Pastaba 1: Pjesėje egzistuoja daug keiksmažodžių. Jeigu šalia yra vaikų, tai rekomenduoju jiems neleisti klausyti šios pjesės. Tegul bent jau teatre jie negirdės jų.
Prologas
Pjesė prasideda aktoriaus interaktyviu veiksmu su žiūrovais, kuris pasirodo reikalingas režisieriui.
1 Scena – Kas, kaltas?
Vasara, liepos 13d. penktadienio naktis. Didelis kultūros centro pastatas su langais nuo žemės iki stogo. Jis primena didelį akvariumą. Jo viduje intensyviai mirksi šviesos ir garsiai tranko disco muzika – vyksta diskoteka. Žmonės linksminasi linguodami nuo kojos ant kojos. Salės kampe stovi vyras (kurį šiandien vadinsime Šauliu), jis mirkteli, kitam salės gale stovinčiai moteriai (kuri šiandien bus Auka). Moteris atsako tuo pačiu. Netrukus jie „šaudo“ akimis vienas į kitą. Žinoma akys šiek tiek netaiklios, nes prieš diskoteką, abu savo kompanijose, „iššovė“ po keletą butelių šampano. Tačiau tai tik padėjo atrasti jiems kažką bendro. Po kelių akimirkų jie jau artėjo vienas prie kito, kol abu susitiko to diskotekinio akvariumo centre. Aplink šoko žmonės, trankė muzika ir mirksėjo šviesos. Šaulys ir auka stovėjo vienas prieš kitą ir lingavo nuo išgerto šampano ir trankančios muzikos. Galiausiai Šaulys paklausė lemtingo klausimo:
Auka pakėlė antakius ir atsakė
Ir jiedu nuėjo. Nuėjo į Šaulio, vieno kambario butą, kuriame iššovė šampaną, kuris net nespėjo sutekėti į taures, nes paprasčiausiai šaulys tokių neturėjo. Rodos tame bute išvis nieko nebuvo, tik užuolaidos, sofa ir lova. Noriu pridurti, kad lova pasidarydavo iš sofos ir tai buvo vienas ir tas pats baldas. Ką turėjo, tuo ir naudojosi. Jie užtraukė užuolaidas ir griuvo į sofą-lovą nuskalbtais patalais. Šaulys pradėjo lėtai lukštenti auką. Sluoksnis po sluoksnio. Lyg vaikas lukštena sušilusį saldainį. Lyg virėjas, kuris lukštena kopūstą balandėliams. Lyg gimtadienio jubiliatas, kuris lukštena tvirtai užpakuotą dovaną. Jis ją lukšteno taip ilgai, kad auka atsidusdama pasakė:
- Joptvajumat, gal gali greičiau?
Šaulys paklausė ir išlukšteno paskutinį sluoksnį po kurio kambarį užpildė neįtikėtino grožio garsai, kurie priminė klykiančias žuvėdras prie jūros. Ant žemės stovėjo nugertas šampano butelis, kurio burbuliukai lėtai kilo į viršu, o nuo dviejų žmonių sąjungos lėtai rasojo buto langas. Po to vakaro, jiedu pamėgo diskoteką ir šampaną, todėl tai ėmė daryti daug dažniau.
Sausio 13d. penktadienis. Už lango važinėjasi tankai, kareiviai šaudo automatais į dangų. Šaulio ir Aukos 7 mėnesių draugystės sukaktuvės. Tikra šventė. Tas pats vieno kambario butas, tik su išjungta šviesa. Prie lango stovi už pilvo besilaikainti nėščia moteris, o šalia jos vyras (kitaip tariant Šaulys ir Auka). Jiedu žiūri pro langą į dangų, kuris labai ryškiai mirksi spinduliais. Dangus mirksi labai greitai ir ryškiai, kad net užpildo visą kambarį šviesa. Moteris tankiai kvėpuoja viena ranka laikydama savo pilvą, o kita palangės kraštą. Ji žiūri pro langą į mirksinti dangų ji sako:
– Nu da... xujevoznaet kaip čia pasibaigs. Nu daaa.... Nu ir da xujevoznaet, kodėl aš išvis čia atvažiavau. Galėjau gi likti ten... ten kur... nu xujevoznaet kur. Betkur. Tik ne čia kur mirksi dangus, o tu, xujevoznaet, kodėl neužtrauki užuolaidų ir žiūri į tą xujevoznaet kokį dangų. Žiūri ir nemirksi, nes įdomu. Įdomu žiūrėt, kaip dangus mirksi ir visi rėkia kaip siaubo kambarį. Žiūriu kaip per Naujus metus, tik vietoj šampano laikau palangės kraštą. Nu ir da xujevoznaet kodėl aš negalėjau būti pašauta kur nors kitur, ko nors kito. Kodėl aš dabar turiu žiūrėti į tą dolbaną dangų ir nemirksėti, nors pati esu mirksinti. Mirksinti iš prigimties. Mirksinti nuo to laiko, kai mano mirksintis tėvas, kuris dabar jau nemirksi xujevoznaet kiek laiko, ėmė ir iššovė. Po to šūvio atsiradau aš kaip mirksinti ir tik vėliau tapau nemirksinti. Aš buvau visą gyvenimą mirksinti ir tik vėliau tapau nemirksinti. Kas dėl to kaltas? Kas? Kas kaltas, kad dangus mirksi, o akys ne? Kas kaltas, kad aš stoviu ir žiūriu į tą dangų nemirksėdama, nors visą gyvenimą buvau mirksinti. Kas kaltas? Kas? Aš? Kas dangus? Kas kaltas joptvajumat!
Tuo tarpu Šaulys priėjo prie Aukos, uždėjo ranką ant peties sunkiai atsiduso ir lėtai tarė
- Viskas bus gerai.
- Gerai? Gerai? Kas gerai joptvajumat? Žinai ką.... žinau kas kaltas. Jis dėl visko kaltas kas vyksta. Kaltas dėl to, kad aš nemirsiu. Kaltas dėl dolbanos diskotekos mūsų gyvenime. Ir dėl dangaus, kuris xujevoznaet kodėl mirksi.
- Čia kas kaltas? Aš kaltas?
- Ne, ne tu.
- Tai kas?
- Kaip kas?
- Tai sakyk kas?
- Tai kaip kas Aurimas Sabonis.
- Kas?
- Aurimas Sabonis
- Arvydas
- Nu Arvydas. Koks skirtumas. Jis kaltas. Taip, čia jis kaltas! Čia jis kaltas, kad aš negaliu būti tuo kuo esu, nors nuo pat mano iššovimo aš buvau tuo, kuo ir turėjau būti.
- Kaaaip?
- Na, ne tiek jau ir svarbu „kaip“, svarbu „kas“. Dėl visko kaltas jis. Dėl to, kad prieš xujevoznaet kiek laiko jis užsimerkęs mėtė tuos dvitaškius ir tritaškius į tą dolbaną žiedą. Čia gi jis kaltas, kad šoko ir erzino visus su savo tuo dolbanu šokiu. Čia jis kaltas, kad spyrė tą dolbaną sviedinį ir pataikė į tą dolbaną mirksinčią lempą, kuri tapom spyrio tapo nemirksinti...
- Ką tu tuo nori pasakyt?
- Aš noriu pasakyt, kad čia jis kaltas, kad šiandien atvažiavo šitie reiveriai persirengę kareiviais ir ustraivait mums čia mirksinčia diskoteką. Dėl diskotekos mūsų gyvenime kaltas Aurimas Sabonis. Supratai?
