VEIKĖJAI:
Mergina 28 m.
Administratorė 40 m.
Ta pati mergina 18 m.
Veikėjas iš užrašų 30 m. (Kunigas)
Kunigas 53 m.
I VEIKSMAS
I SCENA
Skambutis
Mergina: Klausau? Taip su manimi. Na, mums būtų įdomu išgirsti kunigo, tiksliau, Bažnyčios poziciją. Taip, laikraščiui, taip, laikraštyje. Žinoma, būtinai atsiųsime, galėsite perskaityti. Pasitarsime, kaip geriau. Klausimus atsiųsčiau. Taip, galime ir susitikti, žinoma. Kada patogu? Šiandien? Taip, tinka. Ačiū labai. Tuomet iki susitikimo. Viso ge... Taip, malonu. Ir mes tikimės.
Tyla
Mergina skuba, žiūri laikrodį.
Pro minią bėgte. Aš žinojau, žinojau, kad vėluosiu – kamščiai. Vos išlipau. Ne kasdien ir kojos akmenimis virsta. Pakeli, nuleidi – žingsnis. Štai taip. Pirmyn siauromis gatvėmis, pirštai spurdėjo kišenėje, skaičiavo. Gal padės, gal ne. Įprotis – nieko ten tokio. Tiesiog kartoji. Tik žodžiai. Na, karoliukai dar. Tokie rimtai karoliai. Močiutė padovanojo. Lenkė mažai pirštus: penki tokie, dešimt tokių, bet pirma dar taip. Kai bijau ir skubu, sakau juos. Bijau ko? Aš prisimenu. Prisimenu. Tėvam paskambino, aš maža dar, nelabai ir supratau – pirmos laidotuvės. Įspraudė ir karoliukus tarp pirštų, pakrapnojo. Ne, ne, ne tuos, ne mano, žinoma. Mano štai čia. Ten nebebuvo laiko. Paleisk prisiminimus – taip ir sakė, kai kalbėjomės. Na, turėjau kalbėtis su gydytojais, jie turėjo padėti. Įsivaizduojat, koks šokas vaikui: žmogus čia yra, čia nebe. Na, kūnas buvo, bet kitoks. Išsigandau. Po metų pagaliau ne tik klausė, bet ir davė patarimą. Turėtų juk neduot, taip? Sako: užrašyk, ką prisimeni gražaus, skaityk. Nes žodžiuose nėra laiko – taip ir pasakė. Žiūrėkit, ir tapau tokia kaip ir rašytoja. Dabar interviu apie kitą močiutę. Apie močiutę, ėjusią mišku ir sutikusią ne vilką. Sutikusią kunigą šaltu veidu – ne, nelaidosim ir viskas. Įdomu, kodėl. Tas klausimas ir neramina, skubu. Penkios minutės, keturios, trys, dvi, atrodo, čia.
Atveria duris
II SCENA
Mergina: Sveiki.
Administratorė: Sveiki.
Mergina: Sveiki, aš dėl susitikimo, interviu. Ryte skambino, pakvietė ateiti. Žadėjo, kad galėsime pasikalbėti.
Administratorė: Prašau, prieikite arčiau. Nelabai girdžiu.
Mergina: Aš... Ryte skambino...
Administratorė: Taip, mane perspėjo. Teks truputį palaukti.
Mergina: Ačiū. Nesirūpinkite, aš ilgai nesutrukdysiu.
Administratorė: Taip, suprantu, prisėskite.
Mergina: Ačiū. (Tyla) Girdėjote? Matėte?
Administratorė: Atsiprašau?
Mergina: Jūs jį matėte? Jis jau grįžęs?
Administratorė: Taip, todėl su jumis ir susisiekėme.
Mergina: Sunku vis apie tą patį? Kai visi klausia, kartoji vis tą patį?
Administratorė: Sunku.
Mergina: Taip ir sakė?
Administratorė: Sunku pasakyti, ne viską nuspėsi. Prisėskite ir tiek. Kunigas dar užsiėmęs, mes jus pakviesime.
Mergina: Ačiū (sėdasi, sklaido užrašus).
Tyla
Administratorė: Atsiprašau. Pakelkite ją.
Mergina: Kaip sakėt? Kėdę?
Administratorė: Lempą. Jums trūksta šviesos.
Mergina: Tokios naujienos, net karšta. Šešėlis kaip tik... (Pasuka lempą taip, kad šviesa kristų jai ant kelių. Toliau sklaido užrašus).
Tyla
Administratorė: Atsiprašau, ką nors sakėte?
Mergina: Ne, aš... Nekreipkite dėmesio.
Administratorė: Atsiprašau...
Mergina: Nekreipkite dėmesio. Nieko nesakiau.
Administratorė: Atsiprašau, Jūs nieko nesutikote beeidama?
Mergina: Ne, aš, deja, ne.
Administratorė: Visi kaip išprotėję: ateisime patys įsitikinti, galės pasakoti... Sensacija. Ima ir nelaidoja.
Mergina: Viskas šviežia, nė vienas nuo to nepabėgsime. Tikrai daug besidominčių.
Administratorė: Manote?
Mergina: O kas belieka?
Administratorė: Tikrai, šiaip sau nesidomi.
Mergina: Jei taip visus kartu, sutaupytume laiko?
Administratorė: Nebent koks skandalas.
Mergina: Na, galit visus kartu.
Administratorė: Tada kaip mat įdomūs.
Mergina: Visų kartu priimti negalite?
Administratorė: Gal susirinks.
Mergina: Visi kartu ateitų, visiems į klausimus ir atsakytų. Sutaupytumėte laiko.
Administratorė: Iš tiesų. Tik vargu, ar sutiktų.
Mergina: Kunigas?
Administratorė: Ir jis. Manote, lengva?
Mergina: Ne, atleiskite, nenumanau. Nepažįstu.
Administratorė: Daug žmonių, klausimai įvairūs. Norisi išgirsti, kas kiekvienam žmogui rūpi, išklausyti.
Mergina: Jūs tikri idealistai.
Tyla
Administratorė: Atsiprašau, ką turite omenyje?
Mergina: Ne nieko...Tokie patiklūs ir abstraktūs – tik tiek. Tema kaip ir aiški, panašūs klausimai, panašūs atsakymai. Atrodo, paprasta. Kam po asmeniškumus knaisiotis, ieškot priekabių?
Administratorė: Mes neieškome, net pretenzijų neturime. Džiaugiamės galėdami padėti.
Mergina: Juk žmogui jūsų dėmesio pritrūko.
Administratorė: Įvyko nesusipratimas. Kiekvienas žmogus vertas dėmesio.
Mergina: Kiekvienas nori dėmesio.
Administratorė: Taip, galime ir taip sakyti.
Mergina: Ir to dėmesio šiuo atveju pritrūko?
Administratorė: Ne viskas taip paprasta.
Mergina: Ne viskas.
Administratorė: Manote, mums nesvarbu?
Mergina: Svarbu?
Administratorė: Viskam reikalinga pusiausvyra, abipusis dialogas.
Mergina: Tokia jūsų užduotis?
Administratorė: Užduotis.
Mergina: Įdomu.
Administratorė: Įsiklausyti.
Mergina: Laikas.
Administratorė: Abejoju.
Mergina: Klystate.
Administratorė: Kartą.
Mergina: Bent šį.
Administratorė: Tikrai?
Tyla
Administratorė: Atleiskite, gal kiek per daug susipainiojome... Tuoj galėsite pasikalbėti su JUO. Mes...
Mergina: ... mes jus pakviesime.
Tyla.
III SCENA
Mergina skaito užrašus, pabraukia:
Raudona. Raudona... Raudona – nelaimės spalva. Visos avarijos – nes raudona. Tamsa. Bet labai trumpai... Tada, tada... Šviesa – susitinkam. Ir vėl tamsu. Triukšmas, kas nors voliojasi, prišoka. Tu, bet lyg ne tu. Suprantu? Visai nesuprantu. Kūnas yra, bet kitoks – tarsi kitos formos. Stebėjau iš šalies, kai nešė.
Tyla
Tiesą sakant, sunku užrašyti net, ko nesuprantu. Ką reiškia matyti laiką? Matyti save nesančią? Ar taip teisinga? Ar kas nors galėtų džiaugtis tuo, ką duodamas atėmė? Susiskaldžiusi asmenybė? Gal ir taip. Taip ir susipažinom. Ji palaukė, kol išeisiu iš ligoninės. O tada, tada....
Administratorė: Jums viskas gerai? Atsiprašau? Gal nosinę, vandens?
Mergina: Taip, ačiū, atsiprašau. Grįžau atgal, į kitą laiką. Bet kūnas va pats įspėjo, kad nereikia, kad neužsižaisčiau. Dabar jau gerai.
Administratorė: Kokį lAiką?
Mergina: Laiką.
Administratorė: Atleiskite, jus sunku suprasti.
Mergina: Tiesiog prisiminiau...
Administratorė: Jums pačiai įdomu?
Mergina: Kas taip?
Administratorė: Jūs ten skaitote.
Mergina: Ar man? Man, žinoma, įdomu. Ne dėl savęs, ne dėl savęs...savęs... ne...Man viskas gerai. Man tema... tema... Žinot, tos nelaimės juk iš tiesų baigiasi laimingai. Aš tiesiog rūpinuosi žmonėmis, kurie susiduria. Jiems, kad žinotų, kaip elgtis, suprantate?
