2023

Veikėjai:

Dovydas – biologijos mokytojas

Orionas – jo brolis, miestelio mero patarėjas

Kęstas – šamanas, dvasinis lyderis

Lidija – ragana, astrologė

Elzė – chemijos mokytoja

Regė – rastamanė, vargonininkė

Jonas – kunigas

Gytis – meras

 

 

1 scena

 

(Dovydas užlipa į kalną.)

Dovydas – Užbėgdavai pirmas, išdidžiai laukdavai nusisukęs. Tas skardis vis dar čia. Pameni,

jūs su tėvu jį peržengdavote, o aš turėjau ropštis iš paskos. Išsipurvindavau drabužius, prisitraukdavau rankomis, kol jūs ramiai stebėdavote dangų.

(Orionas ateina uždusęs.)

Dovydas – Per tryliktąjį mano gimtadienį pagavau daugiau žvaigždžių negu tu. Net tėvas tą

naktį sugavo mažiau. Ir norai išsipildė. Pagalvojau, gal laikas naujiems?

Orionas – (Atsikvėpuoja.) Tėvas turėjo daug norų, bet nieko nedarė. Gaila, kad ambicingas jis

buvo tik fantazijose.

(Jie pakvėpuoja šviežiu oru išnirę iš smogo. Abu pakelia galvas į dangų.)

Pauzė

Dovydas – Jis stengėsi.

Orionas – Visą rugpjūtį praleisdavot ant kalno. Eidavai su juo, o man per naktis tekdavo

tvarkytis su motina.

Dovydas – Mama niekada neprašydavo manęs pasilikti, Ori.

Orionas – Jaunėlio norai mūsų šeimoje buvo nekvestionuojami… Nesiruošiu gaudyti

žvaigždžių. Geriau sakyk, ko čia mane pasikvietei.

Dovydas – Tu perki prekes ir gauni čekį. Iš kasos aparato lenda ir lenda popierius. Kiek

jo išlindo per visą tą laiką?

Orionas – Tu vėl pradedi?

Dovydas – Ar pagalvoji apie čekį?

Orionas – Ką tu šneki?

Dovydas – Būtent, o kam mums naujas gamyklos korpusas?

Orionas – Moksliniais tyrimais patvirtinta...

Dovydas – Kai mano klasėje 14 vaikų sukosti sinchronu, kai jie po maudynių grįžta raudona

oda, aš žiūriu jiems į akis, Orionai, ir suprantu, kad pusė iš jų mano amžiaus negalės prakvėpuoti. Pasižiūrėk į šitą smogą, Orionai. Ar pastebėjai, kad jau kurį laiką nebėra vėjo? Net gamta nusisuko nuo mūsų.

Orionas – Paveldėjai ne tik tėvo šizofreniją, bet ir motinos paranoją.

Dovydas – Šiais metais mes paruošėme peticiją.

Orionas – O kada jos nebuvote paruošę?

Dovydas – Mes kreipsimės į žmones!

Orionas – Kaip visada.

Dovydas – Lidija išsiskyrė su Kęstu.

Orionas – Ir ką?

Dovydas – Ką girdėjai. Atėjau į draugijos susitikimą, o ji – be žiedo.

Orionas – Ką tu iš viso galvoji? Protestuoji ir protestuoji. Visai kaip tėvas. Pameni, kai jis

stovėdavo basas ant sniego. Tomis žiemos dienomis tik mes žinojom, kad už savęs dėžėje jis turi karšto vandens termosą ir didelius veltinius, į kuriuos įšoka, kai niekas jo nemato.

Dovydas – Taip, tėvas buvo manipuliatyvus melagis. Tu šito nori? Prašau. Tu galvoji, man

buvo lengva? Mokykloje visi juokės. Tik tu buvai vyresnis, kai visa tai prasidėjo. Galėjai apsiginti.

Orionas – Aš ne tą turėjau omenyje, broliuk. Aš pats dar vis negaliu užmigti naktimis. Kartais

pašoku ir žiūriu pro langą, kaip senais laikais, kai jis mus žadindavo medžioti. Užteks, ką? Nenoriu, kad ir miręs jis toliau kištųsi į mūsų gyvenimą. O dėl peticijos – pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

(Orionas pakelia ranką į dangų.)

Orionas – Matei?

Dovydas – Ką?

Orionas – Žvaigždė, prie pat tavo ausies. Ateik, pavėžėsiu namo.

(Orionas nueina, Dovydas seka dairydamasis į dangų.)

 

2 scena

 

(Mokyklos patalpose renkasi Vydūno draugija. Ateina Elzė, Regė, Jonas, Lidija su Kęstu, abu su identiškais ritualiniais žiedais, sėda šalia.)

Elzė – O dabar sustokime. Nagi, oficialiau. (Ji fotografuoja, rašo postą, įkelia.) Taigi,

pakalbėsime apie naują medžių genėjimo įstatymą. Kažkokia nesąmonė – atrodo kaip palmės… Ai, ir taip pat artėja šiukšlių rinkimo akcija sengirėje, labai tikiuosi, kad kas nors be mūsų ateis. Bet reikia tikėtis, ar ne?

(Dovydas ateina pavėlavęs, sėda į vietą traukdamas daiktus.)

Dovydas – Kaip jau žinote, papildomo gamyklos sektoriaus statyba buvo patvirtinta. Tad

mums reikia parašyti naują peticiją ir pateikti ją svarstymui.

Elzė – Deja, Dovydai – jie turi savo kietųjų dalelių matuoklius, atvažiuoja, išmatuoja, jeigu

oras pakenčiamas, joks smogas, rūgštus lietus ar dulkės, ar netgi stipriausias pasaulyje dvokas jų neįtikins. Visuomet tave palaikau, bet – ruošti peticiją – bergždžias reikalas.

Regė – Žinau, o jeigu mes apsėtumėm visą Kęsto žemę kanapėm ir tada, palankiam vėjui

pučiant, į savivaldybę – liepsna! Tada jie suprastų netgi daugiau negu reikia (niūniuoja).

(Kęstas purto galvą.)

Elzė – Kad ir kokie originalūs būtų tavo performansai, Rege, tu niekada nesuformuluoji, ką

nori pasakyti.

Regė – (dainuoja) Is it love, is it love, is it love that I am feeling. Ką dar tu čia nori

formuluoti?

Elzė – Prašau gerbti susirinkimo tvarką.

Regė – Kai Aleksandras Makedonietis atsistojo prieš Bobą ir pasakė jam, kad jo gali prašyti

ko nori, paties imperatoriaus prašyti, ko norit, Marlis tik užtraukė dūmą ir pasakė…

Regė ir Jonas (Kartu) – Pasitrauk, nes užstoji man saulę.

Jonas – Tai Diogenas.

Regė – Būtent, bet Marlis taip mylėjo, kad jam buvo giliai nusispjauti.

Elzė – Rege!

Regė – Šita draugija reikalinga tik tam, kad jaustumės reikalingi. O kodėl mes negalime to

daryti šiek tiek atsipūtę? (Tyliai groja.)

Elzė – Mes esame vienintelė egzistuojanti opozicija!

(Kęstas Regei paduoda kvietimą į šventyklą.)

Jonas – Jeigu Regė norėtų pas tave ateiti, jau seniai būtų tai padariusi.

(Dovydas užšoka ant stalo, nusimauna kelnes. Tyla. Visi nustebę. Dovydas ramiai užsimauna kelnes, nulipa nuo stalo.)

Dovydas – Kaip su vaikais. Kad išlaikytum dėmesį, turi nuolat juos stebinti. (Paima gitarą iš

Regės.) Po to, kai išsaugojome miestelio alėjos medžius, gyventojai pradėjo mūsų

klausytis ir mes galime kviesti žmones į protestus, galime tuos protestus transliuoti, sulaukti palaikymo iš visos šalies. Be to, aš kalbėjau su Orionu, jis mums padės.

Lidija – Orionas? Ar tau viskas gerai?

Elzė – Na, jei padės tavo brolis…

Dovydas – Tik su viena sąlyga. Lidija, turi išsikraustyti iš Kęsto buto, nusimauti ritualinį

žiedą ir apsigyventi pas motiną.

Lidija – Ką tu jam pasakei?

Dovydas – Prašau tik nusimauti žiedą ir grįžti pas mamą. O jis pasisukinės apie tavo butą

kaip anksčiau, kai buvote pora. Tik tiek.

Lidija – Bet, tu…

Dovydas – Siūlau balsuoti. Kas už?

Elzė – Mes negalime kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą, nebent abi pusės pirma susitartų.

Nusiraminkit. Dovydai, koks tavo pasiūlymas?

Dovydas – Tik šį vienintelį kartą aš prašau pasiaukoti, nes mes kalbame apie mūsų miestelio

ateitį. Ir ta auka palyginus nedidelė. Aš neprašau su juo susitikinėti, neprašau net kalbėtis, tik išsikraustyti. Balsuojam. Kęstai, tu už? (Kęstas ir Jonas kelia ranką.) Kęstas už ir Jonas už.

(Regė dainuoja Kęstui „No woman no cry“.)

Elzė – Palaukit – turime išklausyti ir Lidiją.

Lidija – Pastaruoju metu mane apėmusi labai keista nuojauta. Jaučiu, kad turiu jus įspėti.

