tu dabar verki... Na nesisielok, neimk į galvą.
(Raimonda vaikšto pirmyn atgal, ant sofos sėdi Adolfas. Moteris baigia kalbėti telefonu, atsidūsta ir taip pat atsisėda ant sofos)
RAIMONDA: Siaubas...
ADOLFAS: Kas yra?
RAIMONDA: Kažkokiam neišprususiam sovietiniam storžieviui užkliuvo niekuo nekalti žmonės.
ADOLFAS: Apie ką tu?
RAIMONDA: Negi ne girdėjai? Kažkoks tipas prirašinėjo visokių įžūlių straipsnių, dabar mano merginos jaudinasi...
ADOLFAS: Tai vis dėlto žmonės skaito...
RAIMONDA: Skaito, skaito... O geriau jau neskaitytų ir nekimštų sau į galvą kažkokio atsilikėlio išsigalvojimų.
ADOLFAS: Tu manai, kad tai būtinai parašė vyras?
RAIMONDA: Aišku, kad vyras! Na, žinoma, nieko aš čia nediskriminuoju, gali būti visaip, bet pripažinkim, kad moteris tikrai nerašytų apie netipinio sudėjimo žmones taip nejautriai. Tikriausiai tai koks eilinis nelaimingas žmogelis, užstrigęs praeityje, gyvenantis su nemylima žmona, dirbantis nemylimą darbą ir tiesiog neturintis kur padėti savo nepasitenkinimo.
ADOLFAS: Tikrai, manau, būtent taip ir yra.
RAIMONDA: Mane erzina tokie žmonės. Ir kas su tokiu galėtų gyvent...
ADOLFAS: Tikrai, įdomu kas.
RAIMONDA: Turbūt tik visiška kvaiša.
ADOLFAS: Tikrai, nebent visiška kvaiša.
(Suskamba Raimondos telefonas)
RAIMONDA: Klausau, Rasyte. Oh... suprantu, suprantu. Aš atvažiuosiu pas tave arbatėlės, gerai? Iki. (Padeda ragelį. Adolfui) Aš trumpam išvažiuoju. Rasa itin jautri, dėl bet kokios smulkmenos raminamuosius geria. Negaliu jos palikti vienos.
ADOLFAS: Žinoma, ir paskubėk. Nes turbūt dėl streso ims dar daugiau valgyti.
(Raimonda neišgirsta paskutinių Adolfo žodžių, išeina. Vėl suskamba telefonas. Šį kartą Adolfo. Jis atsiliepia)
ADOLFAS: Klausau? O... Sveika. Ak taip, nuotraukos... Žinoma, kad galim. Netrukus būsiu.
(Adolfas ateina į kavinę, prisėda prie staliuko, prie kurio sėdi Evelina)
EVELINA: Labas.
ADOLFAS: Labas. Gražiai atrodai.
EVELINA: Dėkoju. Atleiskit, kad atitempiau jus iki čia. Mano kompiuteris šiandien sugedo, negalėjau persiųsti nuotraukų, tai pagalvojau, jeigu nesutrukdysiu labai, galiu perduoti ir taip...
ADOLFAS: Viskas gerai, taip netgi geriau.
EVELINA (paduodama jam atminties kortelę): Jūs juk nebuvote labai užsiėmęs?
ADOLFAS: Prašau, kreipkis „tu“, kam tie formalumai. Ne, nebuvau.
EVELINA: O kaip darbas? Nesitikėjau, kad galėsi tokiu laiku susitikti.
ADOLFAS: Dabar šiek tiek atostogauju, taigi turiu daug laisvo laiko, galime taip susitikti kad ir kasdien.
EVELINA: Su mielu noru, tik kad... Nežinau, ar tau tiks kurios nuotraukos. Žinai, nesu labai įgudusi.
ADOLFAS: Aš manau, kad jos bus puikios. Mačiau, su kokiu įsijautimu dirbi, todėl nuotraukos negali netikti.