Administratorė: Susiduria su kuo? Laidotuvėmis? Bažnyčios nesąžiningumu?
Mergina: Na, taip.
Administratorė: Taip?
Mergina: Kad žinotų, kaip elgtis.
Administratorė: Jūs pati esate susidūrusi, taigi papasakosite jiems?
Mergina: Na ne, su Bažnyčia asmeniškai ne. Maža buvau.
Administratorė: O per laidotuves?
Mergina: Ir dar kaip.
Administratorė: Kas nors iš giminių?
Mergina: Močiutė, bet dėl jos kaip ir ramu. Ne, ne vien jos.
Administratorė: Draugų?
Mergina: Ne visai. Nežinau net, kaip pasakyt.
Administratorė: Na taip, skaudžios akimirkos.
Mergina: Būtent. Aš, aš pati... mano pačios... Mane pačią...Save pačią mačiau jų visų vietoj. Tik aš po mašina.
Tyla
Administratorė: (susimąsčiusi) Aišku.... Tuoj jus pakviesime, tik...
Tyla
Mergina: Atsiprašau, galbūt ne taip mane supratote. Aš susidūriau, man svarbu. Svarbu, nes yra skaitančių. Aš rašau, kas aktualu. Na, ar taip, ar taip – dar ir autoritetas... Ne kas iš jo liko, bet žmonėms vis tiek rūpi dvasiniai dalykai. Manau, jie pavargo nuo skandalų. Kur tai matyta... Veržiasi žurnalistai, neduoda nė atsikvėpt, laukia... O juk ir jums aktualu. Truputį prisitaikai, atsižvelgi – kaip mat daugiau lankytojų. Abipusė nauda.
Administratorė: Iš pirmo žvilgsnio tikrai taip ir atrodo. Visgi klystate – Bažnyčia neieško naudos.
Mergina: Neturi laiko?
Administratorė: Ir neturi. Jūs, rodos, irgi neskubate?
Mergina: Na...
Adiministratorė: Jau turbūt minėjau, kokie dėkingi esame už jūsų laiką. Gal pokalbis su kunigu padės?
Mergina: Jums?
Administratorė: Ir mums, bet pirmiausia jums.
Mergina: Aš skubu. Tiesiog taisyklės tokios – reikia ateiti, susitikti. Kiekvienas žodis, sakinys unikalus. Kiekviena smulkmena aukso vertės... Jei nori, kad tavo interviu skaitytų, žinoma.
Administratorė tyli
Visi mes juk paskui smulkmenas. Ir bėgam, neskaičiuojam laiko. Nes koks dar laikas, kai pinigai...
Tyla
Administratorė: Visgi perspėsiu jį, gali būti svarbu. Jus tuoj priims.
Mergina: Aš palauksiu, palauksiu.
Administratorė: Štai, kol laukiate bent kiek atsigaivinkite.
Mergina: Aš tik... (sklaido užrašus). Noriu rasti vieną ištrauką...
Administratorė: Pati sakėte, kad jums gyvo pokalbio, ne paruoštų atsakymų reikia. Ar teisingai supratau?
Mergina: Štai...
Administratorė: Imkite – viduje linkėjimas.
Mergina: Nelabai gal aš. Tuoj. Verta paragauti?
Administratorė: Manyčiau, kad taip.
Mergina: Jūs kiekvienam tokia maloni?
Administratorė: Visko pasitaiko, bet stengiamės. Atsimenate – dėmesys.
Mergina: Iš tiesų. Kokie fokusai – nemačiau dar tokių, neteko.
Administratorė: Tiesiog sausainis. Prašau, traukite.
Mergina: Juk čia kaip tie... na, tie...Juk sako, kad horoskopais tikėti blogai. Tiek ir aš žinau. Čia panašu, juk taip?
Administratorė: Leiskite jus pradžiuginti.
Mergina: Tai JAU galima?
Administratorė: Kas?
Mergina: aaa... kad aš nelabai.
Administratorė: Nemėgstate sausainių?
Mergina: Nelabai tie dvasiniai ar kokie ten dalykai... traukia, ta prasme. Gal atsisakysiu.
Administratorė: Jūs negalite atsisakyti. Nemandagu.
Mergina: Taip, iš tiesų. Nemandagu. Tiesiog nepatogu. (traukia) „Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net ir jų protas bei sąžinė suteršti. (Tit 1,15)“ – nesupratau, kaip?
Administratorė išsigąsta
Administratorė: Aš nenorėjau. Atleiskite. Tai tikrai ji.
Mergina: Kas ji? Kur jūs, išeinate? Palaukite, štai, skaitykite! Man reikia pasikalbėti su kunigu!
Administratorė išbėga
IV SCENA
Mergina: Kaip suprasti? Tiesiog taip, nieko nepasakius? Kas per raštelis? Suteršta sąžinė, protas? Mes tik žaidžiam rūpestingus?
Skambutis
Mergina: O! (juokiasi). Kaip tik dabar.
Skamba
Mergina: Dar kas nors dėl susitikimo? Paliko ir išbėgo, nežinau. Sakė, pasakys kada.
Skamba
Mergina: Pradžiuginti norėjo. Išėjo, negrįžo ji, o iš proto einu aš. Garsiai nerimsta.
Skamba
Po kelių sekundžių telefonas nustoja skambėti.
Mergina: Nerimau, nerimstu ir nerimsiu, žinau. Bet šiandien kažkaip, kažkaip ypatingai. Kažkaip su žmogumi ir sausainiu kartu. Vienas per galvą, kitas per kojas – ir vėl dvejinuosi. Gyvenimas – kaleidoskopas. Tu pasuki ir manęs nebėra, bet žiūri, matai, paimi ką nors, girdi.Tada kitom spalvom. Ir vėl grįžti į tą rytą prieš dvidešimt metų. Vis sukasi: tada, dabar. Gal nebeliest ir negirdėt? Nemąstyt, nesistengt? Būti, bet ne? O kaip, kokioj tikrovėj? Kitoj? Gal galėtumėte parengti interviu? Mano močiutė irgi skambino. Dvidešimt kartų, dvidešimt metų atgal: ar eisi į parduotuvę? Gerai, susitiksime vakare. Tada dar kartą, jau tėvams. Skambutis: šiandien... paskutinį, atsisveikint. Prisimenu rankas. Šaltos kaip ankstyva žiema ar mirtis. Beveik tas pats. Man žiūrint ji ir atėjo. Juoda ir balta. Sapnuodavau, kad kūnas netilpo, negalėjo nuleisti rankų, per mažas. Arba kad nemirė, kad kaip ir aš po avarijos – štai, atsikelia.
Ta pati mergina: Dar klausau, jau baigei? Viskas buvo beveik taip, kaip pasakoji. Tik neužmiršk smagiausios.
Mergina: Taip? Kurios iš jų?
Ta pati mergina: Prisimeni.
Mergina: Sakai, pasiduoti pačiai? Vaikas dėl mano kaltės nebe vaikas?
Ta pati mergina: Tu pati tokia.
Mergina: Angeliukas. Kaip ten dabar sako?
Ta pati mergina: Bet AŠ tavo vietoj...
Mergina: Taigi tarėmės, kad esi sau.
Ta pati mergina: Ankstyvas žiemos rytas, mergaitė, galva, lūpa. Stovi. Tu pavargusi nuo jos šypsenos. Vienas rankos judesys. Abi verkiat. Ji nustoja...
Mergina: Bet tai dar nieko nereiškia.
Ta pati mergina: Tai tik nesijaudink. Gal ir dabar atgalios kokį popieriuką pakiš: ateikite tada ir tada. Arba kitas, kitoj rankoj: iš tiesų buvo taip [...] viso gero. Nėra vienos istorijos, o aibė. Priklauso, kurį ištrauksi.
Mergina: Ir tik spėk perskaityt. Išplėš iš po akių – tiek tematysi. Sakys, kad nesupratai ir tiek.
Ta pati mergina: Neturėtų ilgai trukti.
Mergina: Yra koks sąžinės ilgis?
Ta pati mergina: Nežinau. Ar yra?
Mergina: Jie nenorėjo išgąsdint.
Ta pati mergina: Bet tu išsigandai. Nes jis matė, o tu jo ne. Tik vėliau apie jį perskaitei, kai davė parodymus, pameni?
Mergina: Stovėjau ir stebėjau. Su ja buvom dviese. Statėm mūsų žaidimų pasaulį – viso labo mažas kambariukas.
Ta pati mergina: Atrodo, jau.
Mergina: Sunku judėt.
Ta pati mergina: Tarsi kas laiko. Tarsi sienos spaustų, o kojos kaip akmenys?
Mergina: Panašu.
Ta pati mergina: Tai mano rankos. Tu kalta dėl tos nelaimės.
Mergina: Nesupratau?
Ta pati mergina: Teismo išvados.
Mergina: Nelaimingas atsitikimas – taip ir parašyta. Neatpažįsta, nors panaši.
Ta pati mergina: Tai nereiškia, kad ne tu. Be to, tave juk matė.