Dovydas – Tu linkusi išsigalvoji to, ko nėra. Klausyk. Mums tiesiog reikia surengti porą

protestų ir pasistengti, kad paraiška būtų patvirtinta kaip svarstoma. Aišku, jeigu mano brolis netesės pažado, reikėtų apsidrausti ir ruoštis kreipimuisi į regiono teismą. Gamykla pastatyta sengirėje. Jeigu mes atkreipsime dėmesį į rezervato statusą, jie gali ne tik nepatvirtinti plėtros, bet dar ir užkrauti gamyklą baudomis.

Elzė – Dovydai, teismas kainuoja.

Dovydas – Nejaugi Lidija nepažįsta nė vienos geros advokatės? Kai mums reikėjo, ji rado

žurnalistę.

Lidija – Ta mergina nenorėjo rašyti apie į upę tekančias atliekas, bet padarė tai dėl draugijos.

Straipsnį išėmė po kelių dienų, ją išmetė iš darbo, o paskui ji dingo. Tuomet mane buvo apėmusi tokia pat nuojauta!

Dovydas – Turėtum būti racionalesnė, kalbėdama tokiomis temomis. Žmogų tiesiog išmetė iš

darbo. Natūralu, kad ateina noras ką nors pakeisti. Vienintelis aiškus faktas tas, kad žmonės nebesimaudo upėje.

(Kęstas paglosto Lidijai nugarą, palaikydamas ją.)

Lidija – Nori, kad vėl prarasčiau klientę?

Dovydas – Nori, kad prarastume miestelį?

Lidija – Savanaudis!

Dovydas – Su kiekviena minute tirštėjant smogui mes negalime delsti. Nepamirškite, kad tai

liečia visus gyventojus. Prašau apsvarstyti abu šiuos pasiūlymus šaltai ir balsuoti, aš – už, kas dar?

(Dovydas, Jonas, Regė, Kęstas kelia rankas, Regė dainuoja: „Get up stand up, get

up for your rights“.)

Lidija – Aš – prieš.

Pauzė

Lidija – Jūs negalite taip pasielgti. (Viena pakelia ranką). Kęstai.

(Kęstas nereaguoja.)

(Lidija stojasi išeiti.)

Dovydas – Lidija, prašau.

Lidija – (visiems) Tvarkykitės patys.

Elzė (sutrikusi) – Penkių minučių pertrauka.

 

 

3 scena

 

(Vakaras po susirinkimo. Lidija ir Orionas susitinka gatvėje.)

Orionas – Lidija? Palauk! Lidija.

Lidija – Neturiu laiko.

Orionas – Palauk, bent minutę.

(Sustabdo, pagauna jos žvilgsnį.)

Pauzė

Lidija – Sunku tave atpažinti.

Pauzė

Orionas – Skubi?

Lidija – Būrimas.

Orionas – Naktį stipriau veikia dvasios. Ar galiu kartu? Seniai norėjau kokią vieną išvysti

savo akimis. Aišku, jeigu tai ne asmeniškas būrimas.

Lidija – Visi visada turi tau lankstytis ir atsiskaitinėti.

Orionas – Aš tik norėjau pasakyti, kad Dovydas buvo pakvietęs mane medžioti žvaigždžių

ir…

Lidija – Kažkada sakei, kad niekada daugiau gyvenime to nedarysi.

Orionas – Taip, bet jis mano brolis, na… Suprantu, kad tau gali skambėti keistai, bet visa ta

situacija su tėvu ir motina. Pati žinai. Ir dar jis – toks nervingas. Mes tiesiog seniai kalbėjomės, ir aš apsidžiaugiau gavęs iš jo bent vieną žinutę per visą tą laiką. Iki tol tik aš jam rašydavau. Bet, tiek to… Jis minėjo apie jūsų peticiją ir…

Lidija – Seniai išėjau iš to aplinkosaugos būrelio.

Orionas – Galvojau, gal mes tikrai per daug skubame su ta plėtra…

Lidija – Jeigu tikrai taip galvotum, galėtum viską padaryti per penkias minutes.

Orionas – Nesakau, kad nepadariau.

Lidija – Aš išėjau iš tos tarybos. Tu klausaisi?

Orionas – Lidija, man neramu dėl ateities, gal galėtum…

Lidija – Registruokis internete.

Orionas – Gerai. O dėl žurnalistės…

Lidija – Taip, nemaloni istorija, bet nejaugi manai, kad aš vis dar galvoju apie tai?

Pauzė

Orionas – O aš einu į parduotuvę. Įgriuvo stogas. Prisikaupė vandens ir lubos neišlaikė.

Lidija – Ar visi sveiki?

Orionas – Taip. Ji buvo užsidariusi.

Lidija – Tikrai?

Orionas – Tikrai. Visiems labai pasisekė. Toje parduotuvėje buvo ir viena iš dviejų vaistinių

miestelyje, ir žinai, kai kurie vaistai buvo tik ten. Reikės organizuoti darbą, samdyti firmas ir žiūrėti, kokių vaistų, kiek vaistų reikia. Juk tie patys senjorai eis toliau… (Pastebi, kad Lidija nesiklauso.) Nepyk, kad užsivedžiau.

Lidija – Aš skubu.

Orionas – O gal nori nueiti kavos?

Lidija – Žinok, labai įtemptas laikas. Negaliu nieko pažadėti.

Orionas – Tada susimatysim būrime.

Lidija – Norėčiau, bet šiuo metu labai ilgos eilės.

Orionas – Aišku, tai tikėkimės, kad greitai.

Lidija – Tikėkimės.

 

4 scena

 

(Diena po to. Tipis. Kęstas medituoja, įeina Lidija)

Lidija – Kęstai, būk geras, mums reikia pasikalbėti.

(Kęstas nereaguoja. Lidija apsikabina jį.)

Lidija – Kęstai? Klausyk, tai labai svarbu, nebežinau, kas man darosi.

(Kęstas pradeda leisti garsus.)

Lidija – Reikia pasišnekėti dabar. Prašau.

(Garsai kyla.)

Lidija – Kęsti.

(Kęstas tranze. Lidija ištraukia plunksną iš kepurės apdangalo, Kęstas paima

plunksną ir įsistato atgal.)

Lidija – Kęstai, mane kankina nuojauta, labai bloga nuojauta. O po to, kai atsisakiau padėti

Dovydui, ta nuojauta pasidarė dar stipresnė, ir aš, negalėdama apie nieką kitą galvoti patikrinau visus galimus ,,Vydūno draugijos narių” astrologinius žemėlapius, ir ta nuojauta dar labiau sustiprėjo. Tada nusiraminusi nuėjau miegoti ir susapnavau, kad atsibundu, einu prie lango, negaliu prieiti, man labai sunku, lyg mirčiau, tada iš tos baimės atsibundu lovoje ir vėl einu prie lango ir taip bloga, ir aš atsibundu ir einu prie lango, ir net neprisimenu, kiek kartų tai pasikartojo, bet jausmas toks, lyg kažkas būtų labai negerai. O kai iš tikrųjų atsibudau, galvojau, kad sapnuoju, ir, priėjus prie lango, pastebėjau, kad smogas sutirštėjęs, ir pirma mintis buvo ta, kad turiu padėti draugijai. Turiu pasiaukoti, kaip Dovydas ir sakė. Bet jis manimi naudojasi, supranti. Ženklai, nuojauta, net pasąmonė šaukia, kad padėčiau Dovydui, bet tai man atrodo neteisinga. Kęstai, ką man daryti?

(Kęstas parodo jai į širdį.)

Lidija – Žinau, bet ką daryti?

(Kęstas medituoja.)

Lidija – Nuo tada, kai smogas uždengė dangų, tu nutilai. Kas tau nutiko?

(Ateina Orionas.)

Orionas – Labas, Kęstai, labas, Lidija. Na, nemelavai. Konsultacija po trijų mėnesių.

(Lidija išeina.)

Orionas – Mokytojau, norėjau paklausti…

(Kęstas medituodamas purto galvą).

(Ateina Meras.)

Gytis – Kęstai? Paskubėk. Juk žinai, kad negaliu vėluoti.

(Kęstas intensyviai medituoja.)

Orionas – Gyti. Žinai, aš pagalvojau, dabar, kai gamykla dirba visu pajėgumu ir…

Gytis – Prašau, ne dabar.

Orionas – Smogas, smarvė. Juk negalėsime to pridenginėti, ypač tada, kai pradėsime statyti

naują korpusą. Ir dar tie žalieji su savo protestais... Jie ruošia naują peticiją.

Gytis – Vien dėl to, kad tu nesugebi susitaikyti su broliu, jie visą laiką gadina mums reikalus.

Jeigu jie vėl užkimš pagrindinę miesto gatvę mašinomis, žinok, pats pirmas eisi su jais kalbėtis. Juk prašiau tavęs sutvarkyti šitą reikalą.

Orionas – Aš ieškojau dialogo su broliu ir pagaliau jį radau, Gyti. Be to, mes negalime plėsti

gamyklos, kol jie mus stebi. Ir mums negali amžinai sektis.

Gytis – Negali? Mūsų gamykla prikėlė šitą miestelį! O kur dar milžiniška humanitarinė

parama trečiosioms šalims? Jiems visiems nusispjaut. Gerai, tebūnie. Bet kaip tu man gali sakyti, kad mums nepasiseks? Jei karma egzistuoja, aš jos prikaupiau dar penkiasdešimčiai sėkmingų gyvenimų su penkiasdešimčia tokių pat gamyklų!

