VEIKĖJAI
DJ Eks – eksperimento vedantysis
Žiurkės
Prodiuseris
Grimerė – Žiurkė senbuvė
(kai reikia būna grimerė, kai reikia būna Žiurkė)
Gints
Ginto mama
Danielius
Laurionas
Žiūrovai
PIRMA SCENA
Kol žiūrovai renkasi, šalia žiūrovinės dalies regime atvirą grimerinę, kurioje ruošiasi Eksperimento vedantysis - Dj. Kai šis persirengia, ateina grimerė. Ant grimerinės veidrodžio prikabinta daug moterų nuotraukų. Akivaizdu - jos tikrai ne dėl pasigrožėjimo. Moteris nugrimuoja Dj Eks neatpažįstamai. Kuo toliau nuo to vaizdo, kokį žiūrovai yra pripratę regėti. Plaukai, kurie dar patys nespėję pasidengti sidabru, nupurškiami pilka spalva.
Prodiuseris: Eksai, šiandien varysi be teksto.
Eks: Pasakyk, ką nors naujo.
Prodiuseris: Seni, patikėki, šiandien turėsi, kur pasiganyti...
Grimerė: Mačiau žiurkes. Yra ir naujokė.
Eks: Ai, nebestebina.
Grimerė:(akivaizdžiai flirtuodama) Oi, zuikeli, nieko panašaus lig šiol nesu mačius. Kokie kailiukai, kokios akys, nagai, dantukai,jų aštrumas, o uodegų raizgymai, žiūrėk, kad kuri netikėtai pačio neprispaus... Žinai, zuikelių žiurkės nemėgsta. Girdėjau, zuikeliams užmigus, jos įsigraužia į vidų ir siurbia, siurbia, siurbia...
Eks: Siurbėlė, pati nuostabiausia siurbėlėlė...
Grimerė: lėlė...
Kai tik prieinama prie to taško, kuomet Eksas ir Grimerė imsis intymių veiskmų, muzika pradeda garsėti, pasirodo prodiuseris.
Grimerė: Arba dar šįvakar mano sąskaitoj parplaukia keturi skaičiai, arba ryt iškart paspaudžiu Send mygtuką. Patikėk, nuosekliai išdėsčiau, kuo visas šis žiurkynas paremtas, kas ką kur ir kiek nuplovė, perplovė, įplovė. Žinai, tas kodinis kas kiek kam labai jau neblogas reikalas. Trys atsakymai ir viskas kaip ant lėkštutės. Įsivaizduoji, kad čia niekas nieko nežino? Įsivaizduoji, kad tyla reiškia nuolankumą? Oi, klysti, jaunikaiti, oi klysti, šįkart tyla - gerai suręsta taktika. Iki čia (rodo iki kur), iki čia visi Jūs ir visos jūsų Žiurkės! Iki čia!!! Vienas paspaudimas šiuo nagu ir kalbėsimės telefonu graudulingai žiūrėdami pro stiklinę cypės sieną. O ten, sako, irgi būna neblogų žiurkyčių nachalevai, arba blogiausiu atveju – papigiai. O iš ten galėsi ir toliau pūsti savo mėšlą į telikines smegenis.
Prodiuseris: Kas dar?
Grimerė: Tu tikrai, visiškas asilas.
Prodiuseris: Bet žymiai geriau nei skunkas.
Grimerė: Skunko bezdalas gardesnis už tavo Žiurkynus.
Prodiuseris: Parodykit riešus. Parodykit.
Grimerė: Kaip tau ne gėda?
Prodiuseris: Tokia daili moteris... Ir tikrai jokių požymių, kad esate sulaikyta, pririšta, kankinama, kad tik iš čia neišeitumėt. Tik štai KAŽKAIP niekaip nesuprantu, kodėl čia stovit?
Grimerė: Paskutinis patepimas, Jūsų didenybe - šįvakar.
Prodiuseris: Rauda veržias iš krūtinės.
Grimerė: Dar ir kaip veršis, jei šįvakar neparplauks pusės metų atlygis. Ir ne man vienai!(sau) Idiotų generolas.
Pasigirsta kokybiška klubinė muzika.
ANTRA SCENA
Prodiuseris: (scenos uždanga vis dar uždara) Iiiir taiiiiip! Ar Jūs pasiruošę didžiausiam visatos eksperimentui? Ar Jūsų delnai jau kaista, vien išgirdus tą saldžiarūkštį žodį Žiurkės. Ar Jūs pasiruošę plačiai praverti jas? Tas nuodėmingumu varvančias duris? Ar girdit? Jos po truputį veriasi! Bet trūksta maišto, trūksta trenksmo, trūksta... Žiurkės mėgsta triukšmą, žiurkės mėgsta rūką, blizges... Ar galime padaryti daug triukšmo? Ar galime padaryti dar daugiau triukšmo? Ar galima padaryti daug blizgesio? Ir taip, mielieji, sveiki atvykę, į ŽIURKIŲ pasaulį!!!
Prasiveria scenos uždanga. Muzika garsėja. Dūmai. Scenoje dj pultas, geležiniai aukštoki stalai, sujungti į kvadratą su tuščia ertme viduryje. Jie atrodo, kaip metalinis podiumas, kuriuo grakščiai, kaip Victoria Secret angelai, keliauja Žiurkės. Tiksliau, moterys su žiurkių galvomis – silikoninėmis ir pūkuotomis kaukėmis. Nuo lieknų iki apvalesnių formų. Jos visos juda nepriekaištingai. Vaikščiodamos, demonstruodamos save, savo judesius, kiekviena karts nuo karto stabteli centre ir apžvelgdama žiūrovus, koketuoja su pagrindine kamera - žiūrovu. Pasirodo Eks.
Eks: Mmm... Moteris. Tas nepriekaištingas ir tobulas žodis. Meno kūrinys be pabaigos. Mūsų kryžiažodžiai. Sudoku ir iki galo ne visad suvedžioti taškai. Mmm – Moteris - mūsų stebuklas, mūsų protas, jausmas, įniršis, nerštas, pragaras su begale dūmų, mūsų troškulys, troškinys ir nesuskaičiuojami vakarai be vakarienės, nes užtenka, jog pusryčiams ir pietums mažiausiai penkis kartus buvo patiektas žiurkiškai nesuvaldomas aistros aktas. Moteris - mūsų dykuma ir mūsų vandenys, mūsų neišgeriami vandenynai ir vis dar neiššifruoti Pin kodai. Mūsų karas, mūsų maištas ir badas! (Žiurkės leidžiasi laiptais, kurie primontuoti prie geležinių stalų, o jas keičia trys vyrai.) O štai štai ir jie! Mūsų šio nuotykio didvyriai, narsuoliai, išdrįsę drąsiai stoti prieš gamtą, sakydami: gali būti ir tobuliau! Pasitikite, štai jie, tobulybės ieškotojai! (Vyrų burnose čiulpinukai. Laiptais kyla ant stalų, išsirikiuoja. Iš kitos pusės vėl ant stalų grįžta penkios Žiurkės su metaliniais padėklais (ant jų šlepetės ir kūną aptempiantys triko - kombiai). Joms sustojus, muzika nutyla. Žiurkės kulniukais iškalena ritmą, kuris mena laikrodžio tiksėjimą. Kai laikas eina į pabaigą, prasideda ir nagais dvigubai greitesnis kalenimas į padėklus. Žinoma, žiurkių nagai, nepriekaištingai ilgi. Tai priklauso nuo kiekvienos žiurkės patirties. Ir vidinės filosofijos.)
Eks: (vyrams) Džentelmenai, turite tik po penkias sekundes pakerėti kurią nors iš mūsų Žiurkyčių!
Kiekvienas vyras, sulaukęs savo eilės (sekundžių) bando privilioti bent vieną Žiurkę.
Sirena. Žiurkės iškart atsipalaiduoja, dvi iš jų nulekia parūkyt. Eks pasisveikina su vyrais atvykusiais į Eksperimentą.
ANTRA SCENA
Naujokė bando prisidegti cigaretę, bet degtukai vis užgęsta.
Žiurkė senbuvė: Iš pirmo karto niekad nepavyksta?
Žiurkė naujokė: Nu. O žiebtuvėlių nekenčiu. Skleidžia kažkokį dirbtinumą. Tarsi ugnis dirbtina.
Žiurkė senbuvė: Ką savaitgaly?
Žiurkė naujokė: Ką, ką. Kaip visad.
Žiurkė senbuvė: Na ir aukštos materijos tavo kantrybė. Aš vis laukiu, kada Tau nusibos.
Žiurkė naujokė: Žiūrėk į savo vagą. Ten irgi yra ką paveikt.
Žiurkė senbuvė: O tu žiūriu greit pamiršti, kas tau sakoma…
Žiurkė naujokė: Tau atrodo, kad viskas taip paprasta? Gerai. Pabandom taip: o tu išvis žinai, kas yra meilė?