- Arvydas
Šaulys sunkiai atsiduso, pakėlė prie lovos stovintį šampano butelį ir godžiai išgėrė iki dugno. Priėjęs prie lango dar pažiūrėjo kelias akimirkas ir užtraukęs užuolaidas griuvo į sofą-lovą. Moteris liko stovėti prie lango su užtrauktomis užuolaidomis. Ji laikė savo pilvą, kuriame buvau pašautas Aš. Mes kartu žiūrėjom ir nemirksėjom. O aš tuo tarpu bandžiau nuspręsti, kuo man geriau gimti mirksinčiu ar nemirksinčiu. Po akimirkos pasigirdo knarkimas ir vyrui iš burnos pradėjo tekėti šampano purslų seilės.
2 Scena – Žvejys
Diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos. Po paskutinės mūsų blyksinčios diskotekos atsikėlėm vėlai, maždaug po 13 metų. Tiksliau atsikėliau aš vienas, nes po tokio reivo nei Šaulys, nei Auka pakilti iš lovos negalėjo. Kambario limpančios grindys buvo nuklotos žaliais šampano buteliais, o už lango švietė saulė. Tada aš taip ir nenusprendžiau kuo norėčiau būti labiau, ar mirksinčiu ar nemirksinčiu. Patarimo nesitikėjau ir iš lovoje knarkiančių žmonių. Aš žiūrėjau pro langą ir stebėjau saulę, kuri tekėjo iš už šiferinių stogų. Staiga aš pajutau nenusakomą jausmą, kuris pasirodo gyveno manyje visą laiką. Aš pajutau, kad aš esu žvejys. Taip, žvejys. Man nereikėjo atsakymo, kuo būti. Aš tai pajutau ir nuo to mano teleskopinė meškerė savaime išsitraukė, kaip laivo kapitono binoklis. Tas binoklis man sakė: Tu esi žvejys ir tu turi žvejoti. Po tokio pareiškimo, man nebeliko nieko kito, kaip tik žvejoti. Mano namai buvo pavirtę liūnu, kuriame skendo Šaulys ir Auka. Aš nenorėjau skęsti kartu, todėl nutariau išeiti žvejoti į kitą liūną. Tokį, kuris nebūtų toks gilus ir klampus kaip namuose.
Aš pradėjau žvejoti. Tai buvo mano pomėgis ir galimybė pabėgti iš nesibaigiančios diskotekos namuose. Žinoma aš buvau labai prastas žvejys ir dažnai įkrisdavau į vandenį, taip atbaidydamas visas žuvis. Aš eilę metų žvejojau ir nieko nepagaudavau, kol vieną dieną aš pagavau savo pirmąją gyvenime žuvį. Po kurios žinoma sekė visas nerštas ir teko pagauti menkių, lydekų, aukšlių, kuojų, jūrinių plekšnių, yra tekę pagauti net su kabliu burnoje. Taigi, kol namuose Šaulys ir Auka skendo savo žalių butelių liūne, aš jums papasakosiu apie savo pirmąją žuvį.
Kaip ir kasdien aš einu į žvejybą. Aš stoviu ir žiūriu į liūną, kuriame atrodo nėra nei vienos žuvies, kuri galėtų užkibti ant mano kabliuko. Todėl aš sugalvojau mesti į vandenį visas savo atsargas ir visus savo jaukus, kad galėčiau prisijaukinti bet kokią žuvį. Aš žvejoju, o naktis artėja. Naktis artėja, o žuvys tolsta. Jei taip ir toliau tols, tai eilinį kartą turėsiu suskleisti savo teleskopinį kotą ir grįžti atgal į dvigubai gilesnį liūną. Ir jau susiruošus vynioti meškeres, aš pajutau, kad užkibo. Užkibo ir mane apėmė toks geras jausmas, tik trumpas, kaip lieptas ant kurio aš stovėjau. Užkibo ir su kiekvienu įtraukimu aš jutau kaip toji žuvelė vis arčiau manęs. Su kiekvienu įtraukimu buvo taip malonu, kad elektra nubėgdavo į kliuksinčius botus. Buvo taip malonu, kad teleskopas atrodė pats, be mano pagalbos, trauko tą žuvelę, norėdamas ją nukankinti ir baigti visą šią žvejybą pergalingais fejerverkais. Buvo taip malonu, kad dangus susijungė su liūnu į vieną masę. Buvo taip malonu, kad po kelių akimirkų aš baigiau. Baigiau visą šitą žvejybą, ir kritau nublokštas į krantą.
Aš baigiau šitą žvejybą ir mano svajonė išsipildė, aš ją laikiau savo rankose. Jausmas buvo dvejopas – buvo be galo malonu ir šlykštu vienu metu. Stovėjau leisgyvis ir laikiau ją visą nukamuotą. Džiaugiausi, kad pagavau savo pirmąją žuvį ir tapau tikru žveju. Kol galiausiai supratau, kad man jos nereikia. Aš nevalgau žuvies, aš ją tik žvejoju. Man nereikia jos savo liūne. Man nereikia žuvies, nes ji nesupranta, mirksinti ji ar ne. Man nereikia žuvies, nes man patinka tik ją gaudyti, o ne laikyti rankose. Tai buvo labai keistas jausmas, kuris mane privertė nukabinti ją nuo kablio ir išmesti atgal į vandenį. Nepaisant to, man labai patinka žvejoti, o kam nepatinka...
Kaip jaučiatės, dar mane girdit? Puiku. Kitai scenai man prireiks jūsų pagalbos.
(aktorius randa sau du žmones kitai scenai)
3 Scena – Svogūnai ir lempinis Tauras
Vieno kambario butas, kuriame ant sofos sėdi Šaulys ir Auka. Jiedu „iššovę“ keletą butelių šampano ir veda agresyvią diskusiją ir tranko delnų per Tauro televizorių.
Šaulys – Tu bent jau girdi ką aš tau sakau? (trenkia)
Auka – O ką čia girdėt, kai nėra ko klausyt? (trenkia)
Šaulys – Tuoj aš tau paklausysiu (trenkia)
Auka – Žinai ką, šūdinas tas tavo televizorius. (trenkia)
Šaulys – Tu gal durna, taigi čia Tauras (trenkia)
Auka – Tai kiek dar trankysim per lempa tam tavo Taurui? (trenkia)
Šaulys – Tol kol veiks... (trenkia)
Auka – Tai visą gyvenimą gal? Atleisk, bet tiek laiko aš neturiu (trenkia)
(Šaulys ir Auka toliau tęsia trankymą)
Kol Šaulys ir Auka vedė egzistencinę diskusiją aš pėdinau namo iš žvejybos. Grįžau eidamas ne žeme, kaip įprasta žemiečiui, o pakilęs virš jos. Aš sklendžiu, nes šiandien yra ypatinga diena. Aš sklendžiu, nes šiandien pagavau pirmą žuvį savo gyvenime. Pirmą žuvį, o ne kokį tuščia silkės indelį. Tai yra taip svarbu, kad nuo tos svarbos žmogus pradeda ne eiti, o sklęsti. Aš matau artėjanti link manęs liūną, kuriame Šaulys ir Auka ėda vienas kitą ir tranko lempinį Tauro televizorių.
Šaulys – Tu suprask, kad čia nei Aurimas, nei Arvydas, nei Sabonis nėra kaltas (trenkia)
Auka – Tai kas kaltas? Kaltų nėra? (trenkia)
Šaulys – Kaltų yra (trenkia)
Auka – Kaltų yra? (trenkia)
Šaulys – Taip yra... Kalta tavo lempa, kuria tau per daug visi pritrankė (trenkia)
Auka – A joptvajumat, kaip aš pati nesugalvojau tokios chujnios. Tai gal dar pasakysi, kad dėl šio trankymo aš ir tapau nemirksinti? (trenkia)
Šaulys – Tai aišku dėl to, dėl ko gi daugiau. Tu gavai per lempa ir ji tapo nemirksinti (trenkia)
Auka – A joptvajumat nu tu čia ir pasakei... (trenkia)
(Šaulys ir Auka toliau tęsia trankymą)
Jiedu valgė vienas kitą, kaip žmonės valgo šaltieną su krienais. Jie rijo vienas kitą dideliais kąsniais ir nepastebėjo manęs. Jie valgė taip azartiškai, kad surijo vienas kito akis ir ausis. Jie manęs negirdėjo ir nematė, kai man norėjos būti matomu.