Orionas – Bet jeigu tavo dvynukės atsidurtų ligoninėje? Prijungtos prie kvėpavimo aparatų?

Pauzė

Orionas – Juk nesustabdau gamyklos plėtros. Tiesiog prašau keleto mėnesių, daugiausiai

metų, kad pamatyčiau situaciją iš vidaus. Susibendrausiu su jais, gal jie patys pasiūlys kokį sprendimą. Be to, mes išvengsime tų bukų protestų ir žmonių nepasitenkinimo. Niekada nepagalvojai, kad žalieji gali mums atnešti daug daugiau pelno negu žalos?

Gytis – Daryk.

Orionas – Dėkui, Gyti.

(Kęstas užrašo ant lentutės ir duoda Orionui.)

Orionas (skaito) – Vietoje to, kad kalbėtumėt vėjus, galėčiau jus pamokyti apsivalymo.

Gytis – Nepamiršk, kad man už poros valandų svarbus susitikimas. Kęstai, ar galima bent

sykį tiesiog dalyvauti?

(Kęstas pradeda ritualą.)

 

 

5 scena

 

(Kitą dieną. Savivaldybė. Dovydas viską transliuoja telefonu.)

Orionas (pakilęs su mikrofonu) – Sveiki susirinkę į savivaldybės komiteto posėdį.

Džiaugiamės prisijungusiais „Vydūno“ draugijos nariais, kurių peticiją čia svarstysim. Kviečiu Elzę.

Elzė – Bet kas, pasižiūrėjęs į vaikų išbėrimo ligų ir padidėjusio kvėpavimo takų susirgimų

skaičiaus rodiklius, suvoktų – kad oras mieste yra tragiškos būklės. Anksčiau buvo labai blogai, bet kai atsidarė trečias gamyklos sektorius, ir aš nė kiek neperdedu, padėtis tapo – KOŠMARIŠKA. O savivaldybė dar pradeda planuoti ketvirto sektoriaus atidarymą. Tiesiog nuostabu! Bet, palaukit! Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, o prigretinant šį posakį prie mūsų situacijos – tuo daugiau rezervato pažeidimų. Ar žinote apie ką kalbu? Taip, atspėjote – fabrikas yra pastatytas sengirės teritorijoje, ir jo plėtra būtų tolimesnis įstatymų pažeidimas! Pasirodo – to fabriko iš viso neturėtų čia būti, bet trisdešimt metų jis stebuklingai stovi, ir visiems viskas gerai. Ai, ir lyg to nebūtų maža, žinot ką? Kietųjų dalelių koncentracija seniai viršija rizikos grupę ir mes jau visai netoli kritinės ribos, ir pagal mano apskaičiavimus, jei jau ruošiamės gyventi čia visą gyvenimą, gyvensime maždaug dešimčia metų trumpiau. Va taip.

(Orionas prieina prie tribūnos.)

Orionas – Dėkoju Elzei. Pakvieskime merą.

(Plojimai. Ateina meras.)

Gytis – Ačiū atstovei už tvirtą ir teisingą kalbą. Matydamas smogą, suvytusią gamtą, vis

sunkiau kvėpuojančius žmones, aš jaučiu didelę atsakomybę viską mums sugrąžinti. Nenoriu vengti miestelio problemų, nekalbėti apie skaudžiausias vietas, kad ir kaip būtų nepatogu tai pripažinti, – mes tikrai padarėme klaidą, ir nors tai ne mano vieno kaltė – aš visiškai prisiimu atsakomybę ir visų atsiprašau. Bet taip pat ateinu su pasiūlymu visa tai spręsti. Juk akivaizdu, kad vieni mes negalime susitvarkyti su situacija, tad į pagalbą pasikvietėme draugiją. Tikiuosi, kad bendradarbiaudami surasime gerus sprendimus. Atsiprašau visų ir tikiuosi, kad viskas greitai pradės gerėti. Nuoširdžiai to norėčiau! Ačiū. (Plojimai.)

Orionas – Ačiū Gyčiui, šį rytą jis pasirašė veiksmų planą, kurį suderinome su draugija.

(Skaito planą.) Pirmas punktas: sustabdyti gamyklos plėtrą.

Dovydas – O kada ją sustabdys? Ar yra kokia tiksli data?

Orionas – Kol kas deriname darbų nutraukimą, bet, kai tik gausime galutinę datą, tuoj pat

pranešime. Antras punktas: pasamdyti profesionalus ir specialistus, kurie padėtų viską išspręsti.

Dovydas – O iš kur tie specialistai? Kaip mums įsitikinti, kad jie nebus korumpuoti?

Orionas – Ieškome patikimų ir skaidrių tarptautinių nepriklausomų organizacijų. Greitai tokių

– sunku rasti. Trečias punktas – puoselėjant rezervatą kompanijos pinigais bus nutiestas pažintinis takas po sengirę.

Dovydas – Nuostabu! Jūs tiesiog išrausite rezervatą.

Orionas – Takai bus suderinti su aplinkosaugininkais. Ir ketvirtas punktas: išduoti padėkos

raštą „Vydūno“ draugijai ir toliau su jais bendradarbiaujant gerinti miestelio tvarumą ir ekologiją. Dovydai – nieko nenori pasakyti?

(Plojimai. Dovydas, nukreipęs telefono kamerą į Orioną.)

Dovydas – Taip, noriu! Kas realiai prisiims atsakomybę?

Orionas – Tolesnis bendradarbiavimas vyks susirinkimų metu.

(Dovydas filmuodamas prieina prie pakylos.)

Dovydas – Jie trisdešimt metų nuodija žmones!

Orionas – Per trisdešimt metų pramonės dėka mes pasiekėme aukščiausius nedarbingumo ir

pragyvenimo lygio rodiklius mūsų šalyje.

Dovydas – Ar jūs taip ir baigsite šį susirinkimą. Be aiškių garantijų?

Orionas – Susirinkimas jau baigtas. Pirmininke, nusiraminkite. Dabar mes

bendradarbiaujame!

(Jis nueina nuo pakylos, mikrofonas išjungiamas. Dovydas seka su kamera Orioną, jie lieka vieni.)

Dovydas – Reikalauju tikslaus plano, ką ir kaip darysite!

(Orionas, pastebėjęs, kad aplinkui nieko nėra, ištraukia Dovydui telefoną iš rankų ir pasako į kamerą.)

Orionas – Tolesnis mūsų dialogas vyks už uždarų durų, naujienas pranešime per savivaldybės

ir „Vydūno“ draugijos tinklalapius. (Nutraukia transliaciją.)

Dovydas – Aš nesitrauksiu, tu turi man normaliai atsakyti į klausimą, ką ir kaip darysi.

(Orionas pargriauna Dovydą ant grindų ir užlaužia ranką.)

Dovydas – Paleisk mane!

(Orionas įdeda telefoną jam į kišenę.)

Orionas – Brolau, nedaryk sau gėdos.

(Orionas paleidžia Dovydą, jis pabėga.)

 

6 scena

 

(Po kelių dienų. „Vydūno“ draugijos posėdis. Ateina Elzė, Regė, Jonas, Lidija su Kęstu, Lidija prieina prie Dovydo.)

Lidja – Dovydai, Aš nejuokauju. Mes visi turėtumėm pasisaugoti.

Dovydas – Lidija – tu vėl prisigalvoji nebūtų dalykų.

Lidija – Ne, tai ne tik nuojauta. Ką noriu tau pasakyti…

Dovydas – Jeigu norėčiau tavo paslaugų, tai užsirašyčiau į konsultaciją, Lidija.

Pauzė

(Įeina Orionas.)

Elzė – Visų pirma, nuotraukos sklaidai. (Fotografuoja visus.)

Regis – Šaunuolis, Dovydai, vien tavo išsišokimas tada padvigubino mūsų auditoriją. Aš

galvojau, gal galėtume vėl pakartoti kažką panašaus.

Elzė – Kol kas užteks ir nuotraukos.

Dovydas – (Išsitraukęs lapą) Va, gali nufotografuoti šitą lapą. Matai – nudžiūvęs ir juodas.

Orionas – Tas medis tiesiog serga.

Dovydas – Ar tave išvesti į lauką ir parodyti visus medžius, kurie susirgo? (Visiems)

Bet, visų pirma, kodėl jis čia?

Lidija – Be Oriono mes nieko nebūtume pasiekę.

Dovydas – Ko, būtent?

Elzė – Suprantu, kad smogas nesitraukia, medžiai… bet viskam reikia laiko, Dovydai. Kad ir

kaip kai kuriems iš mūsų tai būtų nemalonu, mes negalime atsisakyti bendradarbiavimo su savivaldybe. Tai dėl miestelio.

Regė – Jeigu mes visi nors kartą pamiršumėm kažkokias asmenines nesąmones,

parūkytumėm natūralo ir tiesiog – Meilė! Rastafaraj! O prince, kaip man kartais bloga jūsų klausytis.

Elzė – Jonai, tavo vietoje būčiau seniai ją išmetusi.

Regė – Kaip ir kadaise išmetei save, niūrzga tu!