EVELINA: Dėkui. Žinai, tą patį galėčiau pasakyti apie tavo straipsnius. Man jie labai patiko.
ADOLFAS: Kaip... Iš kur žinai, kad jie mano?
EVELINA (nusijuokia): Na, kai jie publikuojami dienraštyje ir po straipsniais parašytas tavo vardas sunku nesužinoti.
ADOLFAS: A, tu apie tuos... Kuo tau jie patinka?
EVELINA: Nežinau, kaip pasakyti, bet aš kažką jaučiu juos skaitydama. Jaučiu kažkokį kitoniškumą, kažkokią aistrą. Tai labai žavi.
ADOLFAS: Žinai, iš kur ta aistra?
EVELINA: Iš kur?
ADOLFAS: Iš neapykantos.
EVELINA: Neapykantos kam?
ADOLFAS: Savo darbui. Aš nekenčiu suvaržymo, noriu rašyti laisvai, nepaisyti taisyklių. Juk žinai, apie ką aš?
EVELINA: Laisvė... taip, žinau, puikiai žinau. Mums visiems, manau, trūksta laisvės, nors ir gyvenam laisvoj, demokratiškoj šaly. Laisvės nuo pareigų, nuo santykių, nuo savęs.
ADOLFAS: Ypatingai nuo santykių... Evelina, kad tu žinotum... Man, gyvenime, atrodo, nieko netrūksta, bet kažkodėl vis tiek jaučiu, tarsi gyvenčiau nepilnavertiškai... Ai, atleisk, man turbūt nederėtų tavęs apkrauti savo kvailom problemom.
(Evelina instinktyviai paima Adolfą už rankos)
EVELINA: Ką tu, tikrai neapkrauni. Žinai, man kartais atrodo, kad visi žmonės žaidžia tarsi tą patį žaidimą, tik skirtinguose lygiuose. Vieni mes to žaidimo negalime laimėti, todėl turime žaisti komandose, padėti vieni kitiems. Dėl to turime dalintis savo patirtimis ir jausmais, tiek teigiamais, tiek neigiamais, priešingu atveju, eisime į pralaimėjimą. Juk mūsų visų išgyvenimai, iš tikrųjų, labai panašūs, skiriasi tik aplinkybės, kuriose atsiduriame. Taigi nevadink savo problemų „kvailomis“ ir negalvok, kad jos kitus apsunkina.
ADOLFAS: Deja, aš vis tiek negaliu nusikratyti jausmo, kad mano problemos, ar gal net visas gyvenimas, gali būti apibūdinamos tik kaip „kvailos“. Visi, rodos, teigiami dalykai, kuriuos turiu, dėl kurių seniau taip sunkiai dirbau, dabar mane dusina ir pykdo, o tai, kas kelia bent minimalią grėsmę, man leidžia kvėpuoti. Man norisi laisvės nuo visų suvaržymų, kuriuos šiuo metu patiriu, ir tuo pačiu noriu šiek tiek pažaboti laivę, kuri sklando virš visų mūsų. Ar, gal tiksliau, laisvės sąvoką, kuri mums kažkodėl atrodo teisinga. Bet aš tik dabar pradedu tai suvokti. Prieš tai gyvenau pastovioje stagnacijoje ir net nesusimąsčiau, kad reikėtų kažką keisti. Ir tik netekęs darbo aš...
EVELINA: Netekai darbo?
ADOLFAS: Taip.
EVELINA: Labai gaila.
ADOLFAS: Gaila nebent dėl to, kad netekau jo tik dabar. Nes dabar aš pagaliau pradedu susivokti, kaip atrodo mano gyvenimas. Kaip atrodo visa visuomenė.
EVELINA: Ir kokia tau atrodo visuomenė?
ADOLFAS: Tuščia.
EVELINA: Na, dalis žmonių, taip.