Mergina: Bet kodėl dabar štai pasirodei? Ar vėl mirštu, kur šįkart savęs ieškot? Gal net nebegrįšiu?
Ta pati mergina: Nes tu kalta. Todėl.
Mergina: Mane kas prikalė?
Ta pati mergina: Nejuokauk, neištvertum. Dabar gi vos laikaisi. Gerai, kad sėdi. Sėdi, sakau.
Mergina: Arba žinau, čia dėl kunigo. Dėl kunigo, taip?
Ta pati mergina: Juk ir norėjai susitikti.
Mergina: Man tik interviu.
Ta pati mergina: Dabar, nes mirtis nėra gyvenimo įvykis.
Mergina: Bet aš nieko dėta. Neturėčiau ir nesijaučiu kalta.
Ta pati mergina: Jaustis ir būti. Galvoji, paprasta? Kad tik nereikėtų po mėnesio vėl kulniuot pas tą patį. Būtų vaizdas. Nekrikštijo, nesutuokė, nelaidojo, apvogė. Bet velniop – padėkit!! O jis: prašome, kalbėkite, labai įdomu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti? Aš irgi šį tą žinau, jums turėtų būti įdomu...
Mergina: Nėr ką nė sakyt. Ko man jo klaust pagaliau sutikus? Ką rašysiu paskui?
Ta pati mergina: Na, gaires.
Mergina: Interviu?
Ta pati mergina: Tai, ką kunigui, su kunigu kalbėsies. Negi neaišku.
Mergina: Apie tą, kurios laidotuvėse praėjusią savaitę jis nedalyvavo? Tą neva laikraščiuose pasirodžiusį ginčą? Apie pasipiktinusią visuomenę?
Ta pati mergina: Ir apie tai, kodėl ne?
Mergina: Man, pavyzdžiui, viskas aišku – jie nori turėti savo herojų. Žinoma, juo nėra ir niekada nebus joks kunigas. Galime nė nesistengt.
Ta pati mergina: Bet tu esi čia.
Mergina: Taip, dėl interviu.
Ta pati mergina: Parengto interviu. O tada – na, tada bus tada.
Tyla. Mergina valgo sausainį
V SCENA
Ta pati mergina: Pala, tu juk šuo!
Mergina: Aš... ne... ne...
Ta pati mergina: Visi žurnalistai taip jaučiasi.
Mergina: Per daug uogienės. Ne, aš nesijaučiu.
Ta pati mergina: Arba tik tie, vadinami, su traumom.
Mergina: O apie ką rašyt? Tik apie save...
Ta pati mergina: Ir lot ant visų, neužmiršk.
Mergina: Na, tik nereikia.
Ta pati mergina: Apie mergaitę, močiutę, mūsų avariją, tuomet juk mėgai? Visi dienoraščiai pilni – žiūrėk!
Mergina: Kad jos nesusijusios. Be to, vaikystė... Kitos temos.
Ta pati mergina: Po avarijos ir piešt pradėjai.
Mergina: Tai nesusiję.
Ta pati mergina: Nesusiję su mirštančiu žmogumi?
Mergina: Juk pati sakei, kad mirtis nėra gyvenimo įvykis.
Ta pati mergina: Bet viskas link jos veda.
Mergina: Tarkim. Kas dabar?
Ta pati mergina: Tai kapstaisi, kol laikas. Kai nebegalės, neberašysi apie jas, nebeklausi. Bet kol kas. Gal padėtų?
Mergina: Ką apie jas? Jei mažai prisimeni, tokie ir prisiminimai. Ne prisiminimai, o kūryba. Pasakos.
Ta pati mergina: Pameni, juk juodu ant balto: raudona dėmė ant lūpų, šypsena, asfaltas... Vaiko ranka, o rankoj – pykčio durklas. Puiki pradžia.
Mergina: Košmarui?
Ta pati mergina: Tai tavo interviu kaip tik. Kunigas – žudikas.
Mergina: Tik. Juk žinai, kaip bijau. Visada viską sugadini. Ką primena man tavo AŠ?
Ta pati mergina: Aš esu tu. Šis interviu GALI būti apie tave.
Mergina: Juokiuosi, juokiuosi iš tavęs, kitaip nepakelčiau.
Ta pati mergina: Aš ir sakau: juokas – skausmas. Kam tos tragedijos.
Mergina: Kas? Aš tik juokiuosi. Be skausmo.
Ta pati mergina: Sakau, todėl ir nesulauki to kunigo. Vis galvoj kas ūžia. Ūžia ir neskauda.
Tyla
Mergina: Jei kas ir ūžia, tai tik tu.
Ta pati mergina: Užsiimk kuo.
Mergina: Kas tada?
Ta pati mergina: Neprisigalvosi.
Mergina: Tai ar tikrai šiandien baigias?
Ta pati mergina: Gal.
Mergina: Gal?
Ta pati mergina: Norėtum?
Mergina: Nuo tavęs priklauso?
Ta pati mergina: Va, ima ir baigias?
Mergina: Nežinau, jau?
Ta pati mergina: Ima ir baigias?
Mergina: Ar jau?
Ta pati mergina: Tokie laikai, kad nežinai, kiek truks. Ateini imt interviu, išeisi.. Išeisi...
Mergina: Manai? Sakyk, tikrai?
Artėja viena prie kitos
Ta pati mergina: Manęs juk kitiems nėra.
Mergina eina link durų, skaito užrašus
V SCENA
Tyla
(įeina Veikėjas iš užrašų. Sėdasi)
Veikėjas iš užrašų: Atrodai tikrai prastai. Išblyškusi.
Mergina: Galbūt ką nors supainiojote, apsipažinote? Šiaip ir Pats, ponas, keistai atrodote.
Veikėjas iš užrašų: Aš negaliu kitaip. Juoda ant balto. Ne nuo manęs priklauso.
Mergina: Juodu ant balto.
Veikėjas iš užrašų: Vos įžiūrimas. Tą pirmą istoriją seniai rašei.
Mergina: Tai ir jūs... Jūsų visi bijo?
Veikėjas iš užrašų: Akivaizdu. Ir tu bijai. Kai mačiau jus abi žaidžiančias, atrodei tikrai išsigandusi.
Mergina: Vaizdas, vaizdas, vaizduoti. Taip, turbūt tikrai. Atėjote į... į susitikimą?
Veikėjas iš užrašų: Mes nebuvom susitikę? Ar galėjau susipainioti?
Mergina: Mačiau jus. Mačiau jus ir anksčiau. Palaukit, kur mes susipažinom?
Veikėjas iš užrašų: Juk tu mus ir supažindinai.
Mergina: Iš kur jūs?
Veikėjas iš užrašų: Aš iš toli. Septintas puslapis. Tuoj prieš pat įrašą apie mergaitę su krauju ant lūpos.
Mergina: Žinoma, pirma rašiau tą kaip tą... tą...apie karolius. Tada ir iškarpą su jūsų žodžiais. Tiesiog perrašiau.
Veikėjas iš užrašų: Nuo pat septinto iki pabaigos. Iki dabar, vos ne kiekvienam užrašų puslapy.
Mergina: Taip, tikrai. Bet vėliau jau ir veikėju tapot. Nuolat lydyte.
Veikėjas iš užrašų: Ar įmanoma prie to, kuris užrašytas, įprasti?
Mergina: Nežinai, kol neįkanda šuo.
Veikėjas iš užrašų: Man neįkando.
Mergina: Man irgi ne. Man ir neįkąs. Tada mums žaidžiant taip ir nepriėjote. Dabar tenka bendrauti. Taip raštu. Na, arba ir gyvai.
Veikėjas iš užrašų: Ne mano nuopelnas – pačios. Tu rašai apie mane.
Mergina: Jūs kaip šventė be dovanų arba dovana be šventės. Gal dabar ir esat mano šventė?
Veikėjas iš užrašų: Kokia šventė?
Mergina: Žmogus.
Veikėjas iš užrašų: Sutikai nemalonų?
Mergina: Ką reiškia sutikau?
Veikėjas iš užrašų: Ji jau išėjo?
Mergina: Ne, manau, trumpam. Kiti jau.
Veikėjas iš užrašų: Ir?
Mergina: Ir? Šiurpu. Bijau.
Veikėjas iš užrašų: Niekas nieko. Nei rašo, nei skaito – kam?
Mergina: O ką aš dabar? Irgi vos vos, kelis puslapius.
Veikėjas iš užrašų: Ir tau nieko?
Mergina: Visai nieko!
Veikėjas iš užrašų: Todėl ir sprunki, bijai? Paleisk tą lempą. Dar susižeisi.
Mergina: Atleiskite. Buvo malonu.
Veikėjas iš užrašų: Kas dabar čia? (Šviesa spigina akis).
Mergina: Mano rankos. Sunku nuspėt, kaip elgsis. Aš... Aš vis dar laukiu... Kas per garsai?
Veikėjas iš užrašų: Aš irgi girdžiu (mataruoja rankomis).
Mergina: Vos vienas jūsų sakinys duodant parodymus. Jūs rašikliu pervėrėte man širdį.
Veikėjas iš užrašų: Taip? (kūne skylė).
Mergina: Taip! Panašiai. Žinot, kaip būna?
Veikėjas iš užrašų: Nebežinau, nebematau savęs, manęs beveik nėra.