Jonas – Jei tavęs prašo apsiausto, atiduok ir tuniką.

Regė – Va čia tai meilė! O!

Orionas – Užteks. Norėčiau padėkoti visiems dėl bendradarbiavimo. Viskas vyksta į gerąją

pusę.

Dovydas – Elze, tu matuoji tas kietąsias daleles kiekvieną dieną. Pasakyk jam.

Elzė – Taip, oro kokybė greitai krenta.

Orionas – Bet mes tik pradėjome.

Elzė – Aš suprantu, kad tau skaudu dėl visos šitos situacijos, bet turbūt viskas pagerės. Juk

galime šiek tiek palaukti.

Dovydas – Elze? Kurioje tu pusėj!

Elzė – Aš miestelio pusėj, kaip ir tu.

Dovydas – Gerai, tada man teks protestuoti prieš draugiją, kurią pats ir sukūriau!

Orionas – Baik su protestais. Užteks. Dabar tam reikia laiko, planavimo, partnerių

paieškų.

Dovydas – Jeigu tu manęs prašai neprotestuoti, broli, – aš tikrai protestuosiu!

Orionas – Tu peržengi ribą, broliuk.

Elzė – Dovydai, mes viską galime apsvarstyti, tik prašau pagarbos.

Lidija – Manau, visi turėtume padėkoti Orionui už tai, ką jis padarė dėl mūsų miestelio.

Dovydas – O ką jis padarė? Smogas nesitraukia, medžiai serga! Kaip ir tėvas – žadėdavo

mums, kad nuvažiuosim prie jūros, kad nusipirks automobilį, kad išleis mus vasarą į stovyklą. Jo algos neužteko niekam! Bet ir toliau žadėjo. Kaip ir šitas. Žada, žada – ir nieko!

Orionas – Nesiruošiu tau atsiskaitinėti už visus nuveiktus darbus, nors galėčiau.

Dovydas – Jūs visi akli!

Lidija – O tu?

(Kęstas, pritariamai linksėdamas, paduoda Dovydui pakvietimą į šventyklą.)

Jonas – Netikros šventyklos tikrų žmonių nepritraukia, Kęstai. Vieną dieną viskas pasibaigs,

pamatysi!

(Kęstas linksi.)

Dovydas – Kaip jūs sau tai leidžiate?

(Elzė ir Orionas susižvalgo.)

Elzė – Siūlau balsuoti, kas už tai, kad Dovydas pasiimtų atostogų, kurios jam priklauso.

Orionas – Kas už atostogas?

(Visi balsuoja už.)

Dovydas – Praėjo mėnuo, o žvaigždžių kaip nesimatė, taip nesimato. (Broliui) Kodėl taip

darai? (Pastebi, kad jo niekas nepalaiko.) Jeigu žinočiau, kas jūs per žmonės, niekada nebūčiau steigęs draugijos.

Orionas (norėdamas paspausti ranką) – Broliuk, būk geras, užteks.

Dovydas – Atstok!

(Dovydas išeina.)

(Kęstas medituoja.)

Orionas – Jis visada naktimis lipdavo su tėvu į kalną, sėdėdavo ten visą rugpjūtį – medžiojo

žvaigždes. Ir iki dabar Dovydas tą daro. Bet ko jis prašo žvaigždžių? Kas išsipildo? Suprantate? Niekada nepagalvojau, kad senis galėjo tomis naktimis išnarinti jam smegenis. Jis buvo tik mažas vaikas.

Lidija – Jam blogai. Jis nieko nesiklauso ir nenori klausytis.

Orionas – Jis visuomet toks buvo.

Regė – Turėtumėm jam padėkoti, juk be jo – nieko neįvyktų.

(Kęstas užmiega.)

Elzė – Taip, jis labai uždaras, atsitraukęs nuo visų. Mokykloje pietaudavo vienas, žiūrėdavo

pro langą.Toks jo charakteris. Jis – kovotojas. Taip, gal kiek karštokas, bet negalime nurašyti žmogaus dėl keleto blogų dienų.

(Lidija pajudina Kęstą, jis atsibunda.)

Lidija – Ne. Mes turime kažką daryti, jaučiu, kad visa tai gali blogai baigtis. Kęstai, kas tau?

4367655. – Jeigu taip ir toliau, bijau, kad aš turėsiu pas tave užsukti, Kęstai. Ir ne vienas.

(Kęstas pritariamai linkčioja.)

 

7 scena

 

(Į Bažnyčią skverbiasi smogas. Regė groja vargonais. Klausykloje kunigas. Dovydas priklaupia išpažinčiai, nežino ką daryti.)

Jonas – Nesijaudink. Tai tik formalumai.

Dovydas – Nežinau, kas man darosi…

Jonas – Kada paskutinį kartą buvai išpažinties?

Dovydas – Seniai. Po tėvo mirties motina mus nusivedė į bažnyčią. Tuomet atsiklaupęs prie

klausyklos pajutau tą patį, ką ir dabar. Suprantate, tėvas mus visada mokė nenusileisti.

Jonas – Ar tu, tėvas, motina – jūs lankėtės pas Kęstą?

Dovydas – Ne. Niekada. Bet brolis ten lankosi dažnai.

Jonas – O kokie tavo santykiai su broliu?

Dovydas – Nors mes retai kalbėjomės, viskas buvo gerai. Bet kai senį įtraukė pirštinių

pakavimo aparatas… Laidotuvėse buvo urna… Suprantat… O dieną prieš tą įvykį tėvas protestavo, visą dieną ir naktį stovėjo ant sniego, ir aš jį palaikiau. Orionas bandė atkalbėti, jam nieko neišėjo, o aš raginau tėvą. Manau, kad jis vis dar pyksta ant manęs dėl to, kad aš prisidėjau prie... Bent jau tada – tikrai pyko. O vėliau, kai pradėjo man rašyti, teirautis, kaip aš. Vis dar jaučiau jo pyktį, tad nenorėjau bendrauti.

Jonas – Bet kodėl?

Dovydas – Nes man to nereikia. Nes gyvendamas teisingai, skaudinu kitus, nes matau

tai, ko kiti nenori matyti. Be manęs juk nieko nebūtų įvykę, visiškai nieko! Taip, aš kartais darau viską karštai, bet negaliu pasakyti, kad dėl to gailiuosi, net jeigu tame yra išdidumo. O jeigu yra, tai aš jo nusipelniau. Nes, jeigu negalėčiau sau kartais leisti daugiau...

Jonas – Atgaila yra esminis išpažinties aspektas.

Dovydas – Daugiau nieko neatsimenu ir nebenoriu kalbėti. Prašau ramybės.

Jonas – Tu negali tikėtis ramybės, jeigu nesigaili dėl puikybės.

Dovydas – O kur Dievo meilė?

Jonas – Tuomet sakramentas taptų bevertis. Turi atsiprašyti brolio.

Dovydas – Pasakyk, kad man atleista, pasakyk, kad viskas gerai, ir leisk man eiti!

Jonas – Tai – tavo labui.

(Dovydas bando melstis. Prieina Elzė.)

Elzė – Atėjai.

Dovydas – Šiandieną Kinijoje yra vidurio rudens šventė. Tai antra pagal svarbą šventė.

Elzė – Dovydai, suprantu, kaip tau sunku patikėti Orionu.

Dovydas – Jie išeina į gatves naktį, visi su šeimomis, visi išeina pasivaikščioti.

Elzė – Jūs su broliu esate puiki komanda.

Dovydas – Kinai žiūri į mėnulį, stebi jį, visi tiesiog stebi dangų. Ir jie jį mato.

Elzė – Ar pagalvojai, kodėl tu visada bandai jį pažeminti?

Dovydas – Elze, tu nepažįsti Oriono.

Elzė – Bet pažįstu tave. Kas tau nutiko? Tu pasikeitei. Dovydai, prašau, pasakyk ką nors

tikro.

Dovydas – Taip, aš – Dovydas, Elze, matai, jis visuomet paimdavo viską iš manęs – pavogė

iš manęs svajonę, pavogė organizaciją, net mano žvaigždes, bet vardo jam neišėjo

pavogti. Taip, Elze, aš esu Dovydas ir juo ketinu likti!

(Dovydas išeina, Regė užgieda, Elzė stojasi, mišios prasideda.)

 

8 scena

 

(Miestelio aikštė smoge. Dovydas basas atsivelka ledo gabalą, paskui jį ateina Regė.)

Dovydas (pradėjęs tiesioginę transliaciją) – Labas visiems ,,Vydūno” sekėjams,

Praėjo dvi savaitės nuo savivaldybės pažadų dalijimo, kad kažkas pasikeis į gerą. Nenuostabu, kad smogas ore taip sutirštėjo, kad baisu eiti iš namų. Aš prašiau tikslaus plano. Jis yra? Žinoma – ne. Vadinasi mums visiems lieka viena išeitis. Protestuoti!

(Užsilipa ant ledo gabalo, nukreipdamas kamerą į kojas. Regė dainuoja: get up stand up. Įeina Orionas.)

Dovydas – Neliesk telefono! (Perduoda telefoną Regei.)

Orionas – Noriu, tik priminti, kad šiam protestui leidimas nebuvo išduotas, todėl jūs laužote

įstatymą. Reikia gerbti kitus, tarybos pirmininke.

