III veiksmų drama su komiškais elementais
Visi šioje dramoje su realybe sutampantys įvykiai ir vardai yra apgalvotas atsitiktinumas
Veikėjai:
Vaiva Rūstytė – 42 metų gyvūnų teisių aktyvistė, Naujosios Akmenės savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus jaunesnioji specialistė
Aldona Rūstienė – 61 metų, Vaivos motina, Naujosios Akmenės savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr.specialistė
Borisas arba Bobo – 29 metų Naujosios Akmenės savivaldybės bendrųjų reikalų skyriaus jaunesnysis specialistas, Vaivos viršininkės/šėfukės asistentas.
Martyna Rūstytė arba Martyna Fox – 14 metų Vaivos dukra, Aldonos anūkė, Naujosios Akmenės Saulėtekio pagrindinės mokyklos moksleivė.
Vytukas Rūstys – 6 metų Vaivos sūnus, Aldonos anūkas, Naujosios Akmenės lošelio-darželio Atžalynas auklėtinis.
Policininkas, kaip vėliau išaiškėja, jo vardas Saulius – 39 metų.
Policininkė – 23 metų.
I veiksmas
Scėnelė Naujosios Akmenės savivaldybės koridoriuje.
Martyna: Tik du eurai. Ir dar metalu. Nu kokia tu humanistė... Duok daugiau.
Vaiva: Neturiu dabar. Kitą savaitę. Dink iš čia. Pamatys šefukė, tai...
Martyna: Šūdą pamatys. Kaip jos darbuotoja vakarais maksimkoj nukainuotas baronkas savo alkaniems vaikučiams perka – pamatys. Bomšpaketus – pamatys. Kokia tu motina? Kuo šunis savo šiandien šersi? Ką? Ką? Kąąą...
Vaiva: Užsičiaupk tu. Užsičiaupk, sakau. Kalė tu maža. Humanistė. Paklausykit, kokį žodį išmoko... Atsilikėlė. Kiek tau reikia? Kam?
Martyna: Man draugei dovanai reikia. Penkis duok. Dar pagalvosiu apie tavo pasiūlymą. Užsičiaupti. Aš savaitgalį gal pas tėvą. Bay.
Veiksmas vyksta Naujosios Akmenės savivaldybės 313 kabinete. Trys rašomieji stalai. Vaiva įeina į kabinetą, Aldona ir Borisas geria arbatą.
Vaiva: Ką gi, brangūs kolegos, sutrukdė čia mane... Dėmesio, Aldona! Kviečiu jus pakelti šį kvapnų Earl Grey arbatos puodelį už mano sėkmingą komandiruotę į Briuselį. Įsivaizduokite – praeis tik trys mėnesiai. Štai, aš ir stoviu prieš šimtus mane įdėmiai stebinčių gyvūnų teisių gynėjų iš visos Europos akis. Ir skaitau savo viso gyvenimo pranešimą. Ai, dar kartą parepetuokim. Borisai, atkreipk dėmesį į akcentus, gerai? Taigi: “Ladies and gentlemen. Today there are far too many animals in the world. I’ll have you know – there isn’t a single animal shelter organisation that could accommodate all the unfortunate, homeless, poor little fellas. Besides, there aren’t enough funds available. Please note that the number of animal-saving organisations is increasing like never before, but the problem, unfortunately, remains unsolved. And it will not get solved if we don’t put drastic measures in place. The aid of good-will is of no use here. Different measure must be enforced – animals have to be marked and sterilised and castration is a must. We have to pay special attention to the Lithuanian villages. It is in the villages that people still live like they were cave-men – they barely reached stone-age in the field of animal protection. So, in this case, we can apply an annoyingly overused saying, that sickens me – “When dogs bark, caravan moves.”
Borisas: Stop. Sorry, gal čia, kolege, Rūstyte, tai yra, Vaiva, kiek per ekspresyviai išsireiškei? Annoyingly tai wtf kas??
Vaiva: Okey, fiksuoju. Nuimu ekpresiją. Pataisau tą annoyingly. Ir dar padėsi man išsiversti kelias frazes, nu tipo: „Šiandien noriu kartu su jumis pasidžiaugti už būsimas sterilizuotas Naujosios Akmenės miesto kates! Už save! Ir už pagaliau humaniškai sunaikintą perteklinį kačių prieauglį!“
Aldona: Vaivute, labai džiaugiamės dėl tavęs. Bet kad ta arbatėlė labai jau jazminais atsiduoda. Čia tokiu pavasariu pakvipo. Net išrasojau visa.
Vaiva: Mam. Mama... Nedarykit man gėdos. Čia tradicinė angliška arbata. Man gi pratintis reikia. Konferencijos organizatoriai mus apgyvendins vietinių gyvūnų apsaugos specialistų šeimose. Ten jie rytą vakarą tik tai ir geria. Dėl manęs pakentėkit. Tas kvapas tai taip… Bet ko dėl kilnaus tikslo nepadarysi. Va ir Borisas žadėjo – pranešimą suredaguos, išvers ir dar anglų kalbą privačiai padės prisiminti.
Borisas: Padėsiu. Be abejo. Gerbiama kolege, Rūstyte, visada pasiruošęs padėti. Visais kylančiais klausimais.
Vaiva: Tai nieko nedelsdami. Šį vakarą. Pradėsim. Veiksmažodžių formos pas mane žiauriai šlubuoja. Pinasi. Painiojasi.
Aldona: Na jau. Kur jau čia. Pinasi? A, taip. Taigi. Teisingai. Painiojasi. Tikrai taip.
Vaiva: Aldona, matau, kad pagal savivaldybės patalpų remonto metu laikinai galiojantį tvarkos palaikymo tvarkaraštį šiandien jūsų eilė suplauti puodelius. Dėkui už palaikymą. Tikrai. Man tai labai svarbu. Labai.
(Aldona surenka puodelius. Išeina.)
Borisas: Tai šį vakarą?
Vaiva: Būtų tobula. Pas mane. Aš tik vaikus pas Aldoną išvešiu. Kad netriukšmautų kai mokysimės. Vadovėlius jau susiskolinau. Gal nuo kokio testuko pradėsim?
Borisas: Jump out the window if you are the object of passion. Flee it if you feel it. Passion goes, boredom remains.
Vaiva: Ką pasakei? Tai kažkaip siejasi su mano pranešimu?
(Grįžta Aldona. Parsineša šūsnį bylų. Dėlioja krūveles ant stalų.)
Aldona: Vaivute, šefukė sakė tau šitą pirmu numeriu peržiūrėti. Skundas čia kažkoks. Borisai, o čia tau.
Vaiva: Nagi, nagi... Vėl. Iš Vilniaus gatvės. Penkiaaukščio. Signalas apie kankinamus balandžius.
Borisas: Anoniminis.
Vaiva: Koks skirtumas. Reikia patikrinti. Eini?
Borisas: Man dar išrūšiuoti. Iki pietų turi būti archyve. Aš mielai prisijungčiau.