ADOLFAS: Vedžiojama už nosies.
EVELINA: Galbūt.
ADOLFAS: Praradusi tikrąsias vertybes. Žmonės pamiršo, kas yra tėvynė...
EVELINA: Šeima...
ADOLFAS: Teisybė...
EVELINA: Meilė...
ADOLFAS: Taip. Ir meilė.
EVELINA: Adolfai, aš nemanau, kad žmonės visa tai pamiršo. Tai yra mumyse giliai užprogramuota. Tik šiais laikais, kuomet esame pažangumo viršūnėje, mes per daug norime konkuruoti, skubame atsidurti pirmose gretose, siekiame išpildyti pasaulio kuriamus lūkesčius ir todėl pradedame bijoti šių dalykų, manydami, kad jie mums ims trukdyti. Bet yra ir tokių žmonių, kurie vis dėlto nebijo. Ir tuomet jiems tenka padėti kitiems komandos nariams šiame žaidime.
ADOLFAS: Tu nuostabi, Evelina. Ar tau kas sakė tai? Ką aš čia šneku, žinoma, kad sakė.
EVELINA: Ne, priešingai. Nuoširdžiai tai pasakei tu pirmas.
(Adolfas taip pat paima Evelinos ranką)
EVELINA: Bet, Adolfai, o jei kas pamatys?
ADOLFAS: Tegul pamato. Aš suprantu, kad dabar elgiuosi kaip kvailas vaikėzas, bet tu manyje kažką sužadinai, ko jau seniai nejutau.
EVELINA: Man reikia eiti.
(Evelina atsistoja, Adolfas taip pat, jis paima ją už rankos)
ADOLFAS: Mes galim kartu puoselėti šias vertybes, Evelina. Aš tikiu, kad ne šiaip sau mane čia pasikvietei...
(Evelina greitai jį pabučiuoja ir apsisuka eiti)
EVELINA: Tu teisus, aš pamelavau, mano kompiuteris visai nesugedo.
(Adolfas kurį laiką stovi ir žiūri į nueinančią Eveliną. Staiga žmonės, esantys aplinkui, pradeda garsiai šūkauti, džiaugtis. Adolfas nesupranta, kas vyksta. Jis pamato Beną)
ADOLFAS: Benai!
BENAS: O, sveikas.
ADOLFAS: Kas čia vyksta?
BENAS: Gi paskelbė rezultatus.
ADOLFAS: Ką?
BENAS: Blemba, seni, visai iškritęs... Prezidento rinkimai. Maridas Aswadas laimėjo.
ADOLFAS: Palauk, čia tas iš Musulmonų Partijos?
BENAS: Nu jo, tas pats. Klausyk, seni, kur tu buvai dingęs?
ADOLFAS: Kaip... Palauk... Aš nesuprantu... Negi jis galėjo laimėt...
BENAS: Nu tiksliau dar ne iki galo. Ten tipo kažkas neaišku su balsavimu, tai bus pakartotiniai rinkimai. Bet manau, vis tiek jį išrinks.
ADOLFAS (purtydamas Beną): Pakartotiniai?! Ačiū Dievui, Benai, dar galim kažką dėl to padaryt!
BENAS: Ką tu nori daryt?
ADOLFAS: Nežinau, kažkaip įspėt žmones.
BENAS: Kas tau yra? Aš pats už jį vėl balsuosiu.
ADOLFAS: Tu čia rimtai?
BENAS: Aišku. Tas bičas žino, ką daro. Žiauriai išsilavinęs, geras politikas. Kad nėra be jo už ką daugiau balsuot.
ADOLFAS: Tu čia rimtai?
BENAS: Blet nu.
ADOLFAS: Blet... Aš nemaniau, kad ir tu toks lengvatikis.
BENAS: Lengvatikis?
ADOLFAS: Aš kažką dėl to padarysiu.