Dovydas – Atsižvelgiant į dabartinę miestelio situaciją, valdžia neverta pagarbos?

(Orionas bando atimti telefoną.)

Regė – Tai imk, imk, atimk. Ko lauki. Čiupk! Gali trenkti man. Aš nebijau!

(Orionas susitvardo.)

Orionas – Bijau, kad mano brolis susirgs plaučių uždegimu.

Pauzė

Orionas – Žvaigždės, kurias aš gaudau, – tai investicijos mūsų miesteliui, Dovydai, ir aš jas

pagaunu. Juk tu irgi gaudai savąsias, su mokiniais, su olimpiadom.

(Dovydas tyli.)

Orionas – Surengti protestą yra lengva, bet pertvarkyti gamyklos įrengimus užtrunka laiko.

Pauzė

Orionas – Tu drebi. (Žiūri į ledo gabalą.) Puikiai supranti, kad darai nesąmonę.

Pauzė

Orionas – Tu kliedi, ir visas miestelis tą mato.

Dovydas – Jie mato tavo mašiną, gerą namą ir kad esi mero šuo. Jie puikiai supranta, kad kol

nebuvai vyriausybėje, nebuvo nei nesibaigiančio smogo, nei pajuodusių medžių. O Lidija. Ji tiesiog nekenčia tavęs, nes tu esi toks, koks esi, ir tu tiesiog gyveni.

Orionas (Dovydui) – Prisimeni, ką pasakė tėvas ant kalno tada, kai tu laimėjai? Jis man

padėkojo. Uždėjo ranką ant peties ir pasakė: šaunuolis. Pameni? Padėkojo, nes leidau tau laimėti. O dabar nulipk, Dovydai, baik šitą nesąmonę. Prašau.

Regė – Orionai – ar žinai, kad tėvu sau tapti neįmanoma.

Orionas – (Dovydui) Pažiūrėk, su kuo tu likai. Kur tavo taryba? Kur žmonės? Lipk nuo to

ledo gabalo! Tučtuojau!

(Dovydas drebėdamas pakelia koją.)

Dovydas – Žvaigždė, ten, žvaigždė.

Orionas – Kokia žvaigždė?

Regė (atsuka kamerą į dangų) – Taip, krenta. Ten! Net pro smogą matosi!

(Orionas intensyviai ieško žvaigždės, kol jiedu ją stebi.)

Regė – Tenai, Orionai.

Dovydas – Negi nematai?

Orionas – Tau vaidenasi. Lipk greičiau nuo to ledo luito!

Regė (nutraukia transliaciją) – Turim.

(Neiškentęs šalčio, Dovydas nulipa ir aunasi batus.Orionas išeina.)

Regė – Tūkstantis peržiūrų – kol kas. Bet gerai tave užvilko su ta žvaigžde, turbūt nuo

skausmo.

Dovydas – Juk tu ją irgi matei.

(Regė purto galvą.)

Dovydas – Man tikrai nemalonu…

Regė – O žinai, kad ryt žvaigždės iš tikrųjų kris.

Dovydas – Kokios žvaigždės?

Regė – Nežinau, meteoritų lietus ar kažkas. Draugelis iš Kenijos siuntė man, jis pasinešęs ant

tokių dalykų. Įspėjo, kad nepraleisčiau.

(Dovydas žiūri į savivaldybę.)

Pauzė

Dovydas – Einam namo.

 

9 Scena

 

(Orionas sukvietė žmones stebėti meteoritų lietaus. Smogas toks tirštas, kad vos matosi kur eiti. Ateina Elzė, Lidija, Jonas, Kęstas, Regė. Kai kurie, išskyrus Regę, su įvairiomis kaukėmis. Darbininkai pakelia didelį ekraną. Ant jo projektuojama prastos kokybės dangaus transliacija. Orionas su mikrofonu.)

Orionas – Norėjau visų atsiprašyti dėl to, kad neišeina greitai sutvarkyti miesto problemų, bet

nepaisant to, teisę pamatyti meteoritų lietų turim visi! Tad mūsų pasamdytas dronas iškilo virš smogo ir jau filmuoja dangų. Taip pat norėčiau pasidžiaugti tuo, kad mūsų internetinėje svetainėje pasirodė sąrašas, kuriame įvardinome visas priemones, kurių imamės, kad sumažintume taršos lygį, ir pokyčius jau greitai išvysime ir pajusime patys. Tad dar kartą nuoširdžiai atsiprašau ir kviečiu džiaugtis šia neeiline proga!

(Dovydas išeina iš rūko.)

Orionas – Pirminke, ačiū tau už rūpestį!

Dovydas – Tai turėtų būti protestas prieš taršą, o ne filmavimo seansas.

Orionas – Veiksmų planas pateiktas. Nėra ko protestuoti. Visiems gražaus reginio!

(Išjungia mikrofoną, broliškai paima jį už parankės ir pasiveda Dovydą į šoną.)

Orionas – Kas?

Dovydas – Tu norėjai būti filosofu, pameni?

Orionas – Aš?

Dovydas – Kai tu man tada pasakei, kad eisi į politiką, ar tu to norėjai?

Orionas – Neprisimenu.

Dovydas – Neišsisukinėk. Atsakyk tiesiai! Kodėl pildydamas dokumentus užrašei pirmu

numeriu mano, o ne savo svajonę?

Orionas – Niekas tau nedraudė stoti ten, kur norėjai.

Dovydas – Ar tu laimingas, Orionai, gyvendamas mano gyvenimą?

Orionas – O tu, ar laimingas, darydamas tai, ką darė tėvas? Aš bent turiu namus, mašiną,

turėsiu Lidiją, ir tai jau daug, kad ir ką tu pasakytum.

Dovydas – Aš tau negalėsiu atleisti.

Orionas – Visada buvai silpnas.

Dovydas – Manai, esi stiprus? Aš pagaudavau visas žvaigždes, visas, o tavo skaičiai buvo

netikri. Gaudydavai jas, kai ėjome, mačiau tave besidairant, tu net dieną jas

gaudydavai, kad tik pralenktum mane.

Orionas – Tu taip pat. Negalvok, kad aš nepastebėdavau, jog visuomet rinkaisi vietą prie

lango. Net dabar, viena akimi žiūri į dangų. Tėvas būdavo teisus. Pameni, kai su apmaudu žiūrėdavo į tave ir sakydavo – tu nervingas. Nervingas. Tavo kaklas išsipūtęs nuo nervų. Tu nemoki tvardytis. Ir dėl to kenčia kiti. Jis buvo teisus. Ir visi tai žino, visi šneka apie tai ir todėl nekreipia į tave dėmesio, kaip į dar vieną nervingą žmogų, kurį galima pateisinti. Ir aš tave taip teisinu!

Dovydas – Ne, ne, aš nekliedžiu, o sakau tiesą. Aš ne nervingas. Orionai, atsiimk žodžius,

dabar atsiimk!

Pauzė

Dovydas – Atsiimk žodžius!

Orionas – Tau reikia nurimti. Kai tai padarysi, galėsime pasikalbėti žmogiškai.

(Dovydas išeina, Lidija išeina iš smogo.)

Lidija – Aš nežinau, kas darosi, Orionai.

Orionas – Nusiramink, Lidija.

Lidija – Aš mačiau tuos vaikus ligoninėje, kosinčius, prijungtus prie kvėpavimo

aparatų, o dabar girdžiu tą kosulį, kai einu gatve, kai miegu… Smogas su kiekviena diena vis tirštėja…

Orionas – Mes darome viską, kas tik įmanoma.

Lidija – Visa taryba supranta, kad kažkur susimovei, tik tau nieko nesako.

Orionas – Prašau, neprisigalvok. Aš viską padariau. Yra aiškus veiksmų planas ir taršos jau

procentaliai sumažėjo.

Lidija – Ne, Orionai, Elzė viską patikrino. Tu darai nepakankamai. Viskas labai blogai

baigsis!

Orionas – Nusiramink. Aš viską numačiau. Viskas susitvarkys!

(Dovydas užsilipa ant ekrano ir pradeda mėtyti sieros bombas. Smogas tirštėja. Kęstas pradeda šokti ritualinį oro valymo šokį. Jonas su Rege dengiasi burnas, kosti, stengiasi išeiti, bet nemato kur. Elzė pribėga laikyti ekrano, dūmai pripildo visą sceną, šurmulys didėja.)

Orionas – Siera. Užuodi sierą?

Lidija – Siera?

Orionas – Tai jis, po velnių, Dovydai, liaukis, ar girdi mane?

(Visi kosti.)

Dovydas (Orionui, mėtydamas sieros bombas, užsilipęs ant ekrano) – Štai – viena žvaigždė

nukrito, štai antra. Štai – trečia. Gaudykit jas visi, gaudykit ir jūsų norai išsipildys! Tai tik laiko klausimas, gaudykit, žmonės, juk jūs to norit!

(Viena bomba pataiko į Lidiją, kuri apalpsta, prie jos pribėga Elzė.)

Orionas – Lipk žemyn!

Dovydas (plėšdamas ekraną nuo viršaus ir mesdamas jį žemyn) – Kam jums ekranas, kai

galite pamatyti žvaigždes gyvai? Ką? (Ardo ekraną, kol atskyla fermos gabalas, tada išsitraukia bombas.) Štai – dar žvaigždžių jums. Va! Žiūrėkit! Žvaigždė, žvaigždė, žvaigždė!