Vaiva: Apseisiu. Smagaus rūšiavimo, kolegos. (Išeina)
Aldona: Oj jau užvirė kraujas mano Vaivutei. Iš akių matau – bus karas toj Vilniaus gatvėj, oj bus.
Borisas: Tikra Rūstytė! Karštos moterys tos lietuvės. Juokauju!
Aldona: Oj, tai kad tikrai karštos. Jai tik duok už teisybę pakovoti. Kokią ten teisybę – gyvūnėlių teises. Dar maža būdama pro šunį ar katę ramiai praeiti negalėdavo. Slapčia žiurkėną savo drabužių spintoje augino. Nuo manęs, durniukė, slėpė. Aš gi alergiška šitiems visiems – plaukams, šeriams, plunksnoms. Nu absoliučiai viskam. Man net pro lango stiklą, gatve bėgantį šunį pamačius delnus išberia. O jai be gyvūnų ne gyvenimas. Kaulino, kaulino šuniuko ir manęs, ir tėvuko. Amžinatilsį. Vaivutės tėvas anksti mirė. Mes dviese kai likom. Tai toks gyvenimas prasidėjo. Kaip pas Dievą užpečky. Ramu. Tylu. Tik ją vis prie tų gyvūnėlių traukė. Va ir baigė – VU biologiją. Tik kas iš to? Du vaikai nuo skirtingų tėvų. Nebaigtas statyti namas. Vyro nėra. Užtat kieme privati gyvūnėlių prieglauda. Ir jaunesniosios specialistės etatas savivaldybėje. Šefukei patarnaut. Jopšikmat. Kai pagalvoji...
Borisas: Aldona, jūs daug visko gyvenime matėte. Išgyvenote.
Aldona: Nu!
Borisas: Sakau, jeigu aš jūsų pagalbos, ar kokio patarimo paprašyčiau. Duotumėt?
Aldona: Visados prašom. Visada. Kaip spintoj. Tai yra kaip seife. Visos tavo paslaptys kaip seife pas mane. Po užraktu. Nu?
(Skamba telefonas. Borisas iškviečiamas pas šefukę. Į kabinetą įsiveržia Martyna)
Martyna: Vaivos nėra? Močiute, galiu trumpam kuprinę palikti? Aš iki tuliko ir atgal.
Aldona: Martynut, tik tyliai kaip pelytė. Pasieniu, šmurkšt, greit susitvarkai ir atgal. Žinai kas bus jeigu valdžia pašalinį pamatys. Nerizikuokime… Ot padraika. Kuprinę nutėškė. Pagalvok tik, merga kaip uoga, o tokia nevala.
Martyna: Jau močiut, susisukau kaip žmogus voras. Taip pasieniu, žaibu už kampo, kojos smūgis į tuliko duris. Tik tu dabar nesinervuok – su tavo kolege iš gretimos kameros prasilenkėm.
Aldona: Tave Bronė mate? Matė ar ne? Tu man čia dantukų nerodyk! Aš gi dar vakar kaip žmogaus paprašiau – nu nelandžiok šią savaitę pas mus į darbą. Savivaldybėje dabar tokios įtemptos dienos. Po tų skandalų.. gal čia pasiklausimo įranga dabar visur? Klausosi čia gal mūsų dabar?
Martyna: Mūsų klausosi? Mano šauniosios, sąžiningosios močiutės plepaliukų klausosi? Nu geras čia. Tai alio, alio! Dabar taip – pasigarsinkite garsiakalbius. Ožiai. Jūs mane girdite? Čia aš – Martyna. Močiutės Aldonos mylimiausia anūkė. Noriu jums pranešti – visai ne pamyžti šiandien į pas Aldoną į darbą įsmukau. Ot ir ne…
Aldona: Martynute, gal liausiesi jau? Nulipk, vaikeli, nuo to stalo. Gana jau. Kolega gali bet kurią minutę grįžti. Pasigailėk tu manęs vieną kartą, senos. Pagaliau. Ar girdi? Dieve mano, pasižiūrėk į mane vaikeli. Lipk, lipk žemėn, atsargiai tik. Akytės visos pastėrusios. Rankos ledinės. Atsargiai, kojytę tą čia, šitą ten…
Martyna: Močiute, tai nori išgirsti ką aš tiems pasiklausymo aparatams norėjau pasakyti? Dabar tu pažiūrėk man į akis, močiut. Ką? Ką, močiut? Supratau. Okey. Pamiršk. Kur čia ta mano kuprinė? Išėjimas tipo čia? Iki. Močiut.
(Trapduryje sprunkanti Martyna susiduria su grįžtančiu Borisu. Jo rankose pietų dėžutė.)
Borisas: O, kokia laputė, pas mus šią dieną apsilankė. Malonu, panele Martyna Fox... Oj atsiprašau, panele Rūstyte.
Martyna: Atšok tu, ožy, priekabiautojau. Pasiklausimo aparatai čia pas jus visur. Kalėjiman tokius susmirdusius pedikus sukišti reikia, girdite? Jūs vis dar girdite mane?
Aldona: MARTYNA!!!
Borisas: Ramiai, Aldona, ramiai, giliai įkvėpkite. Suimkit save į rankas. Jums negalima jaudintis.
Martyna: Patrauk rankas nuo močiutės Čia tau ne mūsų Vaivą maigyti. Viskas, išfriendinsiu tuoj pat tave. Ne, užblokuosiu – kaip Vaivą. Atšokit visi. Pasakykit mamai, kad Vytuką iš daržo tegu pati pasiima. Fuck you, Bobo!
(Martyna išbėga. )
Aldona: Ką ji čia apie išfriendinimą vapėjo? Kas tai per daiktas yra? Ką, Borisai?
Borisas: Feisbuko karta. Ji pati mane į draugus socialiniuose tinkluose pasikvietė. Aš ten kaip Bobo neršiu, kad darbe niekam neužkliūtų. O ji – Martyna Fox. Atseit devyniolikos metų , laputė tokia. Oi, oi Aldona, pas jūsų Martynutę virš tūkstančio draugų. Dauguma diedai virš trim metų! Jūs kaip vaikų teisių apsaugos specialistė galėtumėt imtis priemonių. Čia tikrai labai platus veiklos laukas atsiveria.
Aldona: A, tai čia internetuose. Jerunda, aš tau pasakysiu. Na, mūsų Martynutės vaizduotė laki. Visai kaip jos mamytės. Aš tokių metų santūresnė su fantazijomis buvau. Tai nebedraugaukite jūs ten - feisbukuose. Ir tiek čia tos bėdos. Arba tu ją pirmas užblokuok. O ką čia tokio gardaus atsinešei?
Borisas: Apkepas. Varškytė. Daržovės. Kalorijų nulis. Mama vakar kepė. Norėjau jus pavaišinti.
Aldona: Tai šauk į mikrobangę. Aš kaičiu normalią arbatą, tau kavą plikau. Čia saldainiai. Bus desertui. Ir darom pertrauką pagaliau. Ar mes ne žmonės. Tikrai nusipelnėm. Pertraukėlės.
(Tarškina puodukais).
Tai apie ką ten pasitarti norėjai, vaikeli?