Žiurkė senbuvė: Oi tik nepradedam tų savo tiurleliūškių…
Žiurkė naujokė: Vat ne, dabar rimtai, va pakalbam. Pakalbam, kas yra meilė?
Žiurkė senbuvė:(atkiša smilkstančią cigaretę) Meilė? Va.
Žiurkė naujokė: Nu?
Žiurkė senbuvė: Nu.
Žiurkė naujokė: Cigaretė?
Žiurkė senbuvė: Ir dūmas. Va, žiūrėk.(suklūsta ir abi stebi smilkstančiąją)
Žiurkė naujokė: (po kurio laiko) Mes čia atėjom parūkyt ar medituot?
Žiurkė senbuvė: Tai ir yra meilė. Čia ji trunka tol, kol eina dūmas. O paskui… tik smirdantis bikas. Smirdantis bikas ant ištisinės gyvenimo vagos. Eini, o vis tiek iš paskos smirdi.
Žiurkė naujokė: Tai būk protingesnė: vagoj kas metrą ar kilometrą pridėliok puslitrinių. Kai tik susmilksa, pyst - ir į stiklinį narvelį. Atminimui. O va, užtad eini į priekį ir nesmirdi.
Žiurkė senbuvė: Na, tada jau gyvenčiau kaip stiklainių fabrike, kuriame brandinami geriau išsilaikę bikai.
Tyla. Jos vis dar rūko.
Žiurkė senbuvė: Žiūrėk, o tu skaitei Alchemiką?
Žiurkė naujokė: Apie tas avis?
Žiurkė senbuvė: Mylėdami visada stengiamės atrodyti geresni, nei esame.
Žiurkė naujokė: Ką tuo nori pasakyt?
Žiurkė senbuvė: Tu jam per gera. Jis to nevertas. Ir kuo būsi jam geresnė, tuo labiau prasmirsi šituo.(pasikviečia artėliau savęs ir prieš pat akis pakiša kišeninį veidrodėlį) Ateik čia, lėlyte, ateik. Žiūrėk!
Žiurkė naujokė: Ką?
Žiūrėk senbuvė: Coelho, sakė ką? Žiūrėk!
Žiūrėk naujokė: Nu.
Žiurkė senbuvė: Ką matai?
Žiurkė naujokė: Tavo nukramtytą nagą ir...
Žiurkė senbuvė: Supratai? Tu per stipri. Per stipri ir per gera, per gardi šitam Troliui (Eksui). Tu žinai, kad čia jo idėja? Tu žinai, kad čia jis viską daro? Tu žinai, kad čia jo smegenys? Ar matei, jo kompą? Ten tūkstačiai nuogų bobų. Tūkstančiai ratu besisukančių vištaičių. Tu jam eilinė žiurkė į kurią įsisiurbęs, greit atšoks ir pabėgs. Tu galvoji, kad tu tokia vienintelė? Vaikeli, jis su visom taip. Galvoji,(į veidrodį) jam įdomios tos akys? Jam įdomus tas gylis ir didelė stiprybė? Jam įdomi laikinai sukalta nauja odinė skulptūra: nauji papai, užpakalis, linkis, klubai. Už savaitės kitos, mane pakeis kita, ir tu jau būsi pažymėta antruoju – antrinės žaliavos numeriu. Visos mes tą perėjom. Visas įspėjam. Tave taip pat. Dar turi laiko iš čia pasišalint nepastebėta. Ženkliuką (visos žiurkės, kaip galvijai ausyse yra sunumeruotos ženklais) kantriai su degtukais palydyk ir jis prasiseks...
Žiurkė naujokė: Pažiūrėk, (atsukdama veidrodėlį į Senbuvę ir jį nuleisdama iki bambos)pažiūrėk! Matai, tą šlykštų kirminą? Kaip jis vadinasi? Pavydas? Ane? Tai va, pažiūrėk, įdėmiai pažiūrėk, kaip jis šlykščiai tavyje raitosi...
Žiurkė senbuvė: (uždarydama veidrodėlį) Pamatysi. Tik veidrodis jau rodys ką kitą. O tada jau ir profesorius Coelho, lėlyte, nebepadės. (pradeda skambėti foninė muzika. Žiurkės eina į žiūrovinę salę ir dalina trijų spalvų žetonėlius. Kad įsibėgėjus laidos filmavimui, žiūrovai galėtų balsuoti ir nulemti, kuriam pasiseks susikurti, susipažinti ir gal net laimėti savo TOBULĄJĄ moterį) Žinai, kas yra meilė? Jausmas, kuris į skutelius suplėšo smegenis ir nužemina tave iki kvailybės. (Rūko kitą cigaretę ir stebi, kaip žiurkės koketuodamos dirba. Nusiima Žiurkės galvą ir laiko ją, kaip motociklininko šalmą) (sau) Aha, tėveli, Coelho, sakai akys parodo sielos stiprybę. (Naujokei) Tavo akys kitokios. Jos per protingos, kad čia būtum... šiaip sau. (Didelė pauzė) Buvai jo namuose? Juk net tėvas Paulas sakė: negalima pasitikėti žmogum, nemačius jo namų. (Užgesina cigaretę, įmeta ją į pusės litro stiklainį, nuorūkomis užpildytą stiklainį, ir paskubomis nueina prie Eksperimento dalyvių.)
TREČIA SCENA
I
Grimerė apžiūrinėja dalyvių nagus, rankose visos priemonės, reikalingos blogam lakavimui pataisyti (acetonas, vatos gabalėliai, nagų lakai, dildės).
Grimerė (apžiūrinėdama prieš laidą nulakuotus nagus, ir juos dengdama antru sluoksniu, nesusilaiko): Blecha, kuris juos atrinkinėjo? Kas čia jums visiems smegenų žieves nuskuto? Juk sakiau, kad pūstumėt, pūstumėt ir kol nenudžiūna, nieko nedaryt.
Gints: Tai ir pučiau..
Grimerė: Kur tu pūtei? Į nagus, o ne… (Danieliui) Ką tu čia prisidirbai? Juk aiškiai sakiau, kad skust juos reikia, o paskui va: taiso taiso tuos plaukus, taisos taisos ir visas darbas per niekais. Jonikai (operatoriui), šiandien nagų iš arti nepritrauk. Dirbi, dirbi, dirbi, dirbi, o kaip rezultato normalaus nėr taip nėr. Normaliai laikyk, gali ištiest?
Danielius: Tai kad neišsitiesia..
Grimerė: Tai gerai, ištiesk.
Danielius: Tai sakau neišsitiesia.
Grimerė: O kas čia? (grimerė sužiūra į nosį) Staigiai visi parodot!(Vyrai išsirikiuoja ir smakrus pakelia taip, kad Grimerei būtų geriau apžiūrėti nosis) Aha. Supratau. (Kolegoms) Kuris vakar darėt atranką? Sužinosi, žmogau, čia dorą atsakymą. Judu laisvi (Gintui ir Laurijonui), o Tu, zuikeli, užmerk akis. Merk merk. Merk, sakau. Dar stipriau. Dar. Nu ką čia darai, merk taip tarsi norėtum, kad kakis neišeitų pro akis.
Danielius: Kas?
Grimerė: Kas, kas – tas, ką tūlike nuleidi. (Danielius stipriai užsimerkia) O... ir nė cypt. Visi nusisukat (visiems esantiems scenoje ir salėje). Gi gražiai paprašiau nusisukt... Norėtum, kad ir į tave žiūrėtų tokią gėdingą akimirką? Ar, tavo manymu, tą baidyklę, palikt? Įsivaizduok: laidos metu, netikėtai operatorius pritraukia Tavo nosį, o iš jos, kaip koks suslikas, išdavikas tyko juodas, dygus, storas ir tvirtas, kaip Stelmužės ąžuolas, nosplaukis? Fu, ane? Sakau, užsimerk ir važiuojam! (pincetu išrauna plauką ir jį įdeda į mažą celofaninį maišelį. Danielius šią ceremoniją garbingai iškenčia, vos vos, cypteldamas)
II
Gints (paėjėjęs į šoną per telefono garsiakalbį bendrauja su mama): Alio, alio, labas, mamukai.
Mama: Nutiko kas?
Gints: Spėk, kur esu!
Mama: Vėl sėdai?
Nea, šįsyk įdomiau.
Mama: Ai, gal nepasakok.
Gints: Pamatysi mane per teliką.
Mama: O Viešpatie, tai ką dabar prisidirbai? Jau ieško kažkas?
Gints: Ne manęs, o aš. Mamukai, greit supažindinsiu tave su savo būsima žmona. Ruoškis. Cepakus raityk.
Mama: Kelinta čia jau?
Gints: Ne, ne, mamukai, čia tokia bus pirmoji.