Mergina: O kas tuomet?
Veikėjas iš užrašų: Esi laisvas.
Mergina: Kai negali matyt?
Veikėjas iš užrašų: Ir girdėt.
Mergina: Jokių abstraktybių, knygų, veikėjų... juokų, kaukių... Tiesiog toks, koks esi...
Veikėjas iš užrašų: O tada tikrai kalnas pajuda.
Mergina: Įsivaizduokite: pajuda link jūsų, ant jūsų. Ir TOKS svoris.
Veikėjas iš užrašų: Turbūt... būtų lengviau...
Mergina: Kada?
Veikėjas iš užrašų: Nei dabar. Lengviau nei dabar?
Mergina: Ilgai pasakoti – istorijos baigties ir nežinau.
Veikėjas iš užrašų: Niekis, aš juk iki pabaigos.
Mergina: Jūsų iš viso nėra.
Veikėjas iš užrašų: Yra, kol rašai ir skaitai.
Mergina: Rašiau, skaičiau, bet...
Veikėjas iš užrašų: Pavargai.
Mergina: Nežinau kas (Stveria už kėdės, užsimoja).
Veikėjas iš užrašų: Rašo rašo, nustemba, ką parašius... Propaganda – reikia tik taip, tik taip, tik taip.
Tyla
Mergina: (Nuleidžia kėdę) Nieko nė nepradėjau. Taip tikrovėj ir nesusitiksime.
Veikėjas iš užrašų: Pradėjai, juk sakei.
Mergina: Netaip supratote.
Veikėjas iš užrašų: Bet tu visgi išsidavei.
Mergina: Ne, jūs tiesiog negalite.
Veikėjas iš užrašų: Palauk...
Mergina: Nei beldžiančiam atidaryt, nei amžinybės slenksčio parverstam pagelbėt – negalite.
Veikėjas iš užrašų: Net nežinai, ką galiu.
Mergina: O kaip gi?
Veikėjas iš užrašų: Net nežinai, kur žiūrėti. Aklas aklą.
Mergina: Tik nereikia....
Veikėjas iš užrašų: Jei apie slenksčius – jau beldžia.
Mergina: Eisiu.
Veikėjas iš užrašų: (Giliai atsikvėpia) Palaukite.
Mergina nustoja skaityti.
VI SCENA
(Administratorė įeina, vos neatsitrenkia į Merginą. Nustebusi)
Administratorė: Koks čia triukšmas?
Mergina: Jau rengiausi eiti, tik...
Administratorė: Rengiausi įeiti.
Mergina: Pavyko, sveikinu. Triukšmas... (Išsigandusi) Apie ką jūs?
Administratorė: Maniau, jums kas nutiko. Viskas gerai? Tikiuosi, neįsižeidėte dėl to sausainio?
Mergina: Kokio sausainio? Taip, tikrai. Ne, suvalgiau.
Administratorė: Tuoj pradėsime interviu. Kelios korekcijos. Mes pasitarėme. Užpildykite anketą. Pasistenkite pozityviai...
Mergina: Aš jau maniau, kad jums... Juk pasakojau, kaip vertinu netikėtus interviu. Kad ir ką tai reikštų...
Administratorė: Prisimenu. Prisėskite.
Mergina: Prisėskime.
Administratorė: Atsiprašau?
Mergina: Nieko nesakiau.
Administratorė: Štai, užpildykite.
Mergina: Kas gi čia? Vardas, pavardė.... privatūs duomenys. Kam jie jums?
Administratorė: Formalumai, tiesiog formalumai. Pravers ateityje.
Mergina: Ateityje?
Administratorė: Atsiprašau?
Mergina: Na, sausainis, anketa... Toks truputį netikėtas ėjimas.
Administratorė: Tiesiog turėsime jūsų duomenis. Turėdami duomenis, galėsime pakviesti į bendruomenės renginius, kursus. Na, pati suprantate – naudinga.
Mergina: Aš vis tiek negalėčiau.
Administratorė: Todėl ir prašome užpildyti šią anketą.
Mergina: Bet aš nenoriu būti niekur kviečiama.
Administratorė: Niekas niekur dabar ir nekviečia.
Mergina: Neusprantu. Juk jau pakvietė.
Administratorė: Bet gal nebekvies. PO šito susitikimo.
Mergina: Gerai, kad tik greičiau.
Administratorė: Dėkoju.
Mergina: Kaip ten dar sakėte? Pozityviai?
Administratorė: Taip.
Mergina: Kaip pozityviai pateikti savo duomenis?
Administratorė: Ne, ne, ne duomenis.
Mergina: Ne juos?
Administratorė: Norime pozityvaus pokalbio.
Mergina: Interviu?
Administratorė: Atsiprašau?
Mergina: Nelabai supratau. Jūs norite, kad interviu, kurį rengsiu, būtų pozityvus.
Administratorė: Tiesiog šviesos – jums irgi išeis į gera. Šviesaus interviu.
Mergina: Kuo toks jis skiriasi nuo pozityvaus, nesuprantu?
Administratorė: Na, norime tikslumo... Jau sakiau, kad tai – formalumai.
Mergina: Kam formalumai, kam papildomas darbas.
Administratorė: Visiems papildomas, nesijaudinkite. Be to, ilgai netruks.
Mergina: O, pažiūrėkime... Prašote nurodyti ir klausimus, kuriuos užduosiu?
Administratorė: Mums pasirodė, kad tai normali praktika.
Mergina: Žinoma, žinoma. Kas tie mes?
Administratorė: Gal žinote, kiek dabar valandų?
Mergina: Ne, atleiskite, laikrodis stoja. Pažiūrėjus galiu sumeluoti. Meluoti juk negalima – kaip ten moko?
Administratorė: Atsiprašau?
Mergina: Jau tuoj baigiu pildyt. Užpildau ir pakviesite, juk taip?
Administratorė: Nebūčiau tuo tikra.
Mergina: Nebūtumėt?
Administratorė: Nejau dar nesupratote?
Mergina: Ką turėjau suprasti? Tuoj.
Administratorė: Dar tik pradžia. Perverskite lapą.
Mergina: (Šypsosi) Bet pradžia turi pabaigą.
Administrator: Tikrai taip.
Mergina: Paskutinis mano noras? Nelabai suprantu...
Administratorė: Turėtumėte greitai suprasti.
Mergina: Jūs vėl išeisite?
Administratorė: Atleiskite, ar dar daug liko?
Tyla
Mergina: Na, paskutinio noro taip ir nesugalvojau. O klausimų pasiruošusi neturiu, tuos praleidau.
Administratorė: Neturite?
Mergina: Na, juk kalbėjome.
Administratorė: Pagalvokite dar kartą.
Mergina: Nesuprantu.
Administratorė: Tuoj viską paaiškinsiu. Žiūrėkite... Pažiūrėkime...
Skaito anketą
Iš jūsų atsakymų akivaizdu, jog jums visai nerūpi nei minėta situacija, nei laidojimo paslaugos, nei kaina, nei pati Bažnyčia. Ir tikrai nerūpi žmonės, kuriuos neva norite informuoti.
VII SCENA
Mergina: Palaukite! Ką jūs tuo norite pasakyti?
Administratorė: Tai jūs mums nepasakote, ką norite pasakyti.
Mergina: Negi ne aš turėčiau uždavinėti klausimus?
Administratorė: Ir ką skaitote, taip pat nesakote.
Mergina: Kuo čia dėtas mano skaitymas?
Administratorė: Ir ką manote, irgi.
Mergina: Tiesiog sulaukiau jūsų skambučio ir atvažiavau rengti interviu. Nesuprantu.
Administratorė: Duokite savo užrašus.
Mergina: Na, tai tik medžiaga, iškarpos, nuorašai – viskas dėl interviu. Man jų reikia labiau nei jums. Nemanote?
Administratorė: Sakykite, kas jus pasamdė? Ko siekiate?
Mergina: Kaip kas? Pati, man pačiai aktualu. Rodos, sakiau.
Administratorė: Jums pasakė, kad tai TIK interviu medžiaga?
Mergina: Na taip. Savo ranka rašiau.
Administratorė: Žinote, mes žinome, kieno ranka rašote. Kad nekenčiate Bažnyčios ir ieškote progų kaip nors mus išdergti. Bet blogiausia, kad niekaip neatsisakote savo sumanymo.
Mergina: Nes aš ir nenoriu. Nenoriu niekam pakenkti. Nenoriu, o kenkiu sau, žinote?
Administratorė: Diskutuodama dabar sau kenkiate labiausiai. Nekyla abejonių.
Mergina: Bet man nesvarbu.
Administratorė: Mums taip pat.
Mergina: Kokių abejonių?
Administratorė: Kurios visus apnikę.
Mergina: Nieko nesakiau.
Administratorė: Neiginiai, tik neiginiai – štai žiūrėkite (Rodo užrašus). Visą gyvenimą ką nors spendžiate, ginčijatės. Jus apgavo, dabar apsigaunate pati.
Mergina: Kas, kada, nesuprantu.
Administratorė: Tikrovė ar iliuzija jums tas pats. Riba, kur yra riba? Kiek dar leisime, kad mumis kas žaistų?
Mergina stovi nustebusi
Mergina: Kai numirsime.
Tyla
Mergina: Kada?