Borisas: Tiek daug visko prisikaupė. Žinot gi, Aldona, mūsų miestelis kaip šulinys. Kaip pelkė, akivaras koks. Visi vienas kitą pažysta. Jokio privatumo. Ir dar ta mano mama... Skundą nori rašyti. Pačiam merui apie mane pranešti. Kad aš, atseit, per dažnai į sostinę, ar Kauną savaitgalį brūkštelnu. Atseit nepasakoju jai ką aš ten, kaip ten. Nesupranta, kad žmogus gali savo poreikių turėti. Asmeninių visokių reikalų. Pagaliau turi atsikvėpti nuo šito provincijos tvaiko, rutinos. Siaubas, jei tik ji skundą merui parašys, aš vėl turėsiu kruizams pusmečiui parsiduoti. Taip jau užkniso tas nestabilumas. Tik pradėjau gyvenimą tvarkytis. Gi dabar net už anoniminį skundą iš darbo išmes. Kaip niekur nieko, šiaip, profilaktiškai, kad kitus pagąsdintų. Kaip niekur nieko. Motinos skundo tikrai užteks.
Aldona: Na žinai, Bronei tikrai į pensiją metas. Visai nupušo su tomis savo suokalbio teorijomis. Jei net prieš nuosavą sūnų šitaip. Tai aš nežinau... Kas toliau?
(Pro kabineto duris įeina du policininkai.)
Policininkas: Viešosios tvarkos skyrius? Laba diena, ponia Aldona.
Borisas: Šiaip tai čia dėl savivaldybės patalpų remonto dabar trys skyriai glaudžiasi. Jūs pas ką konkrečiai? Kokiu klausimu?
Aldona: Ša, Borisai. Kaip malonu, kad užsukote. Gal kavutės, saldainių, aš tuoj pat užplikyčiau.
Policininkas: Mes, ponas, jūsų darbuotojos, panelės Vaivos Rūstytės klausimu. Oficialiai mes čia, Aldona. Nors kavutės neatsisakysiu. Tokia žvarba šiandien. Ar ne, kolege?
Aldona: Vaivutė šiuo metu darbinę užduotį vykdo. Ją valdžia į Vilniaus gatvę nukreipė. Skundą gyventojų tirti. Dėl balandžių ten kažkas…
Policininkė: Laba diena. Ji jau išsiaiškino – čia protokolas, jame užfiksuota. Penktadienį, 11 val. 35 min. Naujosios Akmenės savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus jaunesnioji specialistė Vaiva Rūstytė atvyko tirti Vilniaus gatvės 6 namo gyventojų anoniminį skundą dėl trečio aukšto gyventojų neteisėto elgesio gyvūnų atžvilgiu.
Policininkas: Ramiai, ponia Aldona. Šiaip faktas pasitvirtino – trečiame aukšte gyvenančių pensininkų pora savo buto balkone buvo pririšusi ant žilkos balandį. Jų teigimu: “Tam, kad kitus balandžius, teršiančius jų balkoną, atbaidytų”. Tas tiesa – senas išbandytas metodas – mano tėvukas taip kaime špokus iš vyšnių baidydavo. Būdavo pririša vieną špoką vyšnioje už kojos, tas draskosi, bando ištrūkti. Tai kelias paras ramu – joks špokas prie vyšnios nesiartina. Arba varnas, kai vidury lauko specialią kartį pastatydavo ir prie jos kelias varnas pririšdavo, kad kitos grūdų neišlestų. Tik rišdavo už kojos. Taip metodiškiau, o čia už sparno tai kažkaip taip turbūt…
Policininkė: Žiauru. Nežmoniška. Ir sugalvok tu man tokį žiaurumą. Viršūnė. Čia kaip su mano močiute, kuri augino triušius, bet negalėjo jų užmuštį, tai išdurdavo akis ir laukdavo, kol tas nugaiš...
Borisas: Kieta jūsų močiutė, išradinga tokia.
Aldona: Borisai, prašau patylėti. O tai sakykit, pareigūne, kur dabar Vaivutė?
Policininkas: Rūstytė? Pas veterinarus turbūt, nuvežė nukentėjusį balandį apžiūrai. Ar lūžių nėra, nuo žilkos ant sparno likusias žaizdas dezinfekuoti, gaivinamą kvėpavimą iš burnos į burną atlikti. Nu žinot – balandis tai toks riebus, nusipenėjęs, vos dvėsuoja. Tikra gerai pavalgiusi miesto žiurkė, tik kad su sparnais. Juokauju.
Policininkė: Bėda ta, kad pensininkai jūsų specialistės Vaivos Rūstytės į butą neįsileido. Ji iškvietė gaisrininkus. Šiems pavyko patekti tik pas tų pensininkų kaimynus. Vienus dešinėje ir ketvirtame aukšte viršuje. Ketvirtame aukšte moteris šaukė per balkoną, kad prieš porą dienų jie būtent tokį balandį irgi nukabino. Graudu ir baisu. Va, pasižiūrėkit, Rūstytė jau viską savo feisbuko sienoje ir nufotografavo, ir nufilmavo. Taip operatyviai. Aš ją folouvinu jau nuo pat to įvykio. O baisiausia, kad toje vietoje vaikšto vaikai iš mokyklos. Jie galėjo būti pakraupę... Kaip galima šitaip kankinti gyvulį?
Borisas: Šiaip tai – paukštį. Vaiva visada sako, kad seniai pas mus visai nupušo. Jokio gailesčio gyvajai gamtai iš jų nelauk. Šaunuolė ta mūsų Rūstytė.
Aldona: Šitie matyt tikrai nupušę. Visų pirma, jau po pirmo balandžio turėjo susiprotėti, kad šitoks būdas neveikia. O antra – neįsileisti tarnybų – baisus durnumas.
Borisas: Nesuprantu, kam Lietuvai tokie pensininkai?
Policininkas: Pensininkams ne tik bus baudžiamoji byla įkalta, bet ir už gaisrininkų paslaugas teks susimokėti, o jos nėra pigios. Sutinku, kad nuprotėjo visai tie mūsų pensininkai nuo mažų pensijų ir nekokybiškos senatvės. Bet čia atsirado tokia žmogaus teisių gynėja. Tų senukų užtarėja. Iš Vilniaus.
Policininkė: Įsivaizduokite, ta veikėja jau spėjo paramos grupę feisbuke tiems atseit skriaudžiamiems pensininkams sukurti. „Žiaurumas gimdo žiaurumą“. Grupso pavadinimas čia.
Policininkas: Taigi, nereikėjo panelei Rūstytei viešinti nuotraukų ir filmuotos mežiagos iš įvykio vietos, nenormatyvinę leksiką komentaruose naudoti. Socialiniame tinkle, darbo metu. Skundą dėl jos veiksmų gavome. Ir prašymą apriboti įgaliojimus. Laikinai. Supraskit, Aldona, gi elementaru – taip elgtis savivaldybės darbuotojai nedera. Seni žmonės Lietuvoje patys kaip tie balandžiai – gyvi ant žilkos pakabinti.
Policininkė: Bet vieni tai sugeba žmonėmis likti, o kiti sužvėrėja.