Mama: Žinau, aš tas tavo pirmasias. Visos tau jos pirmos, o paskui... Ne, nebevesk man jos. Tų pažinčių man gana.
Gints: Nu, mamukai, kodėl tu taip. Aš gi dabar parsivešiu svajonių žmoną. Tobulybę. Gražutę, smagutę, meilutę, darbštutę. Tokią, apie kurią tu visad svajojai. Ir tamsiaplaukė, rudų akių, gryn gryn kaip tavo mamos močiutės sesers Reginos.
Mama: Ko tu čia šlebizavoji?
Gints: Ai, čiulpinuką raizgau, tai taip ir gaunas. Davė čia tokį, ale patikrinimui, kas galingesnis ir ilgiau išlaikys nesukramtęs. Velnias, skanus, bet vis pataupau, pataupau ir žiūrėk, laimėsiu!
Mama: Rimtai sakyk: kur esi ir ką čia suki?
Gints: Mamukai, turiu lėkt. Tu fb pasikurk.
Mama: Va, va. Prašau man nufotkint, kur esi.
Gints: Bučkių pilnas X penktas(BMW – a.p) parskrieja. Paka.
Mama: Aha. Aš duosiu tau paka. Selfį tik siųsk. Ir perspėju: jei būsi nekondicijoj, tai taip ir žinok.
Pokalbis pasibaigia. Gintas tuoj pat užima savo vietą studijoje.
III
Gints: Kas?
Grimetė: Anas.
Gints: Kas?
Grimerė: Kuri spalva gali atspindėti Tavo gyvenimo filosofiją? Kuri galėtų būtų Tavo simbolis?
Gints: Kas toks?
Grimetė: Nu tas, kur pamatai ir supranti, kas tu.
Gints: Nu jo į tave pažiūrėjus, iškart pasakai, kas tu per simbolis. Tik galva neišneša, kuriam papūgų gengui priklausai.
Grimerė: Atsargiai, tu, treningine kanarele, nežinai, ką ši gengė gali.
Prodiuseris: Lidija, vėl pradedi?
Grimerė: Aš? Blecha, kiek galima? Aš ir aš. Jums visai? O tu (Gintui) ir liksi su žydra, norėjau pataisyt, bet kaip matau tu tu ku tu ku...(išeidama, pabarbena į geležinį stalą)
Gints: Kanarėle, daug čiulbėjus, netoli skrisi...
Laidos reklaminis klipas. Jame žiūrovui pateikiama laidos esmė: kiekvienas vyras pasidalina savo pageidavimais, kaip turėtų atrodyti jų išsvajota moteris. Nuo to, kaip ji atrodo, iki to, koks jos vidus. Dalyvauja penki vyrai. Laidoje asistuoja – Žiurkės. Moterys, kurių veidus dengia šio graužiko galvos. Tikslas – sukurti tokią moterį, kurios vyras niekada nenorėtų pavadinti Žiurke. Ar tai išvis įmanoma? Iš trijų vyrų, atrenkami du verti tęsti eskperimentą – tobulos moters kūrimą. Tą padaro laidoje asistuojančios moterys arba prodiuseris. Nugalėtoją, išrenka žiūrovas, balsuodamas spalvomis (todėl vyrų nagai ir nulakuoti skirtingom spalvom – jų ženkais.) Reklaminis klipas pasibaigia, visi grįžta į savo vietas.)
KETVRITA SCENA
Muzika. Scenoje iš viršaus nusileidžia mikrofonai. Žiurkės vyrus stalais priveža į kiekvienam numatytą vietą. Ekrane pasirodo skaičius vienas.
Balsas: Gražuoli, koks tavo vardas? Gal gali trumpai prisistatyti?
Gints: Gints. Dar kartais draugeliai vaidina Gince. Mamukas Gintuliu. Tikiu, kad Ji bus ta, kuriai irgi leisiu taip mane vadinti.
Laurionas: Sveikos, Moterys. Esu Laurionas. Dj. Tikiu, kad šiandien įvyks stebuklas ir sukursiu savo svajonių nakties bendrakeleivę, kurios širdies plakimas sujungtas su mano, bus pats gražiausias remixas. Mano kuprinė paruošta, o Tavo?
Dalielius: Damos, Danieliui garbė su Jumis susipažinti. O čia -(parodo į rankose laikomą, telefoną) tai, kas yra čia (parodo į galvą) ir čia (širdį) viename. (Iš telefono užleidžia Marilyn Manson kūrinį. Po kelių sekundžių jis nutyla.)
Ekrane pasirodo skaičius aštuoni.
Balsas: Jeigu galėtum, kokios veislės šuo būtum?
Gints (išsitraukia iš kišenės Balioną): Būčiau tas... Nu tas toks kaip kalnas, vieni raumenys. Tas, kur mažai seilijasi. Ir mėgsta balionus. Draugelis tokį turėjo, tai kiekvieną rytą varydavo ne ėst jam įkalt į bliūdą, o pripūst balioną. Ir Lapinas, šuns vardas, su tuo balioniku žaisdavo, žaisdavo, kol susprogdindavo. Ir taip kiekvieną rytą, primetat? Žviegdavom iki nukritimo, kai užsikačelinęs kalnas sėsdavo į savo x penktą ir nuo aštuonių ryto varydavo pirkt balionų, nes Lapinui pachmielas. Prikin?
Laurionas: Vilkas. Vienareikšmiškai vilkas. Dar geriau keli vilkai, kurie lydėtų vienas kitą ilgoj kelionėj, kurie būtų tylos bičiuliai. Tarsi atspindžiai. Laisvė. Maištas. Mes. Taip, jeigu turėčiau galimybę, būčiau du vilkai.
Gints: Deep...
Danielius: Būčiau liūtas.
Gints: Jo, liūtas točnai yra šuo.
Eks: Ir paskutinis!
Ekrane pasirodo skaičius nulis.
Gints: Kaip du kart du: 1828945
Laurionas: 1857844 ir, žinoma, neišmatuojamas vidus.
Danielius: 1896845.
Gints(Laurionui): Nesąmonė. Rimtai? Gerai, ūgis galbūt, svoris - irgi, nu bet… (pažiūri į savo batus) nu točnai ne. Pamatuojam? Davai, imam ir pamatuojam!
Danielius: O tai gal pamatuojam tai, kas nepamatuojama?
Gints: Tipo kietas?
Laurionas: Tipo tuščias?
Gitns: Bachūras, gal nusiraminam? Kad kali čia savo technūškes, tai dar nereikšia, kad esi MahomeTas.
Laurionas: Tai davai stojam ant svarstykių ir pasisveriam!
Prodiuseris: (operatoriui) Pagrindinę. Imam pagrindinę. Jokios reklamos. Tegul pasipliekia.
Žiurkė naujokė: Zuikeli, galiu kai ko paklaust?
Prodiuseris: O Laurioną metam lauk. Jis visiškai ne į temą. Kai tik prasižioja, taip ir noris išjungt. Kanalą. Paliekam tuos du. Praneškit kas nors Žiurkėms, kad jos labiau provokuotų Gincę. Važiuojam!
Gints: Tu visai daužtas? Svajonių jaunikis, virtęs penkiais vilkšuniais. Atispeikėk! Pamatuojam, sako. Va, einam pamatuojam kai ką kitą, jei toks kietas. Tai kas realu, kas apčiuopiama. Kas aišku, o ne slėpynių žaist: pamatuojam mano sielą... Rimtai? Kas tau sakė, kad ji sveria? Nu? Kur tos svartyklės? Nu? Kaip čia man imt taip va pyst ir atsidaryt, išsiimt, patiekt tą sielą, a? Tik paukšt (demonstratyviai rodo, kaip ištraukia savo sielą ir ją padeda ant svarstyklių) ir oba: penki kilai. Nu bet trūksta, nueina pas Žiurkę: pupa, davai pačios prikolniausios, bet ir su tokiu vidiniu paraku, pasverk porą kilų, o tos su gebėjimu lochus ištrint žvilgsniu – du su puse. Tai iš viso... keturi su puse kilogramo. Pasiimu, sumaišau su esamu kiekiu, suminkau ir kaip plastielkos gabalą pyst atgal. Užrakinu ir laukiu, kol pajusiu SVORĮ. Deeeppp. Lochas! Per tave visa čiupą čiupsą sukaliau!
Signalas. Muzika. Žiurkių podiuminis ėjimas, kurio metu viena Žiurkė atsitoja prie Ginto, kita - prie Danieliaus. Visos likusios žiurkės laukia Laurijono prie scenos krašto su jo atsineštais daiktais ir drabužiais. Jam paduodami daiktai ir vyras palydimas į žiūrovinę dalį. Eks paragina palydėti dalyvį plojimais, nes, deja, jis nebetenka teisės kurti svajonių moters. Prieš atsisėdant žiūrovinėj daly, Laurijonas nueina pas grimerę, kad ši nuvalytų rožinį laką nuo nagų. Žiurkės judesiais taip pat akcentuoja, kad rožinis žetonas balsavime nebegalios. Lieka tik du: žydras (Ginto) ir spiginančiai žalias (Danieliaus).