(Orionas, Jonas ir Regė laiko ekraną.)

Orionas – Užteks, ar girdi, Dovydai, (žmonėms) iškvieskite policiją, greičiau, kas nors

iškvieskit policiją!

Dovydas – Palauk. Prisimeni, kaip jas virdavome vaikystėje ir kaip mus užtiko tėvas, visa

palėpė smirdėjo siera. Tu prisiėmei ir mušimą, ir garbę! Aš suradau receptą ir viską padariau, o tu tik stebėjai. Aš viską padariau, (žmonėms) o jis tik stebėjo, linkčiojo… Kas nori daugiau žvaigždžių? Visiems užteks! Štai!

(Kęstas tranze atsisuka į Dovydą ir, tiesdamas rankas, susikaupęs, rėkdamas, į jį siunčia oro burtą. Dovydas neišlaiko pusiausvyros ir krenta už ekrano, Šamanas pasišalina.)

Orionas – Dovydai! Dovydai!

(Orionas kviečia greitąją, Regė lipa ant ekrano, Elzė, palikusi atsigaunančią Lidiją, bėga prie Dovydo.)

Elzė – Nagi, kaip tu? Ar viskas gerai?

Dovydas (apsvaigęs, dar paveiktas smūgio, bando stotis) – Elze. Krepšyje dar liko bombų.

Išmėtyk jas. Prašau.

Elzė (paėmusi jo žandus, ramina) – Tau niekada nereikėjo nieko niekam įrodyti, Dovydai. Ir

dabar nereikia. Juk nesvarbu, tu esi puikus pedagogas, bendradarbis, draugas. Atsakingas pirmininkas, geras lyderis. Ar girdi?

Dovydas – Aš ne nervingas, Elze! Aš taip elgiuosi, nes reikia. Turiu išmėtyti likusias. Turiu!

Elzė (atitraukia krepšį) – Tu neįsivaizduoji, kiek daug man reiški. Nuo pat pirmo karto, kai

tave išvydau, prisimeni, paėmei mane už rankos, aprodei mokyklą, o kaip aš jaudinausi prieš pirmas pamokas. Bet tu specialiai ateidavai anksčiau, rytmetį nusivesdavai mane į pievą ir stebėjome saulėtekius, ir mane ramindavai, kasdieną sakydavai, kad viskas bus gerai, ir aš nustojau nervintis. O dabar leisk man nuraminti tave. Viskas bus gerai. Tau nieko nereikia įrodyti. Mes viską sutvarkysime.

Dovydas – Taip, Elze. Jūs turite. Ką nors. Padaryti. ( Alpsta.)

(Fone gamyklos sektoriaus sprogimo garsas, viskas, išskyrus Regę, dingsta dūmuose.)

Regė – (Užsilipusi ant ekrano) Žmonės! Aplinkui – vien babilonas, ir viskas iškreipta. Bet jūs

apsidžiaugtumėte, jei turėtumėte šansą pamatyti tai, ką aš dabar pamačiau. Dabar – džiūgautumėt! Babilonui ateis galas, nes siaubingas teismas ateina, broliai, seserys! Aš mačiau dvidešimt tūkstančių ugnies karietų, ir nors aš nenoriu mirti, aš džiaugiuos! Broliai lietuviai, lenkai, latviai, kiekviena tauta tiki, kad jo imperatoriškoji didenybė – gyvas, ir jis ateina, princas ateina. Pasakyta, kad nežinai nei valandos, nei minutės, bet jis ateina. Išgirskit tai iš manęs, broliai! Jis ateina. Ir Jis mus išgelbės! RASTAFARAI! Nebijokite, nes jis ateina! Tai mano žodžiai pasauliui!

(Regės veidas dingsta dūmuose.)

 

 

10 scena

 

(Kitą dieną vyksta skubus draugijos susirinkimas. Viskas tirštuose dūmuose. Ateina Lidija, Elzė, Jonas, Regė, Kęstas, Orionas. Visi, išskyrus Regę, sėdi su dujokaukėmis.)

Elzė – Ačiū, kad atvykote į šį skubų susirinkimą. Rege, dabar ne metas išsiskirti. Tuoj pat

užsidėk dujokaukę.

Regė – Jokia dujokaukė neišgelbės nuo teismo. Čia tik smogas – aš tokio nebijau. Bijau

užakusios širdies – tokios kaip tavo!

Elzė – Ar kas nors turite papildomą dujokaukę? Ne? Tiek to, mes negalime gaišti laiko.

Regė – Taip, turime gelbėtis!

Elzė – Taip, Rege, pakalbėsime apie tai vėliau, nes Dovydo įtarimai pasitvirtino, kietųjų

dalelių kiekis kyla labai greitai, smogas tirštėja, vadinasi jie paleido gamyklą visu pajėgumu, prisidengę tuo, kad mes dar tik dabar ieškome sprendimų. O kur meras? Tas tinginys sugeba praleisti net tokios svarbos susirinkimą?

Orionas – Jis negalėjo atvykti, bet aš jam atstovausiu. Suprantate, gamyklos paleidimas visu

pajėgumu buvo numatytas plane.

Jonas – Taip, viskas gerai, o mes su Kęstu turime jums perduoti labai svarbų dalyką. Mes

buvome…

(Kęstas pritariamai linkčioja.)

Elzė – Ne dabar. Palaukit! Ar tikrai? Orionai. Man tai neskamba optimistiškai.

Lidija – Aš jus perspėjau, kodėl nesiklausėte, niekas nesiklausėte.

Orionas – Nurimk, Lidija. Tai Dovydas su savo bombomis, jis čia viską padarė. Vėjo nėra,

siera susimaišė ore su smogu, įvyko cheminė reakcija…

Elzė – Tu jau nusišneki, juk gamykloje įvyko kažkoks sprogimas. Negalėjo taip greitai viskas

šoktelti dėl sieros.

Orionas – Aš viską sutvarkiau, ar girdit! Viskas jau išspręsta.

Lidija – Kaip gali taip sakyti? Visų pirma, jūs žadėjote, jog gamykla nedirbs pilnu pajėgumu.

Orionas – Tai tiesiog mažas verslo niuansas.

Elzė – O tai, kad miestas pilnas dūmų?

Orionas – Teisingai. Turime apie tai pakalbėti. Žmonėms reikia iškomunikuoti žinią, kad

greitai viskas susitvarkys.

Elzė – Kaip mes galime tai skelbti, jeigu patys tuo netikim.

Orionas – Tai įsitikinkim. Viskas yra gerai.

Pauzė

Jonas – Taip, tai tikėjimo klausimas.

(Kęstas pritaria.)

Elzė – Jūs turite idėjų? Ką? Kaip mums sutvarkyti visą šitą jovalą?

(Kęstas linksi.)

Regė – Taip! Pagaliau, dvasingumas taps praktišku. Dabar mes turime pasistengti, kad tai

įvyktų!

Elzė – Nejuokauk, susirask kaukę!

Jonas – Jūs neįsivaizduojate, kas mums nutiko. Kitaip kalbėtumėt.

Elzė – Tai ką mums daryti?

Jonas – Po susirinkimo kviečiu jus visus į bažnyčią savaitės laiko adoracijai. Nors nežinau, ar

galiu.

(Kęstas paduoda Jonui lentelę. Jonas skaito.)

Jonas – Visada adoraciją galime steigti tipyje. Jeigu tu abejoji.

Regė – O ko jūs pasidarėt tokie draugiški?

Jonas – Jeigu tik tu būtum išgyvenusi tą patį, ką mes…

Elzė – Ir kas gi ten įvyko?

Jonas – Žinokit, visa šita situacija man atrodo niekas, palyginus su tuo, kas mums nutiko.

Lidija – Niekas? Daugėja apsinuodijimų skaičius, ligoninėje trūksta kvėpavimo aparatų,

žmonės neina į darbą, nes bijo išeiti į lauką? Tai yra niekas?

Elzė – Lidija, turbūt jie ne tą norėjo pasakyti. (Jonui, Kęstui) Ko jūs laukiat? Šnekėkit!

Jonas – Užvakar pas Kęstą atsivedžiau egzorcistą.

Elzė – Ką tai reiškia. Jonai? Kokie egzorcistai?

Jonas – Su manimi ir Kęstu buvo vienas jaunas egzorcistas. Jis pabėgo. Bandžiau jam

prisiskambinti, bet veltui. Nežinau net kaip paaiškinti. Suprantat, man visada buvo neramu, jog Kęstas užsiiminėja tais šamanizmais. Jau seniai planavau, kaip čia pavadinti, mažą šventąjį žygį pas jį. Po to, kaip čia viskas pradėjo dėtis, negalėjau neieškoti kaltų. Lidija raganauja, vis daugiau žmonių matau toj šventykloj, ir atrodo, kad mes artėjame prie kažkokios katastrofos. Žinai, visos strėlės krypsta į Kęstą. Tai įkalbinau vieną jauną egzorcistą atvažiuoti, jis buvo ką tik įšventintas, žinai, žalias. Kai atvažiavo, pats pasijutau ne per geriausiai. Visokios mintys, paranoja, nerimas, bet laikiausi, galvojau, reikia laikytis plano. Tik užėjome pas Kęstą, supažindinau juos, jis pasiūlė arbatos, aišku, negėrėme, o po to tas egzorcistas nė iš šio, nė iš to pradėjo melstis lotyniškai. Ir… Ir…

(Kęstas perduoda lentelę Jonui.)