Policininkas: Bėda ta, kad dabar tai jau bus didžiulis tyrimas. Nu tikras balandžių karas. Jau važiuoja komisija iš Vilniaus. Perspėkit kolegę Rūstytę. Kai grįš balandžiui dirbtinį kvėpavimą padariusi. Tai, geros dienos. Dėkui už kavą, Aldona.
Policininkai išeina.
Borisas: Aldona, aš trumpam pas šefukę, gerai? Mikliai sužinosiu kas ten ir kaip. Paskui bėgte iki veterinarijos klinikos, pas Vaivutę. Pridengsit, jei kas pasiges?
Borisas išeina. Pasigirsta mikrobangės klinktelėjimas. Apkepas sušilo.
II Veiksmas
II Veiksmas vyksta Naujosios Akmenės priemestyje. Chaotiškas privačių namukų kvartalas, buvęs kolektyvinis sodas. Nebaigto įrengti Vaivos Rūstytės namo vidinis kiemas. Pasienyje narveliai su gyvūnais – privataus Vaivos gyvūnų prieglaudos centro klientais.Įeina Martyna nešina planšetiniu kompiuteriu. Ausinės. Bendrauja per video skype programą.
Martyna: Bet tu vis tiek mane pasiimsi pas save? Kai grįši? Pasiimsi? Tikrai? Žinok, suvisam pasiimsi. O savaitgalį? Gerai, gerai, nepušinu. Nusiramink. Žiūrėk, čia Vaivos prieglauda. Virš dvidešimt vienetų gyvūnų. Čia šiaip jau jos mylimiausias triušis. Šituos tris katinus jinai savo rankomis išgelbėjo ir iškastravo, ir maistą jiems specialų pritaikė. Nuo mirties čia visi išgelbėti. Čia šunų narvai, jie nepikti. Daugiausia mišrūnai. Va, tas tai dobermanas. Ne, aš nebijau. Kaip aš šiandien jaučiuosi? Šūdinai. Taip, labai sumautai. Ta istorija su mama. Ir tie suknisti balandžiai. Vėl savaitę neisiu į mokykla. Gi gėda. Baisi gėda. Ji man nuolat ką nors tokio padaro. Specialiai. Visa mokykla juokiasi. Labiausiai gaila močiutės. Sako, ją nori išėsti iš darbo. Ten tokios kovos. Tikras išlikimo šou. Kas dieną. Jos kraujuojanti opa ir tinstančios kojos vieną dieną to neatlaikys. Man labai baisu... Gerai, pakalbėkim apie mane. Aš čia atsisėsiu, matysi mane triušiukų fone. Gi gražu? Ne? Ko tu šiandien toks? Koks koks. Toks. Čia man šūdina diena. Ne tau. Prisimeni? Jau. Jau nusiraminau. Gerai matosi? Žinok čia smirdi. Ir namuose tas tvaikas. Jo neišvėdinsi. Kačių šlapimu. Drėgnu šuns kailiu ir tomis salsvomis gyvūnų ėdalo granulėmis. Dar sušutusiu kraiku. Šunų blusomis. Ir kažkokiais vaistais. Šūdais, tiesiog šūdais prasmirdę visi mūsų namai. Taip taip, nuo rūsio iki palėpės. Visur tas kvapas. Aš jį atsinešu į mokyklą. Ir nepykstu kai mergos atsisako su manim kartu sėdėti. Su bachūrais lengviau. Jie patys smirda. Nu kaip tas dobermanas. Panašiai taip kažkaip. Man žiauriai patinka. Ir kai kandžiojasi patinka. Aš tau jau sakiau. Ir taip patinka. Ir šitaip. Taip. Taip? Nežinau, šitaip gal nea. Nepatinka, sakau gi. Ne ne, taip negerai. Sakau gi. Ne! Aš pavargus, gal baigiam jau? Atsisveikinam. Gana. Miau. Nu gi miau. Miau. Murrr.... Bliat, tau reikėtų su mano motina. Ką? Nu ką ką, susitaikyti reikėtų. Ot pavarytumėt. Jai patinka tokie. Visokie. Iškrypėliai. Nu kaip Bobo. Pažįsti gi? Tas, kur savaitgaliai uždaram grupse iš manęs žolės ima. Stabiliai. Tookiais kiekiais. Tai čia jos naujausias. Tipo kolega. Tas, tas. Aš tai jį užblokavau. Ot šiaip. Kad nestukalintų mamai. Pavyzdžiui. Nemėgstu . Fu. Ką, kodėl? Gerai, ša, ša, ša, nesinervuok tik, atblokuosiu. Pasakysiu kad bajeris. Gerai. Gerai. Klausau. Vsio? Ką dar? Su triušiukais? Prisidengti? Atsidengti? Kaip tai? Gerai, gerai, tuoj, rengiuosi. Tik tie triušiai. Jie draskosi. Jie muistosi. Aj. Gal nereikia? Ten kažkas. Man atrodo. Ateina.
Martyna išbėga. Ieina Vaiva ir Borisas.
Vaiva: Energijos dabar turiu tiek, kad net kamazai nebeišvežtų. Šiandien ant mano sienos feisbuke mergos kaip tik diskutavo, kaip mane pavadinti. Pasirinkimas nelabai toks dickas buvo. Mūsų aršulė arba pitbulis. Taip. Aš labai geras žmogus, Borisai, tik nereikia manęs prieš plauką glostyti. Avių bandai aš priklausyti nenoriu. Visada žingsniu priekyje. Kad neuostyti aviu subinių. Bet tai ot dukrelė. Vėl nabagai nepamaitinti, sienom lipa, narvų kampus graužia. Už ką aš jai moku? Stabiliai moku, kad man gyvulius visus išmarintų? Nu palauk tu man. Pasitaikysi po ranka. Mažai nepasirodys.
Borisas: Kur balandį dėsi? Turi laisvą narvelį? Gal čia?
Vaiva: Aš jį į laikiną. Va čia. Kokiom penkiom dienom maksimum. Lūžių nėra, toks normaliai patukęs jaunuolis. Tu tik pažiūrėk. Tik dviejose vietose nuo žilkos ant sparno likusi ryški žaizda. Ištrauk man iš kišenės tepalą. Gydysime. Ne šitoj. Šitoj. Giliau. Va, sugraibei. Dabar tepk, negailėk. Nu, pabus jaunuolis kokią penketą dienelių, o po to išleisiu ten, kur mažiau daugiabučių, sužverėjusių pensininkų ir daugiau mergų balandžių. Tegu džiaugiasi gyvenimu.
Borisas: O tu ką planuoji?
Vaiva: Prašau?
Borisas: Dėl to laikino įgaliojimų apribojimo. Nerimauti lyg ir nėra dėl ko. Šėfukė kaip iš anekdoto pasijuokė. Jei ramiai išlauksi, gal dar neapmokamų savaitę pasiimsi, gal ir praeis audra pro šalį.