(Šaulio ir Aukos trankymas intensyvėja)
Auka – Tai tu nori pasakyti, kad mirksintis žmogus, kažkurią prasmę yra labiau žmogus, nei nemirksintis? (trenkia)
Šaulys – Tu esi žmogus, nes tu nemirksi... (trenkia)
Auka – O tas kas mirksi – ne žmogus? (trenkia)
Šaulys – Žmogus. (trenkia)
Auka – Klausyk, tu gal jūrinius mazgus riši laivuose? (trenkia)
Šaulys – Kodėl? (trenkia)
Auka – Nes neatrišu ką nori pasakyti. (trenkia)
(trankymas tęsiasi)
Mano plyšusios kelnės ir lygiai toks pats veidas, yra nematomi, nes tie kas turi pamatyti patys yra plyšę. Tada supratau, tam kad išgyvenčiau plyšio akimirkas ir būčiau pastebėtas, privalau daug dirbti. Kažkur girdėjau apie vieną tokį žmogų, kuris dirbo labai sunku ir keistą darbą. Jis pjaustė svogūnus. Todėl siekdamas panašaus tikslo aš ėmiausi šio darbo.
Šaulys – Tu esi kas? (trenkia)
Auka – Kas? (trenkia)
Šaulys – Tai sakyk, kas? (trenkia)
Auka – Kaip kas? (trenkia)
Šaulys – Tai sakyk, kas? (trenkia)
Auka – nu xujevoznaet kas... (trenkia)
Šaulys – Vat man irgi taip atrodo, nes tu nei mirksi, nei nemirksi. Nes tu paleidai savo lempa iš labai didelio aukščio ir ji visa jėga trenkėsi į Tauro televizorių (trenkia)
Auka – A joptvajumat kaip gerai pasakei, net šiurpas nubėgo kūną (trenkia)
(Šaulys ir Auka nustoja trankyti)
Aš supjausčiau savo paskutinį svogūną ir pamačiau, kad vakarieniautojai suvalgė vienas kitą. Jiems nereikėjo mano svogūnų. Pažadu, kad ir kas benutiktų aš nebepjaustysiu svogūnų. Nebent tamsoje, kai visi aplink miegos ir niekas nematys.
Ačiū tau. (Apsikabina ir palydi pašnekovą atgal į jo vietą.)
4 scena - Dulkėti veidrodžiai
Naktys mūsų tamsios, vos kas antras žibintas dega aplink liūną. Visų kitų galiojimas pasibaigęs. Liūnas tuščias. Tiksliau visi abu. Pirmas tas, kuriame gaudydavau žuvis. Jis tuščias, vos kelios žuvys plaukioja, kurios jau seniai buvo pagautos ir paleistos. O antras buvo tas, dvigubai gilesnis, su Tauro televizoriumi dugne. Tačiau jame jau buvo tuščia, nes Šaulys ir Auka suvalgė vienas kitą. Liūnas be žuvies, kaip arbata be arbatžolių – tiesiog vanduo.
Žūklės sezonas uždarytas, galima vynioti meškeres. Nėra nei ką gaudyti, nei kam pasigirti laimikiu. Nėra net tų, kurie nieko nemato ir negirdi. Jie išplaukė į pasaulio kraštą. Tiksliau į du kraštus. Netikrino mano namų darbų ir nesužinojo, kad pasaulis apvalus ir neturi kraštų. Tai reiškia, kad nuo savęs nepabėgsi. Pats tolimiausias pasaulio kraštas yra ten kur esi dabar. Nėra ką kalbėti, apie tuos kurių nėra. Taigi, mes užsidarėme į savo žvejų namą.
Tame name buvau aš, Taškas, Mickevičius ir dar keli draugai. Mes turėjome savo žvejų namelį. Tai buvo malkomis šildomas namelis, su dideliais kambariais, kuriuose mes sėdėjome nenusiavę batų. Sėdėjome ir tylėjome, nes ką gi čia bekalbėsi. Reikėjo apšilti, tam kad galėtumėm nusiauti savo purvinus batus ir nusivilkti brolių išaugtines striukes. Apšilti ir pagaliau sėdėti vienas prieš kitą nusirengus. Vis dar buvo šalta, nes malkos nevirtusios žarijomis. O tai reiškė, kad ir mes buvome neapšilę temoms. Mes buvome šalti, nes nebuvo žuvų, kurios galėdavo atstoti degančias malkas. Žvejybos sezonas uždarytas. Nėra kas šildo, nėra kuo grožėtis. Kiekvienas pats sau gražus ir didelis laimikis.
Staiga vienas žvejys nuima nuo sienos kabantį veidrodį ir pasideda sau ant kelių. Veidrodis nuklotas dulkėmis. Norint išvysti savo atspindį veidrodyje, reikia nupūsti jas. Aš sėdžiu ir sustingęs stebiu, kaip tai daro patyrę žvejai. Jie pučia tas dulkes, takelį po takelio ir pasigrožėję savo atspindžiu veidrodyje, siunčia jį ratu. Galiausiai veidrodis atkeliauja į Taško rankas. Nedvejodamas jis sugriebia veidrodį, nupučia nuo jo pora dulkių takelių ir išsiplėtusių rudų akių vyzdžiais pažvelgia į savo atvaizdą. Tuomet prieina Mickevičiaus eilė, kuris visa tai padaro preciziškai kruopščiai, greitai ir profesionaliai, kaip tikras dailininkas. Mickevičius tai daro nuo to laiko kai tokia moteris vardu Akvarelina pradėjo diktuoti madas jo piešimo sąsiuvinyje. Nuo to laiko jis nustojo domėtis paveikslais, jis susižavėjo veidrodžiais. Tiksliau savo atvaizdu juose, nupūtus dulkes. Bet apie tai vėliau, nes šiuo metu veidrodis atsidūrė ant mano kelių.
Aš žiūrėjau į tą veidrodį ir paskutinį likusį dulkių takelį jame ir dvejojau. Dvejojau, galvodamas ar apskritai verta pūsti tą dulkių takelį? Gal verčiau eiti ir užmesti meškeres ir laukti, kol užkibs kas. Tuomet prisiminiau savo Šaulį, kuris kiek pamenu jį, trankydavo mirksintį televizorių. Pagalvoju kaip jis pasielgtų šią akimirką. Ką jis darytų ? Ką darytų jis? Ogi išplauktų šiltus kraštus, kur kimba ne šiaip vietinės lydekos, o atlantinės lašišos. Taip, kad nėra čia ką ilgai galvoti. Aš sugriebiau tą veidrodį, pasikėliau jį arčiau veido, pažvelgiau į savo kreivą atvaizdą jame ir... ir giliai įkvėpęs nupūčiau tą paskutinį veidrodyje, bet pirmą savo gyvenime dulkių takelį. Ir tada aš pamačiau visą savo atvaizdą jame, kuris su laiku tik gražėjo ir gražėjo ir tai ėmė rodytis ne tik man vienam. Visi buvę tame rate ėmė džiaugtis ne tik mano, bet ir vieni kitų gražėjančiais veidais. Taškas, keistai trindamas galvą į pagalvę, staiga pažvelgė į mane ir tarė: „Ble, Ruso, tu žiauriai gražus. Tikrai. Bet ne išvaizda, bet tokiu... Ėėėėė... Tokiu... Aaaa... Tu kaip ir gražus, bet aš noriu pasakyti, kad ne išvaizda. O tokiu... Kaip čia pasakyt... Nu vat tokiu... Kaip, pfff, nuuuu... Nu chuj znajet kokiu. Gražus blet ir viskas“.