BENAS: Ką tu po velnių žadi daryt, Adolfai?
ADOLFAS: Parašysiu straipsnį.
BENAS: Eik tu. Kokį dar straipsnį? Kas iš to? Ir tai mane vadini lengvatikiu? Mesk iš galvos tokias nesąmones.
ADOLFAS: Tu gi pats dar man pasiūlei sukurt savo dienraštį ir rašyt, kodėl dabar tai nesąmonės?
BENAS: Seni, buvau išgėręs! Tu irgi. Negalvojau, kad tu taip rimtai į tai pažiūrėsi. Bet, tiek to, gali rašyt. Rašyk apie storas bobas ar dar ką, bet nesikišk į politiką.
ADOLFAS: O kur dingo tavo minėta šventa žurnalisto pareiga? Kur naujasis Maironis?
BENAS: Gerai, gerai. Žinau, ką sakiau, bet kartoju – nesivelk į politiką. Nes nudegsi.
ADOLFAS: Ne, Benai, man atrodo tai jūs visi nudegsit, jeigu laiku nepraregėsit.
BENAS: Daryk kaip nori, tu juk ponas visažinis. Aš tau tik daviau protingą patarimą.
ADOLFAS: Taip, ir tas patarimas buvo pradėt rašyt tokiems mulkiams kaip tu.
(Adolfas nueina, išsitraukia klaviatūrą ir ima „rašyti“)
ADOLFAS: Kam dar tos tautos? Kam šalių sienos?
Jei kas kur atvykę ką nori, tą daro.
Šalies prezidentas? Kur tai matyta?!
Negi jis žino, kas yra lietuvybė?
Negi jis myli lietuvišką kaimą?
Mišką, upes ir sodybą seną?
Negi jis jaučia, ką jaučia lietuviai,
Giedodami liūdną liaudišką dainą?
Išnyks tuoj tauta, bet gi tai nesvarbu.
Juk mes išskėstom rankom laukiam svečių!
Kad didesnis gyventojų būtų skaičius.
Kad margesnė ir vakarietiška būtų valstybė,
Kad tolerantiški būtumėm ir laimingi.
Taip išnyks Europa, kaip kad sužlugo ir Roma,
Barbarams suėjus ir išstūmus tikruosius valdovus.
Tuoj turėsim paklusti, savoj šaly svečiais būti,
Savo tautiškumui reiks leisti supūti.
Bet svarbiausia, atrodysim taikūs ir draugiški,
Iki kol užspringsim plunksnom balandžių baltų.
Ir nors nenorit tuo tikėti, bet rasistas aš nesu,
Tik tikiu, kad šalį paverst nakvynės ir labdaros namais
Nekvepia geru.
Pakartotiniai rinkimai - paskutinė mūsų viltis,
Atitaisyti žalą šaliai ir suimti į rankas save.
Vėl tapti lietuviška tauta.
Pagarbiai,
Jūsų nuolankus tarnas,
Perkūnas.
6 scena
EVELINA: Pavargau.
ADOLFAS: Nešalta?
EVELINA: Ne. Labai šilta. Ar aš tau pasakojau...? Manęs tėvas niekada nesivežė prie jūros. Visada tik į sodybą. Į tokią apgriuvusią, supuvusią ir nykią sodybą sename Lietuvos kaime. Prie tėvo, aišku, apsimesdavau, jog man smagu. Bet iš tikrųjų man reikėjo jūros...
ADOLFAS: Aš tau galiu atnešti jūrą.
EVELINA: (Tyliai) Tokios neatneši. (pauzė) Žinai, kuo tu mane patraukei, Adolfai? Tu toks vyras, kuris turi siekiamybių didesnių nei asmeninė nauda. Tu turi idealų, kad ir kokie jie būtų. Toks vyras niekada neapleis ir nepaliks. Ir toks vyras, jei reikės, nuveš ir prie jūros.