Vaiva: Aš eisiu iki galo. Jeigu reikės iki Aukščiausio teismo. Paskutinius marškinius nuo tų senių nuvilksiu. Kad visam likusiam gyvenimui išmoktų. Vaivos pamoką. Teisingumas su gyvūnais turi būti. Net ir su balandžiais, kad ir kokie jie būtų. Kiekvienas gyvūnas turi teisę į teisingumą. Ateik čia mažuli, nu ar ne mielas triušis. Tobulybė tiesiog. Tobulybė. Tos akytės, auselės, net nugaros linkis. O gi beveik iš puodo ištraukiau. Išgelbėjau savo Rodžerį. Nori palaikyti?
Borisas: Na bandom. Už kurios vietos jį geriau laikyti - ausų ar sprando.
Vaiva: Aš tave patį tuoj už sprando. Nu ir ką čia dabar darai. Švelniai. Taip. Ranką čia. Kita prilaikai. Švelniai gi sakiau.
Borisas: Spurda kaip. Gal jau tu paimk. Meilutis toks. Sakai į teismą paduosi pensininkus. Bet tai gali ir valdžiai nepatikti. Ir visuomenėje visokių, net ir priešiškų tavo elgesiui nuomonių, vertinimų atsirado. Tu pagalvok, Vaiva.
Vaiva: Tipo Jėzus bylojo savo mokiniams: Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta “Akis už akį“ ir „Dantis už dantį“. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas užgautų tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio nuo tavęs pasiskolinti, nenusigręžk. Tau nieko neprimena?
Borisas: Gražinsiu tau skolas. Jei tu apie tai.
Borisas bando pabučiuoti Vaivą.
Vaiva: Apie tai - paskui. Ir šitai – paskui. Tu kol kas, katinėli, prilaikyk rankas. Aš visada viską darau iki galo. Žmonės nemato realybės. Nes nori matyti ir priimti joje tik tai, kas gera, o ne ją visą. Visą realybės pilnatvę. Aš žinau, kad prievarta kiekvieno žmogau ir gyvulio prigimties pagrindas. Fizinė prievarta. Psichologinė prievarta. Energetinė prievarta. Emocinė prievarta. Intelektualinė prievarta. Ji klesti visur. Prievarta aplink mus – tėvų prievarta prieš vaikus, vyrų – prieš moteris, moterų – prieš vyrus, vyrų prieš vyrus, moterų prieš moteris. Žinai ką, mano aukščiausios prabos mylinti ir atsidavusi motina yra porą kartų man taip užplojusi per užpakalį vaikystėje, kad... Arba, pavyzdžiui, kai nuvažiuodavom pas senelius į kaimą. Vietiniai vaikai išrengdavo mane, pririšdavo prie stulpo ir lupdavo lazdomis. Mes tiesiog žaisdavom Tadą Blindą ir jo plėšikus. Kai dar su motina gyvenom daugiabutyje porą kartų laiptinėje mane buvo užpuolę nepažįstami diedai. Studijuojant Vilniuje nuo bendriko iki univeros važiuodavau troleibusu. Spėk kiek kartų viešajame transporte mano tarpukojį grabinėjo kažkieno rankos piko metu?
Borisas: Gal jau liausiesi. Nenoriu to girdėti. Prašau, Vaiva!
Vaiva: Kai buvau dvim vienerių metų studentė Vilniuje turėjau šizofreniką, du kartus už mane vyresnį vyrą. Beveik kiekvieną dieną jis mane atpyzdindavo vien dėl to, kad aš neturėjau kur eiti, buvau nuo jo priklausoma. Visomis prasmėmis. Kartais mušdavo ir tiesiog šiaip sau. Turiu prisipažinti, kad aš jį irgi gerokai atpyzdindavau. Vis gi nuo vaikystės lankiau karate. Gaila, labai smarkiai skyrėsi mūsų svorio kategorijos. O, jis buvo tikras prievartos virtuozas – mano akivaizdoje dulkindavo mergšes, manęs paromis neišleisdamas iš buto. Arba prievarta kišdavo man į burną savo organą. Prieš eidamas išpažinties į bažnyčią. Buvo labai pamaldus. Cituodavo bibliją net dulkinimosi metu. Įsivaizduoji?
Borisas: Taip.
Vaiva: Ir toks vyras, mano turtingoje įvairių partnerių praeityje, buvo ne vienas. Su kai kuriais mušdavomės. Su kai kuriais virtuoziškai, meistriškai kankindavome vienas kitą psichologiškai. Dar prieš metus gavusi antausį praktiškai už nieką aš sumušiau sūnaus tėvą iki to, kad teko kviesti mentus. Pamenu, tada galvojau, dar vos vos ir šitą vyrą paprasčiausiai užmušiu. O po to sėsiu ir mano du vaikai liks vieni. Priverčiau save sustoti. O trūko tiek nedaug. Vos vos. Tiesiog reikia pripažinti blogio buvimą. Ne pasaulyje, o visų pirma savyje. Priimti jį, atsekti jį, kalbėti apie blogį atvirai, baksnoti į jį nosimi neišmanėlius. Kaip baksnojam snukeliais mažus šunyčius į jų paliktas šūdo krūveles. Tik taip išsivysto tinkamo elgesio refleksas.
Borisas: Nemanai, kad tiems pensininkams jau per vėlu refleksus blogiui ugdyti ir nosimis į balandžio fizines ir dvasines žaizdas baksnoti?
Vaiva: Suprantu ką nori pasakyti. Su amžiumi žmogus privalo tapti išmintingesnis. Su pensininkais to neatsitiko. Galima tik įsivaizduoti, kas buvo jų galvose, kada jie buvo jauni. Mes vis dar klaidingai įsivaizduojame pagyvenusius žmones. Ne visi tampa filosofiškai mąstančiais išminčiais. Jaunas debilas tampa senu debilu ir nieko čia nepadarysi. Susitaikyk su tuo. O apie debilus mano griežtą nuomonę tu jau žinai. Juos reikia naikinti. Taškas.
Borisas: Žinau. O tu pagalvojai apie tai kokią įtaką tavo kova naikinant debilus turės tavo šeimai, mūsų santykiams, pagaliau Aldonos sveikatai? Ir net gi tavo karjerai. Komandiruotei. Ypač tavo didžiajam, tarptautiniam Naujosios Akmenės perteklinių kačių sterilizavimo projektui.
Vaiva: O kuo čia dėtas projektas?
Borisas: Na, kol tu laikinai nušalinta nuo pareigų apie kelionę į konferenciją EU negali būti jokių kalbų. Tai šefukės nuomonė. Savivaldybėje po skandalų siekiama maksimalaus skaidrumo ir ypač skatinama nepriekaištinga darbuotojų reputacija. Aš tau turėjau iš karto viską perduoti, bet kad nuklydom į lankas, tai perduodu dabar. Man labai gaila, Vaiva. Tikrai. Patikėk manimi. Aš tavo pusėje, tiesiog aplinkybės šiuo metu taip susiklostė.
Borisas bando apkabinti Vaivą.