Administratorė: Jau beldžia.
Mergina: Ką turėčiau sakyti?
Administratorė: Atsiprašau...
II VEIKSMAS
I SCENA
(Kambaryje: Mergina, Administratorė, Kunigas)
Įjungtas balso įrašytuvas.
Kunigas: Kas pasikeitė? Jie stovi, vertina, fotografuoja, komentuoja, rašo knygas. Lyg užimtų nuosavą stebėjimo vietą, lyg jų su kitais nesietų kokia esminė jungtis, joks žmogiškumo saitas. Tuomet varžybos, karas, smurtas – visa tai tampa kasdienybe. Turėtume būti pakantesni, artimesni, nuoseklesni tame, ką darome. Gaila, tačiau užuot padėję, dažniausiai taip ir stovime, stebime, bet nieko nesiimame. Tai nebegali tęstis. Visgi alternatyvų neturime.
Mergina: Tuo, pasak jūsų, serga šiandienos visuomenė?
Kunigas: Ne tik. Jie mano rasią alternatyvų, nori kitokio gyvenimo.
Mergina: Ir viena jų – Bažnyčia, dvasinės praktikos, dvasingesnis gyvenimas?
Kunigas: Turbūt pritarsite ir jūs, yra daug sakančių: Bažnyčia, jos skelbiama Geroji Naujiena – tai ir yra alternatyva. Ne, nėra. Dievas nėra vienas iš galimų pasirinkimų. Jis – ne daiktas tarp daiktų, idėja tarp idėjų ar ideologija tarp kitų dešimties, šimtų, tūkstančių. Ne. Tačiau mums daug paprasčiau matyti viską taip, kaip matome. Nes tuomet manomės besirenkantys patys. Lyg tie pliusai ir minusai apskritai ką nors lemtų. Bet ir gerai, kad svarstome – Dievas proto iš žmogaus neatėmė. Matote, svarbu nebijoti rizikuoti, nebijoti keistis. Šiaip, pasirinkęs kokį kitą gyvenimo kelią, tą taip vadinamą alternatyvą, juk pretenduoji keisti nebent savo įpročius.
Mergina: Tai kokį pokytį lemia religija, jei jos nelaikote alternatyva?
Kunigas: Reiktų patikslinti, jog siaurąja prasme kalbu apie krikščionybę. Ji tiesiog yra visai kas kita. Priimdamas objektyvią Tiesą, priimi iki šiol nesuvoktą, galbūt tik nujaustą tikrovę. Taigi priimta ji keičia visą mūsų būtį, buvimo priežastį. Ne tik kokią nors gyvenimo dalį ar veiklas. Žinoma, natūralu, jog ilgainiui kinta įpročiai ar draugų ratas. Man susidarė įspūdis jog jūsų minėta alternatyva bendrąja prasme nereikalauja keistis. Viena ranka aprišame žaizdą, kita vėl ją prakrapštome. Mums įdomu stebėti, kaip jos kinta, kaip vietoje jų ima rastis randai. Jos mums netgi gražios, įprastos. Esame ištvermingi. Matyt, net nenorėtume gyventi be jų. Žavimės jomis, o turėtume bjaurėtis.
Mergina: Bet nesakykite, iš jūsų ir tikimasi atjautos, sakytume, meilės, pranokstančios žmogiškuosius išteklius, tą žmogiškąjį suvokimą.
Kunigas: Manyčiau, esate teisi.
Mergina: Nors sekmadieniais Bažnyčioje jų nepamatysite, yra besidominčių, ką Bažnyčios atstovai mano tam tikrais klausimais. Jei atvirai, pažįstu tokių, kurie žymisi, kuris politikas kaip balsuoja priimant ar atmetant tam tikrus įstatymus, kitas iniciatyvas. Atrodo, kad atiduotas balsas laiduoja krikščioniškumą. Krikščioniškumą laiduoja ir laidotuvės. Tas toks mirties slenkstis. Anksčiau ar vėliau sulaukiate priekaištų. Jei ne jūs, tai tie žmonės, kurie nenori veidmainiauti, net nematytų kitaip besielgiančių, nors visuomenės krikščioniška nelabai pavadintume.
Kunigas: Jūsų tiesa, deja, taip jau yra. Kiekvieno asmens tikėjimo motyvai, raiška skiriasi, mes kiekvienas esame „apie save“. Man atrodo, jei jau kalbame apie visuomenę, pravartu bent iš dalies naikinti prieštarą tarp jos ir Bažnyčios. Jūsų duoti pavyzdžiai puikiai iliustruoja mano teiginį. Bažnyčia tarpsta visuomenėje, taigi ir visuose valdžios struktūrose, mūsų istorijoje, švietime visur. Visuomenė, kaip minėjau, serga. Kai sergi, tai sergi ne vienas, neapykanta serga visi aplinkui: parapijų žmonės, visos bendruomenės, ištisos tautos. Kalbame ne apie pavienius asmenis, bet apie tam tikrus sluoksnius, susiformavusius įpročius. Nuo viso šito nepabėgsi. Vos pabudęs ryte, žmogus jau iš karto atsiduria tam Bažnyčios įtakos lauke. Ir bent šiuo atveju jo paties pažiūros lieka antrame plane.
Mergina: Taip, visur, visada. Todėl ir nusiviliama, kai pagaliau jos prireikus ta Bažnyčios įtaka, pagalba ima ir dingsta.
Kunigas: Nemanau, kad dingsta. Tiesiog mes patys norime tam tikras veiklas įsprausti į mums patogius rėmus. Tie rėmai dažnai kinta pagal mūsų pačių reikmes, kai iškyla konkretus poreikis. Be to, tą poreikį rodo ir mūsų susitikimas. Negi prieš eidama pas mus tikėjotės ko nors panašaus? Ar galvotote apie artimuosius, draugus, kurie galbūt jums priekaištaus, kad rengiate interviu tokiomis temomis?
Mergina: Visi vis ieškome pateisinimų. Palaukite, kuo čia dėtas mūsų susitikimas, mano artimieji?
Kunigas: Kas galėjo pagalvoti, kad prireiks vieno ar kito skandalo tam, kad pagaliau susitiktume. Jūs, rodos, priklausote mano parapijai?
Mergina: Pagaliau? Mes turėjome susitikti? Susitikome ne dėl manęs asmeniškai ir ne dėl skandalo. Man svarbu rašyti visuomenei aktualiomis temomis.
Administratorė: Tai ji pažymėjo ir kai kalbėjomės.
Kunigas: Puiku, suprantu jūsų užsidegimą. Bet jums svarbus šis apsilankymas? Rodos, ilgai ir kantriai laukėte mūsų susitikimo.
Administratorė: Šitai jau žinome.
Tyla
Mergina: Ne, na, taip. Jums turbūt jau pasakojo, juk kalbėjotės. Jau esu sakiusi ir rašiusi. Man svarbu, kad žmonės žinotų, kaip elgtis tokiose situacijose. Aš dėl žmonių, negi taip sunku suprasti?
Kunigas: Gerai, jei tik taip manote.
Administratorė: Atsiprašau, gal grįžkime prie temos?
Tyla
Mergina: Taigi sulaukėte daug kaltinimų aplaidumu. Neva turėtumėte atjausti, nereikalauti pinigų. Na, tiesiog palaidoti ar bent pasimelsti. Kaip jūs apibūdintumėte minėtą skandalą?
Kunigas: Manau, kad jis sulaukė per daug dėmesio, per daug viešumos. Ką dar galėčiau pasakyti? Žiniasklaida šiaip ar taip patenkinta – daugiau straipsnių, didesnis pelnas. Net nežinau, kaip visus sulaikyti. Pati patyrėte, kokia užimta mano dienotvarkė. Nespėju su visais bendrauti, o apie pačią situaciją svarstyti iš viso neturiu kada. Ką pati mano vietoje būtumėte dariusi?
Mergina: Na, matyt, ne veltui tiek dėmesio. Neįprastas abejingumas. Neįprastas, nors šiais laikais vis dažniau...
Kunigas: Visais laikais turėjome problemų. Tačiau ką darytumėt jūs?
Mergina: Jei ateitų nusivylęs žmogus, tikėtųsi vienokio elgesio, tačiau pati negalėčiau elgtis taip, kaip jis tikisi?
Kunigas: Pavyzdžiui.
Mergina: Manau, ieškočiau numatytų gairių, kaip kokiu atveju kunigas turėtų elgtis. Aš ne kunigas, todėl siūlyčiau kreiptis į jį.
Kunigas: Bet galbūt esate krikšyta? Tuomet jumyse turėtų degti noras padėti.
Mergina: Sakykime, kad dega, tik kitaip, atsirinkdmamas. Vis tiek nežinočiau, kaip elgtis. Taigi, galbūt jūs su mūsų skaitytojais pasidalintumėte tais nurodymais ar bent gairėmis?
Kunigas: Bėda, kad šis konkretus atvejis nelabai leidžiasi į jas įspraudžiamas.
Mergina: Juk tokių atvejų spaudoje pasirodo daug: netuokė, nelaidojo, pradangino pinigus, nusipirko mašiną... Ko tik neišgirsi. Atsisakęs palaidoti parapijietę, jūs juk užsitraukėte tam tikros grupės žmonių nepakantumą.