Jonas – Taip, taip, Kęstai. (Skaito) Abu pakilome į orą gerą pusmetrį. Pakilome nuo žemės.

Regė – Kai geras.

Elzė – Palaukit. Kaip tai suprasti?

Jonas – Nežinau, čia reikia klausti to egzorcisto, bet jis pabėgo. Tiesiog dėjo į kojas, o mes

netrukus nukritome ant grindų. (Rodo mėlyną ranką.)

Elzė – Gerai. Aš tikrai prisijungsiu į tą adoraciją ar ką jūs ten planuojat po susirinkimo. Kas

dar?

Orionas – (Kęstui ir Jonui) Mano pasamdyti psichiatrai dar neišvažiavo iš miesto, galėtų

padėti ir jums.

Pauzė

Lidija – Elzė sakė, kad jie jam taiko elektrošoko terapiją porą kartų per dieną.

Orionas – Mes visi nubalsavome, kad jam reikia pailsėti. Jis nevaldomas. Patys matėte, kaip

rėkavo. Savo noru tapo visuomenės priešu. O be to, jis pats sutiko, kad jį gydytų.

Elzė – Kodėl tai leidai?

Orionas – O aš čia prie ko?

Lidija – Jis tavo brolis. Ar tai nieko nereiškia?

Pauzė

Regė – Žmogų dvidešimt pirmajame amžiuje purto elektra? Egzorcistai? Mes regresuojame.

Jau pasiekėme viduramžius, mes pasiekėme keturioliktą amžių! Orionai, daryk kažką! Nebūk tamsuolis, gelbėk brolį, ne, gelbėk savo sielą!

Orionas – Jam diagnozavo šizofreniją, nepadeda jokie vaistai.

Elzė – Taip, norėčiau pamatyti, kaip tave krato porą kartų per dieną.

Orionas – Juk sakiau, kad jis pats sutiko.

Lidija – Jūs vieno kraujo.

Orionas – Kai kurių dalykų mes tiesiog negalime pakeisti.

Lidija – Tik nusprendi kaip bus, ir viskas, tu kaip brolis. Nejau to nematai? Jūs abu fanatikai,

pasižiūrėk į save dabar, meluoji, išsisukinėji kaip vaikas. Tavo brolis niekada nepakeitė nuomonės, ir žiūrėk, kur jis dabar. O tu. Įrodyk, kad nesi jis. Pasistenk dėl jo. Padėk jam.

Orionas – Atvežiau jam geriausius šalies psichiatrus, o jis tiesiog pasakoja jiems istorijas apie

žvaigždes ir čekius. Ką man dar daryti?

Regė – Bet ką, kad jam nutrauktų elektrošoko terapiją, kol jo smegenys neišvirė! Jis juk pats

nesupranta, ką pasirašė! Juk matei jį? Nagi, Orionai, judinkis! Liko tiek mažai laiko, kodėl negalime būti geri vieni kitiems bent paskutinėmis minutėmis?

Orionas – Užteks. Daugiau nenoriu klausytis jūsų skundų. Viskas yra gerai. Ir bus gerai…

Lidija – Dovydas buvo teisus.

Elzė – Kietųjų dalelių kiekis toliau sparčiai kyla!

Orionas – Susirinkimas baigtas.

Elzė – Tu negali jo baigti, nes ne tu jį pradėjai.

(Orionas išeina.)

Elzė – Man nereikėjo nei egzorcistų, nei matuoklių, nenorėjau kištis niekur, apskritai, tik

Dovydas visada svajojo apie draugiją ir, kai ją įkūrėme, jis čia jautėsi gerai. Supranti, tik norėjau, kad jis jaustųsi gerai, kad visi jaustumėmės gerai, bet, kai mus valdo tokie… Ir kas iš to išėjo?

Lidija – Nusiramink, Elze, einam iš čia.

(Elzė ir Lidija išeina.)

Regė – Vyručiai, atrodo, niekas su jumis nesiruošia niekur eiti? Kodėl mes pasidarėme tokie

abejingi? Mes turime gelbėtis, atversti juos, kol dar nevėlu. (Regė alpsta.)

(Kęstas linksi, užrašo ant lentelės.)

Jonas (Perskaito sau) – Taip. Taip. Kaip aš čia taip iškart nepagalvojau, a? (Kviečia greitąją.)

Alio. Žmogus apsinuodijo. Taip. Labai blogai. Be sąmonės. (Palinksta.) Atrodo, kad nekvėpuoja. Pulsas. (Čiupinėja.) Ką aš žinau. Lyg yra, lyg nėra. Aš kunigas, suprantat? Mus mokė vengti kūniškų dalykų. Atvažiuokit greičiau! Taip. Į savivaldybę. Pirmas aukštas. Posėdžių salė. Aha. Laukiam!

(Kęstas su Jonu laukia greitosios.)

 

 

11 scena

 

(Po keletos dienų. Šamano tipis. Orionas ir Šamanas su dujokaukėmis, o meras su specialia apranga nuo radiacijos kalba per įmontuotą mikrofoną. Šamanas baigia ritualą ir atneša jiems padėklą su milteliais.)

Orionas – Girdėjai, Jonas prieš mišias visiems parapijiečiams plovė kojas, per pamokslą

prisipažino vogęs iš bažnyčios, atsiprašė ir išvažiavo į vienuolyną.

(Kęstas linksi.)

(Merui pradeda pypsėti kostiumas ir jis lėtai eina pasikeisti dujų baliono.)

Orionas – O tu kaip jautiesi po to įvykio?

Kęstas (Užrašo).

Orionas (Skaito) – Aš išmokau levituoti.

Orionas – O toliau?

(Kęstas prideda pirštą prie lūpų ir eina medituoti.)

(Gytis lėtai grįžta į savo krėslą.)

(Abudu pašnioja.)

Gytis – Atrodai išbalęs.

Orionas – Buvo stipri kelionė.

Gytis – Suprantu tave. Padaryk tą, padaryk aną. Padėk tam. Atstovauk tam. Gal tau kartais

atrodo, kad nieko kito be darbo ir šeimos nematau, gal aš kartais būnu grubus, bet patikėk manimi, čia (mosteli į erdvę aplinkui) aš atsigaunu. Per porą valandų meditacijos susigrąžinu sau tą vaiką, kuris vienas naktį pabėgdavo prie ežero, išsimaudydavo ir sėdėdavo ant liepto stebėdamas žaižaruojantį vandens paviršių. Dangus būdavo skaidrus, vanduo – gaivinantis. Žinai – viską atiduočiau, jei tik dar kartą galėčiau per pilnatį pasimaudyti ežere. Bet dabar. Kai visas smogas aprėpė dangų. Turėjau išvežti kuo greičiau šeimą iš miestelio. Žmonės bijo ateiti į darbą. Nežinau, kaip čia viskas pasibaigs, bet tikėkimės geriausio. O kol kas – aš pasineriu į meditaciją, susigrąžinu tą ežerą, kurį iš manęs atėmė gyvenimas. Čia (rodo į save) viskas telpa. Labai užjaučiu tave dėl brolio. Girdėjau, kas nutiko. Gal tau reikia atostogų?

Orionas – Ne, ačiū, Gyti.

Gytis – Turėtum didžiuotis, kad tapai tokiu, kai turėjai tokį tėvą. Užjaučiu tave.

Orionas – Viskas gerai, sakau, tiesiog per daug dalykų vienu metu.

Gytis – Tu esi šaunus, Orionai. Puikiai susitvarkei. Be to, manau, kad, kol Dovydas bus ligoninėje, o tu „Vydūno“ taryboje, vienintelė mūsų opozicija dingsta.

Orionas – Tiesiog dirbu miestelio labui, Gyti. Kaip ir tu.

(Pašnioja dar.)

Gytis – Man patinka tavo kuklumas. Žinai, man pačiam labai nesmagu dėl tos situacijos,

atrodo, kad prasidėjo kažkokia pabaiga, bet turime išlikti racionalūs. Kad ir kaip tai absurdiškai atrodytų, mums reikia bandyti žiūrėti į priekį. Dabar tam – puiki proga. Mes galime nupirkti gamyklą iš Kinijos! Tu įsivaizduoji? Visą gamyklą dalimis, aparatus, sienas, karkasą. BAM. Ji vos vos atitiktų visus standartus, bet taip pat galėtume nusipirkti žaliosios įrangos. BAM. BIM. BUM. Kęstas sutiko parduoti žemę. Leidimus lengvai gausime. Per pusę metų naujas padalinys. BAAAAAAAAAM. Turim. Ar įsivaizduoji, ji kažkur stovėjo tarnaudama vien pelnui, o dabar ji prisideda prie žmonių gyvybių gelbėjimo. Aš jau matau. Tūkstančiai, šimtai tūkstančių papildomų porų keliauja į ligų protrūkių kamuojamas provincijas. Ir kiekviena išgelbėta gyvybė, paženklinta mūsų logotipu!

Orionas – O tai kaip oras, viskas? Žmonės tiesiog dūsta gatvėse.