Vaiva: O tai kas atstovaus savivaldybę konferencijoje? Leisk pagalvoti – angliškai įgalūs bendrauti visoj savivaldybėj trys su puse žmogaus. Aš, tu ir šėfukė. Pranešimą mes rengėme kartu. Dulkintis pradėjom tik tada, kai kartu susėdom dirbti prie projekto. Na, neskaičiuojant to nepavykusio nučiulpimo Savivaldybės tulike pietų pertraukos metu. Visus projekto draftus susirinkai atseit tam, kad geriau padėtum pasiruošti man prezentacijai. Kokią išvadą galime iš to padaryti?
Borisas: Važiuosim mes su šefuke. Tai jau irgi nuspręsta. Vaiva, nustok muistytis. Susiimk. Nereikia. Prisimink, ką man ką tik pasakojai. Aš esu persisotinęs visokiu blogiu. Visomis įmanomomis jo formomis. Man jau gana, Vaiva. Tik norėjau susitvarkyti savo gyvenimą. O tu neprapulsi. Tu tikrai neprapulsi. Tu gi mūsų pitbulis, prisimeni? Vaiva...
Įeina Aldona.
Aldona: Gyvulėlius šeriate. Suprantu, suprantu, labai gerai nervus ramina. Parvedžiau Vytuką iš darželio. Vaikas žaidžia savo kambaryje. Kažkoks be nuotaikos šiandien mažiukas. Rankytės vis man nedavė einant namo. Gal kviesk Borisą vakarienės? Pasėdėsim visi jaukiai.
Vaiva: Vėl tie kaprizai. Per šikną reikėjo gerai užploti, o tai užaugs viskuo persisotinusiu egoistu. O Borisas jau išeina, mama.
Aldona: Oj kaip gaila... Tau taip reikia palaikymo. Tiek visko prisiklausiau savivaldybėje. Ką gi, perduok linkėjimus mamai, Borisai. Pasakyk, kad rytoj jau tikrai atnešiu tą slyvinių pomidoriukų marinato receptą, kur aną savaitę kalbėjome. Taigi... Sudiev!
Borisas išeina.
Aldona: Kaip maišu trenktas kažkoks. Ne pora jis tau. Man viskas į vietas šiandien susidėliojo. Borisas – motinos akys ir ausys savivaldybėje. Pati Bronė jokios valdžios nebeturi, tai tą savo nusmurgėlį, mišrūną visur kišą, karjerą jam ruošia. Kaip jis man šiandien viską išsipasakojo. Durnius. Dabar jau drąsiai galiu tvirtinti – visi skundai apie mero juodus darbus – Bronės rankų darbas. Viskas man į vietas stojosi. O tu kokia pablyškus. Neperšerk tų triušių, kaip aną kartą bus. Vėl lėksi naktį pas tą veterinorių raudodama. Gi pati ir peršeri, o paskui raudi kai pastimpa. Kas yra? Ko tyli? Laikinas įgaliojimų sustabdymas čia dar ne pasaulio pabaiga. Užtat kokią tu ten pirtį užkūrei, visi tik laksto prieš tą bobą iš Vilniaus. Komisija, matai, įmanytų tau draugišką kolektyvo teismą suorganizuotų. Kaip senais gerais laikais. Kad tavo tariamus nusikaltimus prieš jų tariamą humanizmą ir žmogiškumą pasmerktų.
Vaiva: Žmogiškumą? Iš to ką pasakojo Borisas supratau, kad gerbiamos ponios iš Vilniaus pagrindinis argumentas toks - balandžius, kates, šunis karkit ir kitaip dusinkit ir kankinkit kaip norit, tik nesityčiokit iš žmonių. Dieve, dieve, duok tai bobai biški proto, nes ją valdo tik suabsoliutintos frazės. Blet, kokia jai gėda, gėda, gėda!
Aldona: Baik, dukra. Man ir taip galva plyšta. Dar tie Vytuko kaprizai. Įsivaizduoji, jis šiandien visą kelią namo kalbėjo man apie tą savo tėvelį. Sakiau aš tau, dar labiau ribojam tuos savaitgalio susitikimus. Būčiau sutvarkius. Dabar prisiklausė iš to degrado, kad tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir pagimdyti sūnų. Čia akivaizdi trauma vaikui po paskutinio susitikimo su tėvu. Aš jam pasakiau, kad gimdo mamytės. O jis sako – o mane tėvelis... Įsivaizduoji. Aš jam ir tvojau. Lengvai. Prasidėjo isterija. Gerai, kad praeivių beveik nesutikom. Košmaras... O Martynutė tau sakė, kad nakvos pas draugę? Pas kurią kažin?
Vaiva: Kaip pasiklos, taip išmiegos. Mama, pabūk dar su Vytuku, nu ir pamaitink tu jį ten. Makaronai spintelėje. Man reikia su gyvuliukais pabūti. Man tikrai reikia pagalvoti.
Aldona: Gerai, Vaivute, tu tik neužtruk. Vakarienę pakišiu po pagalve, kad neatauštų. Ir svarbiausia, dukrele, prisimink dėdės Zenono visu gyvenimu įrodytą taisyklę: “Niekada nepasakok per daug apie save. Atmink, kad bėgant laikui aklas atgauna regėjimą, kurčias atgauna klausą, o nebylys pradeda kalbėti.” Taigi dukra, taigi... O dėl Martynos dar išsiaiškinsiu, kas ten per draugė tokia, kad kas naktį įsisuko nakvoti ne namuose.
Aldona išeina.
Vaiva: Išsiaiškink mama, išsiaiškink. Aš nebeturiu jėgų paskui jų užpakalius bėgioti. Čia tu atominė pas mus, mama. Viskas, aš viskas. Nebegaliu daugiau.... Ko žiūrit? Ko jūs spoksot į mane. Išsproginot savo apvalias, nemirksinčias akutes ir spoksot. Kvailiukai. Nebijokit jau. Vaiva tuoj susivaldys. Pasipurtys, išsilaižys ir ką nors sugalvos. Tuoj. Tuoj. O tu ko, unkštauji ko. Ot galva, pamiršau kad dobermanas atmuštais nervais. Įsrėkavau čia. Nu ša, ša, ša, ateik pas mamytę. Ša jau, ša ša ša.....
Įeina policininkas vedinas pasišiaušusiu vokiečių aviganiu.
Policininkas: Labas vakarėlis. Man ponia Aldona sakė galiu čia bandyti pagalbos ieškoti. Jūs Aldonos Vaiva būsit? Rūstytė? Kaip pro miglą jus iš vidurinės vyresnių klasių laikų prisimenu.
Vaiva: Rūstytė.
Policininkas: Saulius. Kazlauskas. Labai malonu. Pažįstu jūsų mamą. Atleiskit, gal aš nelaiku? Skambinau į kitas prieglaudas, bet jos man pasakė, kad niekuo negali padėti.
Vaiva: Kodėl?
Policininkas: Viskas dėl jo – štai. Policijos vilkšunis. Susipažinkint. Ali Baba. Panelė Rūstytė. Ali Baba. Rūstytė.. Padėkit mums, nes žinokit, jie jį užmigdys. Jam čia, ant kaklo, kumščio dydžio gūzas. Pačiupinėkit, pačiupinėkit kaip pulsuoja. Gydymui policija pinigų neturi. O ir sako, nebepagydomas jisai.