PENKTA SCENA
Žiurkė naujokė: Zuikeli, tu nesupyk, bet noriu, kai ko paklaust.
Prodiuseris: Pirma - nedrįsk manęs taip vadint. Antra - ne dabar.
Žiurkė naujokė: Bet tai labai svarbu...
Prodiuseris: Aš aiškiai pasakiau!
Žiurkė naujokė: Kodėl tu niekada manęs nepasikvieti į namus?
Prodiuseris:(kolegoms) palaukit. Lėlyte, kaip tai ne?
Žiurkė naujokė: Na, niekada...
Prodiuseris: Tu buvai namuose, tik juose kol kas tamsu. Juose nėra nei prabangių toršerų, nei sidabrinių įrankių, nei dvigalvio liūto iškamšos, nei lovos, per visą trečią aukštą...
Žiurkė naujokė: Tu mane kvailini.
Prodiuseris: Ai, galvok ką nori.
Žiurkė naujokė: Tu taip lengvai gali mane nušveisti?
Prodiuseris: Kuri tau jau smegenis praplovė?
Žiurkė naujokė: Nei viena. Tu man jas nuolat plauni. Kaip aš galiu tavimi pasitikėti?
Prodiuseris: Va taip iš niekur nieko.
Žiurkė naujokė: Tai įrodyk. Įrodyk, kad yra kitaip. Nusivežk šiandien mane į namus. Man visai nesvarbu, kad jie dar pilnai neįrengti. Nesvarbu, kad nėra tų lokių ir sidabro, aš tik noriu pamatyti, užuosti...
Prodiuseris: OK. Tik žinok - tavim nusivyliau.
Žiurkė naujokė: Aš tik noriu tavim visiškai pasitikėti. Pasistenk suprast...
Produseris: Penki, lėk, keturi, trys, du, vienas. Važiuojam!
ŠEŠTA SCENA
Muzika. Žiurkės apverčia metalinius stalus vertikaliai. Kad šie atrodytų, kaip geležiniai molbertai. Tą pamatę vyrai iškart pasiima iš Žiurkių Markerius ir piešia savo svajonių M. Kol jie piešia, žiurkės stoja prie mikrofonų ir sava kalba dainuoja atmosferinį kūrinį. Po kurio laiko akivaizdu, kad jos taip iš tikrųjų kalbasi.
Žiurkė: (apie naujokę) Matot? Ar matot? Ji nesupranta? Kai ji dainuoja, ji mūsų negirdi! Taip gi nebūna!
Žiurkė: Taip gi nebūna!
Žiurkė: Puikiai prisimenu, kai sutartyje yra punktas: sutinku, kad paženklinus, iškart įsiskiepys Žiurkių kalba, kuria mes turim teisę kalbėtis tarpusavy, kad kuo mažiau skleistume triukšmo Prodiuseriui.
Žiurkės: Mergos, ryškiai nujaučiu kažką negero.
Žiurkė: Bet kaip ji čia pateko, kaip ji praėjo patikros sistemą, jeigu yra ne mūsiškė?
Žiurkė: Nemanai, kad per durnas klausimas?
Žiurkė: Žiūrėk, ji žiūri lyg niekur nieko ir nesupranta, kad mes pliotkinam apie ją. Ji mano, kad mes su ja dainuojam.
Žiurkė: Suka, man ji iškart kėlė įtarimą. Ir tas užpakalis...
Žiurkė: Jo...tas užpakalis vizgina kažką negera.
Žiurkė: Gerai, planas toks...
(Ir ties šia fraze Žiurkės supranta - nebesusikalba. Jos niūniuoja, nors ir nori kalbėtis. Suvokia, kad su sistema kažkas negerai. Kad ji, ko gero, nulaužta. Neilgai trukus, muzika nutyla. Pasilieka tik viena Žiurkė su sava muzikine linija. Naujokė.
Eks: Mes daug kalbame apie moteris. Mes daug apie jas svajojame. Svajones kartais galime net užuosti, galime puikiai matyti jų spalvas, girdėti juoką ar tylų: labas rytas, kaip gera stebėti tave miegantį… Pats metas pasižiūrėti apie kokią moterį svajoja mūsų Eksperimento herojai. (Įsižiebia šviesa į Danielio piešinį)
Eks: Danieliau, prašau pakomentuokite.
Danielius: Tai va. Mano tobula moteris. Protinga. Jautri, bet neisterikuojanti. Elegantiška. Avinti aukštakulnius ir dėvinti kostiumėlį. Sukneles. Moteriška. Kvepianti. Grakščiai laikanti vyno taurę. Koketuojanti. Šeimyniška, tačiau ir siekianti karjeros. Seksuali. Vilioklė, kuriai miegamasis - tobula erdvė eksperimentams. Seksualūs apatiniai. Vaidmenys. Ieškojimai. Atviras mąstymas. Racionalumas. Taupumas..
Eks: Ko negalėtum pakęsti savo moteryje?
Danielius: Isterijų. Smarvės. Išlaidumo. Aš turiu ja didžiuotis. Kaip ir ji manimi. Taip, mano moteris manimi didžiuotųsis. Ji džiaugtųsi kiekvienu pasiekimu, ji laimintų kiekvieną mano ėjimą. Ji būtų puiki palydovė. Su kuria būnant, būsi tikras: nepadarys gėdos. Ai, ir anglų kalbą pamiršau. Būtinai turi mokėti anglų, rusų ir vokiečių kalbas.
Eks: O kodėl Jūsų moteris neturi krūtų?
Danielius greitai nupiešia tai, ko piešinyje trūksta.
Eks (Žiurkei): Matuojam! (Žiurkė matuoja krūtis)
Eks: Bičiuli, akivaizdu, kad viena krūtis didesnė už kitą. Vos ne dvigubai.
Danielius: Mane veža tiek mažakrūtės, tiek didžiakrūtės. Iš tikrųjų jokio skirtumo. Jeigu moteris aistringa, jeigu ji mane užvaldys, kam rūpi tie dydžiai. Man reikia jos nevaldomos aistros, laisvės. Gyvuliškumo, atvirumo, klyksmų, įkandimų, na, suprantat apie ką aš.
Eks: Pažymim: ji turi turėti dantis.
Danielius: Nieko nesuprantu, juk tai akivaizdu?! Ai, ir ji neturi būti protingesnė už mane. Bet jokiu būdu ne ta, su kuria išvis nėra jokios bendros kalbos.
Eks: Fiksuojam!
Šviesa persijungia į Ginto stalą. Gintas su pasidžiavimu žiūri į savo moterį.
Eks: Va, čia viskas aiškiau. Kaip penktoko matematikos sąsiuvinyje: plaukai, akys, lūpos, ausys, krūtys, vagina, pėdos, tatuiruotė…
Gints: Ir čia ne viskas, dar va. (atsuka kitą stalo pusę)
Eks: Žinoma, sėdmenys, kaip gi be jaunyste prisirpusių sėdmenų.
Gints: Ei, tik atsargiai, atsargiai, čia jau mano. Beje, matuoti čia nieko nereikia: sėdmenys, kad paėmus jaustum: paėmei. Krūtys, kad būtų didesnės, nei delnas. Vat prisiglaudi ir jauti, kad moteris, kad ji visa pilna gyvybės. Stangri.. Ir be pilvo. Matot nėr jokių bangų liekanų! Presiukas, visa kita. Pritūpimai kas trečią rytą. Su štanga. Jo, mano moteris su štanga. Ta, kuri praeina sporto salėj, ir visi nuleidžia liežuvius žemėn. Mano lelka, tokia, kad kai jūroj maudos, visi čekina jos linijikes ir lygina su savo bobom: kodėl manoji ne tokia. Aja jai, aja jai. Tokia lelka gi tobula! Tokia ir x penktui gėdos nepadarys... Nice.
Eks: O tatuiruotė?
Gints: Mano žmona, išsitatuiruos mano močiutės vardą. Japoniškai. Tai, kaip įrodymas, kad ji tikrai nori būti mūsų šeimos dalis. Ir įrodymas, kad čia viskas čiki kaip rimta.
Eks: Pasižiūrėk akylai, ar nieko netrūksta? Paskutinė galimybė kažką dar įpiešti ar ištrinti.
Gintas pogarsiai, pereina dalimis visą savo piešinį. Šiek tiek padidina krūtis.
SEPTINTA SCENA
Eks: Turbūt niekas nepaneigtų, kad moters balsas, vienas iš tų komponentų, kurių praleisti ne valia. Žinoma, nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar moteris čiulbės, ar katiniškai murks, galbūt skambės ramiai ir giliai, kaip sujungti trys vandenynai... Gerbiamieji, jos ateina!