O aš tuo tarpu sėdėjau ir galvoju, kaip smagu yra pūsti dulkes ir tiesiog žiūrėti į veidrodį. Smagu ne tik pačiam matyti koks esi gražus, bet ir girdėti tai. Smagu pačiam galėti tai pasakyti kitiems. Tuomet apima neregėtas jausmas, jog visi mes atsidūrėme negyvenamoje saloje, virš kurios kabo užrašas – Meilės ir pagarbos oazė. Viskas ko mums reikėjo, slypi čia - Meilės ir pagarbos oazėje. Nejučia mūsų šaltas, nejaukus žvejų namelis tapo Meilės ir pagarbos oaze. Čia niekada neatitraukdavome užuolaidų, nes nenorėjome pamatyti krentančių ir skęstančių purve rudeninių lapų.
Mums to labai reikėjo. Mums tai labai patiko. Mums tai taip, patiko, kad tai pradėjome daryti kone kasdien. Susitikinėdavome saulei imant leistis, o ji tokiu metų laiku leisdavosi ganėtinai anksti. O palikdavome kai saulė vėl patekėjusi, kviesdavo rinktis į namą, kur mokėmės būti protingais. Mus buvo galima vadinti ne šiaip – Ruso, Tašku ir Mickevičiumi, mus galėdavai vadinti tiesiog gražuoliais.
Tuo metu susidomėjimas pamokomis ėmė augti. Kraujas smilkiniuose pulsuodavo tarsi ritminga techno muzika, grojanti iš ausinukų. Viskas tarsi buvo kaip buvę. Tik pasikeitė keli dalykai. Pirma – nebebėgdavome per pertrauką į valgyklą, antra – viskas tapo daug, daug įdomiau.
Mickevičius ėmė daug piešti. Atrodydavo, kad jis nieko nebegirdi aplink. Tik spalvotų pieštukų muziką, kuriai pritardavo tas, ritmingas pulsavimas, galvoje. Jis piešė ir piešė, o moteris vardu Akvarelina stovėdavo ir žiūrėdavo į tuos muziką skleidžiančius pieštukus, negalėdama atitraukti pavydaus žvilgsnio. Ji irgi norėjo taip groti pieštukais, bet jos pirštai buvo paprasčiausiai per stori. Per stori sugroti tokią muziką. Todėl jai beliko stovėti ir pavydėti. Tačiau Mickevičius nieko nepastebėjo, nes grojo savo pieštukais. Jis tiesiog piešė ir klausėsi tos pieštukų muzikos, ir to ritmingo pulsavimo galvoje.
Tuo tarpu Taškas pradėjo daug, visada ir visur be perstojo šnekėti. Jis kalbėdavo neužsikišdamas. Dažniausiai jo tekstai būdavo kandūs ir sarkastiški. Jis taip smaginosi. Jam buvo linksma taip leisti laiką, tame name. Kartą jis smarkiai susikivirčijo su viena šio namo gyventoja. Tyli, smulki, mažutė moteris ramiu tonu bandė paaiškinti Taškui, kaip sunku, kai jis tiek daug kalba ir dažniausiai ne į temą. Tačiau jo nepaveikė moterėlės ramus tonas ir jis toliau sarkastiškai ją traukė per dantį. Tuomet smulki, mažutė moteris paprašė Taško išeiti. Ji priėjo prie durų, atidarė jas ir vis dar tokiu pat ramiu tonu paprašė: „Eik lauk“. Taško smilkiniuose supulsavo kraujas. Jis nieko nesakydamas apvertė ore aukštyn kojomis stalą ir pajudėjo link durų. Peržengęs slenkstį, jis sustojo, atsisuko ir tokiu pat ramiu tonu ištarė: „Pati tu eik, nachui“. Ir išėjo. Išėjo ir daugiau niekada ten nebegrįžo.
O kitame to namo kambaryje, tuo pat metu, aš labai daug galvojau. Galvojau apie tą negyvenamą salą, su iškaba – Meilės ir pagarbos oazė. Salą, iš kurios norėjosi niekada neišplaukti ir neleisti bet kam prie jos prisiartinti. Aš svajojau čia likti visam laikui. Svajojau, kad šioje oazėje užgimstanti meilė ir pagarba neišblėstų po šešių valandų. Svajojau atrasti formulę, kurią pritaikius po šešių valandų viskas nevirstų vėl į šaltus namus su nukabintais, po lova besivoliojančiais, veidrodžiais. Juk turi būti formulė tokiam reiškiniui atsirasti? Juk turi būti.
Bediskutuojant pačiam su savimi ir nesulaukiant atsakymo, sutikau Tašką ir užpuoliau jį, 45-ias minutes brandintu klausimu:
- Seni, kaip manai, ar egzistuoja tokia Meilės ir pagarbos oazė, kurioje būtų galima gyventi belekiek laiko?
- Taškas iškvėpė orą ir tarė: „Kas blee?“
- Klausiu: ar yra tokia oazė?
- Seni, blee, tau gal plyta pyzdanula per dėžę?
- Ne, aš dabar rimtai visiškai klausiu tavęs. Kaip tau atrodo ar yra tokia oazė?
- Seni, blee, kokia dar oazė? Tu gal jibanulsia nuo turniko ant smegenų?
- Ne, tu nepagauni.
- Ruso, blee, tau vapšė čyru vyru? Tau gal čiainikas užvirė? Tu gal eik ant sniego pabraidysi, kokį senį besmegenį pastatysi? Oazė jis sako. Alio? Alio? Ruso, atsitiko kas?
Po nesėkmingo mėginimo sužinoti man rūpimą formulę, aš nieko neatsakęs, apsisukau ir pajudėjau durų link. O mano ausyse ir galvoje susimaišė iš vidaus sklindantys klausimai ir Taško šūksniai apie mano smegenų funkcionavimo sutrikimus.
5 scena – Kuvalda
Dabar norėčiau supažindinti jus su savo drauge. Jūs nežinote kas ji? Jos vardas Valda. Valda labai keista. Ji turi labai keistą pomėgį voliotis žmonėms po kojomis. Ji ir dabar guli kažkuriam iš jūsų po kojomis. Pažiūrėkit. Radot? Šaunu. Ateikit prašau su Valda arčiau manęs. (Aktorius paima kuvalda ir pradeda dialogą su nauju pašnekovu).
Koks jūsų vardas? Aha. Aš Ruso, bet ne Žanas Žakas, o tiesiog Ruso, nes rusas, tiksliau mama rusė. Kaip gyvenat? Aha. Aš gal galiu į jus kreiptis Tu? Gal galiu tavęs paprašyti pasėdėti su manim? Rūkai? Jei nori gali parūkyti. Man patinka tas kvapas. Aš šiaip nerūkau. Bet dabar būtų tas kartas, kai parūkyčiau, jei rūkyčiau. (Aktorius improvizuoja arba gali naudotis parašytu tekstu.)
Galiu užduoti asmenišką klausimą, jei norėsi galėsi neatsakinėti? Tu turi šunį? Aha. Ir kaip? O nepyk, kad klausiu, bet jei nori gali neatsakinėti, bet aš vis tiek paklausiu. (Seka aktoriui rūpimi klausimai) Tu esi rūkęs žolės? Aha. Supratau. O tu turi randą? Žiūrėk kokį aš turiu (parodo pirštą). Vieną kartą mano geriausias draugas trenkė su panašia kuvalda man per pirštą. Jis galvojo kad patrauksiu pirštą, o aš galvojau, kad jis netrenks. Aš jo nekenčiu. Nors jei rimtai tai myliu.
