2018

Pjesės autorė: Dovilė Katiliūtė

Propaganda – tai mašina, kuri leidžia kontroliuoti žmonių mąstymą, priversti juos tikėti viena ar kita tiesa. Ta tiesa gali būti bloga, ta tiesa gali būti gera. Kas naudinga vienam, gali būti žalinga kitam. Priklauso kaip pažiūrėsi.

Ponia Pro, juodai apsirengusi moteris, trijose skirtingose patalpose apgyvendina penkis žmones – dvi mergaites, Lėją, Tėją ir Tadą. Kairiajame kambaryje gyvena dvi mergaitės, kurios yra atskirtos nuo šeimos. Jos nori, kad šeima būtų kartu – tačiau nežino, kad tai yra neįmanoma. Dešiniajame kambaryje įkurdintos Lėja ir Tėja – dvi draugės. Tėja – ištekėjusi moteris, kuri nežino ką, kur ir kaip, ir kada veikia jos vyras. Lėja – jauna intrigantė, iš nedidelio miestelio, geriausia Tėjos draugė. Ji nesupranta, kodėl Tėja yra nelaminga ir labai stengiasi draugei padėti išsiaiškintis jos vyro paslaptis. Viduriniajame kambaryje gyvena Tadas. Vyras, dėl blogai susiklosčiusių aplinkybių tarnaujantis Poniai Pro. Jis turi viską – galią, valdžią, išvaizdą, bet yra praradęs tai ką labiausiai mylėjo.
Herojai trokšta būti laimingi. Laimei kelią užkerta jie patys. Kad išsilaisvinti reikia išsivalyti ir perlipti tas plonas ribas, kad pats nusibrėžei.

Pjesės autorius: Justas Tertelis

Ši pjesė yra apie propaganda. Tačiau čia nebandysime analizuoti tarptautinės politinės situacijos ar informacinio karo grėsmių. Jei propagandą mes vadintume smerktinu melu siekiant tiesioginės naudos, norint pakeisti žmogaus nuostatas, vertybes, įtakoti jo elgseną, tai ši pjesė ("Tik suaugusiems") skirta atkreipti dėmesį į tai, kiek tos (melo) kultūros yra mūsų kasdienybėje.

Tai pjesė apie komišką ir paradoksalų pasaulį į kurį patenka žmonės (suaugusieji) bandantys užauginti kitus žmones (vaikus). Apie komiškas (ir ne tik) situacijas, kada taip vadinami "suaugusieji" yra pasmerkti mokytis, susivokti, atrinkti informaciją ir formuoti savo vaikų suvokimus.

Pjesės autorė: Austė Urbanavičiūtė

„Abitūra - vidurinio mokslo baigimas, jo baigiamieji egzaminai, kuriuos sėkmingai išlaikius, įgyjama teisė stoti į aukštąją mokyklą.“

Domcė pasakytų: „su šaikele savo“ , o Toma būtinai primintų „paskutinį tokį kartą“, kai prisigeriama pirmiausia iki žemės graibymo, paskui iki sąmonės netekimo, verkiama apsikabinus tuos, su kuriais buvo tik prasilenkta, o pasitinkant saulę pagaliau ištariama viskas, kas nutylėta. Ši tarpinė naktis - tai daug daugiau, nei mokyklos baigimas. Tai - neišvengiamos penkių abiturientų išleistuvės - įgyjama teisė stoti į suaugusio žmogaus gyvenimą, su sąlyga per vieną naktį išgyventi ir pabaigą, ir pradžią.

Pjesės autorius: Chase Brown

Dvidešimtmetis Džošia Šaadas prisijungia prie religinės neapykantos kulto. Džošua stengiasi savo mokytojo ir bendruomenės lyderio Aiko akyse tapti nepakeičiamu kulto nariu.