Į sceną, žengia Žiurkės, nešinos Ginto treningą ir Lauriono švarką. Juos apieško. Pirmoji prie mikrofono stoja Lauriono švarką tikrinusi.
Žiurkės balsas: Suit supply.
(Taip eina viena po kitos prie mikrofono, bandydamos savo balsines pajėgas. Kol nei vienas moteriškas balsas netinka, Laurionas renkasi: kita, kita, kita... Galų gale, jis išsirenka tinkantį, įtinkantį Žiurkės balsą. Ateina Ginto eilė.)
Gints: Na, žiurkytės, pareikit!(Danieliui) Bet nu rimtai, man čia žiauriai patinka!
Žiurkė, ištraukus, išskalbtą popieriaus skiautę iš Ginto treninginio švarko, pradedanti skaityti.
Žiurkė: Aš norėčiau kad mudu nubudę...
Gincė: Chebra, stojam! Kur sutartis? Mes apie jokias tokias išdurkes nekalbėjom!
Eks: Gerbiamasis, nurimkite.
Gints: Tu dar ramini? Bičas, gal parodyk, ką pats klyne nešioji, duok viešai pagarsinsiu, nori?
Eks: Jūs gėdijatės to, kas Jums patinka? Jums gėda, kad skaitot poeziją? Juk tai gigantiškas pliusas, moterys dievina skaitančius poeziją.
Gints: Išdurkė čia, supranti, išdurkė!
Eks: Išeinate?
Gints: Aš tau panašus į bobą? (Žiurkei) Pupa, pradėk. Tik žiūrėk, nenuvilk. Man patinka karališkas balsas.
Eks: Pažiūrėkim, ar išgirsim tos išsvajotos karališkos katytės balsą?
Gints: Gers, karališka katytė...
Skambant gyvai klubinei muzikai, viena po kitos eina Žiurkės ant pakylos ir rodo visas įmanomas balsines galimybes
Žiurkė: Aivaras Veiknys
Gincė: Nejaudina. Kita.
Žiurkė: Aivaras Veiknys. Miestas.
Gints: Gal paprikolinot ir užtenka? Kita.
Žiurkė: Viens į kitą alsuotume tyliai..
..
Gints: Kol lyja, kita!
Žiurkė: ...
Gints: Kita! Šitos tyla ne prie ko.
Žiurkė: Tingėtume keltis...
Gints ir Žiurkė: Kol lietūs, nuplauna sudegusį miestą...
Gints: Neskamba. Kartu susipjauna. Kita.
Žiurkė: Tik iglesy miesto palieka, kai virš mūsų susiglaudžia sienos.
Gincė: Tipo viskas? Tipo būčiau ilgesnį nusikopinęs, būtų daugiau balsų? Kur jūsų visas balsų arsenalas? Kas čia per eksperimentas, jeigu nieko neturit. Tokių, gi gatvėj šimtai. O pakimusių, po kiekvieno tūso, pakampės pilnos. Man reikia karališko balso... Karališkai katinikiško. A ja jai, nu netinka. Ką darysim Eks?
Eks: Visada yra programa…
Gints: O, nuo to ir reikėjo pradėt!
Danielius: Palaukit, o aš to rinkdamasis neturėjau žinoti?
Eks: Jūs jau pasirinkote, leiskime pasirinkti ir Jūsų kolegai.
Ant sienos matome, kaip atsiveria programa, kurioje galima žaisti su balsais. Paspaudžiama play.
Gints: Taigi čia mano balsas?
Danielius: Ką, nebūtų jėga kalbėti su moterim, kaip su savim?
Gints: Užsičiaupk tu kostiumuota išnara!
Eks: Kaip suprantu einame prie kito varianto.
Gints: Tu rimtai?
Eks: Štai, Žiurkė. Ją valdant, valdysis ir pelytė, turit pusę minutės, atrasti sau tinkamą moters balsą.
Gints: Ta prasme: šitą grožį liečiu, o ją liečiant, vaikšto...
Eks: Pelė lange.
Gints: Prikolas! Bandom! (Danieliui) Gailėkis, papilkėjus išnara! Seeja!
Matome, kaip Gintas valdydamas Žiurkę, keičia ir keičia moteriškus balsus. Laikui einant į pabaigą, pastringa programa. Bet jis spėja atstrigdinti ir Gintas pasilieka prie savo šiaip ne taip susikurto sintetinio jam seksualaus balso.
Gints: Nu jėga! Ačiū, žiurkyte…
AŠTUNTA SCENA
Muzika. Iš viršaus nuleidžiami trumpo ugninių plaukų ir tamsių ilgų garbanotų plaukų perukai. Juos, jau prieš ateinant, dalyviai buvo pasirinkę. Muzika. Dvi žiurkės Danieliui ir Gintui užriša akis. Įeina kitos Žiurkės, nešinos padėklais ant kurių – įvairių dydžių kūtys. Kai tik kuri žiurkė bando, prieiti prie Prodiuserio ir jį perspėti apie nesklandumus su Naujoke, vietoje kalbos ima dainuoti nesuprantama kalba. Vos tik Eks vieną nuveja, ateina kita. Jos įvairiausiais būdais mėgina, atkreipti jo dėmesį. Bando užrašyti ant dalyvių molbertų, bet kaip tik bando rašyti, viskas išnyksta akimirksniu. Prodiuseris, kol kas į tai stipriai nereaguoja. Nors puikiai viską mato.
Eks: Bičiuliai, atėjo metas lytėjimui. Vienam maloniausiam procesui. Net neabejoju, kad vos tik palietę, Jūs pajusit apie ką mes kalbame. Susikaupkite, nes Jūsų pasirinkimas bus lemiamas. Piešti yra viena. Metas rinktis realiai. Dėmėsio, šviesą į studiją. Vyrai, lai rankos pajunta laisvę…
Padėklai atidengiami. Vyrai paliečia po pirmą krūtį.
Gints: Papai?
Danielius: Ši krūtinė nijokia.
Gints: Parodyk. Juk tai… Kad beveik kaip mano.
Danielius: Čia… C dydis,o čia: oi, tikrai A.
Gints: Nu ne, pas mane A buvo.
Danieliaus: Tikrai ne, nes va va, na, konkrečiai ir tvirtai A pas mane.
Kai vyrai tvirčiau suspaudžia krūtis, jos sucypsi, kaip guminiai žaislai.
Gints: Nu ir turėk, man reikia C mažiausiai. Duokit man C. Ok. Pats susirasiu.
Danielius: Klausimas: ar galima du variantus?
Eks: Jeigu pageidaujate, kad moteris būtų su skirtingo dydžio krūtimis, žinoma.
Gints: Ot būtų prikolas! Arba ne, gal galima, kad kiekvieną savaitės dieną vis kitoks dydis?
Danielius: Ne, geriau, kad būtų kodas, kur pasirenki, kurią dieną, kuris dydis. Apskritai, kodėl nesukūrus programos, kur kada tik panorėjęs pasidarai taip, kaip reikia. Pagal nuotaiką. Paukšt - vieną dieną C, kitą - b ir d, kita - dvi vos įžiūrimi nuliukai ir trumpas ugninės spalvos kirpimas...
Gints: Seni, aš už! Nors ne… mano mamkai, tai būtų per daug. Įsivaizduok, ji matytų kad žmona vis kita ir kita, tik balsas išlieka tas pats.
Danielius: Fuck. Balsą tai pamiršau...
Gints: Aš tai pažymėjau, kad maniškė bus čiulbuonėlis. (glostydamas C krūtį)
Eks: Kaip suprantame, jau pasirinkote?
Danielius: Visiškai taip.
Gints: Nu aš tarp dviejų variantų...
Prasideda laiko kapsėjimas.
Gints: Nu nors nespauskit? Ai, nu gerai jau gerai, šitie. Šita. Ai, nu supratot.
Eks: Įdomu...
Žiurkės krūtis nuneša prie vyrų molbertų ir viskas panašėja, kaip į ŠMC parodos ekpoziciją.
Eks: Ar svarbu, kokia Jūsų moters gyvenimo filosofija?
Gints: Ei, ei, apie filosofijas mes nieko nesitarėm!
Danielius: Aš turiu svarbesnį klausimą.
Eks: Įdomu.
Danielius: O kaip su vagina?
Gints: Tipo rinksimės?
Muzika. Nusileidžia Gaubtas. Tarsi erdvė, į kurią eitum balsuoti.
Eks: Vyrai, drąsiai, užeikit.
Gints: Rimtai??
Vyrai nueina.
Gints: Pala, pala. O tai čia tipo dabar imt ir matuot? Ei, seni, čia tipo, dabar...
Eks: Instrukcija prie pirmos vaginos. A- prasisegti kombį; b – išsiimi ir matuoji, tikrini, kuri tobuliausia. Elementaru.