Žinai, aš labai ilgai viskam ruošiausi. Kuvalda pirkau. Galvojau ką pasakyti. Bet gi galėjau tiesiog pradėti nuo pokalbio su tavimi. Va taip atsisėsti su tavimi ir viskas. Aš tu ir Valda. Koks tavo vardas sakei? Aha. Nors šiaip tai nelabai ir svarbu vardas. Galima gi tiesiog atsisėsti, parūkyti ir pakalbėti. Arba patylėti. Kaip tau labiau patinka? Aha.
Tu manęs irgi galėtum ko nors paklausti, bet ką aš tau galėčiau atsakyti? Pažiūrėk į mane. Argi aš galėčiau tau ką nors atsakyti? Kokį aš tau atsakymą galiu duoti? Aišku tu neužpyk, kad aš taip tiesiai šviesiai, bet iš tikrųjų, ką aš tau galiu atsakyti? Ar tu mirksintis ar nemirksintis? Mirksintis gi, mirksi. O žiūrėk, pažaidžiam tą žaidimą, kas pirmas sumirksės (pradeda žaidimą ir kviečia žaisti publiką)
O tau yra taip buvus tokia situacija, kad kas nors tave labai sunervina ir tau kyla noras ką nors labai stipriai trenkt? Prisimink tą situaciją. Žinai ką (vardas), imk kuvaldą. Kai ką sugalvojau. (Aktorius atsistoja ir duoda kuvalda pašnekovui.) Dabar žiūrėk, imk Valda ir prisiminęs tą situaciją trenk per mano telefoną iš visų jėgų. Neskubėk. Žiūrėk, aš padėsiu tą patį pirštą ir patrauksiu jį paskutinę akimirką. Gerai? Tu trenk kiek tik turi jėgų. Ar gerai? Nebijok, aš tavim pasitikiu ir jie visi pasitiki. Tiksliau tikisi iš tavęs, kad tu tai padarysi. Ar gerai? Na važiuojam. Paskaičiuokime visi trijų. Pamėginam paskaičiuoti. Gerai. Važiuojam: 1 – 2 – 3.
(Pašnekovas trenkia arba netrenkia į telefoną, aktorius patraukia arba nepatraukia piršto)
Ačiū. Paplokite (aktorius palydi pašnekovą). Turiu gerų žinių, dar liko pusė pjesės. Galim pasidaryt pertrauką. Juokauju, čia vieno veiksmo pjesė. Pasidarom makštą, atsistokim.
(Aktorius daro mankštą su žiūrovais)
6 scena - Mickevičius ir Malevičius
Aktorius išsitraukia pintinę su obuoliais ir padeda ant stalo. Vėliau pasiima šūsnį paveikslėlių ir traukdamas vieną po kito rodo žiūrovams jų klausdamas.
(K.Malevičiaus portretinė nuotrauka)
Kazimieras Malevičius lenkų kilmės rusų tapytojas. Geometrinio abstrakcionizmo pionierius. Čia jo autoportretas. Kaip jums? Gražu?
(K. Malevičiaus „Juodas kvadratas“) Štai čia jo vienas iš žymiųjų paveikslų „Juodas kvadratas“, kaip gražu?
(K. Malevičiaus „Raudonas kvadratas“) Kitas, to paties autoriaus paveikslas pavadinimu „Raudonas kvadratas“, kaip jums toks kūrinys? Gražu?
(K. Malevičiaus „Juodas kvadratas ir raudonas kvadratas“) Štai dar vienas, labai geras, taip pat to paties tapytojo. Galite pabandyti atspėti pavadinimą. Pavadinimas „Juodas kvadratas ir raudonas kvadratas“. Kaip gražu?
(K. Malevičiaus „sustingęs gyvenimas“) O štai čia autoriaus vienas iš paskutiniųjų darbų pavadinimu „sustingęs gyvenimas“. Vynuogės, kriaušytės, obuoliukai. Jūs žinoma būsit kuklus ir nepaklausit „Ei, Ruso, kodėl čia ta pintinė ant stalo? Aš atsakysiu neklaustas, man tiesiog gražu“. Man primena kaimą.
Tame kaime aš ir susipažinau su Mickevičiumi. Jis buvo labai gražus jaunuolis. Mickevičius buvo labai panašus į Malevičių, bet ne išvaizda, nes kaip matot Mickevičius buvo daug išvaizdesnis, nei Malevičius. Jie buvo panašūs savo biografiniais faktais. Jie abu gyveno didelėse šeimose, Malevičius turėjo 13 brolių ir sesių, o Mickevičius 9. Abiejų mamos buvo namų šeimininkės. Abu jie labai daug dirbdavo žemdirbystės darbus laukuose. O svarbiausias jų panašumas buvo tas, kad jie abu labai mėgo piešti.
Aš irgi piešdavau. Tiesa, man tas visai nepatiko, bet piešiau, nes privalėjau tai daryti. Nes tiesiog, taip turėjo būti. Mes tuo metu darydavom daug dalykų, kurių nenorėdavo ir nematėme tame jokios prasmės, bet darėme tai, nes kažkam atrodė jog tai labai svarbu ir prasminga. Tokios buvo šių namų taisyklės.
Kartą aš nunešiau savo piešinį moteriškei, kurią mes visi vadinome Akvarelina. Tiesa pasakius aš iki šio nežinau ar tai buvo jos vardas, ar pavardė, ar mūsų pačių sugalvota jai prie veido tinkanti pravardė. Taigi jai nunešęs savo piešinį paklausiau esminio klausimo:
- Kaip, ar gražu?
- Labai gražu.
Netrukus, atlipęs nuo savo prakaituotis kėdės, pakilo Mickevičius ir ištiesęs baltą lapą su jame nupieštais raudonais obuoliais, susijaudinusiu balsu paklausė Akvarelinos:
- Kaip, ar gražu?
- Neblogai, neblogai. Aišku, buvai ir gražiau nupiešęs. Tuoj pataisysiu truputį.
Tuo tarpu mes visi pastebėjom, kaip Mickevičiaus skruostai užkaito ir nusidažė raudonesne, nei jo pieštų obuolių, spalva. Jis, nepakeldamas akių, žiūrėjo į storus Akvarelinos pirštus, kurie tarsi įsibrovėliai į svetimą teritoriją vogė ir niokojo svetimus, jai nepriklausančius obuolius. Jis žiūrėdamas tankiai kvėpavo ir tramdydamasi trynės drėkstančius delnus ir dulkėtus džinsus. Keisčiausia buvo tai, kad jis stebėdamas šį vandalizmo išpuolį šypsojosi ir tylėjo. Nors jo šypsena, kaip dabar pagalvoju, buvo labai iškalbinga. Po ta šypsena slėpėsi kažkas panašaus į: “Sūka, tu sūka.“ Tačiau tada aš to riksmo negirdėjau ir nesupratau, tos šypsenos paslapties. Tada aš tiesiog žiūrėjau ir tylėjau, nes nieko nesupratau. Bet dabar tai aš suprantu ir man norisi rėkti tą patį tekstą: Sūka, tu sūka“. O tada aš tiesiog žiūrėjau į kaistantį Mickevičiaus veidą ir nesupratau to žvilgsnio, stebinčio kaip svetimi, stori pirštai asmeniniame baltame lape brūžina, apvalindami asmeninius raudonus obuolius. Aš tik žiūrėjau ir tylėjau, kaip ir visi kiti. Bet juk aš galėjau po pamokos nueiti į mokyklos kiemą, kur auga didelė obelis ir, prisirinkęs pilną pintinę obuolių, grįžti pas ją. Pas tą, storais pirštais, pavydžiu žvilgsniu, nerealizavusiai savo svajonių moterį, vardu Akvarelina. Nueiti, smarkiai trenkus per rankeną atverti duris ir pasakyti:
- Nu, ką tu, šnapsas lašiniai (meta obuolį į sieną). Kas gražesnio gyvenime? Papasakok man labai įdomu. Nori gal obuolio? (Meta obuolį į sieną). Iš kur tu žinai, kas gražu kas negražu? (Meta obuolį į sieną). Tu gal su Pablo Pikaso miegi ir aptarinėji kas gražu, kas negražu? O gal tavo draugė yra Mona Liza, kuri tau vis pakužda apie naujausias grožio ir ne grožio madas? Ko tyli? Sakyk iš kur tu žinai, kad tarkim aš gražiai nupiešiau, o va Mickevičius, būdavo ir gražiau nupiešia? Iš kur tu žinai, klausiu? Sakyk. Ko tyli? O gal tu praėjusią savaitę bulves kasei su Rembrantu ir prisėdę pailsėti ant bulviakasio, klauseisi jo paskaitos apie grožį? Ne? O gal tu su Van gogu rudeniop važinėji grybauti į Varėną ir ten, rinkdami grybukus, diskutuojate apie grožio sąvoką? Irgi ne?