ADOLFAS: Žinoma, kad nuvešiu, Evelina.
(abu susikabinę sėdi, tyli)
EVELINA: Ar tau kada teko patirti abortą?
(Adolfas sutrikęs žiūri į ją)
EVELINA: Na, pavyzdžiui, kai net nepabandai užrašyti visų savo kilusių idėjų, nes iškart nusprendi, kad jos bus nevykę ir tiesiog leidi joms mirti.
ADOLFAS: Nežinau, turbūt tekę... Nors dabar jau nebeleidžiu, kad taip nutiktų.
EVELINA: Aš daug tokių abortų patyriau gyvenime. Ir ne tik tokių. Vienas iš jų buvo itin skaudus ir realus... Taip ir susipažinau su tavo žmona. Jei ne ji...
ADOLFAS: Ar tu sakai, kad...?
EVELINA: Tu neįsivaizduoji, koks tai jausmas. Jei galėčiau grįžti atgal... Nesvarbu, kad buvau palikta viena. Ir viena būčiau susitvarkiusi. Šimtai moterų susitvarko. Ar žinai, ką reiškia turėti kažką, dėl ko niekada negalėsi sau atleisti?
(Adolfas tyli, tik paima ją už rankos)
ADOLFAS: Bet juk tau padėjo tos draugijos, taip?
EVELINA: Taip, džiaugiuosi, susipažinusi su tavo žmona. Ji puiki moteris.
(pauzė)
ADOLFAS: Žinau, kaip tau viskas atrodo. Bet aš ją mylėjau. Tikrai. Žavėjausi jos noru priešintis, išsiskirti iš minios ir noru visiems padėti. Bet ilgainiui tai tiesiog pradėjo... varginti, įkyrėt. Galiausiai ji niekuo nebeišsiskyrė iš minios, ji tapo jos dalimi. Aš irgi jai atsibodau. Matau tai. Abu gyvenam atskirus gyvenimus, bet kažkodėl parduotuvėj stovim ir valandą diskutuojam, kurios užuolaidos labiau tiks svetainėj, ir atrodom labai artimi. Man atrodo, man netgi nerūpėtų, jeigu ji turėtų su kažkuo romaną...
(Evelina staigiai atsistoja, paima jį už rankos)
EVELINA: Ką čia šneki? Kodėl mes apie tai kalbam?
(jie pradeda šokti, suktis susikibę už rankų)
ADOLFAS: Aš išsiskirsiu su Raimonda.
(Evelina nustoja šokusi)
ADOLFAS: Ir galėsim gyventi kartu. Prie jūros.
EVELINA: Adolfai...
ADOLFAS: Paklausyk, bet prieš visa tai noriu, kad žinotum. Ar esi girdėjusi Perkūną?
EVELINA: Žinoma, kad esu. Apie ką tu...
ADOLFAS: Aš kalbu apie tą Perkūną, kuris neseniai žaibavo.
(Evelina kurį laiką žiūri į jį, paskui, supratusi, kad Adolfas Perkūnas, ji traukiasi nuo jo)
EVELINA: Negi tai tu...
ADOLFAS: Taip, aš. Bet būdamas su tavimi, supratau, kad man to nebereikia. Man nebereikia Perkūno, gyvenkim kartu, Evelina, ir man niekas aplinkui neberūpės. Tegul visi daro ką nori, jeigu tik jiems patinka, man nesvarbu.
EVELINA: Aš negaliu patikėti, kad tai tu...
ADOLFAS: Kodėl? Negi tai ką keičia? Jeigu nebūčiau tau pasakęs, kalbėtum su manim įprastai, kaip iki šiol kalbėjai. Ką turi bendro kažkokie straipsniai su mūsų santykiais?
EVELINA: Turi daug ką bendro. Tie straipsniai parodo, su kuo aš bendrauju. Adolfai, nežinau, ar noriu turėti tokį radikalų žmogų šalia savęs.