Kunigas: Aš ramus. Kodėl turėčiau pergyventi? Jie ne nekenčia – jie nesupranta. Neuspranta ne tik dabar, bet ir kitais jūsų minėtais atvejais. Žinoma, būna išimčių, neneigsiu. Tačiau reikia pripažinti, kad nieko negali daryti prieš kito žmogaus valią. Tai kodėl turėtumei skatinti kitą gyventi iliuzijose? Tu tiesiog negali.
Mergina: Tačiau skatindami tokias praktikas arba atsiribodami patys viską ir sumaišote. Kur skirtis tarp priežasties ir pasekmės, tikrovės ir gražaus melo?
Kunigas: Pirmiausia, jei norėtume skirti, reikėtų raginti neskaityti knygų, laikraščių, nesikliauti nuogirdomis, nusivylusiųjų kalbomis. Trumpiau tariant – net negyventi. O tai mums, šios žemės, šalies gyventojams, sunkiai įmanoma. Galbūt ateityje?
Mergina: Jūs juokaujate? Tai reikštų ne tik ne gyvenimą, bet ir bet kokių pasitikėjimo vertų struktūrų griūtį.
Kunigas: Informacijos kaupimo, refleksijos ir noro pasisakyti visais klausimais troškimas toks gajus, jo taip lengvai keliais žodžiais nesutramdysi. Nors iš esmės tai – puikybės apraiška. Negali kiekviename pamoksle vis kartoti, įspėti dėl ydų, galimų pasekmių. Tam per Mozę Dievas davė Dešimt įsakymų.
Mergina: Gal galite paaiškinti, ką turite omenyje?
Kunigas: Taigi tie Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos visi tariamės žiną, jie svarbūs. Jie reikalingi, kad pažintume savo nuodėmingumą, kad patys keturiom atgailaudami lėktume į Bažnyčią, uoliai skaitytume Dievo Žodį, rūpintumės vienas kitu. Ar kam nors šios praktikos artimos?
Mergina: Jums. O jie negali. Būtent, negali, nes seni ir neskaito. Neskaito, o ir negali skaityti. Dažnai tie, kam turėtų būti adresuoti tokie pamokslaujančių raginimai, Bažnyčioje nesilanko. Tačiau jie pasirodo tuomet, kai prireikia kokios nors paslaugos. Juk iš pažiūros natūralu to tikėtis. Vartotojų visuomenė – visiems viskas aišku.
Kunigas: Tai jums taip atrodo, kad dėl visko kaltas nepažabotas noras vartoti, skaildyti, kiršinti. Nors, neneigsiu, galbūt jūsų tiesa. Tačiau kiekvienas esame atsakingas už save. Kodėl elgiamės kaip išmanydami ir tikimės, jog mūsų veiksmai nesulauks atitinkamos kito reakcijos? Reiktų, kad žmonės pagaliau įsisąmonintų – Bažnyčia nėra paslaugų įmonė.
Mergina: Man jau bandė įrodyt.
Kunigas: Iš tiesų.
Mergina: Tačiau tik ji viena ir supranta kodėl.
Kunigas: Ne visai taip. Iš tiesų sunku pasakyti, įrodyti ar išmokyti, kad taip, kaip jūs sakote, nėra. Dievas mato žmonių širdis, o mes – tik į pastatą, bendruomenės veikloms susirenkančius žmones. Tie skaičiai, aukos, pinigai už patarnavimus – viskas regima. Tuo tarpu Dievo tikrovė peržengia visas ribas, visus suvokimus. Gyvename tikėjimu. Yra ir kitas svarbus dalykas, kurį dažnas užmiršta: bet kokia reakcija, gali duoti gerų vaisių. Nesuprasdamas domiesi, vadinasi, tau rūpi, skauda. Skandalai? Kas juos kuria? Kaip vienas kunigo ar Bažnyčios sprendimas gali padėti ar pakenkti? Negali. Gali tik paskatinti ieškoti atsakymų. Juk šio troškimo vedina ir jūs pas mus apsilankėte.
Mergina: Ne visi domisi, kiti jau seniai išvadas turi, jas visiems skelbia... Išskyrus mane, žinoma. Atėjau, domiuosi. Ką jūs būtumėte daręs mano vietoje?
Kunigas: Matyt, tą patį. Tiesiog norėčiau pats pasikalbėti ir išsiaiškinti. Tokie jau mes, žmonės. Nors aplink viskas griūva, toliau užsidegę siekiame savo tikslo. Net nesidairome aplink, nepastebime savęs. Todėl ir kenčiame.
Mergina: Ir nebesiekiame, ir dairomės, ir apie save galvojame. Bet – jūsų tiesa – sugebame laikui atėjus džiaugtis.
Kunigas: Džiaugtis, taigi.
Mergina: Jūsų visai neglumina susidariusi situacija?
Kunigas: Lyg ir neturiu pagrindo per daug nuliūsti. Bažnyčios vyresnieji mane palaiko, esu ramus.
Mergina: Teko girdėti įvairių nuomonių.
Kunigas: Žmonės gali manyti daug ką. Bet tai dėl informacijos trūkumo, dėl nežinojimo. Esu tikras, jog savo sprendimo nekeisčiau. O jūs?
Mergina: Kokio sprendimo?
Kunigas: Man minėjo, kad visą šį laiką jautėtės sutrikusi, kažką vis rašėte, skaitėte. Ar bent nutuokiate, kokie mano žodžiai jūs pačią tenkintų. Na, kad jau ramia širdimi galėtumėte sakyti, jog interviu pavyko?
Administratorė: Apie tai anketoje neužsimenama.
Mergina: Žinoma, kad neužsimenu apie tai. Kodėl turėčiau?
Administratorė: Manome, jog tai reikšminga informacija.
Mergina: Ne, ne, nežinau, ko pati tikėjausi. Tiesiog buvau vedama instinkto, man įdomu. Tiesiog įdomu. Ką jūs pasakėte tos vargšės močiutės artimiesiems?
Kunigas: Vyko privatus pokalbis. Deja, negaliu viešinti tų detalių. Kaip ir jūs negalite papasakoti nieko apie save, nes tai asmeniška. Niekas nenorėtų, kad tam tikri dalykai vėliau atsidurtų laikraštyje.
Mergina: Jei nesakote, vadinasi, yra, ką slėpti?
Kunigas: Tyla nėra atsakymas. Ji – pasirinkimas. Kaip ir vienuma, atsiribojimas, nusigręžimas. Gal galėtumėte mus palikti?
Administratorė išeina
II SCENA
Mergina: Tik paprašėte ir ji išėjo. Nejau ji tikrai išėjo, tiesiog taip?
Kunigas: O kodėl turėtų pasilikti? Ji turi savo rūpesčių, kitą užduotį. Be to, sveika ne viską žinoti.
Mergina: Ir mums?
Kunigas: Ir mums, ir jai. Gal ką jūsų anketoje perskaitys ir pasirodys vėl, nesijaudinkite. Rodos, ji jai įdomesnė.
Mergina: Taigi.
Kunigas: Ko dar norėtumėte paklausti, nežinau, kaip dar galėčiau jums padėti?
Mergina: Galbūt daug kam įdomu būtų išgristi... Nebent galėtumėte papasakoti, na, man ir pačiai aktualu.
Kunigas: Klauskite drąsiai.
Mergina: Kas nutinka, jei žmogus laidojamas be tų visų gražių ceremonijų?
Kunigas: Man ar tam žmogui?
Mergina: Na, abiems.
Kunigas: Sunku pasakyti.
Mergina: Sunku pasakyti?
Kunigas: Pavedame vienas kitą Dievo gailestingumui. Supraskite, kad tokį sprendimą lėmė konkrečios aplinkybės. Nebūtų išsitraukę kupiūros, reikalavę ir niurnėję, gal viskas būtų buvę kitaip. Be to, kaip minėjau, turiu duomenis apie aukas, nenorą bendrauti. Šiuo atveju pats nelabai galėjau padėti žmogui, kurio per tiek metų nesu akyse matęs.
Mergina: Juk laidoti reikia ne artimuosius, ne pinigus.
Kunigas: Jūs teisi.
Mergina: Tą seną žmogų. Žmogų, kuris...
Kunigas: Kuris nebegali kalbėti. Nežinome ir niekada nesužinosime jo motyvų, žinau...
Mergina: Nelabai gražu, kad vilties uostas ima ir užveria vartus. Prieš pat įplaukiant.
Kunigas: Klausimas tik, kur link ji plaukė.
Mergina: Jei būtų atėję ir prašę pagalbos, būtumėte padėjęs?
Kunigas: O kaip gi.
Mergina: Net jei ta močiutė niekada taip ir nepasirodė bažnyčioje?
Kunigas: Tiek aš, tiek artimieji – visi vis dar galime melstis už savo artimąjį. Sunkiau juos dabar net ne įtikinti, kad sprendimas tinkamas. Kaip minėjau, jis tam tikra prasme buvo spontaniškas... Taigi turėtume kalbėti net ne apie jį, o apie visuomenę, kuri kaip koks prižiūrėtojas viską stebi ir seka tavo žingsnius. Kaip tokius žmones nuraminti, kaip elgtis, kad neapykanta jų tarpe nesklistų? Tai klausimai, į kuriuos pats vis dar ieškau atsakymo.