Gints: Nu įdomiai čia įdomiai...
Danielius išeina iš kabinos.
Danielius: Kur padėt?
Eks: Prie krūtų.
Danielius: Nedidelis pastebėjimas: mažas pasirinkimas. Tai pernelyg svarbu, kad būtų taip skurdu pasirinkime. Pasijutau kaip užmiesčio kioskely. Visko yra, ko nesinorėtų.
Gints: O galim pristabdyt filmavimą?
Eks: Čia tiesioginis.
Gints: Tipo..
Skambutis, sklindantis iš Ginto kelnių.
Anonsinis klipas.
Prodiuseris: Gintai junk lauk telefoną. Tau ką sutarty neaiškiai parašyta-telefonai išjungiami? Darka, kur reitingai? Atsiveria didelė reitingų diagrama. Akivaizdu, kad jie labai vinguriuojantys. Bet prodiuseris, kartu su žiurkėms puikiai atseka, ties kur reitingai kyla, ties kur leidžiasi. Tyrinėjant lentelę ir darant likusios laidos planą, žiurkės visos kartu sužiūra į Prodiuserį ir ima prie jo murkstytis. Dainuoti.
Prodiuseris: Staigiai, susitvarkot ir einat ant stalų! Bent vienas mirktelėjimas ne į tą pusę ir visos į kanalizaciją. (šios susigūžia) Po vieną ir be jokio gailesčio! O ten užvirs naujas gyvenimas, naujos taisyklės su gatviniais katinais. O gatviniai katinukai, žiurkyčių nemyli, jie jas išdarinėja po kaulelį ir kolekcionuoja. Girdėjau, eksperimentuoja ir išradinėja žiurkiasparnį. Ir jiems labai trūksta dalių... Čia mano Žiurkynas ir į jį ateina, tas kas turi įeti. (Žiurkės vienu mostu visos kartu ima kasytis ausis, kuriose – ženkliukai) Aš toks lochas? Pasakykit, pagal Jus aš toks lochas? Galvojat, nesuprantu, kad Jūs viską darot, kad tik naujoji lėlytė iš čia pati išsinešdintų ir taip užleistų pirmą vietą paskutiniąjai, kuri kaip tik šįvakar turi būti išmesta? Neapsuksit man ūsų. O tai, kad ji už Jus visas protingesnė, puikiai įrodo, kad jai atėjus ir uždainavus, visos užtilot. Į ją suplaukė visa Jūsų kalbinė informacija. Ką esate kalbėjusios, ką esate nutylėjusios. Tik dabarties ir ateities nėra. Tad ramiai, mažulės. O kad kažkurios laukia nutekėjimas, tą žinojot seniai, tad dainuokit, kol dainuojasi ir atšokit nuo mano galvos! (Žiurkės ima dar stipriau murksytis, prodiuseris išeina, jos paskui jį)
Gints: Mama, aš dabar negaliu kalbėti.
Mama: Aš matau, kaip tu negali kalbėti. Mauk tik tas kelnes ir varyk iš ten. Ar tu supranti? Ar tu supranti? Kokią gėdą darai? Kokia gėda?
Gits: Mama, tu ne taip supranti, čia viskas normaliai. Čia gi viskas jau... Jau kitaip nebus. Mes dalyvaujam eksperimente, bet netrukus tai taps kasdienybe. Kaip tavo poteriai, mamukai.
Mama: Paškusva tu! Tu poterius prilyginsi šitiems šėtoniškiems išmilsamas?
Mama: Tu gi su triusikais per visą Lietuvą!
Paleidžiama tranliacija. Telefoną Gintas padeda prie mikrafono. Pats sėdasi ant scenos krašto.
Gints:(rimtai) Tavo Dievas moka sėti? Vat atsakyk: jis mus pasėjo ar išlijo? Pala, pala, Tu čia pas mus šventoji, tai taip išeina, kad tave mažiausiai iškrapyjo, o mane tiesiog išvėmė. Kaip užstrigusią dulkę. Taip, tavo Dievas mane išvėmė, tai eik su juo ir aiškinkis, kodėl šito benkarto, šito menkystos, šito vėmalo, paškustvos, invalido be pažymėjimo smegenys, kaip tėvo.
Mama: O Viepšatie, staigiai mauni kelnes ir varai lauk gėdos visai giminei nedaręs. Grynas tėvas. Grynas tėvas: kai visi normaliai, tai tas be proto. Ir kur tavo protas buvo, kai tu gimei, ką? Kur tavo protas?
Gints: Tas invalidas gi nieko nesugeba, jam tik bambaliai ir padlos galvoj. Į bažnyčią varyte nenuvarysi. Įsivaizduoji, paskambina ir sako: o ir ant kelio visai smagiai šikasi. Išlekiu ant kelio. Lietus pliekia, o tas idiotas pliką šikną atsatęs vidury kelio dergiasi! Įsivaizduoji? O ką aš, aš ir lekiu su maišu iš paskos, kad tik kas nepamatytų... Dieve, Dieve, už ką man tokia kančia? Visų vaikai, kaip vaikai, o šitas... Dieve, Dieve, jei padarei klaidą, meldžiu, ištaisyk, kitaip nepakelsiu. Angele, nebegaliu, tas asilas mane nuvarys į kapines, ar matei? Praveriu duris, o jis baloj vartos ir rėkia ant viso kaimo: užklok mane, užklok? Skambinu į greitąją, sakau: gelbėkit, sūnus guli baloj, ir bando ja užsikloti. Visas kaimas skamba ir smirdi nuo jo bambalinio. Liepė išsiblaivyt ir padėjo ragelį. Dieve, Dieve, už ką man šitaip...
Mama: Eik eik geriau papus grabinėk, eik savo blondę susitransformuok, ji tau galės prigimdyt robotų, galėsi būt laimingas. Nereikės nei: mama, padėk, mama susiknisau, mama, aną, tą ir vė aną. Dieve, dieve, toks vaizdas, kad ne mano vaikas. Toks vaizdas, kad ligoninėj kažkas paėmė ir apkeitė. Jau mažas buvai kaip dešimčia maišų trenktas. Tik kas ir jau žiūrėk lekia laukais, tik kas ir jau visos mamos, išskyrus mane. Tai va dabar pasakyk, pasakyk prieš visą Euroviziją, jei jau toks atviras: kodėl mane vadinai pagrindine? Ką? Kodėl apmyžai visus per naktį taip sunkiai suspaustus sūrius? Ką? (Pauzė.) Blecha... Taigi... Tu berazumi, nu tik grįžk namo (padeda ragelį, išgirdus, kad jos balsas skamba ne tik per telefoną.)
Tyla. Muzika. Žiurkės ateina su padėklais, ant kurių Ginto rūbai. Balionas.
Gintas dar nubėga prie savo metalinio molberto, nuvalo Tobulos moters eskizą, o vietoj jo didelėm raidėm užrašo: tos vagynos (rodyklė į gaubtą)- psychams.
Atsisveikina su Žiurkėm. Ir atsisėda į sau skirtą vieną. Grimerė nori pribėgt ir nuvalyt laką nuo nagų, tačiau Gintas ją sustabdo.
Gints: (žiūrovui) Ką būtum daręs mano vietoj? Rimtai, ką būtum daręs? Arba Jūs? Vat pakalbėkim. Žiūrit, kritikuojat, juokiatės iš šito locho. Jums smagu. Ok. Bet ką šioje situacijoje būtumėt darę? (konkrečiam žiūrovui) O Tu žinai, kad už tai, kad čia esu, man sumokėjo? O tu žinai, kad už tai, kad dabar tau kalbu, aš turėsiu susimokėti, nors neturiu iš ko? Žinai, kodėl jie manęs nestabdo? Nes jie žino, kad jiems tai naudinga. Jie žino, kad aš dabar esu čia tas lochas, kuris visiems juokingas. Taip, aš parsidaviau už penkiasešimt eurų. Taip, aš esu tas, kuris norėjo pamėginti. Tas, kuris norėjo pabėgti. Nuo vaikystės to norėjau. Būdamas devynerių metų, žaislus sumetęs į bobulės megztinį, bėgau iš namų, kiek pajėgdavau. Paskui pareidavau, nes pakely suprasdavau, kad niekur toli nenueisiu. Kad neturiu kur. Taip toli ir nenuėjau. Lig šiol. Bijau pats ką nors nuspręsti, bijau rizikuoti. Lig šiol nepasitikiu, nes juk aš esu berazumis, idiotas, kvailys, kuris ne žinia kieno benkartas. Šioj žemėj gi tokių negali būt. Po kiekvieno benkarto iš pykčio apmyždavau viską, kas pasitaikydavo. Ir tuos sūrius apmyžau, nes aš vertas tik arklių šūdus uostyt. Nuolat kartojo: nusileisk ant žemės. Nusileidau. Ir kas esu? Klounas už 50 eurų. Tik mano raudona pypsinti nosis čia (rodo į krūtinę), ji pypsi ir pypsi: viskas ne taip, ne ten, ne toks, ne toks, ne toks. Taip, aš gal ir atrodau, kaip treningas. Bet ką man daryt, jei man taip patinka? Kas pasikeistų, jeigu užsidėčiau jo (Dalieniaus) vestuvinį švarką, kurį jis nešioja kievieną suknistą dieną? Kas pasikeistų? Nieko! Vistiek būčiau toks pats, tik dar labiau nususęs. Kas kad patinka x penktas, kurio niekad neturėsiu? Aš vis tiek būsiu toks, koks esu. Vis tiek būsiu klounas, kuris nori būti šuniu, kurio vienintelis malonumas - sulaukti ryto ir pažaist su balionu. Kad galiausiai jį susprogdintų.