Gytis – Visiems išdalinsime kaukes. BAM. Pakelsime algas. BAM. Gyventojams paskirsime

gamyklos premijas BAM. Surengsime porą koncertų BAM. Įliesime pinigų į kino teatro statybą. BAM!

Orionas – Ar girdi, ką tu šneki, Gyti?

Gytis – Klausyk, nuoširdžiai šnekant, man visa šita situacija jau stovi čia (parodo į gerklę).

Bet negaliu tau atskleisti daug detalių. Tiesiog jie man liepia čia būt. Tie, iš viršaus. Ir turiu čia būt. Ir viskas. Nes taip turi būt. Ar supranti?

Orionas – Bet mano brolis? Ką jam pasakysiu? Aš traukiuosi!

Gytis – Puikus humoro jausmas, Orionai. Pakeliu tau algą penkiasdešimt centų!

Orionas – Aš išeinu.

Gytis – Suprantu, kad esi nusiminęs, bet tai ne apie tave, o apie kitus, supranti?

Orionas – Tvarkykis pats.

Gytis – Nepamiršk, kam priklauso ligoninė.

Orionas – Ką tu pasakei?

Gytis – Nieko.

Orionas – Tu grasini man?

Gytis – Prisimink tą žurnalistę, kuri nenorėjo suprasti priežasties ir pasekmės ryšio ir dingo.

(Įbėga Elzė.)

Elzė – Taip ir maniau. Ką čia darot? Prisidirbot, ką? Matuoklis jau net skaičių neberodo.

(Papurto Kęstą.) Dabar taip. Girdėjai ką sakiau? (Kęstas linksi.) Tai va. Susirenki būtiniausius daiktus, imi Lidiją ir jūs varot iš šito miestelio, aišku tau? (Kęstas palinksi ir užrašo. Elzė skaito.) Padėkosi vėliau! (Kęstas išeina.) O jūs čia ko sėdit išsidrėbę, kas kam neaišku?

Gytis – Klausyk, sesute, negąsdink, ką? Mes viską tuoj sutvarkysim!

Elzė – Ką tu pasakei?

Gytis – Gerai. Gerai. Pajuokavau. Suprantu, kad čia nelabai dėkinga situacija, bet…

Elzė – Ir kodėl visą laiką aš turiu taisyti tavo padarytas klaidas? Ką? Nuo pat vaikystės

turėdavau padėti tau su namų darbais, su ruoša, ginti tave. O kai iškilai – kas tada atsitiko? Tau nusibodo manęs klausytis. Ačiū, pasilik savo seilėjimąsi sau. Jeigu nori, tai ir nusibaik tam savo skafandre, man nusispjaut! Tik žinai, gaila kiekvienos minutės, praleistos su tavimi, kiekvieno paskatinančio žodžio, kiekvieno karto, kai užsistojau tave. Į ką tu pavirtai, tinginy tu! Mirk, jei nori, o aš tuo metu apibėgsiu visus, visą miestelį, kiekvieną namą ir visus išnešiu savom rankom, jeigu prireiks! Išnešiu! Padarysiu tai, ką privalėjai padaryti tu, nes man gėda, Gyti, kad turiu tokį brolį. Ar girdi? Pusproti tu – man gėda! Ir aš išnešiu visus iki vieno! Visais bus pasirūpinta!

Gytis – Mane jau išnešė, nesijaudink!

Elzė – Tu pasigailėtinas, Gyti! O tu ko stovi kaip paskutinis idiotas?

Gytis – Turbūt supratai, kad trauktis negalima.

Orionas – Dar ne viskas prarasta, Elze! Tikrai kažką dar galima padaryti. Reikia tik laiko, ar

ne? Tik laiko!

Gytis – Pažiūrėk į šitą mulkį astronauto kostiumu ir dar kartą pasakyk, kad ne viskas prarasta.

(Elzė išeina.)

 

12 scena

 

(Psichiatrinė ligoninė, Dovydo palata. Dovydas sėdi. Įeina Orionas su modernia kauke ir uždeda tokią pat Dovydui. Dovydas į jį nereaguoja.)

Orionas – Visuomet miegodavai dieną, kad naktį galėtum žiūrėti į dangų. Atleisk, kad tavęs

nežadindavau.

Pauzė

Orionas – Visada buvai mano mažesnis brolis. Dovydai, atsiprašau už viską. Bet pažiūrėk į

save, tavo akys nebeatpažįstamos. Atsisakyk elektrošoko.

Dovydas (kalba sau) – Liaukis. Aš noriu būti sveikas. Žinai, kai smogas apgaubė miestelį, aš

aiškiai pamačiau, kokie jūs iš tikrųjų esate. Ir pamačiau, koks aš esu. Juk aš

kliedėjau, buvau nervingas. Nervingas. Visi tą žinojo. O dabar – nebūsiu nervingas. Ir niekas manęs negalės tokiu vadinti! O svarbiausia, kad kai jie mane papurtė – aš išskridau… Išskridau! Sielai pradūrus lubas, smogą ir stratosferą, per vakuumą nukeliavau iki Paukščių Tako. Kur švietė motina, ir Lidija ten buvo, Elzė, Kęstas, Jonas ir tu. Ir tėvas – visas šviečiantis mus pasišaukė. Buvo laimingas. Juokėsi. Mes kopėme į kalną. Abudu padėjot man įveikti skardį viršuje – neišsipurvinau rankovių. (Pakelia rankas.) Matai? O nuo kalno matėsi visa galaktika, bet atrodo, kad jis nenorėjo medžioti. O tada mes visi, visa draugija ir tu, ir meras, visi suspindome Paukščių Take.

Orionas – Jeigu kas nors kitas būtų mano vietoje, gamykla jau būtų seniai išsiplėtus ir niekas

neatkreiptų dėmesio į jūsų protestus. Aš padariau tai, ką privalėjau, o dabar atėjo tavo eilė. Negali leisti sau taip kliedėti! Pasaulis taip neveikia. Už viską turi prisiimti atsakomybę. Tu pats leidi sau visiškai išprotėti. To negali leisti, brolau, dėl manęs, dėl Elzės. Mes visi tavimi tikime! Negali tiesiog pasiduoti. Negali! Atsisakyk gydymo!

Dovydas – Tu labai keistai spindi. Pasistenk spindėti stipriau! Dar motina klausė, kaip sekasi

tau. Ji visada tave labai mylėjo. Iš mūsų visų motina spindėjo ryškiausiai. Ir žinai ką? Kosmose tėvas nebeskriaudžia motinos.

Orestas – Tu puikus pedagogas. Laikykis dėl savo mokinių. Jiems tavęs reikia. Mąstyk dėl

jų. Gyvenk dėl jų. Tu išauginsi naują kartą. Visi bus ekologiški, atjautūs, rengs mitingus prieš valdžią, darys pasaulį gražesnį. Kaip ir tu. Jiems reikia tavęs!

Dovydas – O žinai, skrosdami erdvę, šalia juodųjų skylių mes kalbėjomės amžinybę, apie

tėvą, apie motiną, apie vargus, skausmus, apie viską. Ir nukritome į nežinomą planetą, šalia vienas kito. O kaip gražu buvo, Orionai, tu negali įsivaizduoti. Turėjai tokią ryškią uodegą lyg kometos. Ir visai nepykai ant manęs dėl sprogimo gamyklos sektoriuje. Net džiaugeisi, kad viskas taip įvyko.

Orionas – Ką? Šūdas. Ne, broli, aš atsiprašau. Atsiprašau tavęs. Leisk dabar man prisiimti

atsakomybę, leisk tau padėti!

Dovydas – Nereikia atsiprašinėti, Orionai. Aš beveik viską pamiršau. Bet niekada nepamiršiu

pačio kosmoso, kai skrodžiau erdvę tarp nesuskaičiuojamų žvaigždynų, viską užmiršau ir tau atleidau! Todėl dabar mes galėsim kalbėtis, tik jaučiu, kad greitai manęs nebus, liks tik šešėlis, gyvas lavonas, jau dabar jaučiu, kaip mano smegenis veikia elektra, kaip neuronai po truputį susitraukinėja, tampu lėtas, vangus. Bet, kai elektra lydo galvą, aš vis kartoju šitą mintį, kai mane purto, kartoju, kad nepamirščiau su tavimi pasimatyti. Kasdieną pamatyti broliuką, mylimiausią broliuką. Kasdieną aš ateisiu ir tu prisiminsi, koks kosmose tu man buvai geras. Ir mano siluetas, žibančiomis akimis, visuomet bus šalia, nes nuo dabar tu man padėsi, pagaliau visada padėsi. Aš turiu kasdieną pamatyti savo mylimą broliuką, aš turiu kasdieną pamatyti savo mylimą broliuką, aš turiu kasdieną pamatyti savo mylimą broliuką.

 

(Jis stipriai apkabina Orioną, pakyla didelis oro gūsis ir nupučia smogą, pasirodo dangus.)

Orionas (veda brolį už parankės į lauką) – Vėjas, girdi? Vėjas! Saulė! Einam į lauką!

(Jiedu išbėga į lauką, Orionas nuima broliui ir sau kaukę, jie pakelia galvas ir žiūri į dangų. Į sceną išeina ir kiti personažai, nusiima kaukes, žiūri į dangų. Po truputį smogas vėl viską praryja.)