ADOLFAS: Bet juk ką tik sakei, kad tau patinka, kad turiu idealų, siekiamybių, aukštesnių, nei mano asmeninė nauda, tai kodėl...
EVELINA: Bet ne tokius idealus turėjau omeny. Tu smerki žmones, net nesistengdamas jų suprasti. Jaučiu, kad ir mane pradėtum smerkti.
ADOLFAS: Ne, Evelina, dėl ko aš tave turėčiau smerkti?
EVELINA: Atleisk man, Adolfai. Aš negaliu...
(Evelina išeina. Adolfas susinervinęs paspardo daiktus, pavaikščiojęs pirmyn atgal išsitraukia klaviatūrą ir vėl ima „rašyti“)
ADOLFAS: Moterys! Jūs vargšės aukos, užguitos vyrų.
Vyrų, su kuriais koketuojat, rodot jiems širdį tyrą,
O paskui išeinat, spjaunat jiems į veidą,
Sakot, kad laiko skirt tokiems neverta.
Jūs naivios ir geros, o mes tiktai žvėrys...
(Už Adolfo atsiranda du tvirti vyrai, tačiau jis jų nepastebi. Tuomet vienas iš jų pertraukia Adolfo kalbą)
VYRAS 1: Adolfas Baranauskas?
ADOLFAS: Taip...
VYRAS 1: Einam, pasivaikščiosim.
ADOLFAS: Kaip tai? Niekur aš...
(Vyrai suima Adolfą už rankų, įremia į nugarą pistoletą ir nusiveda)
VYRAS 1: Nė garso, supratai?
(Adolfas nuvedamas į kažkokią nuošalią vietą, viduryje stovi kėdė)
VYRAS 1: Sėsk.
ADOLFAS: Klausykit, ko jūs...
VYRAS 2: Sėst tau pasakyta!
(Adolfas klusniai atsisėda)
VYRAS 1: Tai mėgsti rašyt girdėjau. (Adolfas tyli)
VYRAS 2 (spirdamas į kėdę): Klausia tavęs, ar mėgsti rašyt!
ADOLFAS: Mėgstu...
VYRAS 1: Įvairiomis temomis rašai. Labai įdomiai, tiesą sakant. Bet mus labiausiai sudomino paskutinis tavo pasisakymas apie prezidentą.
ADOLFAS: Jis dar ne prezidentas...
VYRAS 1: Dar ne, bet gal bus. Tik po tavo aistringų raginimų už jį nebalsuoti gali sugriūti žmogaus reitingai.
ADOLFAS: Tegul griūna. Kažkas turi pasakyt tiesą.
VYRAS 1: Ir tu, žinoma, žinai, kokia ta tiesa. (pasisukdamas į vyras 2) Atsargiai, žiūrėk, gal su pačiu Dievu šnekam.
(Abu vyrai garsiai nusijuokia)
VYRAS 1: Tau jis kažkuo nepatinka?
ADOLFAS: Kas?
VYRAS 1: Prezidentas. Tau jis kažkuo nepatinka?
ADOLFAS: Jis dar ne...
VYRAS 2: Klausia tavęs, blet, ar tau jis...!
ADOLFAS: Nepatinka, nepatinka!
VYRAS 1: Ir kuo jis tau nepatinka?
ADOLFAS: Ne lietuvis jis. Lietuvos prezidentas turi būti tikras lietuvis.
VYRAS 1: O kas tau sakė, kad jis ne lietuvis?
ADOLFAS: O tu pažiūrėk į jį.
VYRAS 1 (Ištraukia popieriaus lapų kuokštą ir trankia juo Adolfui per veidą): O tu paskaityk apie jį. Gimė tai jis Lietuvos Respublikoj. Čia augo, mokėsi, vedė lietuvę moterį.
ADOLFAS: Bet jis ne lietuvis. Jūs akli, ar kas? Man nusispjaut, kur gimęs, jis - ne lietuvis.