Ar žinai, šitas miestas prakeiktas,
ir visi čia, visi prakeikti.
Du balandžiai nesugeba keltis,
nes balandžiai ne du - keturi,
nes kai brėkšta, kai dieviškas rytas
melodingai barbena į staktą,
mes nedrįstame sau pasakyti:
aš esu ir yra dar vienatvė.
Tik rakiname lūpose lietų,
kaip rakina mus liūdnas dangus.
O kišenėse pilna monetų,
kad atrodo - išpirksim visus
ir kartosim: vienatvių nebūna,
būna vyrai ir moterys gražios.
Tai žinok, šitą miestą užbūrė
ir seniai jau atburti negali.
Gražu, ane? Aivaras Veiksnys. Gerai čiuvas varo… Baigiau.
Muzika. Įsiblieskia reitingų lentelė. Žiurkės sueina.
DEVINTA SCENA
Prodiuseris: Einam į reklamą! Reitingai!
Kartu su Žiurkėm stebi juos ir diagramuoja.
Prodiuseris: Situacija aiški, Eksai, kaip visad. Turim dešimt minučių. Važiuojam!
Eks: Danieliau, kaip jaučiatės?
Danielius: Įdomiai. Atrodo, kad krūtinėj ugnikalnis virtų.
Eks: Ar manote, kad jau laikas pamatyti savo susikurtą svajonių moterį?
Danielius: Tik dėl to čia esu. Būtų kvaila sakyti: ne ne.
Eks: Jeigu atvirai, ar tikėjotės laimėti?
Danielius: O kuris eina to nesitikėdamas? Žinoma.
Eks: Bet mes turime Jums staigmeną.
Danielius tyli
Eks: Staigmeną į sceną!
Į sceną įžengia visos žiurkės. Iš metalinių stalų suformuoja dvi eiles, tarp jų nusileidžia stiklas. Vienoje pusėje – nieko nėra, kitoje – Danielius ant geležinės kėdės.
Eks: Ką dabar galvojate?
Danielius: Kad viskas labai greitai ir taip netikėta. Net nesitiki, kad netrukus ją pamatysiu (trina rankas į kelnes)
Eks gestu parodo, kad Žiurkės atidarytų padėklą. Ant jo – ausinės. Danielius, virpėdamas užsideda ausines ant ausų. Žiūrovai taip pat girdi, ką ir jis. Kalba jo išsirinktos moters balsas.
Moters balsas: Labas, Danieliau.
Tyla
Moters balsas: Labas, Danieliau...
Tyla
Moters balsas: Labas, Danieliau...
Danielius: Labas.
Moters balsas: Malonu su tavimi susipažinti..
Danielius: Man taip pat. Labai.
Moters balsas: Aš tau turiu staigmeną.
Danielius: Tai Tu man ir esi didžiausia gyvenimo staigmena.
Moters balsas: Didžiausia gyvenimo staigmena, kurios tu...
Danielius: Nenusipelniau? Gali būti. Bet pamatysi, nepasigailėsi, darysiu viską kad nusipelnytumei.
Moters balsas:...kurios tu nepamatysi. Žiūrovai nubalsavo, kad vis tik Gintas iškrito nepelnytai ir jį sugrąžino atgal. Žiūrovai turi teisę, per pusę metų sugrąžinti vieną dalyvį ir jį pakeisti kitu. Labai gaila, Danieliau, bet mudu nesusitiksime... Su meile, aš. (telefono atsijungimo garsas)
Danielius: Kas per nesąmonė? Kuo jis geresnis už mane? Kas čia jį sugrąžino, ką? Kuris? (žiūrovams) Kuris kėlėt jo spalvą? Pakelkit, kas už Ginto sugrįžimą? Prašau, va dabar tiesos akimirką, na, pakelkit. Pasakykit į akis, kad aš jos nevertas. Kad ji man per gera. Išspirkit į akis, o ne už akių? Kuo jis geresnis? X penktu kurio neturi? Intelektu? Savo gyvenimo filosofija? Kultūra? Kuo? Užuot tylėję galit pagaliau drąsiai išreikšti savo nuomonę? Apskirtai Jūs ją turit? Kas čia balsuoja? Kokia čia sistema?
Eks: Danieliau, balsuoja ne tik salėje esantys žiūrovai. Jie balsuoja, jeigu lygiosiomis kova pasibaigia žiūrovų balsavimuose. Deja, šiandien didžiule persvara, į Eksperimentą sugrąžinamas Gintas.
Gints: Taip ir maniau, kad mano lėlytė, bus mano lėlytė.
Danielius atsitraukia neištardamas daugiau nei žodžio, nepasiimdamas nei batų, nei kostiumo. Čiulpinuko pagaliuką numesdamas ant scenos.
Gints: (Danieliui) O maniau, kad zuikutis nusirengs...
Muzika. Stiklas nusileidžia iki pat stalų paviršiaus. Žiurkės sustoja į savo vietas. Pradeda niūniuoti susitikimams specialiai sukurtą atmosferinį kūrinį.
Prodiuseris (patylomis): Įleidžiam!
Įeina standartinio modelio figūros mergina, ilgais juodais garbanotais plaukais, rudomis skvarbiomis akimis, su tatuiruote Ginto močiutės, su C dydžio krūtine bei balsu, kurį susikūrė jis pats. Tyla. Ji mosteli.
Gints: Blecha, kokia tu graži.
(nusileidžia mikrofonai)
Gints: Sakau, blecha kokia tu graži.
Ji nusišypso.
Gints: Ne, gal nesišysok, o nuo tos šypsenos x penkto nepavairuosiu. Nepavairuočiau, jei turėčiau…
Ji susikuklina. Ima glostyti tatuiruote.
Gints: mmm… kaip tu tą neįtikėtinai tiksliai darai. Kaip seksualu… Lėlyte, kada aš galėsiu tave paliesti? Užuosti tavo aksominę odą… Kalbu ir šiurpai kaip traktoriai varinėja po visur. Va… Va, pažiūrėk, matai, kaip varai mane iš proto?
Ji susiriša plaukus
Gonts: Ne, nereikia, geriau pasileisk… Fantastika. Joks sporto klubas tokios nėra regėjęs. Mano diva…
Moteris šiek tiek nužemina sijoną, pakelia maikelę ir pasimato jos puikiai ištreniruotas pilvo presas.
Gints: Griūk paslikas! Tu gi, tu juk žinai, kad tu pasaulio sporto klubų ir paplūdimių diva? Va, net pradėjau kalbėt, kaip lochas. (kukliai nusijuokia)
Gints: Pupa, pasakyk, ką nors, na, ištark bent žodį... Nors, palauk, noriu, kad pirmas žodis, būtų tik vienas. Kol kas. (Klaupiasi) Nors ir lochiškai, nors ir bobiškai suskystintai, bet... Nu neturiu jokio aukso, bet: lėlyte, ar būsi mano? Noriu, kad būtum mano žmona, mano vaikų motina, mano senulė, kai sustuksens aštuoniasdešimt šeši, tik tavo kelius liesdamas noriu traukt su xpenktu, tik tave apkabinęs noriu žiūrėt teliką ir nusmigt. Pažadu, padarysiu viską, kad būtum laiminga. Nes kai tu būsi laiminga, toks būsiu ir aš. Tu būsi mano gėlė, kurią laistysiu kiekvieną dieną. Pažadu, laistysiu, kad šypsotumeis ir pakeltum šiuos (rodo) gyvaplaukius numirėlius. Patikėk, jie dar į nieką nėra taip reagavę... Kažkas... x penktiško. Lelyte,tik pasakyk..
Ji linkteli ir mirkteli.
Gints: Puiku... (Artėja prie stiklo, tarsi norėtų ją paliesti ir sieka bučiuoti. Abu pasibučiuoja per stiklą.) Pasakyk, ištark žodį ir jis pakils...
Ji tyli.
Gints: Kodėl ji tyli? Ji mane girdi?
Eks: Na, taip...