Vaiva: Teisybę sako. Nebepagydomas . Senas, garbingai atitarnavęs tarnybinis šuo. Tokie gamtos dėsniai. Atitarnavai savo ir užleisk vietą jaunesniam. Taip gamtos surėdyta.
Policininkas: Bet man širdį sopa. Jis verkia. Naktį parsivežu pas save į butą. Jis guli prie mano lovos ir verkia. Ryja ašaras, tyliai taip. Gurkt, gurkt. Kad manęs nepažadintų. Padėkit mums, Vaiva.
Vaiva: Negaliu padėti – tai gamta. Niekuo nebegaliu padėti.
Policininkas: Tai man jį taip palikti? Atiduoti utilizacijai? Jūs man šitai siūlot. Dešimt metų kartu atpylėm. Mes kaip vienas kumštis buvom. Jis man viskas. Brangesnis už visus žmones.
Vaiva: Tai ką jūs norite daryti?
Policininkas: Viską kas įmanoma. Galim juk išbandyt alternatyvų gydymą. Aš atostogas pasiimsiu. Visur kartu. Jei tik jūs padėsit.
Vaiva: Nelabai koks sumanymas. Bet gal vienas tipas ir kuo nors padės. Padarys stebuklą. Jūs su mašina? Važiuojam, kol nevėlu.
Vaiva, Saulius ir šuo išeina. Girdime Aldonos ir Vytuko pokalbį pro atvirą langą.
Aldona: Sujaukei čia viską, Vytuk...
Vytukas: Taip bus jaukiau, močiute. Čia tavo ir mano namukas. Pasislėpti nuo nakties. Tėvelis sakė, kad tikras vyras turi pastatyti namuką. Ir medį pasodinti. Ir sūnų pagimdyti. Tokį kaip aš.
Aldona: Tai kad vyrai vaikų negimdo, Vytuk. Oj šnekuti tu mano šnekuti.
Vytukas: Mano tėvelis gimdo. Mane gi va – pagimdė. Močiute, kada grįš tėvelis. Man ilgu. Jau visai ilgu. Aš pasislėpsiu nuo laumės raganos nakties savo namelyje ir lauksiu čia. Tėvelio lauksiu.
Aldona: Vytuk. Mažuti. Katinėli mano. Tu vėl jaudiniesi. Jau sakiau tau ir daktarytė su tavim kalbėjosi. Negyvens tėvelis su Vaiva. Negrįš tėvelis. Negrįš. Nesidraskyk, Vytuk. Jis niekada nesugrįš. Girdi mane?
III Veiksmas
III veiksmas vyksta Naujosios Akmenės centrinio policijos poskyrio tardymo izoliatoriuje. Stalas, dvi kėdės. Vaiva ir policininkė sėdi viena priešais kitą.
Policininkė: Tai kam gi reikėjo viską taip sukomplikuoti? Ką? Jūsų klausiu, Vaiva Rūstyte. Ilgai dar tylėsit? Aš jūsų klausiu... Man gal dar aiškiau pasakyti? Kam reikėjo taip viską sušikti? Tylit? Norit, kad uždaryčiau parų? Tai kalbėsit ar ne?
Policininkas: (girdime tik jo balsą už durų) Įleisk mane. Įleisi ar ne? Aš tuoj prakalbinsiu tą kalę. Ta kūrva vien laidojimo išlaidų dengimu neatsipirks. Įleisk, sakau. Aš apkabą į tą JOS surauktą snukį tuoj... Paleiskit. Paleiskit, sakau. Aš tik pasikalbėti norėjau. Pasakyti jai ką jaučiu, bliat. Per tokias kales.... (balsas nutolsta)
Policininkė: Girdit? Mano kolega tikrai turi teisę būti išklausytu. Na, Rūstyte – per praėjusią parą jūs sugebėjote kelis kartus viršyti savo įgaliojimus. Dieną – pensininkai. Vakare – klasta numarintas policijos šuo. Okey, užmigdytas. Naktį – pasipriešinimas teisėtiems pareigūno veiksmams. Mes tenorėjome jus apsaugoti nuo pačios savęs. Aš jus feisbuke folouvinu ir truputį suprantu kai kuriuos jūsų elgesio motyvus. Jūs, Rūstyte, man net šioks toks autoritetas buvote. Kol...
Vaiva: Laikas sugriauna viską. Ypač jam neatsparūs autoritetai. Aš jūsų audringoje vaizduotėje neišgyvenau net paros. Nieko, dar jauna, išmoksi susitaikyti su tuo.
Policininkė: Kokį čia šūdą man malat? Dvesiančios gulbės šokį man bandot sušokti? Emociškai norit mane sužlugdyti? Neišdegs. Aš žinau – tokios supuvusios bobos. Nukaršusios, žuvimi atsiduodančios bobos – jūs dėl visko kaltos. Jūs savo moraline degradacija nuodijate mūsų visuomenę. Jūs apskritai neturėjote gimti. Įsivaizduojat, koks puikus, šviesus gyvenimas būtų Lietuvoje jei jūsų nebūtų. Bet gi ne, senės sėdi užskėtusios visus postus ir dar vaikus gimdo. Beje – tokius pačius moralinius degradus.
Vaiva: Prie ko čia vaikai, pareigūne? Atsitokėkit gal jau? Maniau mes čia apie mano antžmogiškų pastangų ir logiško sprendimo dėka įvykdytą teisingumą turime pasikalbėti. Aš nusprendžiau užmigdyti mirtinai pasiligojusį, seną, policijos tarnybinį šunį. Taškas. Užfiksuokit faktą ir viskas. Skirstomės. Vėlu.
Policininkė: Jūs taip galvojat? Taip naiviai tikite, kad sėdit čia ir klausotės mano kolegos lojimo už durų tik dėl to nelaimingo šuns? Pamirškit. Jūs labai teisingai pasielgėt. Jei jau taip visai atvirai, tik tarp mūsų šnekant... Tas mazgotė, tas komisaras Saulius pats turėjo tai padaryti. Savo rankomis. Bet kur ten jam. Per skystas.
Vaiva: Tada nesuprantu? Ką mes čia?
Policininkė: O tu, Rūstyte – pagalvok. Prisimink. Ką veiki naktimis – prisimink. Kai nesimiega? Ką tada darai? Kai už lango alkani tavo prieglaudos gyvulėliai staugia? Nagais narvų grotas drasko? Inkščia. Taip gailiai. Širdelę net spaudžia. Į saują taip suima. Ir nebepaleidžia.
Vaiva: Čia aš savo įgaliojimus viršijau? Kas čia per cirkas?
Policininkė: Gerai, pakalbam atvirai. Jūs dažnai tikrinate savo dukros, Martynos Rūstytės veiklą socialiniame tinkle? Perspėju, aš pradedu įrašinėti mūsų pokalbį.
Vaiva: Kodėl aš turėčiau?