Mergina: Manau, visi mes ieškome.
Kunigas: Ir jūs savąjį radote?
Mergina: Kaip ir sakėte, kiekvienas sprendžiame savo bėdas. Liūdna, kad atradimai asmeniškai skaudūs. Bet tik tada jie ir yra tikri. Nemanote?
Kunigas: Tikrai skaudūs. Turiu jus įspėti.
III SCENA
Tyla
Mergina: Turėčiau dėl ko nors nerimauti?
Kunigas: Gali visko būti. Turiu omenyje konkretų įvykį, žmogų.
Mergina: Žmogų? Nešu savo kryžių. Kaip dabar Bažnyčioje pasakytų?
Kunigas: (juokiasi) Kaip nors panašiai. Jeigu norite, galite papasakoti. Mielai išklausysiu.
Mergina: Aš...aš... Na, abejoju, jų tiek...neturiu vieno konkretaus.
Kunigas: Tikrai? Niekada negali žinoti, kodėl Dievas į tavo gyvenimą atsiunčia vieną ar kitą žmogų.
Mergina: Taigi. Tai man pasakoti?
Kunigas: Įdėmiai.
Mergina: Jūsų laukdama skaičiau savo užrašus, dienoraštį. Dienoraštį, kuriame tiek daug visko. Jis, tas rašymas turėjo padėti nuversti kalnus. Bet, bet nerekomenduoju. Galų gale viskas tampa dar sunkiau... Ir ypač šiandien.
Kunigas: Tikrai? Labai įdomu.
Mergina: Net keista, visiems sakiau: einu rengti interviu. Po man netikėto skambučio atsidūriau pas jus. Kelias valandas pralaukiau, kol susitikome. Kuo viskas baigėsi... baigėsi tuo, kas veikiau primena baisiausią košmarą. Pavyzdžiui, pavyzdžiui, dėl to gailestingumo. Juk tai visi taip norėtų – pasitikėti ir tiek. O man atrodo, kad mano ta praeitis daug arčiau, nei galvojau. Ir mes, tokie, kokie nenorime būti, taip pat daug arčiau. Na, kažką tokio užčiuopėte ir jūs, kai kalbėjote apie šiandieninę visuomenę.
Kunigas: Apie įvykius tikslingiausia kalbėti iš Amžinybės perspektyvos, žinote. Dėl nieko nesibaiminkite, prašykite alteidimo ir tiek. Žinoma, norėdama pasitaisyti.
Mergina: Taip manote?
Kunigas: Tai siūlytų jums bet kuris kunigas. Nes šie žodžiai – ne nuomonė, o jų kasdienė praktika.
Mergina: Vadinasi, visi turi progą pasitaisyti?
Beldžia
Kunigas: Labai atsiprašau. Užeikite.
Administratorė: Ką tik skambino... Laukia jūsų apsilankant. Iš tono susidarė įspūdis, kad nepritaria jūsų veiksmams ir laikysenai. Lyg ir norėtų perkelti jus į kitą parapiją. Beje, imkite (paduoda Merginos užrašus).
IV SCENA
Mergina: Čia, čia mano užrašai?
Kunigas: Kaip, nesupratau, kas skambino?
Mergina: Atsiprašau, ar čia mano užrašai?
Administratorė: Tiesiog atnešiau, buvote palikusi, gal pravers. Nieko daugiau ir nepasakė.
Mergina: Rodos, man jau metas eiti. Ačiū už jūsų dėmesį ir nuomonę. Parengtą interviu atsiųsiu, galėsite perskaityti, pasitarsime.
Kunigas: Palaukite. Ačiū, galite eiti.
Administratorė išeina
Kunigas: Palaukite, būkite gera, pasilikite, juk nebaigėme interviu.
Mergina: Kad ne... nelabai... Turbūt pats ne kaip jaučiatės.
Kunigas: Nebaigėme pokalbio.
Mergina: Pokalbio.
Kunigas: Ar aš? Iš tiesų... Gal arbatos?
Mergina: Na.
Kunigas: Žiūrėkite, pagaliau naujiena jūsų pikantiškam interviu „Nuo kunigo nusisuko ir Bažnyčia“ – juk puikiai skamba.
Mergina: Juokingiausia, kad būtent to ir norėjau.
Kunigas: Ko norėjote?
Mergina: Na, susitikti gyvai, pasikalbėti. Tikėjausi, kad pokalbis gali pakrypti kokia netikėta linkme. Todėl sutikau palaukti.
Kunigas: Sveikinu, jis tikrai pakrypo.
Mergina: Jūs, atrodo, nesitikėjote tokios reakcijos?
Kunigas: Kvietimas susitikti dar nėra konkreti pozicija. Tai šiek tiek ramina, taip, bet tik šiek tiek.
Mergina: Šito mūsų interviu neminėsiu, nepergyvenkite.
Kunigas: Na, būtumėte palaikyta gera žurnaliste. Gal visai verta, vis tiek dėmesys, pripažinimas?
Mergina: Manau, neturėjau to išgirsti. Taigi nepergyvenkite.
Kunigas: Taip, tikrai, gal jūsų tiesa. Nieko nepadarysi. Apie ką mes ten kalbėjome? Man minėjo, jog jus vaišino sausainiais. Jų neturiu, tad nebesiūlysiu.
Mergina: Puiku. Tęskime. Na, dienoraštis... O turiu pasakyt, kad sausainiai keisti – taip ir nesupratau, kas per citatos. Iš kur jos? Man, matyt, nepasisekė ištraukti tinkamos?
Kunigas: Jie jau mūsų administratorės žinioje. Ji išrenka ištraukas iš Šventojo Rašto, jas įkepa ir štai – puiki proga pradėti pokalbį.
Mergina: Kai ištraukiau ir perskaičiau savąją, ji atrodė išsigandusi.
Kunigas: Tuoj po to ir atlėkė pas mane. Kaip manote, kodėl?
Mergina: Jūsų to paties norėjau paklausti. Tikrai ne dėl to, kad pradėtų pokalbį. Mūsų jau seniai buvo pradėtas.
Kunigas: Jūsų tiesa.
Mergina: Ji ir šiaip keista.
Kunigas: Kas tokia?
Mergina: Na, ji. Nesupratau, kam reikėjo tos anketos...
Kunigas: Būtų reikėję nuobodžiai laukti. Tai dėl to.
Mergina: Tiesiog tam, kad nebūtų nuobodu?
Kunigas: Na, pati suprantate, kaip sunku kartais pakelti vienatvę.
Mergina: Galiu įsivaizduoti.
Kunigas: Dažnai būnate viena?
Mergina: Ne, tiesiog. Galvoju, gal ir jūs dabar nenorite būti vienas?
Kunigas: Ir mes tiesiog kalbamės, kad nebūtume vieni?
Mergina: Galbūt.
Kunigas: O vaikystėje turėjote kiemo draugių?
Mergina: Tai susiję su mūsų tema?
Kunigas: Galbūt. Viskas juk atsiveja mus iš vaikystės.
Mergina: Kodėl galbūt? Nenorite būti tos vertinančios ir komentuojančios visuomenės dalimi? Vienas draugas man kartą prekaištavo, kad rašymas, kaip ir pokalbiai, irgi yra savotiška propaganda. Tiesiog susikuri savo mielą pasaulėlį: visi mąsto panašiai, tu visiems gera.
Kunigas: Būti jos dalimi – tai juk neišvengiama. Taip pat sunku ir nerašyti, nebendrauti, NESUPYKTI.
Mergina: Taip manote?
Kunigas sklaido užrašus
Kunigas: Pagalvokte. Nerašytumėte, tai viso šio atsiminimų sąsiuvinio... jo tiesiog nebūtų. Ar nebūtų tik jo, ar ir jūsų prisiminimų?
Mergina: Tiesą sakant, tai, apie ką rašiau kadais, šiandien išvydau prieš akis.
Kunigas: Tarsi laiko nebūtų, o tikrovė ir fikcija prieš akis? Išgerkime.
Mergina: Taip, iš tiesų, panašu. Ačiū.
Kunigas: Tuoj, visgi paieškokime pavyzdžio, duokite pavyzdį.
Kunigas atsiverčia pirmą puslapį
Kunigas: Na, pažiūrėkime.
III VEIKSMAS
I SCENA
Kunigas skaito garsiai.
Kunigas: „Aš... man... sunku. Nenoriu matyti jos mirusios. Šiandien važiavome. Mažai žaidžiau kompiuteriu. Vėl nedavė. Pietavome kartu su kažkokiais žmonėmis. Nepažįstu. Mums apmovė tas megztas kelnes. Paleido giedotojų įrašą. Taip ir buvom, kol neišėjom. Dar galvojau: o kas būtų, jei nueičiau į kitą salę?“ Visai panašu. Taip ir buvo?
Mergina: Čia juk aš ir rašiau.
Kunigas: O, pažiūrėkime. Toliau dar įdomiau: „Man sakė rašyti. Ką noriu. Sakė, kad taip man bus geriau. Ir nebesapnuosiu. Bet aš sapnuoju. Neužmirštu gėlių, vedžioju šunį... Bet vis sapnai. Kalėdoms noriu barbių namo“. Čia jums aštuoneri?