Žinai, ką, Akvarelina, čia tu kalta, kad Mickevičius netapo tokiu, kaip Malevičius. Čia tu kalta, kad Mickevičius nemokėjo gražiai piešti. Čia tu dėl visko kalta. Mickevičius gi galėjo nupiešti, tą šūdiną juodą kvadratą. Tu kalta, kad jis nustojo piešti ir ėmė pūsti dulkes nuo veidrodžių. Čia tu kalta, kad vieną naktį Mickevičius, nupūtęs dulkes, įšoko į didelę juodą mašiną ir nuvažiavęs į svetimą garažą, pavogė septynis elektrinius grąžtus. Tu kalta, kad jis paslėpė juos ir save miške. Tu kalta, kad galiausiai paryčiais jį surado visą šlapią ir sumušė taip, kad jo veidas buvo toks raudonas, kaip tie obuoliai, kuriuos, pasak tavęs, jis galėjo nupieši gražiau. Čia tu, Sūka, kalta, kad jam teko pasėdėti tame juodame kvadrate, kur jis nebegalėjo piešti, nes neturėjo nei su kuo, nei ant ko.
Ar girdi tu, Mona Lizos drauge, čia tu kalta, kad jis viso labo Mickevičius, o ne Malevičius. Ar girdi, tu, Pikaso kekše? Čia tu kalta, kad tame juodame kvadrate vieną šaltą naktį jis neapsiklojo kaldra, o iš jos susisuko šaliką... Ar girdi tu, Van Gogo mėgstamiausia grybautoja? Čia tu kalta, kad dabar jo veidas nebe raudonas, kaip tie obuoliai, kuriuos jis galėjo nupiešti gražiau. Čia tu kalta, kad dabar jo veidas juodas, kaip tas Malevičiaus kvadratas. Čia tu kalta, kad jis niekada nebeatvažiuos į klasės susitikimus, nes ten... Nes ten dabar su Pablo Pikaso aptarinėja, kalta tu ar nekalta.
Ir aš kaltas... Ir jie visi kalti, kurie žiūrėjo, viską matė, bet tylėjo.
7 scena - Snarglėta močiutė
Va, toks tas hobis piešimas. Tarsi ekstremalus ir mirtinas sportas. Tais metais klasės susitikimo mums patiems planuoti nereikėjo. Jį suorganizavo Mickevičiaus mama. Mes su Tašku gavome vietas pirmoje eilėje, šalia besisnarglėjančios močiutės. Sėdėjome ir tyliai kvėpavome lelijų ir eglių spyglių aromatą. Rodos, sėdėdami šioje vietoje turėjome jausti kažkokį ypatingą jausmą dėl to, jog niekada nebepamatysime Mickevičiaus obuolių, jo iki kraujo nukramtytų lūpų ir drėgnų delnų, besitrinančių į dulkėtus džinsus. Su tais dulkėtais džinsais jis dabar guli juodame kvadrate, o jo delnai sustingę ir pamėlę. Turėjome jausti, bet nejautėme, nes mums jau seniai ir daug kartų patirtas tas jausmas, kuomet patys brangiausi sužadina jį, skraidydami į šiltus kraštus. Mes jau galima sakyti buvome gerai susipažinę su tuo jausmu ir įgavę savotišką atsparumą jam. Mes abu – aš ir Taškas. Mat ir Taško brangiausieji tuo pradėjo užsiiminėti jau labai seniai. Mes žinojome, kurį jausmą turėtumėme čia šiandien, šioje vietoje jausti, bet me jo nejautėme. Mes jautėme kitą jausmą. Mums buvo paprasčiausiai linksma. Mes žiūrėjome į Mickevičiaus tėvus, seserį, septynis brolius sustojusius aplink juodą, kvadratą tarsi bažnytinis choras ir juokėmės. Mums kėlė juoką jų purvinas įdegis. Mes juokėmės iš jų plyšusių ir dulkėtų džinsų. Juokėmės ir dėl to, kad to daryti negalima. Mes stengėmės juoktis tyliai nuleidę galvas, vaidindami, kad tas juokas yra mūsų versmo protrūkis. Taip bevaidinant, šalia sėdinti snarglėta močiutė užsivesdavo dar didesniam verksmo protrūkiui, kas mums kėlė dar didesnį juoko priepuolį.
Mes juokėmės, o juoko ašaros riedėjo mūsų skruostais. Mes juokėmės ir mums buvo nerūpėjo tie septyni grąžtai, tos paklodės, iki kraujo nukramtytos lūpos ir tai, kad Mickevičius netapo Malevičium. Mes žinojome, kad jis pagaliau nusiims tuos savo purvinus džinsus ir galės su Pablo Pikaso kalbėtis, kad ir apie Akvarelinos papus. Man ir Taškui nebuvo skaudu. Neskaudu, nes Mickevičius duso nuo tų dulkių laukuose. Duso kol užduso. Ir ačiū Dievui.
8 scena - Taškas
Tą vakarą mes išvažiavome į kitus krantus. Ten kur daugiau žuvies. Mes neklausėm snarglėtų močiučių kurios teigė, kad negalima linksmintis tokią dieną. Mes jų neklausėm ir linksminomės, o muzika grojo taip garsiai, kad net negirdėjom net savo paties minčių. Kaip visada, ruošiantis į kelionę, mes pažiūrėjome į dulkėtą veidrodį. Tada sušokome į didelę mašiną ir nuvažiavom į kitą liūną. Liūną, kuris garsėjo gerais laimikiais, bet labai prąstais žvejais.
Mūsų mašina matėsi iš toli. Visos žuvys net išplaukė į krantą pažiūrėti, kas šiandien įmerks savo plūdes į vandenį. Mašina su žvejais sustojo ir prie kranto prisišvartavo penki meškeriotojai plačiais pečiais. Vietiniai žvejai nieko nesakė, nes nužiūrinėjo mus nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos. Retai taip būna, kad liūnas sulaukia svečių. Jie skanavo mus ir šypsojosi, lyg padavėjos, norinčios arbatpinigių. Tik šių padavėjų šypsenos prašėsi ne arbatpinigių. Jų perkreiptų veidų perkreiptos šypsenos prašėsi į galvą.
Mes įžengėm į didelį pastatą ir atsisėdom į mums paruoštas penkias, tarpusavy sujungtas, medines kėdes. Mes sėdėjome pirmoje eilėje ir linkčiojome galvas į muzikos ritmą. Muzika skambėjo taip garsiai, kad aš negirdėjau net savo minčių. Aš stebėjau visas žuvis judančias keistais judesiais ir prisiminęs savo ieškomą meilės ir pagarbos oazę pajutau, kad jos čia tikrai nėra. Stebėjau šį mirksėjimą ir laukiau savo šanso nerti į šitą sriubą, mėginant pagauti savo žuvį.