VYRAS 1: Aš nesuprantu, tau blet stovės geriau, jei bus tikras lietuvis?
ADOLFAS: Tai pripažįsti, kad jis...
VYRAS 2: Klausia tavęs, ar tau stovės geriau!
ADOLFAS: Taip, taip, geriau! Jam nerūpi šita šalis, jis tikriausiai turi savų planų kaip sunaikint mus visus...
(Vyras 2 trenkia Adolfui)
VYRAS 2: Tylėk!
VYRAS 1: Tu pats nesupranti, ką šneki. Nežinau kas, bet kažkas tau praplovė smegenis.
ADOLFAS: Tai jums praplovė, ne man... Nereikia čia tokių prezidentų...
(Vyras 2 vėl kelis kartus trenkia Adolfui)
VYRAS 1 (atsukdamas į Adolfą ginklą): Klausyk, vienintelis dalykas ko šiai šaliai tikrai nereikia yra nebent tokie senovėje užstrigę šovinistai kaip tu, skleidžiantys tolerantiškai ir šiuolaikiškai tautai kažkokias erezijas. Todėl jeigu pamatysiu dar bent vieną tavo straipsnį, visiškai nesvarbu, apie ką jis bebūtų, tuoj pat tave susirasim ir pakalbėsim jau daug rimčiau. Ar supratai?
(Adolfas tyli, vyras 2 jam trenkia)
VYRAS 2: Klausia tavęs, ar supratai!
ADOLFAS: Supratau...
VYRAS 1: Na ir puiku. Išvesk jį.
(Vyras 2 pakelia kiek apdujusį Adolfą ir išveda jį)
7 scena
(Į sceną įeina apdaužytas Adolfas. Priešais jį ant sofos besiglamonėja Raimonda ir Evelina. Adolfas sukniumba ant žemės ir moterys, išgirdę jį, staigiai atsistoja, tvarkosi išsitaršiusius plaukus, drabužius. Adolfas kurį laiką negali atsitokėti, vaikšto pirmyn atgal, atsisėda ant sofos)
RAIMONDA: Adolfai...
EVELINA: Kas tau nutiko?
ADOLFAS (nutraukia ją juoku): Mane daužė. Plieniniais kumščiais mane šiandien daužė.
(Moterys tyli)
ADOLFAS: Negi nepaklausit, už ką? Nors turbūt ir taip žinot, už ką. Už tai, kad buvau doras pilietis. Už tai, kad buvau už jus visus įžvalgesnis. Drąsesnis. Norėjau geresnės Lietuvos. Tokios Lietuvos, kurioje lietuviai jaustųsi lietuviais, o ne svečiais. Kurioje būtų tikra, o ne fiktyvi žodžio laisvė. Kurioje jausmai nebūtų svarbesni už faktus. Tokioje Lietuvoje aš norėjau matyti save. Seną, su skrybėle ir akiniais ant nosies. Su mylima moterim šalia. Vaikais, galbūt anūkais...
RAIMONDA: Tai vis dar įmanoma, brangusis, tau nereikia nieko keisti. Žinoma, Lietuvoj yra daug minusų, tačiau mūsų valstybė dar jauna, nėra ko norėti. Ir taip ji vis tiek labai stipriai žengia į priekį...
ADOLFAS: Į priekį? Ar ne atgal?!
EVELINA: Adolfai, nusiramink. Tau reikia pailsėti. Aš atnešiu ledo.
ADOLFAS (sulaikydamas ją): Kaip man pailsėti, Evelina, kaip? Jeigu aš net nesu pavargęs. Negi nematai - man linksma. Tokia komiška situacija, kad juoko užteks dar visam likusiam gyvenimui.