Mergina: Gal kiek daugiau. Geriau skaitykite apie tą nutikimą darželyje.
Kunigas: „Mane erzino, kad ji laiminga. Išsišiepus, o taip ir norisi, kad skaudėtų. Trenkiau ranka į veidą, nugriuvo. Išsigandau, bet tylėjau. Niekas kitas nematė, kaip ji miršta. Kodėl? Galva atsitrenkė į asfaltą [...]. Man sakė, kad yra vyras, kuris matė, kaip nužudžiau žmogų. Ir jis duos parodymus. Jo nemačiau, gal pasakyčiau ką nors [...]. Perskaičiau, ką jis rašė [...] Manęs neatpažino. Bet dabar vis susitinkame. Man jau net ir nesvarbu. Noriu savo gimtadienį švęsti kartu su šeima“.
Mergina: Na?
Kunigas: Kada jūs pradėjote jį rašyti?
Mergina: Kai mirė močiutė. Man įrodinėjo, kad norint išgyventi, svarbu aprašyti viską, kas neramina. Tas darželis – čia dar anksčiau. Sakyčiau kraupoka patirtis.
Kunigas: Iš tiesų. Kam nors pasakojote apie tai?
Mergina: Kodėl turėčiau? Manote, kad tas dažnai sutinkamas vyriškis, kurio šiaip vaikystėj nesu mačiusi, nėra užtektina auka?
Kunigas: Rodos, sakėte, kad jo nesutikote?
Mergina: Na, sutinku, nes rašiau apie jį. Dabar jis Veikėjas iš užrašų. Kartais jį kur aplink sutinku.
Kunigas: Gali būti.
Mergina: Gali būti? Jūs jį žinote? O mano avarija? Ji dar baisesnė.
Kunigas: Aš ir.. aš... Nejau tikrai papuolėte į avariją?
Mergina: Štai, žiūrėkite: (Skaito) „Šiandien atsidūriau ligoninėje. Mano kūną partrenkė mašina. Kita mano dalis (gal siela) viską matė. Jos atsiminimus ir rašau. Buvau viena, dabar esame dvi. Sakau jai, kad ji – mano sąžinė. Nors ji netiki. Mes kalbamės, manau, kad be reikalo. Ką gi galiu pasakyti sau pačiai, jei ir taip viską žinau? Seniai nemačiau jos. Gal esam kartu, kai mirštu? Tikiuosi, ji su mano artimaisiais nepalaiko ryšio“.
Kunigas: Mes tokie džiaugsmingi, veiklūs, bet niekur nesakome, kad negražiai elgiamės.
II SCENA
Mergina: Nesupratau?
Kunigas: Nejau manote, kad turėčiau jus užjausti po to, kai būdama penkerių nutraukėte draugės gyvenimą?
Mergina: Maniau, kad mes tiesiog kalbamės.
Kunigas: Taip ir yra.
Mergina: Kas?
Kunigas: Nieko kito nelieka. Tik ta kraujo dėmė jums ant batelio – vis dar ją prisimenu.
Tyla
Mergina: Tai visas šitas „interviu“, tai dėl to visos tos jūsų filosofijos?
Kunigas: Reikėjo, kad nesuprastumėte, bet norėtumėte likti.
Mergina: Turėjau, turėjau nujausti. Tai jūs, tai jūs tas žiūrovas. Tas stebėtojas, sutrikdęs, tuomet išplėšęs visus likusius mano vaikystės likučius čia pat iš delno. Pasklido kaip plunksnos – nesugaudysi. Tai tokia ta jūsų pagalba?
Kunigas: Būti su žmogumi – kuo geriausia pagalba.
Mergina: Tik ne su tuo, kuris nusiminęs, nusivylęs ir laukia patarimo.
Kunigas: Duoti patarimą nėra taip sunku. Sunkiau suvokus, kad kitas gali juo imti ir pasinaudoti.
Mergina: Jūs visi taip nusiplaunate rankas.
Kunigas: Nesitikėjau jūsų dienoraštyje rasti tokių istorijų – štai ir viskas. Man pačiam netikėta. Sunku. Dabar dar sunkiau. Visą šį laiką jūs rašėte apie mane, vis sutikote mane?
Mergina: Nesitikėjote, nes aš jums atrodau visai normali, nes nepakėliau rankos ir tada, kai jūsų administratorė pakišo po akim tą nelemtą sausainį?
Kunigas: Nes taip nebūna.
Mergina: Kodėl? Parašiau ir įvyko. Nieko sudėtingo. Pavyzdžiui, ateini ir sakai: iširo paskutinis siūlas, dabar jau atvira – taškykit kraujais, kol galit, maitvanagiai. Ant sienų, aišku, menkai matysis, bet bus džiaugsmo. Galėsit pasistiebti, apšviesti, ant stalo užmesti. Bokštas į dangų. Štai ir mirtis gyvenime. Išeidami šypsokitės – fotografuoja. Mūsų visuomenėj be nuotraukų niekas daugiau ir nevyksta. Taip, iš karto visi ir sušoka aplink išsigandę ir pasimetę. O tu tiesiog nusisuki ir nueini. Svarbiausia, kad kas nors vis tiek nufotografuoja.
Kunigas: Apgailestauju, pasimečiau.
Tyla
Kunigas: Palaukite, jūs į mane kreipiatės? Galbūt koks jūsų draugas-personažas kur nors netoli? Gal ir jam arbatos? Kokia ten dar mergina yra? Gal dabar jūs ir esate ji?
Mergina: Visai nejuokinga. Ne, aš tiesiog pavargau.
Kunigas: Prisipažįstu, ir aš nebesuprantu, kaip taip mūsų pokalbis pakrypo. O jūs iš tiesų turėjote pavargti. Visą gyvenimą kamuotis tarp savo fantazijų – jums tikrai turėjo būti sunku. Labai apgailestauju.
Mergina: Dėl ko? Kad negalėsite man padėti, kad visas šis pokalbis svarbesnis jums pačiam, o ne man?
Kunigas: Turėjo nuo pat pirmosios mano frazės, net nuo to skandalo būti aišku – nesu tam, kad patarčiau. Visi mano patarimai universalūs, jums nepatiks.
Mergina: Bet mano atvejis labai konkretus. Tos istorijos – mano kasdienybė ir konkretus skausmas.
Kunigas: Taigi. Aš irgi apie savąjį.
Mergina: Niekam nesu apie tai pasakojusi.
Kunigas: Aš taip pat. Tik tą kartą nuovadoje.
Mergina: Ar tai reiškia, kad abu esame toj pačioj valty – kaip ten pasakytų?
Kunigas: Reikia tik irkluoti. Gerai, kai nėra patogu.
Mergina: Bet negi tikrai nebėra jokios vilties? O ką, pavyzdžiui, aš? Gal šiandien pagaliau išsivaduosiu iš tų savidestrukcijos spąstų.
Kunigas: Niekas nežino.
Mergina: Taip, taip. Nežino nei dienos, nei valandos. Bet jei viskas, jei lieka tik tai, kas kitiems žinoma... Ką man daryti su savo dienoraščiu? Visi jie – visus juos šiandien sutikau. Kodėl?
Kunigas: Man irgi įdomu, kodėl sutikote.
Mergina: Tai jūs nežinote atsakymo?
Kunigas: Rodos, minėjau, kad atsakymo visi tik ieškome.
Mergina: Taip, ką gi, manasis, matyt, arčiau nei nutuokiu. Atleiskite, man jau metas.
Kunigas: Jūs tik pagalvokite.
Mergina: Žinoma, ačiū. Kur gi ne.
Kunigas: Esate tikra?
Mergina: Esu tikra, kad savąją bausmę jau atlikau.
Tyla
Kunigas: Jei tai tiesa, ką sakote, siūlau pasiduoti policijai
III SCENA
Mergina: Aš ne... ne... Nejau iš tiesų?
Kunigas: Mūsų administratorė, matyt, jiems jau pranešė. Manau, už keliolikos minučių turėtų būti čia.
Mergina: Viskas? Tai ir ji visą šį laiką?
Kunigas: Ne visą, nors įtarė.
Mergina: Ir tada, kai sausainį ištraukiau... Dėl to ji ir išbėgo?
Kunigas: Ji meldėsi prašydama ženklo. Ir gavo.
Mergina: Kaip ten rašoma: vienintelis ženklas – tai to jūsų, kaip to...
Kunigas: Jonos ženklas. Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Taip.
Mergina: Tai vat, toks ir dvasingumas.
Kunigas: Bet ji nežinojo visų aplinkybių.
Mergina: Kokių aplinkybių?
Kunigas: To, ką rašėte.
Mergina: Dabar jau nebesvarbu.
Mergina paima iš kunigo užrašus. Išjungia balso įrašytuvą.
Kunigas: Kam jums?
Mergina: Bus kaip liudijimas, įrodymas... Nežinau, vis tiek sava.
Tyla
Kunigas: Bet aš jūsų tada neįdaviau, suprantate?
Mergina: Jūs tiesiog pamelavote.
Kunigas: Taigi abu turėsime reikalų su policija.
Mergina: Jūs vėl meluojate.
Įeina Administratorė
Administratorė: Jie jau čia.
Mergina, Kunigas, Administratorė išeina