Taškas pasirodė greitesnis už mane. Jis taškėsi ir tai darė labai gerai. Jis taškėsi taip gerai, kad aš dar niekada savo gyvenime nebuvau matęs taip gerai besitaškančio žmogaus. Visos žuvys apspito jį ir ėmė stebėti jį atidarytomis žiaunomis. Taškas žinojo, kad jis yra gražuolis. Jis tai žinojo, nes prieš atvažiuojant žiūrėjo į veidrodį. Jis taškėsi taip gerai, kad jo pavardė galėjo būti Taškinovas, bet jis buvo tiesiog Taškas ir taškas. Jis taškėsi, o nuo šviesų jo veidas mirksėjo. Mirksėjo viskas aplink – tik ne aš.
Aš tapau nemirksinčiu, nes tai ką pamačiau buvo geriau, nei Taško šokiai. Tai buvo tai, kas privertė mano rudas akis sustingti. Dėl visko kalta buvo viena žuvytė, kuri stovėjo prie lango ir žiūrėjo pro jį.
Kol tuo tarpu, Taškas lyderiavo šokių aikštelėje. Visi buvo susikibę į Taško vairuojamą traukinuką, kuris vežė pro akvariumo duris į lauką. Vežė į rūkyklą, nes žuvys norėjo būti išrūkytos. Taškas visoms įdėjo po smilkstantį pagaliuką į žiaunas ir savo žiebtuvėliu prideginėjo vieną po kitos. Taškas juokėsi, nes šią akimirką jis buvo pats geriausias žvejys. Jo plūdę buvo apspitusios visos žuvys. Jis jas maitino tiesiai iš rankų. Maitino ir skendo aplink esančiame juoko ir akvariumo trankesio garse. Rodėsi, jog šią dieną Taškas namo grįš su medaliu ir geriausio meškeriotojo diplomu. Šį vakarą, čia, Taškas buvo akvariumo pramogų laureatas.
Staiga, besijuokdamas taškas netyčia pašvietė žiebtuvėliu vienam didžiagalviui žvejui iš šio kranto. Tas didžiagalvis žvejas prisiartino prie rūkančio Taško ir paklausė:
- Kas čia mirksi?
- Kas kas?
- Kas?
- Kaip, kas kas?
- Aš klausiu, kas čia mirksi?
Po šio klausimo Taškas smarkiai suspaudė žiebtuvėlį delne ir prisiminė mūsų liūno taisyklę, numeris 1 ir numeris 2, kurios skamba maždaug taip: „Jei matai, kad tuoj gausi į galvą, trenk pirmas. Jei matai, kad didžiagalvis nenukrenta, tuomet bėk“. Taškas įkvėpė ir garsiai surikęs, „kas, kas, Arvydas Sabonis“, užsimojo ir trenkė. Tačiau didžiagalvis net nemirktelėjo. Žvelgiant į jo veidą buvo galima nesunkiai suprasti, kad visą vaikystę jo tėvas jam į galvą skaldė malkas. Todėl Taškui nieko neliko, kaip prisiminti antrąją taisyklę ir jis pasileido bėgti.
Jam už nugaros ėmė girdėtis vis daugėjančių batų dundėjimas ir tarsi paleistų nuo virvės alkanų ir pasiutusių šunų alsavimas. Besiblaškydamas tamsoje Taškas užkliuvo už akmens ir krito visu svoriu ant žemės. Jis nukrito ir išgirdo artėjantį link savęs tokį ūžesį, tarsi būtų nuo medžio nukritęs visas širšių avilys. Netrukus tas ūžesys pavirto į šešiolika labai nesvetingų sportinių batų, kurie ėmė spardyti visas atidengtas Taško kūno vietas. Jie spardė ir vis užsimodavo iš naujo ir iš naujo ir iš naujo. Spardė taip smarkiai, kad Taškas taškėsi į visas puses. Taškas voliojosi ant dulkėtos žemės su savo šviesiai mėlynais džinsais. O jį toliau taip taškė, kad dulkėti džinsai plyšo per kelius. Taip taškė, kad ant žemės taškėsi jo veidas, kuris darėsi panašus į perpjautą raudoną arbūzą.
O aš tuo metu tebestovėjau akvariume ir stebėjau žuvytę, prie kurios vis dar nedrįsau prisiartinti. Aš laikiau ją savo žvilgsniu, bijodamas kad nepaspruktų. Vien nuo to žiūrėjimo, man buvo gera ir ramu. Aš stebėjau, kaip ji ramiai ir ritmingai linguoja prie lango. Prie lango, kuris man neparodė kaip Taškas šiuo metu yra taškomas. Aš stebėjau ją ir virpėjau iš baimės. Drebėjau ir akimirkai pamiršau viską-ir savo vardą ir tai, kad kažkur jau ilgokai dingęs Taškas. Aš net pamiršau, jog turiu smegenis, kurios turėtų būti atsakingos už logiškus sprendimus. Aš pamiršau tai ir padariau nelogišką ėjimą. Ėjimą prastumdant į šonus visas aplink vinguriuojančias žuvis ir didžiagalvius žvejus. Ėjimą pas ją. Ji stovėjo, žiūrėjo, kol galiausiai pajuto, kad kažkas prisiartino jai už nugaros. Tai pajutusi, ji ramiai ir lėtai atsisuko.
O tuo tarpu Taškas, supratęs kad nepasiteisino ir antroji gimtojo liūno išmintis, vis tiek nepasidavė ir mėgino sprukti. Jis ėmė ropoti keturiomis, o didžiagalviai ir toliau spardė jį. Spardė jam į pilvą taip stipriai, kad Taškas nebegalėjo net atsimerkti. Jis stengėsi išgyventi, o tai padaryti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, nes tie didžiagalviai žvejai jį trankė kaip buliai per koridą matadorą. Mažais žingsneliai, bet jis mėgino sprukti, o jo veidas, srūvantis raudona spalva, tino ir tino. Didžiagalviai ir toliau įnirtingai spardė ir spardė taško galvą, matyt norėdami, kad ir jo galva taptų tokia didele, kaip ir jų pačių. Jų kojos kilnojosi tol, kol galiausiai netekusios jėgų sulėtėjo ir sustojo. Ir būtent tą akimirką Taškas sukaupęs paskutines jėgas, kosėdamas, labai lėtai spruko tolyn.
Taškas spruko kuo toliau nuo akvariumo. Jis spruko į priešingą pusę nei buvau aš. Jis šliaužė žeme, kaip sužeistas karys, paskui save palikdamas raudoną kilimą. Šliaužė, kol galiausiai priartėjo prie lango, kuriame degė šviesa. Sukaupęs paskutines jėgas jis ėmė belsti į jį.
Netrukus prie lango prisiartino vyras. Prisimerkęs pažvelgė į akliną tamsą už lango ir paklausė:
- Kas tu?
O tuo metu, akvariume, grįžę iš lauko didžiagalviai žvejai trypė kruvinais batais ir riaumojo iš pasitenkinimo, tarsi būtų sužvejoję didžiausią gyvenime laimikį, o aš stovėjau prisiartinęs prie savo žuvytės ir sulaikęs kvėpavimą stebėjau, kaip ji lėtai ir grakščiai atsisuka į mane. Ji atsisuko, pažvelgė man į akis ir paklausė:
- Kas tu?
- Ruso. O tu?
O ji tik šyptelėjo ir nieko neatsakė.
O Taškas prie šviečiančio lango žiopčiojo kaip žuvis ką tik ištraukta į krantą. Anapus lango vyras, nieko nematydamas kartojo:
- Kas tu? Ar yra ten kas? Kas ten?