Policininkė: Bent jau profilaktiniais sumetimais - turėtumėte. Tai labai paprasta – noriu jums parodyti. (Demonstruoja Martynos profilį ir tam tikrus jos veiklos pėdsakus uždarose grupėse) Pažiūrėkit atidžiau – atpažįstat? Tai berods jūsų buvęs sutuoktinis? Martynos biologinis tėvas? Jis užsienyje, su dukrele dažnai susiskaipina, kartais grįžta? Žinot ką nors apie tai? Jo funkcija – tiekėjas. Pardavėjas - šitam kukliam Naująją Akmenę apraizgiusiame narkotikų platinimo tinkle – jūsų dukra, Martyna Rūstytė. Ji šią naktį bandė parduoti didelį kiekį žolės mūsų į tinklą integruotam statistui. Turiu jums dar vieną staigmeną – Martyna čia, ir ji nori pasikalbėti. Tai ką ji papasakos, gali nulemti jūsų šeimos ir jūsų likimą. Turėjot žinoti kas vyksta. Esu įsitikinusi – jūs žinot. Nenuvilkite manęs, Vaiva. Einu atvesti Martyną.
Vaiva: Ok tu kūrva... Už ką čia man šiąnakt taip nuskilo? Paskersti ar žarnas paleisti, štai kur klausimas?
Pro duris įleidžiama Martyna. Vaivai su dukra leidžiama kalbėtis dviese. Martyna vengia artintis prie motinos.
Martyna: Mamyte, aš atsiprašau. Atsiprašau ir daugiau taip nedarysiu. Tikrai, prisiekiu. Tik nereikia, mama, neužsivesk vėl. Prašau, labai tavęs prašau. Mama, mus stebi, mentai gi pro langą žiūri. Čia ne namai. Mus stebi. Mamyte...
Vaiva: Jūs dažnai su tuo išgama susitinkat? Jis dabar Lietuvoj, sakei savaitgalį pas jį? Čia jis dėl visko kaltas?
Martyna: O nenori manęs atgal į savo pūtę susikišti? Kad vėl būtum laiminga ir mylėtum, ir lauktum. Kaip tu močiutei pasakojai, kaip tik mergaitės norėjai, tik mergaitės, kad mylėtum ir joks daiktas mano tėvo tau neprimintų. Žiūrėk, kaip pribūrei, man tarp kojų nieko nėra, tuščia, štai, o čia, galvoj aš bernas, visiškas bernas ir savo tėvo sūnus. Bliat.
Vaiva: Todėl aš tau ir išspardysiu dabar būtent galvą. Dabar. Mentams stebint. Padarom jiems tokį realybės šou?
Martyna: Aš žinau, kad tu taip gali padaryti, mama. Bet pagalvok, kam? Tave pasodins. Prieglaudos gyvūnus užmigdys. Geriausiu atveju. Močiutei pizdakas. Ji to neišgyvens. Vytukui vaikų namai gresia. Ar tau to reikia.
Vaiva: Man pochui. Ateik čia. Atsiimsi savo paskutinio motinos palaiminimo į dantis dozę. Man tu mirus. Viskas. Dabar tik pribaigti tave beliko. Ateini čia.
Martyna: Valdykis. Aš gi nieko blogo nepadariau. Tėvas sakė, vis tiek žolę legalizuos. Žolė - mūsų ateitis. Stresas, savižudybės, prievarta ir viskas ten, išnyktų jei visi vaikščiotų nuolat užsimetę. Ir taip bus, pamatysi, juk mes mutuojam ir kad išgyventume turėsim būti nuolat užsikaifavę. O man nieko nebus, aš gi nepilnametė. Nesiparink, Vaiva. Nu...
Vaiva: Tu neturėjai su juo bendrauti. Aš ištryniau jį iš mūsų gyvenimo. Jis tik spermos donoras. O tu mano, Vaivos, vaikas. Dukrelė. Vienintelė. Mano stebuklas. Viltis. Tai kas liks svarbiausia po manęs. Tu mano viskas.
Martyna: Tai aš tavo viskas, ne tavo gyvūnų prieglauda? Juokauju, nu... Mama, nu paklausyk, nebliauk, aš dabar visai atvirai. Tėvas yra šūdas, šūdų šūdas, aš žinau, bet mes buvom geri verslo partneriai. Aš gi jums padėdavau. Man tik nepasisekė šią naktį... Iš kur, manai, namuose būdavo pinigų, Vaiva? Močiutei vaistams, šunų maistui, papildams, brolio gydymui, paskui dar man: skudurams ir ten kedams geresniems, picai, nu visokiom ten smulkmenom, dzinguliukams. Tu galvojai, čia Aldona mus remia? Ne, nu blia...
Vaiva: Aš nebežinau, tai čia gerai ar blogai... Policininkė liepė su tavim pasikalbėti, sužinoti kažką, kas gali palengvinti bausmę, turbūt.
Martyna: Netikėk niekuo. Čia emocinis šantažas. Tave bando nulaužti. Pakišti. Sakyk nieko nepasakė. Privaryta narkotikų, uždūchinta, auka, tavo Martyna yra auka. Manim pasinaudojo ir taškas. O mes dar jiems paskui, parodysim. Dar mes šitam Naujosios Akmenės kaime užvirsim dervos katilą. Paleisim ugnį ir krušą ant jų visų galvų. Cyps jie dar ir grieš dantimis už šitą naktį ir visas likusias naktis. Sužinos, iš kokio kelmo Rūstytės spirtos. Aš gi tavo vaikas, mama. Viską žinau. Ką daryti žinau. Jėgos mūsų pusėje.
Vaiva: Tu mano vaikas, bet...
Atsidaro durys laikydamas išteistą telefoną įeina policininkas Saulius.
Policininkas: Atleiskit, turiu jus nutraukti.
Vaiva: Klausau?
Aldona (kalba sunkiai, nerišliai) Vaivute, gal jau grįžkit namo. Ir tu, ir Martyna. Jie žadėjo man jus abi išleisti. Aš laidavau... Tik nerūstauk ant manęs, senos kriošenos, dukryt, tu tik nerūstauk, sena aš, niekam tikus, nesužiūrėjau aš Vytuko.... Atleisk, kalta, kalta. Pradėjau valgyti virti, apie jus abi su Martynute galvojau ir tik topt – ko taip tylu, vaiko to visai nesigirdi. Aš į kambarį, koridoriuj, spintoj, o jis guli tulike, ant grindų, visas jau atšalęs, kraujas iš burnos... Aš čiupt, čiupt... Baliklio turbūt prisiragavo, tokiam gražiam buteliuke supylus buvau, kamputyje už klozeto paslėpus, tai susirado turbūt. Pats susirado. Pats išgėrė. Durniukas tas mūsų, gurkšnio užteko ir sugraužė jį visą, išdegino ten jam vidui viską, kaip ugnim. Supranti Vaivute, jau per vėlu buvo kai aš jį suradau, atleisk man... Grįžkit abi greičiau namo, abi su Martyna, aš susitariau, laidavau, Saulius viską atleis, užmirš, sutvarkys viską. Saulius, geras jis, doras žmogus ir su laidotuvėmis sakė pagelbės. Čia tau tik popierius visokius reikės pasirašyti ir viskas... Grįžkite abi greičiau namo. Greičiau...
Pabaiga