Norėdamas, kad kultas susilauktų daugiau dėmesio Džošua pasiūlo pasikviesti dokumentininką, kuris įamžintų kasdienį kulto gyvenimą. Deja, kultas nėra pavaizduojamas teigimai. Norėdamas apginti kultą Aikas priverčia Džošua sudalyvauti populiarioje pokalbių laidoje. Laidos vedėja pokalbio metu spaudžia Džošua prie sienos, netgi priverčia jį suabejoti savo tikėjimu. Džošua egsistencinė krizė yra tiesiogiai transliuojama visoje šalyje ir įmeta kultą į verdantį vandenį, o Džošua bendrumo jausmo siekis skrieja pro langą lauk.

Pjesės autorius: Alexandru Macrinici

„Troleibusas nr. 2” surengs jums trumpą ekskursiją po Vilnių, naudodamas monolohgus jam pristatyti. Tuo pačiu troleibusu važiuoja emigrantas, nacionalistas ir užsienietis. Jie dalinasi savo patirtimis, taip parodydami europietišką sostinę iš trijų skirtingų perspektyvų. Šiame propagandos kupiname pasaulyje, kieno pusėje būsi tu? Kurio istorija patikėsi? O gal pasirinksi sukurti savąją?
„Troleibusas nr. 2” tai klausimas, laukiantis atsakymo.

Pjesės autorius: Rinaldas Tomaševičius

„Jauna pora gyvena mažo miestelio buityje. Jų gyvenimas niūrus ir nykus. Kasdienę rutiną jie bando praskaidrinti alkoholiu ir meksikietiškais serialais, rodančiais jiems kitokį, siektiną gyvenimą. Ten- kiti santykiai, kita laimė, visai kitoks gyvenimas. Vieną dieną ši pora nušvinta ir pradeda mąstyti bei gyventi kitaip.“

Pjesės autorė: Iveta Volungevičiūtė

Lietuva, artėja nauji šalies prezidento rinkimai. Šalyje vyrauja tolerancija, kuriasi visokios organizacijos įvairioms mažumoms palaikyti, Lietuva tampa vis labiau pažengusia ir „vakarietiška“ šalimi. Adolfas Baranauskas, trisdešimties metų žurnalistas, dirbantis populiaraus dienraščio redakcijoje, yra atleidžiamas iš darbo dėl savo pernelyg draugiško straipsnio rusų atžvilgiu. Nieko apie tai nepasakęs savo liberaliai ir daugumoje organizacijų aktyviai dalyvaujančiai žmonai Raimondai Adolfas, paklausęs draugo patarimo, ima rašyti savo elektroninį dienraštį ir, pasivadinęs Perkūno slapyvardžiu, pareiškia nepasitenkinimą šiuolaikine publicistika ir tvirtai pasiryžta atverti tautai akis. Vėliau, paprašytas žmonos, jis nuvyksta į labdaros renginį skirtą stambaus sudėjimo žmonėms. Ten jis sutinka pradedančią fotografę Eveliną, Raimondos pažįstamą, ir ją įsimyli, jie užmezga romaną. Po paskutinio Adolfo straipsnio apie naujai išrinktą musulmonų kilmės prezidentą, vyras yra sumušamas ir prigrasintas neberašyti. Grįžęs namo Adolfas užtinka savo žmoną ir Eveliną besiglamonėjančias. Jis palūžta, išsitraukia ginklą.

Pjesės autorė: Augustė Žičkytė

„Atsisakęs laidoti parapijietę, kunigas sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio. Į susitikimą su pastaruoju, atvyksta mergina. Merginai belaukiant susitikimo, pjesės veiksmo tėkmę persmelkia raštu fiksuoti praeities įvykiai: močiutės mirtis, žmogžudystė, avarija. Prailgęs laukimas skatina gręžtis į tai, ką ji patyrė. Ji tikisi, jog gyvenimą apėmusi graužatis pagaliau dings, stengiasi atsikratyti ją persekiojančio, jos pačios dienoraštyje aprašyto vyro. Tačiau kaip gali atsikratyti to, ko nė nemanei egzistuojant taip arti?