RAIMONDA: Suprask, Adolfai, prašau. Juk pats žinai, kad nieko iš mūsų nebūtų išėję. Aš niekada nenorėjau vaikų, juk laikai keičiasi. Bedirbant su moterimis tiesiog pajutau didesnį dvasinį ir kūnišką ryšį, negu su bet kuriuo vyru iki šiol. Daug kam taip nutinka. Čia nėra nieko blogo.
ADOLFAS: Ne, ne...
RAIMONDA: Ak, liaukis. Tavo smegenys užsikrėtę kažkokiu konservatyvumo virusu.
ADOLFAS: O nemanai, kad perdėtas liberalizmas ne ką mažiau žalingas virusas?
RAIMONDA: Vienintelis čia sergantis esi nebent tu. Kur tu eini?
(Adolfas pasiima kažkur bute paslėptą ginklą ir eina link žmonos)
ADOLFAS: Taip, aš sergantis. Aš tikrai sergu - racionalumu. Aš sergu, nes esu visiškai normalus, sveikas ir neekscentriškas.
EVELINA: Adolfai, nurimk, meldžiu, prisėsk. Pakalbėkim...
RAIMONDA: Ką tu sau galvoji?! Padėk tą ginklą!
ADOLFAS: Gaila, pagalvojus, kaip greitai keičiasi stereotipai to, kas yra teisinga, o kas ne. Dabar aš neteisus, bet po dar dešimtmečio persekiojamos galbūt būsite jūs.
RAIMONDA: Adolfai, nekvailiok, padėk ginklą, nes iškviesiu policiją.
ADOLFAS: Kviesk, juk klounų cirkui niekada nebus per daug.
(Raimonda griebia savo telefoną, Adolfas iššauna į ją. Ši krenta ant žemės. Evelina suspiegia ir drebėdama parklumpa ant žemės.
Adolfas su pistoletu prieina prie jos, glosto jos plaukus)
ADOLFAS: Nedrebėk. Kodėl drebi? Tavęs aš neskriausiu. Negi išsigandai mano Perkūno vardo? Griausmo, kurį sukėliau?
EVELINA: Prašau... nereikia.
ADOLFAS: Tu išmušei mane iš vėžių. Vėžių, kuriomis jau taip ilgai važiavau. Aš jaučiausi kaip mažas gyvūnėlis, kurį nori paversti naminiu augintiniu, nors jo rūšies atstovai niekuomet nebūna naminiai, bet dėl tavęs būčiau mielai tokiu tapęs. Tu buvai vienintelė priežastis, dėl kurios būčiau viską metęs. Tu man buvai šviesiausia, ką iki šiol mačiau. Kalbėk, nagi kalbėk, Evelina, man apie meilę, šeimą, tėvynę ir visas kitas vertybes. Nutildyk tą tylią ramybę, kurią pagrobei iš mano miego, nutildyk, užgesink... Tu esi lašas, paskutinis lašas mano jūroj.
EVELINA: Adolfai... Prašau, viskas tikrai buvo tikra...
ADOLFAS: Lašas mano jūroj! Tik lašas! Dieve, o aš galvojau, kad tu savaime jau esi visa jūra... Nagi, kalbėk, kodėl tyli? Vaidink, kaip kad darei tą visą savo gyvenimą. Aš - paskutinis tavo žiūrovas, todėl žiūrėk, kad patikėčiau, kaip kad tikėjau iki šiol. Vaidink!
(Adolfas sugriebia ją už plaukų ir stumia į scenos vidurį.)
ADOLFAS: Vaidink man jūrą, Evelina, vaidink!
(Evelina verkdama pradeda šokti, per multimediją rodomas vaizdų kratinys, tie patys vaikų piešiniai, lietuvių liaudies detalės, miškai ir pnš. Užgęsta šviesa)
(Adolfas išeina į sceną, atsisėda ant suoliuko. Užsirūko, pradeda dainuoti lietuvių liaudies dainą. Po to prie jo vienas po kito vis prisijungia daugiau balsų.)
Pabaiga