Gints: Tai kodėl lėlyte, tyli? Aš tau nepatinku?
Laurionas:(iš žiūrovinės dalies, vis dar su čiulpinuku) kažkas kurdamas tobulutę pamiršo protą. Ji gi tuščia!
Gints: O dabar tai ateini čia! Ateini čia ir viens ant vieno vyriškai išsiaiškinam! Tu vėl su savo pilnas - tuščias? Su savo sušiktom svarstyklėm? Parodyk kur jos? Net jei būtų per visą pasaulį, dabar jas vienu ypu va va taip (rodo, kad apderktų) ir mandrystės visos pasibaigtų. Man gali kas nors paaiškinti kodėl ji tyli, juk nedariau kurčios!
Eks: Deja, Gintai. Tu daug ir stropiai dėliojai, tačiau apie protą neprakalbai.
Gints: Kas per...
Eks: Taip, ji tokia, kokios norėjai. Pažiūrėk, ji tobula.
Gints: Tobula ir... o ji niekada neprakalbs?
Eks: Joje tušuma, ji neturi ką kalbėti. Ji to nemoka.
Gints: Aš ją išmokinsiu!
Eks: Joje nėra kalbos. Tik balsas. Todėl ji visą laiką tau ir niūniuoja. Bet patikėk, tu būsi pats laimingiausias, juk daug kas svajoja apie ramią ir tylią moterį. Ji tik niūniuos. Ir bėgant laikui, gal abu puikiai susikalbėsit iš niūniavimo... Belieka tau dabar apsispręsti. Ar nori būti su savo Tobulu kūriniu, ar nuleidi jį į kanalizaciją..?
Gintas kurį laiką žiūri į Tobulą moterį. Ji į jį. Jis ja grožisi, svarsto. Tolsta nuo stiklo. Įsibėgėja. Tamsa. Stiprus stiklo dūžis.
DEŠIMTA SCENA
Prodiuseris geria brendį tuščioj grimerinėj.
Žiurkė naujokė: Važiuojam?
Prodiuseris: Važiuok viena.
Žiurkė naujokė: Kaip?
Prodiuseris: Koks skirtumas, pasiimk taksą, stabdyk gatvėj…
Žiurkė naujokė: Nekalbėk taip.
Prodiuseris tyli.
Žiurkė naujokė: Pasakyk bent adresą.
Prodiuseris: Rimtai? Alyvuogių 40.
Žiurkė naujokė: Bet čia juk mano.
Prodiuseris: Sorry, Viešpaties adreso neįsivedžiau, o mintinai nemoku.
Žiurkė naujokė: Nekišk Dievo.
Prodiuseris: Dink iš čia.
Žiurkė naujokė: Bet tu pažadėjai… Parodyti savo namus…
Prodiuseris: Tu juos prieš savaitę matei.
Žiurkė naujokė: Kodėl taip elgies?
Prodiuseris: Kaip? Ten buvo tamsu, nes elektra neįvesta. Pagal naujausias technologijas, ji įsiveda nuo didelės ir nevaržomos aistros. Lėlyte, tu buvai mano namuos. Aš – Tavo. Tik kažkas nesuveikė. Kažkas… Tiesiog, tau čia ne vieta. Supranti? Palik ženklą prie durų ir važiuok ieškoti tikrųjų namų. Tu jų verta.
Žiurkė: Tu mane apgavai.
Prodiuseris: Apgavau, išdūriau, išdulkinau ir numečiau kaip purviną kilimą ant sniego. Sudaužiau, kaip puoduką, ant kurio buvo nagų laku išpieštos dvi romantiškos rožinės širdys. Demonas, kuris vienu prisilietimu sugrioviau gyvenimą, pavogiau gražiausius moterystės metus ir jais pasinaudojęs pareigose pakėliau savo ego. Sunaikinau kiekvieną, kuri prie manęs bent žvilgsniu glaudės. Menkysta, nevertas nei vienos spjūvio į veidą. Esu dulkė, kurią būtų gėda nuvalyti, nes ne duok Die ims ir netikėtai išplis. Dulkės virusas… Kas nors naujesnio?
Žiurkė naujokė: Klausau ir negaliu patikėt.
Prodiuseris: Sveika atvykus į gyvenimą, Lėl.
Žiurkė: Kaip gyvulį… kaip gyvulį paženklini ir prieš išsiųsdamas į skerdyklą, nuplėši viską, kas tik įmanoma. Garbę, orumą, gėdą, baimę, kuklumą, švelnumą, atsidavimą… jausmą. Kokia vis tik šlykšti ši meilė. Kalė, apsimetėlė, sudaranti sandėrius su tokiais skerdikais kaip tu. Parsidavėlė, kuri slapčia užblokuodama protą, užpila akis melu… Bet ji tokia tik tokiems, kaip tu. Skerdikams. Niekada nemaniau, kad tokia erdvė… Juk čia dienomis dainuoja vaikai? Kiek jiems metų? Penkeri? O paauglėms? Penkiolika? Šliuže, žiūrėk ir pasakyk, ką su jomis darai. Pasakyk, kiek jų jausmų jau išskersta? Kvailė. Visiška idiotė! Pirmąkart čia žengdama, virpėjau iš jaudulio. Kad tik nepasakyčiau nesamonės, kad nesimatytų jaudulio, kad skruostai neraustų, kojos nelinktų. Tos šviesos... Tie mikrofonai, fortepijonas, ant jo užsilikusios natos... Jau tada viskas buvo aišku, bet nesuvokiama!!! Tu ką manai, kad susirinkom apie literatūrą pasikalbėti, ar padainuoti? Imk, brendis šąla.. Nesuvokiama, dar tada pasidžiaugiau: kaip čia gražu... Žaislai, kad vaikai laukdami turėtų ką veikt. O kam jie išties? Ką tu su jomis darai? Tyla. O Dieve... Tai štai kodėl penkiametė sakė, kad esi purvinas! Ne dėl to, kad nesiprausei, po rytinio akto už stiklinės sienos. Ir vis tik vaikai... Kokie jie protingi. Jūs šiandien esate purvinas... Štai ką ji turėjo minty! Žinai kas tu? Va (atkiša nuorūkų pilną stiklainį. Kitame kampe rūko ir viską ramiai klauso Eks su Grimere): Matai? Žinai, koks tavo kvapas? Va. (Atidaro stiklainį) Uostyk! Uostyk! Čia tu ir tavo namai!
Prodiuseris: Puikiai pasiruošei. Bravo! Profesūros diplomą šiai kekšei į sceną!
Žiurkė naujokė: Taip, Jūsų didenybe. Pagrindinė kalba teismui paruošta. Ir tai tik pradžia. Šitas (į ženkliuką ant kaukės ausies) – prisimimui.
Prodiuseris: Aš pats sau teismas! Dink! Varyk iš čią! Varyk!
Naujokė žiurkė padeda stiklainį šalia prodiuserio kojų. Prasilenkia su kita naujoke.
Žiurkytė: Labas, vakaras. Aš pagal skelbimą..
Prodiuseris: Kita!
Teismas: Kita! Kita! Kita! Kita! Kita!
Tamsa. Minutė tylos. Žiūrovams pradėjus ilgiau ploti, įsižiebia šviesa. Aktoriai sėdi ant metalinių stalų. Žiurkės galvas – kaukes laikydami rankose. Nusivalinėdami grimą.
Ekrane atsiveria statymų ir reitingų lentelė. Kurioje akivaizdu, kad daugiausia užsidirba idėjos autorius: prodiuseris. Tuomet visų kiti už savo roles: Gints, Žiurkė naujokė ir t.t. Sumos didelės.
Gintas (prodiuseriui): Šiaip tu man 50 eurų skolingas už dalyvavimą. Dar 50 mano mamkai, nes nežinia, kada atsileis. Ir dar dvigubai tiek už moralinę žalą. Tokia lėlytė, tokia... Visi pradeda kvatot.
Prodiuseris: Gal dedam dar vieną pabaigą? Na, kad būtų įdomiau? Kad dar saldžiau pinigas slystų? Ar žiūrovas nori saldėsio? Ar nori? Gi daug pabaigų – populiaru. Juk daug ir apie beveik nieką – dar labiau. Prašau!
Gęsta šviesa. Paleidžiamas klipas, kuriame matyti Gintas su savo Tobula moterimi, važiuojatis x penktu. Naktis. Važiuoja ir abu niūniuoja. Ekrane sublizga: pasirodo, kartais svajojimui taip pat reikia talento. Ir daug daug... ATSAKOMYBĖS.
*Kūryba - nesibaigiantis procesas. Tad ir ši pjesė – ne galutinis variantis. Akivaizdu, kad kuriant kartu su režisieriumi ir aktoriais, kistų ir pjesė. Tiek, kiek reikia. Taip, kaip norisi visiems kartu. Gilinant personažus, jų charakterius, įvykius ir t.t.