Taškas tik žiopčiojo negalėjo nieko ištarti. Jis nebepajėgė net belsti. Jo išorė ir vidus buvo pritvirkę tamsiai raudonos spalvos. Tamsiai raudona spalva tamsoje nesimato. Vyras nieko nematė tamsoje ir ėmė tolti nuo lango, kol galiausiai išjungė vienintelę šviesą tamsioje naktyje. Taip Taškas parkrinta ant žemės ir ima drebėti iš baimės, skausmo ir vienatvės.
Tą akimirką akvariume viskas pasikeitė. Trankią muziką ir mirksinčias šviesas keitė rami muzika ir sustingęs, nemirksintis apšvietimas. Toje šviesoje stovėjau aš ir žuvytė, kuri dabar skendo mano glėbyje ir lingavo nuo kojos ant kojos. Mūsų kūnai buvo sujungti kažkokios nematomos jėgos, kuri privertė mane pamiršti dulkėtus veidrodžius, viskas kitas žuvis, ir net savo vardą. Mes lingavome nuo kojos, ant kojos ir nemirksėjome.
Nemirksėjo ir Taškas. Jo veidas buvo visiškai plyšęs ir labai liūdnas. Jis liūdėjo, kad taip ir neįminė meilės ir pagarbos oazės formulės. Liūdėjo, kad taip ir nesužinojo, ką reiškia pakilti virš žemės ir sklęsti. Jis niekada nemokėjo jausti to jausmo. Būtent todėl, tada, tame name jis ir apvertė stalą aukštyn kojomis ir visus pasiuntęs išėjo. Išėjo ir niekada ten nebegrįžo. Ir niekada ten nebegrįš. Dabar jis gulėjo ir verkė. Verkė o jo niekas neguodė. Niekam nerūpėjo, jo ant žemės pabirę maži svogūno gabaliukai. Jis verkė, nes jam buvo liūdna, kad jis taip ir nebeišmoks jausti to jausmo.
11 scena - Amnezija
Dabar ten Mickevičius kalba su Picasso apie Akvarelinos užpakalį. Taškas veda makarenos pamokas. O aš čia plaukioju su savo žuvyte.
Aš pagaliau sužinojau formulę. Aš sužinojau kaip rasti savo meilės ir pagarbos oazę, kuri trunka ne tik 6 valandas. Aš sužinojau, formulę, kurią panaudojus viskas pasidaro paprasta šitam nepaprastam pasaulį. Aš sužinojau, bet... bet aš nežinau kaip tai įvardinti.
Mane ištiko amnezija. Tokia keista liga, kuri man pasireiškia vieno žodžio užmiršimu. Aš suprantu, ką jis reiškia ir kada jį reikia sakyti, bet aš negaliu jo ištarti. Man tik išsižiojus, ima ir susipainioja visos raidės gerklėje. Aš galiu apskaičiuoti sinusą, kosinusą ir tangentą, tačiau to žodžio man pasakyti nepavyks, nes aš jo neprisimenu. O gal niekada ir nežinojau, nes man jo niekas niekada nesakė. Iki kol sutikau tave. Tik mane ištiko amnezija ir aš negaliu atsiminti to žodžio. Aš negaliu atsiminti, bet galiu važiuoti grybauti su tavo tėvu, nors žinau, kad jo pačio reikės ieškoti po visą mišką. Visi greičiausiai tą žodį žino, kokiomis 7 kalbomis, bet aš neprisimenu kaip jis skamba nė viena kalba.
To pasakyti tau negaliu, bet galiu pasakyti tau visus savo slaptažodžius ir PIN kodus. Toks jau durnas aš. Ir toks durnas tik aš vienas, nes daugiau tokių tokiu durnių nėra. Nes na kaip galima jausti tą jausmą, bet pamiršti kaip jis vadinasi? Visi gi žino ir gali ištarti tą paprastą žodį, tik ne aš. Mane ištiko amnezija. Tokia baisi liga. Aš skaičiau vikipedijoj, kad amnezija ištinka po insulto, elektros šoko arba narkozės. Na tokio expierenco patirti neteko, bet vistiek susirgau.
Aš atsimenu mamos isteriją dėl tos mirksinčios diskotekos danguje. Atsimenu nuolat trankomą Tauro televizorių, kuris buvo svarbesnis už mano svogūnus. Atsimenu Taško apverstą stalą ir Mickevičiaus raudonus obuolius, tačiau to žodžio prisiminti aš niekaip negaliu. Aš atsimenu snarglėta močiutę, plyšusius džinsus, dulkėtus veidrodžius, bet to žodžio niekaip negaliu atsiminti..
Aš galiu padaryti, bet ką. Išdažyti namus. Išsiurbti mašiną. Prisiminti kiek cukraus dėti tau į arbatą. Suvalgyti vakarykštį maistą, kad tu galėtum valgyti šiandieninį. Jei aplinkui imtų plaukioti kitos žuvys ir mane nevalingai suimtų noras žvejoti, aš galiu kuo skubiau lėkti pas tave. Galiu nesakyti, kad vyrai geriau vairuoja už moteris. Traukti tavo plaukus iš vonios. Tačiau pasakyti to žodžio aš negaliu.
Aš galiu padaryti bet ką, tik negaliu, nes aš pamiršau. O gal niekada ir nežinojau. Nes man niekas niekada jo nesakė. Iki kol sutikau tave...
Epilogas arba Outro
Praeitą naktį prastai miegojau. Pas mane buvo užsukę Taškas su Mickevičium. Atvarė susėdę ant moco ir tarė:
M – Ė, Ruso, tu gal jibanulsia? Kokius aš tau 7 grąžtus pavogiau? Aš mėginau Dievą apipisti, kad 5, o tu mane iškziolinai.
T – Radai ką apipisinėti...
M – Ai, primesk Ruso. Vakar su Jėzumi važinėjom ant moco. Šalmą buvau jam uždėjęs, tai Taškas pagalvojo, kad su merga varinėju.
T – Tau gal vapše čiru viru blee... čiainikas perkaito?
M – Kas perkaito, debile tu. Pats gi sakei „Ė... Mickevičiau, o ten kas su tavim buvo ant moco, ne Marija?
T – Tau gal plytą pyzdanula per tavo tą durną šalmą, ką?
M – Eik galva apsivyniok, nes atrodo, kad pačiam tą plyta pizdanula per dėžę. Grįšim atgal, paprašysiu Rembranto, kad sutvarstytų su bintu, galėsi mumiją vaidinti.
T – Tu pats galėsi Rembranto paprašyti, kad tau veidą nudažytų baltais dažais, nes neatsiplauna tavo dolbanas, šūdo spalvos įdegis. Visi galvoja, kad čigonas su manim vaikšto. Bijo, kad iš jų nupyzdinsi ką nors.
M – Ai nu ir pochui, kas ką galvoja. Tu raudonas, aš juodas, Ruso vapšė va baltas visas stovi į kelnes prisišikęs.
T – Nu, artistėli, žvaigždūne, paskutinėj scenoj galvojau rimtai, kad į kelnes prišiksi.
M – Kokia ten Vikipedija tu skaitai?
T – Vikipedikas karoče
M – Ką tu ten sakei kažkuo susirgai, kažkokia amnezija?
T – Jo jo, ką tu ten sakei kažkokį jausmą, kokį ten jausmą, tai išmokyk mus jausti tą jausmą.
M – Vardininkas, Kilmininkas, Jausmininkas.
T – Vabalninkas blee.
T – Gerai, Ruso, varysim jau. Kai turėsim laiko, užsuksim. Dabar biškį yra reikalų.
M – Tik išsiplauk prišiktas kelnes.
T – Nu davai Truso. Susibelsim.
Tada jie užkūrė mocą ir išvarė. O aš stovėjau, žiūrėjau į dangų ir viskas. Dangus vis temo ir temo. O aš stovėjau, žiūrėjau ir viskas.
